Vilniuje gimusi A.Kučerenkaitė svetur gyvena nuo 2012-ųjų, kai įstojo mokytis į Nyderlandų miesto Eindhoveno dizaino akademiją, garsėjančią inovacijomis dizaino srityje.
Prestižiniu „Red Dot“ dizaino apdovanojimu įvertinta kūrėja tvarumo principų paiso ir užvėrusi savo dirbtuvių duris.
„Dizainas – ne tik estetika. Šiame pasaulyje nebereikalingas dar vienas stalas ar dar viena kėdė. Nuo pirmųjų studijų dienų buvome kviečiami žvelgti inovatyviai, atidžiai rinktis naudojamas medžiagas, pasitelkti technologijas, atpažinti socialines problemas ir sprendimų ieškoti kartu su mokslininkais“, – vardijo Agnė, studijavusi Gerovės dizaino katedroje.
Savo veiklos kryptį A.Kučerenkaitė pasirinko tuomet, kai tarpininkaujant akademijai trims mėnesiams išvyko reziduoti į Japoniją. Eksperimentai su vietinėmis medžiagomis, išgaunamomis iš susmulkintų uolienų, sužadino lietuvės smalsumą.
Sugrįžusi į Nyderlandus dizainerė norėjo pritaikyti šią patirtį ir ėmė ieškoti partnerių, kurie galėtų jai tiekti tokias atliekas. Šiandien vieni jų – bendrovė „Vilniaus vandenys“ ir dirvožemio valymo įmonė Verto mieste Nyderlanduose.
„Geriamojo vandens tiekimo įmonė, aprūpinanti vandeniu vieną miestelį, per mėnesį sukuria apie 10 tonų geležies atliekų. Bevertėmis jas galime laikyti tik dėl nežinojimo ir aplaidumo, nes metalai mūsų pasauliui labai svarbūs, deja, yra neatsinaujinantys ir geležies gavyba sukelia įvairių ekologinių problemų.
Iš tokios geležies išgautus pigmentus panaudoju keraminių plytelių glazūrai bei audiniams dažyti“, – paaiškino A.Kučerenkaitė.
Tai – iššūkis tradicinei pramonei, kuri gaminiams dekoruoti masiškai naudoja daugiausia sintetinius ir dažniausiai aplinkai nepalankius dažus.
Jau septintus metus Agnės idėjos formą įgauna toje pačioje vietoje – didžiulėje bendradarbystės erdvėje Vegelio mieste, nuo jos namų nutolusiame per 30 kilometrų. Šį atstumą 2–3 kartus per savaitę, o kartais ir kasdien dizainerė įveikia autobusu, nes juodu su gyvenimo draugu Juozu pasirinkę neturėti nuosavo automobilio.
Industrinių pastatų komplekse įkurtos milžiniškos kūrybinės dirbtuvės vertos valandą į priekį ir valandą atgal trunkančios kelionės.
Skirtingų dydžių krosnys, įvairiausi įrankiai, puiki vėdinimo sistema, keramikos glazūravimo kambarys – viskas apgalvota, kad kūrėjai galėtų nevaržomai eksperimentuoti ir didesniais kiekiais tiražuoti savo gaminius.
„Kai pradėjau dirbti su atliekomis keramikoje, rezultatas man atrodė nešvarus, pilkas ir rudas. Kažkas tarsi pavyksta, tačiau dvejojau, ar tai gali kam nors patikti.
Džiaugiuosi, kad tuomet nesustojau. Mokyklos laikais visiškai manęs nedominusi chemija tapo labai svarbia darbo dalimi. Kad sukurčiau formulę, reikėjo suprasti, kaip kiekviena turima medžiaga veikia.
Nors atliekų rūšis labai apriboja, per pastaruosius septynerius metus pavyko išgauti plačią pigmentų paletę bei sukurti funkcionalių ir estetiškų produktų. Jie natūraliai atsiduria parodose, tačiau mano kryptis – tvarumo principais paremta gamyba.
