Atrodytų, koks skirtumas, kokį skaičių parašytume ties legendinės Lietuvos teatro ir kino aktorės V.Mainelytės vardu, ji vis tiek visų atmintyje pirmiausia yra amžinai jauna Jurga iš garsiojo miuziklo „Velnio nuotaka“ arba Mortelė iš serialo „Tadas Blinda“.
Du vėžius įveikusios aktorės gyvenimas buvo tikrai sudėtingas. Po nepriklausomybės atkūrimo pirmasis pertvarkų dešimtmetis negailestingai griovė viską, kas buvo sukurta sovietmečiu. Itin skaudžiai nauji gyvenimo vėjai talžė teatrus ir apskritai visus menininkus. Atrodė, kad dainuojanti revoliucija į gatves išsivedė ir teatrus, ir kiną, ir visus kitus menus. Tarsi užbraukė tai, kas buvo kurta dešimtmečiais.
Kaip dabar gyvena aktorė V.Mainelytė, rugsėjo 5-ąją švęsianti septyniasdešimt penkerių metų jubiliejų, išgyvenusi visus nepriklausomybės dešimtmečių kataklizmus, kurie griovė ir vėl iš naujo leido kurti teatrus ir kiną?
– Gal ir prieš artėjantį jubiliejų pati sau vėl ką nors šmaikštaus sudainuosite?
– Sau nieko nedainuosiu. Kasdien padainuoju dainelę savo kalytei Korai apie raudonus batelius. Jai labai patinka mano dainavimas. Ima šokinėti ir džiaugtis.
– Kad ir kaip nesureikšmintume savo gimtadienių, vis tiek kiekvienas sau tarsi parašome laišką su nugyventų metų ataskaita. Koks šiemet bus jūsų laiškas?
– Kai gyvenimas pakrypo iki ligos ir po jos, pasikeitė ir mano mąstysena, ir gyvenimo būdas. Nieko iš nieko nereikalauju. Džiaugiuosi viskuo, kas padeda nugyventi dar vieną dieną. Džiaugiuosi dukters Dovilės didesnėmis ar mažesnėmis sėkmėmis, keturiais anūkais ir jų gyvenimo laimėjimais.
Nuolat sugrįžtu pas savo anapilin iškeliavusius partnerius teatre ar kine. Dabar dar aštriau viską prisimenu. Atrodo, viskas įvyko tarsi vakar.
Nepaisant visų praradimų ir skausmingų išgyvenimų, esu optimistė. Po kiekvienos operacijos galvoju, kad ta lėtai veikianti bomba buvo dar kartą neutralizuota, todėl stengiuosi gyventi visavertį gyvenimą, kiek leidžia jėgos. Niekuo nesiskundžiu. Atvirkščiai – galiu pasigirti, kad dar ir teatre dirbu, ir su draugais bei draugėmis nuolat susitinku.
Mane labai nuoširdžiai globoja jaunos aktorės. Jaučiu jų meilę – po spektaklių žiemą nepaleidžia vienos, lydi iki pat namų. Kai atvažiuoja iš teatro pasiimti Jovitos Balčiūnaitės jos vyras Richardas Jonaitis, visada veža mane namo tuos kelis žingsnius. Man tai iki ašarų jautru.
– Kokiame spektaklyje jūs sykiu su jaunomis aktorėmis vaidinate?
– Oskaro Koršunovo sukurtame spektaklyje apie Ukrainą „Liudijimai“. Anksčiau su Oskaru nebuvau dirbusi, bet radome abu bendrą kalbą labai greitai. Man lengva ir gera buvo su juo dirbti.
Jam buvo kilusi mintis sukurti autobiografinį spektaklį apie mane. Net nutirpau išgirdusi tokius jo pasvarstymus. Kita vertus, gal ir būtų įdomu. Juk kai aktorius sulaukia naujo vaidmens, tarsi atsiveria naujas kvėpavimas.
Po tų permainų, kurios ištiko Oskarą, viskas sustojo. Jis neabejotinai tą spektaklį būtų kūręs Nacionalinio dramos teatro Mažojoje scenoje. Bet nefantazuokime apie tai, ko nėra.
– Jūs turėjote unikalių galimybių kurti ir kine, ir teatre su daugybe garsiausių, talentingiausių aktorių. Su kuriais partneriais dirbti buvo ir lengva, ir įdomu?
– Negalėčiau kurio nors išskirti. Neįmanoma pamiršti mano partnerio Remigijaus Sabulio filme „Devyni nuopuolio ratai“. Kaip galėčiau nenusišypsoti Vytautui Tomkui? Regimantas (Regimantas Adomaitis. – Red.) būdavo nepaprastai dėmesingas ir jautrus. Kaip gaila, kad jų jau nebėra.
Taip verkiau per Antano Šurnos laidotuves... Jo žmona apsikabino mane ir pasakė: „Kaip Antanas gražiai apie jus kalbėdavo. Kaip jis mylėjo jus kaip partnerę.“ Niekada iš paties Antano nebuvau girdėjusi nieko panašaus. Tarp mūsų nuolat vyko flirtas su „špilkomis“: jis – man, aš – jam. Bet iš tikrųjų jis buvo nepaprastai geras, jautrus partneris.
Filme „Chameleono spalvos“ man teko vaidinti sceną pilnoje putų vonioje. Antanas, vaidinęs garsų architektą, sugrįžta namo su šampano taure, o joje – rožė. Beklausinėdamas, ar kviečiau santechniką, staiga nusimeta kelnes, marškinius, ir tik purpt pas mane į vonią. Kameros operatorius neišjungė. Graži tada buvo mano figūra ir Antano profilis. Nemažai nuogumų buvo matyti toje scenoje.
Kai į filmo premjerą pakviečiau savo tėvelius ir pamačiau, kad ta scena filme liko, tiesiog nutirpau. Mamytė išeidama iš salės vis dėlto manęs paklausė: „Vaikuti, juk ten buvo visai nuoga moteris. Galgi buvai ne tu, o dublerė?“ Man neliko nieko kito, tik patvirtinti mandagius mamytės spėjimus.
Visą tekstą skaitykite antradienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
