Paprašyta prisistatyti Airinė nė trupučio nesutrinka.
„Sau esu Airinė, dabar jau nebe Maslobojeva, o vėl Juodrytė, trijų vaikų mama. Esu koloristė, turiu grožio saloną, vedu kirpėjams tiek grupinius, tiek individualius mokymus, čia dirbu ir pati.
Esu veikli moteris, kupina idėjų, – šiame gyvenimo etape esu tarsi naujame starte, noriu viską keisti iš pagrindų, net savo pagrindinę veiklą. Mintys, kad noriu kitokio gyvenimo, tikiu, ateina ir su skaudžiais, nuviliančiais išgyvenimais. Turiu didelę svajonę – suburti moterų bendruomenę“, – pokalbį pradėjo Airinė.
Niekada iki šiol apie šią savo svajonę Airinė garsiai nekalbėjo, tačiau pasauliui išsakyta mintis, tiki ji, įgauna sparnus. Juk ne veltui sakoma, kad svajoti reikia garsiai, tuomet norai ir pildosi.
„Pradėjau organizuoti įvairias veiklas – seminarus, stovyklas ir renginius moterims. Jų tikslas – pažinti save, sugebėti save išgirsti.
Tai kažkuriuo gyvenimo tarpsniu turime padaryti visi, ir kuo anksčiau, tuo geriau. Turime suvokti, ko iš tiesų norime. Man įdomi vidinė žmogaus kelionė į save.
Mūsų veikla labai įvairi: apie karjerą, veiklos kryptis, kur eiti ir kaip pradėti, motinystės iššūkiai ypač aktualūs – jau pastebėjau – pirmojo vaikelio susilaukusioms moterims“, – pasakojo jauna moteris, auginanti aštuonmetį Ramirą, trimetį Raoną ir dvimetę Rają.
– Pirmagimių susilaukusios moterys, matyt, išgyvena kone šoką supratusios, kad gimus kūdikiui jų pačių tarsi nebeliko?
– Būtent! Mes, auginančios antrą ar trečią vaiką, į motinystę jau mokame žiūrėti kiek kitaip, dažnai paprasčiau. Man atrodo, kad vienas sunkiausių momentų moters, kaip mamos, gyvenime yra tas, jog mes pametame save, nes mamos vaidmuo dominuoja labiau už visus kitus. Susidūriau su tuo pagimdžiusi pirmąjį sūnų Ramirą.
Kai išleidusi jį į darželį grįžau į tuščius namus, nesupratau, kas aš pati dabar esu ir kuo man užsiimti, nes tuo metu buvau visiškai sustabdžiusi veiklą grožio srityje, klientų nebebuvo, atrodė, net pamiršau, kaip reikėtų dirbti. Tikrai buvo emocinė duobė.
Tad mūsų organizuojama veikla atspindi daug moterims aktualių temų: karjera, pinigai, motinystė, santykiai su artimaisiais, meilė sau ir kitas.
– Kas jūsų bendražygiai šioje naujoje veikloje? Ne kartą esame girdėję, kad įvairius mokymus rengia žmonės, tarsi ir neturintys tam jokių kompetencijų, tik savo asmeninę patirtį vienoje ar kitoje situacijoje. Kviesti žmones keliauti savęs pažinimo, tobulėjimo, sąmoningumo link jau tapo tarsi mada, o imasi to kone bet kas.
– Komanda buriasi ir pildosi su kiekvienu renginiu ar nauja idėja. Sakydama „mes“ kalbu apie lektorius, kuriuos kviečiame į moterų veiklas, kartu kuriame turinį, kurį siūlome moterims. Kai mūsų daugiau, mes ir veikiame kur kas efektyviau.
Mano nuopelnas čia – idėja ir iniciatyva. Noras tuo užsiimti kilo dirbant grožio sektoriuje, aš dirbu tik su moterimis ir jų per dešimt metų sutikau, patikėkite, labai daug. Klausydamasi jų istorijų šeimose, nuoskaudų ar vaikystės traumų pastebėjau, kiek mes visos turime blokų, įsitikinimų, kaip nuvertina moterys save. Tad iš noro dalintis praktikomis, būdais, kurie man suteikė aiškumo, naudos, ir atsirado šios veiklos pradžia.
