Atrodytų, koks skirtumas, kokį skaičių parašytume ties legendinės Lietuvos teatro ir kino aktorės V.Mainelytės vardu, ji vis tiek visų atmintyje pirmiausia yra amžinai jauna Jurga iš garsiojo miuziklo „Velnio nuotaka“ arba Mortelė iš serialo „Tadas Blinda“.
Du vėžius įveikusios aktorės gyvenimas buvo tikrai sudėtingas. Po nepriklausomybės atkūrimo pirmasis pertvarkų dešimtmetis negailestingai griovė viską, kas buvo sukurta sovietmečiu. Itin skaudžiai nauji gyvenimo vėjai talžė teatrus ir apskritai visus menininkus. Atrodė, kad dainuojanti revoliucija į gatves išsivedė ir teatrus, ir kiną, ir visus kitus menus. Tarsi užbraukė tai, kas buvo kurta dešimtmečiais.
Kaip dabar gyvena aktorė V.Mainelytė, rugsėjo 5-ąją švęsianti septyniasdešimt penkerių metų jubiliejų, išgyvenusi visus nepriklausomybės dešimtmečių kataklizmus, kurie griovė ir vėl iš naujo leido kurti teatrus ir kiną?
– Gal ir prieš artėjantį jubiliejų pati sau vėl ką nors šmaikštaus sudainuosite?
– Sau nieko nedainuosiu. Kasdien padainuoju dainelę savo kalytei Korai apie raudonus batelius. Jai labai patinka mano dainavimas. Ima šokinėti ir džiaugtis.
– Kad ir kaip nesureikšmintume savo gimtadienių, vis tiek kiekvienas sau tarsi parašome laišką su nugyventų metų ataskaita. Koks šiemet bus jūsų laiškas?
– Kai gyvenimas pakrypo iki ligos ir po jos, pasikeitė ir mano mąstysena, ir gyvenimo būdas. Nieko iš nieko nereikalauju. Džiaugiuosi viskuo, kas padeda nugyventi dar vieną dieną. Džiaugiuosi dukters Dovilės didesnėmis ar mažesnėmis sėkmėmis, keturiais anūkais ir jų gyvenimo laimėjimais.
Nuolat sugrįžtu pas savo anapilin iškeliavusius partnerius teatre ar kine. Dabar dar aštriau viską prisimenu. Atrodo, viskas įvyko tarsi vakar.
Nepaisant visų praradimų ir skausmingų išgyvenimų, esu optimistė. Po kiekvienos operacijos galvoju, kad ta lėtai veikianti bomba buvo dar kartą neutralizuota, todėl stengiuosi gyventi visavertį gyvenimą, kiek leidžia jėgos. Niekuo nesiskundžiu. Atvirkščiai – galiu pasigirti, kad dar ir teatre dirbu, ir su draugais bei draugėmis nuolat susitinku.
Mane labai nuoširdžiai globoja jaunos aktorės. Jaučiu jų meilę – po spektaklių žiemą nepaleidžia vienos, lydi iki pat namų. Kai atvažiuoja iš teatro pasiimti Jovitos Balčiūnaitės jos vyras Richardas Jonaitis, visada veža mane namo tuos kelis žingsnius. Man tai iki ašarų jautru.
– Kokiame spektaklyje jūs sykiu su jaunomis aktorėmis vaidinate?
– Oskaro Koršunovo sukurtame spektaklyje apie Ukrainą „Liudijimai“. Anksčiau su Oskaru nebuvau dirbusi, bet radome abu bendrą kalbą labai greitai. Man lengva ir gera buvo su juo dirbti.
Jam buvo kilusi mintis sukurti autobiografinį spektaklį apie mane. Net nutirpau išgirdusi tokius jo pasvarstymus. Kita vertus, gal ir būtų įdomu. Juk kai aktorius sulaukia naujo vaidmens, tarsi atsiveria naujas kvėpavimas.
Po tų permainų, kurios ištiko Oskarą, viskas sustojo. Jis neabejotinai tą spektaklį būtų kūręs Nacionalinio dramos teatro Mažojoje scenoje. Bet nefantazuokime apie tai, ko nėra.