Įprastai keramikoje vis dar naudojamos toksiškos medžiagos, padedančios išgauti labai ryškias spalvas, bet atsisakau dirbti su jomis ir renkuosi sudėtingesnį kelią“, – sakė A.Kučerenkaitė.
Pasiruošti masinei gamybai užtrunka – reikia išbandyti pigmentų patikimumą ant įvairių molio paviršių, skirtingose krosnyse, ir tik kantrybė duoda vaisių. Agnės plėtojamo prekės ženklo „Ignorance is Bliss“ („Nežinojimas yra palaima“) gaminius atranda interjero profesionalai ir pavieniai vartotojai.
Pigmentais iš metalo atliekų dekoruotuose dubenėliuose kas rytą garuoja Agnės ir Juozo mėgstamiausi pusryčiai – virti grikiai su marinuotu bei pakepintu tofu, salotomis, sėklomis, grybais, avokadu ar kitomis gėrybėmis, esančiomis šaldytuve.
Jiems patinka veganiška mityba, nors nėra kategoriški ir svečiuodamiesi neatsisako pieno ar mėsos produktų turinčių valgių.
„Nemėgstu kraštutinumų. Pasaulis yra sudėtinis ir sudėtingas. Negali kalbėti apie spalvą nekalbėdamas apie medžiagą. Be to, rinka yra perpildyta ir tenka gerokai pasigilinti, kas išties vertinga, o kas – tik siekis parduoti.
Kita vertus, netikiu agresyvia edukacija. Geriausiai jaučiuosi, kai mano darbai ar pasirinkimai kalba už save, kai žmonės juos patys atranda, pamato, įsigilina ir tuomet užsimezga dialogas apie aplinkosaugą, veganizmą ar kitomis temomis“, – mintimis dalijosi A.Kučerenkaitė.
Apgalvotai dizainerė renkasi ir savo aprangą. Pirmenybę ji teikia natūralaus pluošto gaminiams, ignoruodama greitosios mados siūlomą ritmą ir nuolat žadinamą alkį pirkti. Kai kuriuos drabužius Agnė dėvi jau dešimtmetį ir prireikus jaučiasi maloniai juos pataisydama.
Šiuo metu dizainerės smalsumą kursto gintaro dulkės. Jai apmaudu, kad apdirbant šiuos per milijonus metų susiformavusius mineralus atliekos neišsaugomos.
„Stengiuosi nekankinti savęs mintimis apie dalykus, kurių negaliu pakeisti, bet jei galiu, tampu atkakli. Nuo mažens mėgstu spręsti problemas pažvelgdama į tą pačią situaciją iš skirtingų pusių.
Taip nutiko ir su gintaru. Supratau, kad gyvename gintaro pasakoje, nors realybė nėra tokia romantiška, kaip galėtum įsivaizduoti“, – atsiduso A.Kučerenkaitė.
Ji patyrė, kad gintaro meistrai nelinkę bendradarbiauti ir įsileisti į savo dirbtuves, bet tiki, jog tai – laiko klausimas, kuris gali būti naudingas ir prasmingas.
Kartu su partneriais Lietuvoje, Didžiojoje Britanijoje ir Belgijoje dizainerė jau ruošia gintaro dulkių plokštes pramoninei gamybai ir planuoja jas pritaikyti interjeruose, išsaugant ir atskleidžiant vertingąsias šios medžiagos savybes.
Šviežiausia naujiena – liepos viduryje gautas ES tarptautinės programos WORTH finansavimas produktams iš natūralaus akmens atraižų ir nuotrupų plėtoti. Šio iššūkio dizainerė imsis su lietuvių bendrove „Akmenstata“.
O kas toliau? Produktų kūrėja stengiasi nepasiduoti šių laikų tendencijai nuolat stebinti aplinkinius naujovėmis ir mieliau renkasi tiesiog būti tobulėjimo kelyje, siekti gelmės ir profesionalumo. Ji neabejoja, kad būtent tai kuria vertę.
