Rugpjūčio pradžioje juodu su vyru verslininku Ryčiu Žvaguliu (36 m.) artimiausius bičiulius ir giminaičius sukvietė į sostinės širdyje įsikūrusią Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčią, kur sūnus Liutauras priėmė Krikšto sakramentą.
Planuoti šventę juodu pradėjo daugiau nei prieš metus, apie pompastišką ir didelę nesvarstė.
Kaip ir per savo vestuves, per Liutauro krikštynas jie siekė surengti jaukią šventę artimųjų apsuptyje.
„Kartais gal galime pasirodyti nemadingi šiuo klausimu, bet norėjosi kuo daugiau jaukumo, paprastumo ir mums, manau, pavyko“, – šyptelėjo Laura.
– Kokią reikšmę jums turi Krikšto sakramentas?
– Prisimenu, po vestuvių su Ryčiu susėdome ir svarstėme, koks mums buvo gražiausias momentas iš šios šventės. Abu vienbalsiai nusprendėme, kad tai – bažnyčioje priimtas Santuokos sakramentas. Iš sūnaus krikštynų šventės taip pat gražiausia akimirka buvo Krikšto sakramento suteikimas. Tikimės, kad Liutauras, kaip ir mes, norės priimti visus bažnytinius sakramentus. Be abejonės, jis turės teisę rinktis, bet kol kas mes galime jį paskatinti žengti tokiu pat keliu.
– Kodėl šiai progai pasirinkote būtent Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčią?
– Kadangi mes su Ryčiu joje tuokėmės, pagalvojome, kad būtų smagu išlaikyti tradiciją ir ten pakrikštyti Liutaurą. Tikimės, kad tokią mūsų pradėtą tradiciją jis pratęs ir po daugelio metų galbūt ten net susituoks.
– Kas tapo Liutauro krikšto tėvais?
– Dėl to labai svarstėme, norėjome, kad tai būtų susituokę žmonės, kad būtų viena šeima, ir pasirinkome mano seserį su vyru.
Mes su sese esame be galo artimos, puikiai su ja sutaria ir Rytis.
Padarėme gražų kvietimą – išspausdinome Liutauro nuotraukas su tuomet būsimais krikšto tėvais. Šalia palikome vietelę, kurią nutrynus atsiranda klausimas: „Ar būsite mano krikšto tėveliais?“ Taip pat kvietime buvo ir jautrus tekstas, tad visa tai pamačiusi mano sesuo drauge su vyru nedvejodami sutiko.
Jai Liutauras labai svarbus nuo pat gimimo. Net per gimdymą ji faktiškai dalyvavo, nors ir per atstumą.
– Viskuo rūpinotės patys. Kaip atrodė šventės planavimas?
– Visuomet prieš kokią nors šventę su Ryčiu esame įpratę pasidaryti planą – koks bus maistas, dekoracijos, kokia šventės vieta ir kita. Iš pradžių rinkomės iš keleto erdvių, bet galiausiai nutarėme visus artimiausius žmones sukviesti į savo namų kiemą. Šventės rytą buvo daugybė reikalų. Kadangi viską darėme patys, tam turėjome pasiruošti. Aš dekoravau kiemą, o Rytis ruošė valgius.
Dekoracijas mes dažnai darome patys. Puošėme ir Liutauro pirmąjį gimtadienį, kuris buvo dangaus tematika. Ten vyravo debesėliai, mėnulis. Šį kartą šventės vietą papuošiau meškučiais ir balionais. Visur vyravo pastelinės spalvos.
– Jau daugiau nei pusantrų metų jūsų su Ryčiu namuose krykštauja kūdikis. Kaip jis pakeitė jūsų gyvenimą?
– Pakeitė iš pagrindų. Nepasakyčiau, kad į blogąją pusę, nors tikrai nebuvo ir nėra lengva, bet mokame puikiai tvarkytis su visais iššūkiais. Anksčiau gyvenome labiau dėl savęs, o gimus sūnui viskuo turėjome įprasti dalytis su Liutauru.
Pirmaisiais mėnesiais visas gyvenimas sukosi aplink jį, o dabar laiko sau ir vienas kitam su Ryčiu galime skirti kur kas daugiau. Kai vaikas užmiega, mes pavakarojame, drauge ramiai pavakarieniaujame. Be abejonės, galime jį palikti pas artimuosius, bet per visą šį laiką ilgiau nei keletui valandų to nesame darę.