– Jūs turėjote unikalių galimybių kurti ir kine, ir teatre su daugybe garsiausių, talentingiausių aktorių. Su kuriais partneriais dirbti buvo ir lengva, ir įdomu?
– Negalėčiau kurio nors išskirti. Neįmanoma pamiršti mano partnerio Remigijaus Sabulio filme „Devyni nuopuolio ratai“. Kaip galėčiau nenusišypsoti Vytautui Tomkui? Regimantas (Regimantas Adomaitis. – Red.) būdavo nepaprastai dėmesingas ir jautrus. Kaip gaila, kad jų jau nebėra.
Taip verkiau per Antano Šurnos laidotuves... Jo žmona apsikabino mane ir pasakė: „Kaip Antanas gražiai apie jus kalbėdavo. Kaip jis mylėjo jus kaip partnerę.“ Niekada iš paties Antano nebuvau girdėjusi nieko panašaus. Tarp mūsų nuolat vyko flirtas su „špilkomis“: jis – man, aš – jam. Bet iš tikrųjų jis buvo nepaprastai geras, jautrus partneris.
Filme „Chameleono spalvos“ man teko vaidinti sceną pilnoje putų vonioje. Antanas, vaidinęs garsų architektą, sugrįžta namo su šampano taure, o joje – rožė. Beklausinėdamas, ar kviečiau santechniką, staiga nusimeta kelnes, marškinius, ir tik purpt pas mane į vonią. Kameros operatorius neišjungė. Graži tada buvo mano figūra ir Antano profilis. Nemažai nuogumų buvo matyti toje scenoje.
Kai į filmo premjerą pakviečiau savo tėvelius ir pamačiau, kad ta scena filme liko, tiesiog nutirpau. Mamytė išeidama iš salės vis dėlto manęs paklausė: „Vaikuti, juk ten buvo visai nuoga moteris. Galgi buvai ne tu, o dublerė?“ Man neliko nieko kito, tik patvirtinti mandagius mamytės spėjimus.
– Jūs apskritai esate erotikos pradininkė Lietuvos kine. Vien ko verta scena ežere „Velnio nuotakoje“, kur lyg netyčia pro vandenį tarp lelijų pasimato jūsų krūtys. Tada tokie vaizdai kine prilygo sprogimui.
– Taip, taip. Visko ten buvo... Iki šiol pamenu operatoriaus Algimanto Mockaus pasakojimą, kai jis lankėsi kažkokiame sovietiniame povandeniniame laive ir per visą sieną jūreivių poilsio kajutėje pamatė nuotrauką iš „Velnio nuotakos“ su mano erotiniu plaukiojimu ežere.
Na, maniau tada, jei ta nuotrauka jauniems vyrukams padėdavo išgyventi nežinią povandeniniame laive, tai, matyt, tokia jau buvo mano misija – padėti ištverti psichologines negandas.
– Sunku būtų suskaičiuoti visus jūsų vaidmenis kine. Kokie jums pačiai patys brangiausi, įsimintiniausi?
– Kiekvieną kūrybos etapą žymėjo vienas ar kitas vaidmuo. Nė vienas nebuvo man atgrasus. Stengiausi taip kurti, kad visi vaidmenys būtų mano.
Bet, žinoma, tie, kurie sekė mano biografiją, puikiai prisimena „Tado Blindos“ Mortelę. Šis mano vaidmuo kine – pradžių pradžia. Po to buvo ne vienas vaidmuo ir Lietuvos, ir užsienio kine, kol nesuvaidinau Jurgos iš „Velnio nuotakos“.
Net Amerikos lietuviai, atvykę į Lietuvą, pageidaudavo pamatyti gyvą „Velnio nuotakos“ Jurgą.
– Ar yra tekę dėl kokių nors priežasčių atsisakyti vaidmenų kine? Juk ypač sovietmečiu populiariems Lietuvos aktoriams neretai būdavo draudžiama vykti filmuotis į užsienį.
