Daugelis Viliją prisimena kaip projekto „Kelias į žvaigždes“ dalyvę – valiūkišką merginą su kerziniais batais, dainuojančią dainą „Spjaudau sau ir gaudau“. Dabar jos gyvenimas atrodo apvirtęs aukštyn kojomis – baigtos vaidybos studijos, aiškūs profesiniai tikslai, intensyvus darbas su savimi ir ramybė širdyje sugrįžus į Lietuvą po kelerių gyvenimo metų užsienyje. Tik į tėvynę moteris grįžo vedama ne meilės, o aktorystės.
Dėstytojo Valentino Masalskio priminimas, kad ši meno sritis yra gydanti, padėjo jai pagaliau suvokti, kad ji atsidūrė tinkamoje vietoje.
– Anksčiau gyvenote Londone, vėliau Kipre. Kodėl nusprendėte grįžti į Lietuvą?
– Grįžau į Lietuvą pernai tiesiai iš Kipro likus dviem dienoms iki rugsėjo 1-osios. Neturėjau net minties grįžti į Lietuvą gyventi, bet dabar nebesinori iš čia išvažiuoti.
Dabar labai džiaugiuosi, kad mane Lietuva ištraukė iš užsienio. Jau antrą sykį. Pirmą kartą buvo kūrybiniai projektai, kai dalyvavau „Eurovizijoje“, dabar – studijos.
– Ko išmokė gyvenimas užsienyje?
– Gyvenimas Kipre buvo kaip dvasinė mokykla: susipažinau su sportu, savo kūno galimybėmis. Turėjau mentorių, su kuriuo į kalnus važiavome medituoti, užsiimti įvairiomis praktikomis, joga.
Buvo visai kitoks gyvenimo ritmas nei Londone, kur nuolatinis bėgimas, dominuojanti pinigų kultūra. Jautiesi kaip žiurkėnas, besisukantis kasdienybės darbų rate.
– Kaip jaučiatės pabaigusi vaidybos studijas?
– Dabar gyvenu labai džiugiomis, lūkesčių kupinomis nuotaikomis. Šiek tiek ilgesingomis, bet neturiu laiko liūdėti, kad baigėsi studijos. Prasideda naujas įdomus ir viltingai nuteikiantis gyvenimo etapas.
– Kokios buvo studijos, jus supantys žmonės?
– Studijos buvo itin turiningos. Iš tikrųjų per jas susipažinau ne tik su vaidybos specifika, bet ir pati su savimi. Turėjau galimybę tobulėti kaip asmenybė.
Mane supo fantastiški, visomis prasmėmis profesionalūs pedagogai. Tokie dosnūs ir dori žmonės, autoritetai kiekvienam. Atsidavę darbui, gerbiantys žmogų, save. Į tokius noriu lygiuotis.
Dėl to nusprendžiau likti Klaipėdoje, o ne lėkti strimgalviais į Vilnių. Čia užmegztas gražus ryšys su akademija, Klaipėdos fakultetu, taip pat su Klaipėdos jaunimo bei Taško teatrais.
Būtent su Klaipėdos jaunimo teatru ir toliau bendradarbiausime, mano diplominis darbas pagal Francio Poulenco monooperą „Žmogaus balsas“ pavyko puikiai, jis įtrauktas į Klaipėdos jaunimo teatro repertuarą. Nuo rugsėjo 2-osios vyksta pirmosios gastrolės su šiuo spektakliu – Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje rodėme mano baigiamąjį darbą. Yra minčių spektaklį pristatyti ir užsienyje, nes jis pastatytas prancūzų kalba.
– Koks buvo pasiruošimas baigiamajam darbui – spektakliui? Ar susidūrėte su kokiais nors sunkumais?
– Labai daug ruošėmės šiam spektakliui. Reikėjo daug dirbti su balsu, pasiruošti ir fiziškai. Teko mokytis prancūzų kalbos, kad ne tik suprasčiau pagrindus, bet ir būtų lengviau įsiminti ilgą libretą.