Tuo pati užsiimu jau kokie aštunti metai. Nesu fanatikė, nemedituoju dieną naktį, nelankau jogos dėl mados – tiesiog turiu metodų ir praktikų, kurios man padeda stresinėse gyvenimo situacijose nurimti, susitelkti į save ir savo tikslus.
Visus tuos metus labai mėgau pati vaikščioti į įvairius asmeninio tobulėjimo seminarus. Per tą laiką daug visko išbandžiau ir atsirinkau, kas man tikrai padėjo. Mano lygmuo – lengvas, negąsdinu artimų žmonių fanatišku užsidegimu, neperspaudžiu.
– Kokios tos praktikos, kurios padėjo jums pačiai eiti savęs link?
– Man tarsi gyvenimo Biblija – Anthony Robbinso knyga „Kaip pažadinti savyje milžiną“. Ji tinkama visose gyvenimo situacijose, ji neaiškina, kaip būti laimingam. Tai lengva knyga, kuri paaiškina, kaip veikia mūsų smegenys įvairiose situacijose, reali žmonių patirtis, o efektyviausia knygos dalis – klausimai, į kuriuos pats atsakydamas raštu pamatai, kad parašei atsakymą, kurį aiškiai žinojai. Viskas yra mūsų galvose, mes žinome, ką turime daryti, tik kažkodėl to nedarome.
Mano meditacija – dėkingumo praktika ir gamta. Kai jaučiu gamtą, miške randu tylą, dievinu pasėdėti užsimerkusi, išgirsti ją ir kartu savo mintis. Labai tikiu gydomąja gamtos galia, jos energija.
Jūra mane užaugino, ji gydo sielą. Anksčiau jos taip nevertinau. Tik grįžusi į pajūrį ne mažiau už mamą noriu pamatyti ir išgirsti jūrą. Tai paprasti žemiški dalykai, bet tiek daug mums duodantys.
Mėgstu aromaterapiją – ir atsipalaiduoti, ir mintims sutelkti, ir vaikams gydyti.
Auginu tris vaikus, tad laiko atsipalaiduoti turėdavau labai mažai arba neturėdavau visai. Namie vaikai siaučia, dar pačios darbai spaudžia, o aš, pavyzdžiui, nemiegojusi daug naktų. Man šie dalykai labai padėjo vėl sugrįžti į savo vidinę ramybę, išmokti džiaugtis tuo, ką turiu.
– Kasdien dėkojate. Už ką labiausiai esate dėkinga gyvenimui, likimui?
– Už tris nuostabius, sveikus vaikus, kad būtent aš esu jų mama, kad esu sveika, už galimybę dirbti, kad galiu daryti tai, ką mėgstu. Dėkoju už gražius debesis, saulę, dienos akimirkas, kai buvo gera. Už visą patirtį ir pamokas.
– Stengiatės nesureikšminti neigiamų patirčių, iššūkių, galiausiai buities sunkumų, kurių jūs, trijų mažų vaikų mama, tikiu, turite ir patiriate kone kasdien?
– Žinoma, jų yra, bet tai manęs jau taip stipriai nebeišbalansuoja. Vaikai jau didesni ir tampa vis paprasčiau susitarti. Štai mažieji – pametinukai. Dabar – jų velniukų amžius, jie griūna, pyksta, protestuoja, jaučiasi svarbiausi.
Šis etapas tikrai kartais iš proto varantis, bet žinau, kad tai laikina, kaip ir visi prieš tai buvę sunkūs etapai. Svarbu mokėti priimti ir prisitaikyti prie situacijos, o jei to negali pakeisti, į kai kuriuos dalykus žiūrėti kiek paprasčiau.
Pavyzdžiui, ilgą laiką nėjau su jais į kavines, nes tai man kainuodavo per daug streso. Mažieji susipyksta, dar broliai susimuša. Rinkdavausi pasivaikščiojimus – tyrinėdavome gamtą, balas. Iki dabar vaikai dievina tokį mūsų laiką.
Raonas, pavyzdžiui, kietakaktis, nuolat besipriešinantis kone viskam, kas jam nors kiek nepatinka, – toks nuo gimimo. Jo užsispyrimas kartais ir mane privesdavo iki savikontrolės praradimo. Prieš kurį laiką susidomėjau astrologija ir numerologija. Paprastas išskaičiavimas pagal vaikų gimimo datą ir laiką man atvėrė akis: kietakaktiškumas – jo įgimta savybė.