– Kaip greitai prisijaukinote tėvystę?
– Dar kai nesilaukiau, man visi sakydavo: „Man atrodo, tu būsi gera mama, nes atrodai šeimyniška, mamiška. Tau tai puikiai seksis.“ Maniau, kad man iš tiesų puikiai pavyks. Mačiau artimoje aplinkoje, kad vaiką auginti nėra lengva, bet kol pats to nepatiri, sunku įsivaizduoti, kaip viskas yra iš tiesų. Be abejonės, visi vaikai skirtingi, bet mūsų Liutauras nebuvo lengviausias vaikas. Jis nemiegojo, kentė pilvo dieglius, buvo ir yra be galo aktyvus.
Mums su Ryčiu buvo labai sunku įprasti prie to, kad ne viskas auginant sūnų bus pagal mūsų planą. Kadangi iki tol mėgome viską skrupulingai planuoti, tai mus šiek tiek išbalansuodavo. Labai mėgstu namuose palaikyti tvarką, o kai gimė sūnus, to nebespėdavau ir kaltindavau save. Tačiau praėjus pusei metų supratau, kad svarbiausia yra visai kiti dalykai nei mūsų planai ar netvarkingi namai. O dabar jau ir tvarkomės drauge.
– Paminėjote, kad pirmaisiais mėnesiais buvo sunkių akimirkų auginant mažylį. Į ką tuomet kreipėtės?
– Pirmaisiais mėnesiais Liutauro nenoras miegoti buvo didžiausias iššūkis. Kai jis gimė, nebuvo viskas nuspalvinta ryškiomis spalvomis, mane kamavo melancholija. Tai tokia būsena, kai susijungia ir džiaugsmas, ir nerimas, ir baimės, kad tik viskas būtų gerai. Buvo susidėję begalė emocijų, kurios mane vertė abejoti, ar tikrai esu ir būsiu gera mama. Tuomet didžiausia mano atrama ir palaikymas buvo mano vyras Rytis. Jis visą laiką mokėjo mane nuraminti – nušluostydavo ašaras, apkabindavo ir paguosdavo.
Spaudoje ir socialiniuose tinkluose pastaruoju metu apstu moterų, kurios pagimdžiusios patiria depresiją ar psichozę vien dėl to, kad nejaučia namuose vyrų palaikymo, pavyzdžių. Nežinau, kaip būtų buvę, jei mano vyras būtų buvęs reiklus ir nebūtų padėjęs man buityje. Gal ir aš būčiau panirusi į depresiją, tačiau džiaugiuosi, kad Rytis tuo sunkiu metu man buvo didžiulė atrama.
– Kokių džiaugsmų per šį motinystės laikotarpį patyrėte?
– Iki šiol kiekvieną dieną Liutauras mudu su Ryčiu stebina – pramoksta naujų žodžių, vis tvirčiau žingsniuoja. Kiekvieną mėnesį džiaugiamės jo raida ir tobulėjimu.
Visa tai mums atrodo kaip dideli pasiekimai.
– Į ką panašus Liutauras?
– Ryčio mama Regvita pasakojo, kad Rytis buvo be galo aktyvus ir energingas vaikas, tad Liutauras – jo kopija. Aš vaikystėje buvau kur kas ramesnė. Šviesūs garbanoti plaukai, žydros akys taip pat paveldėta iš Ryčio. Prisipažinsiu, kad turėti sūnų šviesiais garbanotais plaukais ir žydromis akimis kaip Ryčio buvo mano svajonė.
Kai kas Liutauro bruožuose įžvelgia ir panašumų į mane, bet daugumai jis panašus į Rytį, Žvagulių šeimą.
– Koks Liutauro ryšys su artimaisiais?
– Prieš kurį laiką iš Ispanijos atskrido Ryčio mama, tai Liutauras buvo be galo laimingas. Jis jau moka pasakyti ir „omama“, „opapa“.
Taip jis vadina Ryčio tėvelius, savo senelius. Mano mamą, savo močiutę, jis įvardija kaip „mo“. Mano sesę taip pat jau geba pasikviesti.
Liutauras mėgsta būti tarp žmonių. Jam patinka bendrauti, tai daro drąsiai ir tikiuosi, kad tai niekuomet nepasikeis.