Man yra tekę mokytis daug kalbų. Turiu gerus lotynų kalbos pagrindus, todėl mokydamasi ispanų ir italų kalbų nesusidūriau su sunkumais, viskas labai lengvai susidėjo į galvą. O prancūzų kalba – tamsus miškas. Ji labai sudėtinga, bet dabar jau jaučiuosi tvirčiau ir tai mane labai džiugina.
– Esate studijavusi šešiose aukštosiose mokyklose. Ar šį kartą per ketverius studijų metus nė karto nekilo minties, kad gal ši kryptis – ne jūsų?
– Nuo pat pirmos minutės, kai nusprendžiau, kad bandysiu stoti, pasakiau sau – turiu pasiruošti maksimaliai gerai.
Kai manęs per stojamuosius egzaminus paklausė: „Ar nepasirinksi plano B? Tu jau turi vieną bilietą – muzikinę sceną. Ar nebus taip, kad apsigalvosi?“, atsakiau: „Jeigu mane priimsite, aš studijuosiu.“
Atsimenu, po antro kurso vyko aptarimas su dėstytoju V.Masalskiu ir jis man pasakė: „Aš ir stebiuosi, ir džiaugiuosi, kad čia likai. Iš tikrųjų tuos dvejus metus laukiau, kada išeisi, kada paslysi ar pavargsi, nes matau iš šalies, kad tau nelengva būti su mažiukais.“
Amžiaus skirtumas tarp manęs ir bendrakursių buvo didelis. Nors jie buvo labai šaunūs ir stengiamės vieni prie kitų prisitaikyti, sunkumų tikrai yra buvę.
– Vis dar gajus stereotipas, kad pasirinkusius menininko duoną visuomet lydės nepriteklius. Kaip jūsų atveju? Juk studijų laikotarpiu turėjote aukoti savo muzikinės karjeros dalį.
– Galbūt sunkesnis buvo paskutinis kursas, šios studijos atima labai daug laiko, tad dirbti papildomai ir išlaikyti save tikrai buvo nelengva. Dėkoju visiems, kurie mane palaikė visomis prasmėmis.
Kaip menininkė stabilumo niekada neturėjau, tačiau dėl to nesibaiminu, nes turiu aiškią poziciją – jeigu darysiu tai, ką noriu, ir vadovausiuosi savo širdimi, tikrai turėsiu iš ko gyventi.
Galbūt neturėsiu jachtų ir negyvensiu prabangoje, bet man didžiausia gyvenime prabanga ir yra daryti tai, kas mane labiausiai džiugina.
– Anksčiau jau buvote išmėginusi aktorės duoną įvairiuose projektuose. Ar jaučiate skirtumą dabar lipdama į sceną, kai vaidybos bakalauro diplomas jau jūsų rankose?
– Tuomet nežinojau, ką darau, tiesiog klausiau, ką man sako, ir dariau. O dabar teoriškai turėčiau žinoti, ką darau, bet kol kas dar yra sumaišties bandant suvokti, kur jau gerai darau, o kur dar reikėtų padirbėti.
Dar visai neseniai iš dėstytojo išgirdau, kad paskutiniais metais, gal net paskutiniais mėnesiais pasimatė, jog pradėjau suprasti, kas yra vaidyba.
– Kaip įsivaizduojate savo profesinę ateitį? Ar mąstote apie magistrantūros studijas, o gal ir apie režisūros?
– Baigusi mokyklą galvojau apie režisūrą, bet neturiu reikiamo matymo, bent jau kol kas.
Planavau šiemet stoti į dramos terapijos magistro studijas, bet pateikdama dokumentus per žioplumą ir skubėjimą užmiršau vieną dokumentą, todėl nebuvau įtraukta į stojančiųjų sąrašą.
Dabar svarstau, kad gal taip ir turėjo būti. Pagaliau turėsiu galimybę daugiau atsiduoti muzikai ir skirti laiko savo naujajam amatui ir naujiems vaidmenims kurti. Nes jei vėl eisiu studijuoti, turėsiu labai daug laiko skirti studijoms ir negalėsiu nei muzikuoti, nei vaidinti.
