Daugelis Viliją prisimena kaip projekto „Kelias į žvaigždes“ dalyvę – valiūkišką merginą su kerziniais batais, dainuojančią dainą „Spjaudau sau ir gaudau“. Dabar jos gyvenimas atrodo apvirtęs aukštyn kojomis – baigtos vaidybos studijos, aiškūs profesiniai tikslai, intensyvus darbas su savimi ir ramybė širdyje sugrįžus į Lietuvą po kelerių gyvenimo metų užsienyje. Tik į tėvynę moteris grįžo vedama ne meilės, o aktorystės.
Dėstytojo Valentino Masalskio priminimas, kad ši meno sritis yra gydanti, padėjo jai pagaliau suvokti, kad ji atsidūrė tinkamoje vietoje.
– Anksčiau gyvenote Londone, vėliau Kipre. Kodėl nusprendėte grįžti į Lietuvą?
– Grįžau į Lietuvą pernai tiesiai iš Kipro likus dviem dienoms iki rugsėjo 1-osios. Neturėjau net minties grįžti į Lietuvą gyventi, bet dabar nebesinori iš čia išvažiuoti.
Dabar labai džiaugiuosi, kad mane Lietuva ištraukė iš užsienio. Jau antrą sykį. Pirmą kartą buvo kūrybiniai projektai, kai dalyvavau „Eurovizijoje“, dabar – studijos.
– Ko išmokė gyvenimas užsienyje?
– Gyvenimas Kipre buvo kaip dvasinė mokykla: susipažinau su sportu, savo kūno galimybėmis. Turėjau mentorių, su kuriuo į kalnus važiavome medituoti, užsiimti įvairiomis praktikomis, joga.
Buvo visai kitoks gyvenimo ritmas nei Londone, kur nuolatinis bėgimas, dominuojanti pinigų kultūra. Jautiesi kaip žiurkėnas, besisukantis kasdienybės darbų rate.
– Kaip jaučiatės pabaigusi vaidybos studijas?
– Dabar gyvenu labai džiugiomis, lūkesčių kupinomis nuotaikomis. Šiek tiek ilgesingomis, bet neturiu laiko liūdėti, kad baigėsi studijos. Prasideda naujas įdomus ir viltingai nuteikiantis gyvenimo etapas.
– Kokios buvo studijos, jus supantys žmonės?
– Studijos buvo itin turiningos. Iš tikrųjų per jas susipažinau ne tik su vaidybos specifika, bet ir pati su savimi. Turėjau galimybę tobulėti kaip asmenybė.
Mane supo fantastiški, visomis prasmėmis profesionalūs pedagogai. Tokie dosnūs ir dori žmonės, autoritetai kiekvienam. Atsidavę darbui, gerbiantys žmogų, save. Į tokius noriu lygiuotis.
Dėl to nusprendžiau likti Klaipėdoje, o ne lėkti strimgalviais į Vilnių. Čia užmegztas gražus ryšys su akademija, Klaipėdos fakultetu, taip pat su Klaipėdos jaunimo bei Taško teatrais.
Būtent su Klaipėdos jaunimo teatru ir toliau bendradarbiausime, mano diplominis darbas pagal Francio Poulenco monooperą „Žmogaus balsas“ pavyko puikiai, jis įtrauktas į Klaipėdos jaunimo teatro repertuarą. Nuo rugsėjo 2-osios vyksta pirmosios gastrolės su šiuo spektakliu – Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje rodėme mano baigiamąjį darbą. Yra minčių spektaklį pristatyti ir užsienyje, nes jis pastatytas prancūzų kalba.
– Koks buvo pasiruošimas baigiamajam darbui – spektakliui? Ar susidūrėte su kokiais nors sunkumais?
– Labai daug ruošėmės šiam spektakliui. Reikėjo daug dirbti su balsu, pasiruošti ir fiziškai. Teko mokytis prancūzų kalbos, kad ne tik suprasčiau pagrindus, bet ir būtų lengviau įsiminti ilgą libretą.
Man yra tekę mokytis daug kalbų. Turiu gerus lotynų kalbos pagrindus, todėl mokydamasi ispanų ir italų kalbų nesusidūriau su sunkumais, viskas labai lengvai susidėjo į galvą. O prancūzų kalba – tamsus miškas. Ji labai sudėtinga, bet dabar jau jaučiuosi tvirčiau ir tai mane labai džiugina.
– Esate studijavusi šešiose aukštosiose mokyklose. Ar šį kartą per ketverius studijų metus nė karto nekilo minties, kad gal ši kryptis – ne jūsų?
– Nuo pat pirmos minutės, kai nusprendžiau, kad bandysiu stoti, pasakiau sau – turiu pasiruošti maksimaliai gerai.
Kai manęs per stojamuosius egzaminus paklausė: „Ar nepasirinksi plano B? Tu jau turi vieną bilietą – muzikinę sceną. Ar nebus taip, kad apsigalvosi?“, atsakiau: „Jeigu mane priimsite, aš studijuosiu.“
Atsimenu, po antro kurso vyko aptarimas su dėstytoju V.Masalskiu ir jis man pasakė: „Aš ir stebiuosi, ir džiaugiuosi, kad čia likai. Iš tikrųjų tuos dvejus metus laukiau, kada išeisi, kada paslysi ar pavargsi, nes matau iš šalies, kad tau nelengva būti su mažiukais.“
Amžiaus skirtumas tarp manęs ir bendrakursių buvo didelis. Nors jie buvo labai šaunūs ir stengiamės vieni prie kitų prisitaikyti, sunkumų tikrai yra buvę.
Visą interviu apie tai, kuo dabar gyvena žinoma atlikėja, skaitykite naujausiame „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