Raonas nesustabdomas, neperkalbamas, einantis kiaurai sienas, impulsyvus. Viskas. Man tapo daug aiškiau, lengviau ir paprasčiau, juk prieš vėją nepapūsiu. Tai padėjo suprasti, kad neturiu teisės laužyti vaiko, nes tai – jo įgimtos savybės ir ne šiaip sau jis eina prieš mamos sistemą, kad reikia ieškoti tinkamo būdo man pačiai su juo susikalbėti. Juk mes visi skirtingi.
– Neseniai Italijoje su drauge atšventėte 32-ąjį gimtadienį. Kokie jūsų metai buvo?
– Sėdėdama Italijoje ir žiūrėdama į jūrą dėkojau gyvenimui už visus savo metus. Jie buvo visokie: spalvoti, banguoti, bet suformavo mane tokią, kokia esu šiandien. Niekas gyvenime nevyksta šiaip sau. Tikiu, kad viskas, kas mums nutinka, nutinka dėl mūsų pačių. Viskas turi prasmę.
Šią trijų dienų kelionę gavau dovanų iš draugių, viena jų ir vyko su manimi. Buvome Neapolyje, laivu plaukėme į Pozitaną ir dar spėjome pamatyti Pompėją. Jausmas, kad buvome savaitę!
Mėgstu savo gimtadienius, dievinu ilgus palinkėjimus, įsiklausau į juos. Šiemet nustebino draugės – kartu su manimi tądien buvusiai bičiulei perdavė po laišką man! Tai buvo be galo gražu, jautru ir nuoširdu – neslėpsiu, skaičiau ir braukiau ašarą. Laiškai man – magija, kurios šiandien nebeturime.
Esu labai sentimentali. Man tokie dalykai labai brangūs. Kaupiu ir vaikų piešinius, atvirukus, turiu jų naujagimių rankyčių ir kojyčių atspaudus.
Visada labai norėjau būti jauna mama ir pagimdžiusi vaikus dar daug nuveikti. Svajojau apie keturias atžalas. Visada sakiau, kad turėsiu tiek vaikų, kiek spėsiu pagimdyti iki 30-ies. Antrojo sūnaus Raono laukėme net ketverius metus, o dukrytė pasibeldė netikėtai – pastojau, kai antram sūnui buvo vos trys mėnesiai. Tačiau iki 30-ies spėjau! Man buvo 29-eri.
– Metai jums atnešė daug džiaugsmo ir laimės, tačiau šiemet buvo ir skaudžių patirčių, sunkių išbandymų. Mintyje turiu skyrybas su vyru kikboksininku Sergejumi Maslobojevu. Bene dešimtmetį buvote vadinami tobula šeima, ir štai tokia žinia – tarsi perkūnas iš giedro dangaus.
– Atėjo momentas, kai aš santykiuose ir pati savyje pasijutau visiškai tuščia. Didžiąją mūsų bendro gyvenimo dalį užėmė vyro sportas, o aš buvau ta, kuri rūpinasi vaikais ir namais. Anokia čia paslaptis – ir Sergejus savo interviu ne kartą yra apie tai kalbėjęs.
Tiesiog pajutau, kad gyvenu ne savo gyvenimą. Pradėjau gilintis, kapstytis po šį jausmą, kelti sau klausimus.
Kai gyveni su vyru, kuris siekia karjeros, kurio karjera yra aukštumoje, suvoki, kad ir toliau negalėsi imtis to, ko nori. Ašis ir šeimoje – jis. Jo karjera ir poreikiai. Tai turbūt labiausiai ir išsekino.
Sprendimas skirtis neatėjo susipykus ar staiga įsiplieskus emocijai. Apgalvotas, gvildentas, aptarinėtas ne kartą ir ne vieną dieną – toks buvo mūsų sprendimas sukti skirtingais keliais.
Kitas detales pasilikome sau, turime vaikus ir labai nesinorėtų, kad jie kada nors paaugę skaitytų, kaip mes viešai dalijamės nuoskaudomis ar kitais neigiamais dalykais vienas apie kitą. Tiesiog tokių dalykų nesuprantu ir džiaugiuosi, kad su Sergejumi esame tos pačios nuomonės.
– Atėjo laikas, kai pajutote norinti būti ne tik vaikų mama ir namų jaukumo puoselėtoja? Ta ašis šeimoje norėjote būti jūs?