– Dėl savo vyro operatoriaus Rimo Juodvalkio buvau atsisakiusi vaidinti filme „Faktas“. Su Rimu buvo pasielgta labai negražiai. Režisierius Almantas Grikevičius buvo sutaręs, kad filmuos Rimas, bet scenarijaus autorius Vytautas Žalakevičius, manydamas, jog filmas gali būti nominuotas aukštiems apdovanojimams, staiga prisiminė, kad operatorius Donatas Pečiūra dar neturi premijų. Tada R.Juodvalkį bandė išsiųsti į Afganistaną. Daug pastangų ir nervų kainavo, bet su mano tėvo pagalba Rimas nuo Afganistano buvo išgelbėtas. Ir tada aš pasakiau, kad „Fakte“ nesifilmuosiu.
Tačiau atvažiavęs pas mus rašytojas Romas Gudaitis, tuo metu dirbęs Lietuvos kino studijoje, ėmė įkalbinėti: „Kodėl jums reikėtų rodyti, kad skauda?“ Rimas pritarė tokiai nuostatai ir taip pat mane įkalbinėjo neatsisakyti vaidmens „Fakte“. Sunkiai sekėsi pradėti šiame filme dirbti, bet kažkaip kolegų padedama įsivažiavau.
Dėl filmavimosi užsienyje didesnių problemų nepatyriau, tik ilgai nenorėjo manęs išleisti į Vakarų Berlyną, kur buvau pakviesta režisieriaus Dmitrijaus Barščevskio filmuotis jo kuriamoje juostoje „Dvi dalys iš šeimos kronikos“. Maskvai tada užkliuvo, kad buvau antrą kartą ištekėjusi, o antrojo vyro R.Juodvalkio tėvai gyveno Amerikoje.
– Kas teatre buvo svarbiausi jūsų mokytojai?
– Esu nepaprastai dėkinga režisieriams Henrikui Vancevičiui ir Mamertui Karkleliui. Jie mane, tarsi katę maiše, iš karto po studijų atsivežė į Vilnių net nežinodami, ką aš sugebu.
Bet netrukus jau gaudavau spektakliuose pagrindinius vaidmenis. Ypač mane jautė H.Vancevičius. Jei vaidindavau kokioje nors jo statytoje tragedijoje, netrukus jau kviesdavo į komediją. Taip suteikdavo galimybių man labiau atsiskleisti.
– 1992 m. iš Nacionalinio dramos teatro dėl sumanytų pertvarkų buvo išprašyta visa plejada garsių aktorių, tarp jų ir jūs. Kaip gyvenote iki 2006 m., kai vėl sugrįžote į teatrą?
– Visada žinojau, kad grįšiu į savo brangų teatrą. O iki sugrįžimo žaizdas kurį laiką gydžiausi „Vaidilos“ teatre, į kurį mane pasikvietė Dalius Mertinas ir Albinas Arkauskas, o aš pasikviečiau Vytautą Tomkų ir jo žmoną Liliją Mulevičiūtę, Adolfą Večerskį, Saulių Siparį.
Nelengva mums visiems buvo nugalėti save vaidinant tarp staliukų, prie kurių sėdėjo žiūrovai. Tačiau jie buvo itin kultūringi ir nekaukšėdavo nei kavos puodeliai, nei šampano taurės.
– Kokiomis aplinkybėmis vėl sugrįžote į Nacionalinį dramos teatrą?
– Sugrįžau, nes buvau to verta. Užsidirbau per visą gyvenimą tokią galimybę.
Mane pakvietė sugrįžti teatro direktoriumi tapęs A.Večerskis, bet ir prieš tai jau buvau kviečiama vaidinti.
– Labai retai pasakojate apie savo asmeninį gyvenimą, patyrimus ar dramas. Koks jūsų gyvenimas už jūsų namų tvirtovės durų?
– Į namus ir į širdį nieko neįsileidžiu, išskyrus kelis artimus draugus ir drauges. Kiti sujauktų namų aurą.
Man namuose viskas labai brangu – draugų dovanoti paveikslai, anūkų nuotraukos.
Taip susikūriau namus, kad neturiu net kur atsitiktinių žmonių pasodinti.
– Vadinasi, visi gerbėjai, pasibeldę į jūsų duris, priversti stovėti.
– Taip, jie paliekami stovėti. Nebent jiems būna pasiūlyta susitikti kavinėje.