– Kokios temos teatre jus traukia? Ką norite perduoti žiūrovams?
– Mūsų dėstytojas V.Masalskis labai nori, kad orientuotumės į šiuolaikinę dramaturgiją. O mane stipriai traukia pamatinės žmogiškosios vertybės: narsa, meilė tėvynei, šeimai. Mano širdis vis šaukia, kad mums to reikia, man atrodo, jog to trūksta. Gal to trūksta man asmeniškai, o gal tiesiog reikia daugiau paskaityti naujų autorių kūrinių ir rasiu tai, su kuo norėčiau dirbti ir apie ką kalbėti.
– Ar jūsų gerbėjai dar gali tikėtis muzikinio sugrįžimo? O gal nersite tik į aktorės karjerą?
– Studijų metais dainavimui negalėjau skirti tiek laiko, kiek norėjau. Mano kolega prodiuseris juokavo, kad vargu ar galima tikėtis, kad kas nors Lietuvoje žino, ką dainuoju, kai per metus išleidžiu vos vieną ar dvi dainas.
Tad dabar jau susitelkiau ir intensyviai dirbu: rašau tekstus, kuriu muziką. Neseniai išleidau vieną kūrinį, o kada nors ateityje reikėtų tikėtis ir albumo.
Mano kolega Andrius Bernatonis vis skatina mane, palaiko, bet kartu yra ir didžiulis kritikas. Esame kartu ne vieną kūrinį išleidę, visuomet smagu dirbti kartu.
– Kokių gyvenimo tikslų, be dainavimo ir vaidybos, turite užsibrėžusi?
– Esu parašiusi poemą savo krikšto dukrai ir turiu viziją išleisti vaikišką knygelę apie voverytės gyvenimą. Man atrodo, ji turėtų būti vertinga ir prasminga, nes joje kalbama apie šeimos vertybes, neįgalių asmenų integraciją į visuomenę ir jų priėmimą. Matau labai daug neteisybės Lietuvoje šiuo klausimu.
Man ši tema labai opi. Per vaikus, ugdydami jaunąją kartą, galime padėti tobulėti Lietuvai.
Idėja, kurią puoselėju ir bandau skleisti, paprasta, susijusi su krikščioniškomis vertybėmis – jeigu prisimintume, kad esame vienas kitam brolis ir sesuo, ko gero, ir korupcijos būtų mažiau, ir keliuose avarijų būtų mažiau, ir visokių nusikalstamų veikų matytume mažiau. Tada galėtume sukurti utopinę Lietuvą, kurioje visi jaustųsi saugūs, mylimi ir laukiami.
– Aktoriaus gyvenimo ritmas tikrai įtemptas. Kaip randate pusiausvyrą ir neperdegate nuo nuolatinių repeticijų ir ilgų darbo valandų?
– Įsikrauti energijos man padeda sportas. Esu dėkinga dėstytojai aktorei Rugilei Latvėnaitei, kuri supažindino su sporto subtilybėmis, ypač karantino metu. Ji duodavo užduočių, iššūkių, kurie buvo itin naudingi.
Kadangi jau atsirado įprotis sportuoti, tiesiog stengiuosi jo nepaleisti.
Dar vienas padedantis dalykas – tikėjimas. Jaučiu ir suprantu, kad tai pagrindinis dalykas, į kurį visada galiu atsiremti ir sulaukti dvasinio palaikymo ar paguodos.
– Ar gailitės kokio nors savo sprendimo? Ko niekada nekartotumėte?
– Kartais pasvarstau, kad jei būčiau pasirinkusi kitaip, ar būčiau čia, kur esu dabar. Turbūt nieko nekeisčiau, nes dabar esu labai laiminga. Ir jeigu tai, ką turėjau išgyventi praeityje, atvedė mane čia, ačiū už tai.