– Ne, sprendimas ne dėl to, kad ta ašimi šeimoje norėčiau būti aš. Man viešumas mūsų gyvenime niekada nebuvo pridėtinė vertė. Vienintelis dalykas, ką dariau, – kaupiau nuotraukas ir žurnalus su interviu, kad būtų prisiminimui vaikams.
Niekada nebūčiau pasakiusi: tu nebedaryk, dabar darysiu aš. Su Sergejumi pradėjau gyventi kaip su sportininku, turinčiu tikslų. Ir šiandien man jis – čempionas. Žinote, ta svajonė tapti „Glory“ organizacijos čempionu savaime per tiek metų tapo ir mano svajone. O prieš dešimt metų jis svajojo bent pakovoti ten.
Gyvendama kartu ir matydama, kaip nuoširdžiai jis, kaip sportininkas, yra atsidavęs savo svajonei, per skausmą, nenorą, nuovargį eina nesustodamas jos link, niekada nebūčiau sugebėjusi jam pasakyti: stop, dabar aš eisiu daryti karjeros.
– O kodėl negalėjote abu daryti savų karjerų? Juk vaikai jau ne kūdikiai, jau ir rankos laisvesnės – mažyliai eina į darželį, vyresnėlis – į mokyklą.
– Pirmiausia aš nesu karjeristė. Man tiesiog labai svarbu realizuoti save, nemeluosiu, kad visada buvo svarbu ir pačiai užsidirbti. Tačiau realybė tokia, kad nebūtume galėję pilna koja siekti savo tikslų, nes auginame tris vaikus, du iš jų gimė vienas po kito. Aš jau pradėdama su juo gyventi prieš dešimt metų priėmiau sąlygą, kad taip bus. Ir to nuoširdžiai norėjau.
Esmė – ne karjera. Noriu jausti malonumą iš to, ką darau, kad ta veikla duotų naudos ir kitiems. Labai mėgstu dalintis. Vedu mokymus kirpėjoms, mėgstu dalintis žiniomis, patirtimi. Mane tai praturtina. Gal tai mano misija?
Mes tiesiog išsekome kaip pora. Negaliu pasakyti nė vieno blogo žodžio apie jį. Mano tikslas skiriantis buvo išlaikyti vaikų ramybę, kad jų gyvenimas nepasikeistų. Skaudžių dalykų čia neįmanoma išvengti, bet norėjau kuo labiau nuo jų apsaugoti vaikus.
Šis mūsų pasirinkimas – jau praėjęs etapas, kuris, tikiu, mums abiem padės įsilieti į platesnius vandenis. Sergejus labai mėgsta keliauti, bendrauti, visur dalyvauti, bet jį ribodavo šeima. Vieni mano jam pasakytų žodžių buvo: „Skrisk...“
– Kaip žinią sutiko vaikai, tiksliau, matyt, vyresnėlis, kuris jau aštuonerių ir viską supranta?
– Buvo vienas pokalbis, kai Ramiras verkė. Jo emocinis saugumas man buvo pats svarbiausias toje situacijoje, nes mažiukams iš tiesų viskas kaip ir įprasta. Dar iki skyrybų dažniausiai su Sergejumi keisdavomės, kad galėčiau ir aš dirbti. Tėtis grįždavo, o mama išvažiuodavo į darbą.
Su vaikais apie gyvenimą kalbame taip, kaip yra. Ramirą įtikinau, kad jo gyvenimas nepasikeis niekaip, o vienintelis dalykas, kas bus kitaip, – kad tėvai gyvens atskirai. Pažadėjau sūnui, kad pas tėtį jis galės būti kiek nori ir kada nori.
Pažadėjau ir Sergejui, kad nebūsiu ta moteris, kuri dėl savo nuoskaudų manipuliuos vaikais, – visada taip maniau ir nesupratau moterų, kurios per vaikus keršija ar skaudina vyrus, kad ir buvusius.
Ramiras matė, kad mes nebesipykstame. Jis – jau didelis, gal moka ir nuslėpti kokias nors emocijas, bet savo vaiką pažįstu labai gerai, matau, kad jis jaučiasi puikiai.
Ramiras puikiai supranta, kad tėtis namuose būdavo retai, kad taip buvo visada ir kad iš esmės niekas nesikeis. Jo galvelėje viskas susidėliojo.
– Ar dabar turite daugiau laiko sau ir savo siekiams? Ar namai nespengia iš tuštumos, kai vaikai pas buvusį vyrą?
– Pasakysiu paprastai – per dešimt metų niekada nesu turėjusi tiek laiko sau! Kad turėčiau savaitgalį sau, nėra buvę. Sutarėme, kad kelias dienas per savaitę ir kas antrą savaitgalį vaikai bus pas tėtį.
Visi trys! Kai vaikai pirmą kartą išvažiavo toms kelioms dienoms, didysis mano klausimas buvo: „Ką man veikti?“ Nuėjau su drauge į filmą. Laisvas visas vakaras. Ką veikti?
Būdama trijų vaikų mama aš nebemoku gulėti ant sofos ir žiūrėti serialus – net neįsivaizduoju, kokie dabar įdomūs, populiarūs. Jau vėliau pradėjau planuotis laisvesnes dienas – užrašinėti klientes vakarais, tartis susitikti su draugėmis, dirbti prie kompiuterio.
Pirmus kartus verkiau. Dešimt metų niekada nebuvau viena, tad be vaikų pradėjau jaustis vieniša.
Esu prilipusi prie vaikų, man atostogų sunku būdavo išvažiuoti, visada kovodavau viduje su savimi. Taigi etapų yra visokių.
– Minėjote, kad skyrybos jus sukrėtė ir kitaip: atsirado moterų, kurios jumyse pamatė pavyzdį – jei gali tu su trimis vaikais, aš su vienu išvis neturiu ko bijoti...
– Taip, buvo moterų, kurias tarsi įkvėpiau skyryboms! Mane tai labai išgąsdino, todėl iškart po skyrybų ir pasirinkau visišką tylą.
Jei tokius žodžius išgirsdavau savo aplinkoje, visada pabrėždavau, kas dar ateina su skyrybomis: vaikų stresas, skausmas, dažnai ir besikeičianti gyvenamoji vieta, atsiskyrimo ir vienišumo jausmas, buvimas be vaikų, ne visada taikios dalybos. Be to, turi suvokti, kad po kažkiek laiko tą vyrą ar moterį buvusysis ar buvusioji pamatys su kita antrąja puse. Ką jau kalbėti apie dalybas ir tai, kad griūna tavo didžioji iliuzija apie meilę.
Juk visos tekame svajodamos, kad kartu su šiuo žmogumi pasensi. Suvokimas, kad to nebebus, labai skaudus. Taigi didžiuotis tikrai neturiu kuo.
Esu už šeimą, manau, kad ir moterys, ir vyrai turi ją saugoti, tausoti, stengtis lipdyti vėl ir vėl. Dabar tam yra galybė būdų, priemonių bandyti išsaugoti santykius – nuo pramogų poroms iki porų psichoterapijos.
Džiaugiuosi, kad pagaliau nebėra gėda kreiptis pagalbos ir ją gauti psichologo ar psichoterapeuto kabinete. Juk anksčiau tai buvo tabu.
– Šiandien galite tvirtai pasakyti, jog padarėte viską, kad išsaugotumėte šeimą?
– Galiu. Padariau tiek, kiek buvo mano jėgoms. Tačiau tai – investuoti savo laiką ir norėti – turi du žmonės. Kai pasijutau tuščia, mano rankos nusviro. Neįsivaizdavau, ką dar galėčiau padaryti.
Beje, neseniai sukūrėme džemperius su ypatinga iliustracija: apie viduje šviečiančią saulę, kai esi užsimerkęs ir jauti ramybę. Kiekvienas mūsų turime tą savo saulę viduje ir tą šviesą, kad patys iš vidaus šviestume. Turime ją saugoti.
– Ar įsivaizduojate, kad praėjus metams ar penkeriems širdį vėl galėsite atverti meilei?
– Meilės nesuplanuosi, bet ar dabar norėčiau santykių? Ne. Labai vertinu ramybę, kurią jaučiu, ir tikriausiai dar nesu išsilaižiusi žaizdų, kad galėčiau sveika ateiti į kitą santykį.
Šią akimirką džiaugiuosi, kad galiu pabūti pati sau, veikti tai, ką noriu, o ne ką tarsi privalau.
Ar norėčiau vėl mylėti? Net neabejoju, kad meilę aš dar jausiu, ji pakylėja. O ir vestuvinės suknelės bažnyčioje dar nevilkėjau. Būsiu atvira – šią svajonę vis dar turiu.
