Su Algirdu jo biure susitikome prieš pat Lukiškių aikštėje vykusį koncertą „Keliu vėliavą už Ukrainą NATO“ – grupės „KAnDIs“ vokalistas buvo ką tik grįžęs po garso patikros.
Tokią Vilniui ir Lietuvai svarbią dieną, kai tauta visa širdimi reiškė palaikymą karo niokojamai valstybei, nekalbėti apie laisvę ir jos kainą tuomet, Sąjūdžio laikais, su mūsų šalies laisvės šaukliu būtų misija neįmanoma. Klausimai ir bandomi rasti atsakymai Ukrainos tema, atrodė, sklandė ne tik ore, bet ir mūsų širdyse.
A.Kaušpėdas puikiai pamena, kaip jautėsi tuomet, kai savo laisvę skelbė Lietuva. Kai mūsų šalis galėjo būti ta, kuriai šalis agresorė galėjo parodyti savo nesutikimą.
„Ačiū Dievui, mums tuo metu baigėsi kur kas paprasčiau, o juk taip pat galėjo būti visaip...“ – svarstė Algirdas.
Dabar pasaulyje vyksta kova tarp nelaisvės ir laisvės – tai du skirtingi gyvenimo būdai. Laisvą žmogų, pasak A.Kaušpėdo, laisvė įgalina kurti, o nelaisvė pavergtą – naikinti.
„Laisvas žmogus yra kūrėjas. Jis naudojasi savo dieviškąja prigimtimi, kad kurtų geresnį pasaulį aplink save. Laisvė, jei pažiūrėsime labai giliai, yra meilė. Energija ta pati. Laisvas žmogus viską daro savo noru, su atida, rūpesčiu, pagarba – visa turima galia ir entuziazmu.
Ir priešinga pusė – nelaisvi, užguiti žmonės vadovaujasi baime. Baimė juos valdo, baimė uždaro į kalėjimą. Laisvė – tai daugiausia, ką gali atimti iš žmogaus. Ne veltui padarius nusikaltimą iš nusikaltėlio atimama laisvė, kartais net iki gyvos galvos. Piniginės baudos ir turtų netekimas, palyginti su laisve, – niekis.
Sovietų Sąjungoje gyvenome tarsi kalėjime. Žinoma, tai nebuvo toks baisus kalėjimas kaip mūsų tautos tremtis, bet vis tiek tai buvo kalėjimas, kur nuo mažens buvome mokomi mąstyti, kalbėti, elgtis, net svajoti pagal komunistinę ideologiją“, – svarstė Algirdas.
Jam svarbi ne tik išorinė, bet ir vidinė laisvė – jos neturintis žmogus yra įkalintas savo kompleksų, baimių, vidinių apribojimų. Vidinė laisvė reikalauja asmeninės drąsos. Žinoma, ta drąsa pareikalaus ir atsakomybės.
– Atsakomybės bijoti nereikia. Reikia tik veikti pagal sąžinę. Jei turime tikromis vertybėmis sureguliuotą vidinį moralės kompasą, baimei vietos nelieka. Tada tampa aišku – reikia veikti. Atsakomybė bus tokia, kokia turi būti, kokią pelnysime, – sakė pašnekovas.
– Tikiu, kad gyvenime visąlaik stengėtės vadovautis savo vidiniu moralės kompasu. Ar buvo situacijų, kai teko prisiimti itin didelę atsakomybę dėl savo vidinės laisvės? Nejautėte baimės, kaltės?
– Mano gyvenime buvo blogų įvykių, tokių, kai reikėjo apsispręsti ir išdrįsti veikti. Padariau ir klaidų, buvo dalykų, kurių tarsi galėjo ir nebūti. Tačiau vadovaujuosi dar vienu principu – jei taip buvo, vadinasi, taip ir turėjo būti.
Esu tikintis žmogus, tikiu, kad mes esame nemirtingi, kad viskas buvo ir viskas bus, ne tik yra. Tad visas tas neįtikėtinas algoritmas, kuris yra mūsų gyvenimas, tuo ir įdomus, kad patiriame pamokas, turime suprasti gyvenimo taisykles ir bandyti pagal tai reguliuoti savo moralės kompasą. Jei gyvensime tinkamai, viskas bus gerai – pasieksime savo gyvenimo pergalę.
– Klausdama apie išbandymus, klaidas, pamokas neišvengsiu ir jūsų skyrybų su žmona Audrone temos. Juk tuomet buvote tas kaltasis, kuris išdrįso pasinerti į naują romaną su dabartine savo sutuoktine Vilija. Skyrėsi ne tik jūsų, bet ir jos šeima. Ką tuo metu rodė jūsų moralės kompasas?
– Nesiskyrė nei mano tėveliai, nei daugelis kitų vyresnių mano aplinkos žmonių. Išsaugoti šeimą jų kartai buvo neginčijama tiesa, tabu. Ir viskas. Dabar turime daugiau laisvės, daugiau klausimų, daugiau galimybių – sąmoningas gyvenimas nepaprastai pailgėjo, reiklumas sau ir kitiems taip pat.
Su Audra tuokėmės būdami 22 metų. Kokie jauni buvome! Tada tikėjau, kad tie prieštaravimai, kurių turėjome tikrai daug, nekiš mums kojos taip stipriai, kad viskas kaip nors susitvarkys, kad viskas bus gerai. Buvome naivūs ir nemokėjome pasakyti „ne“.
Sakote, priešingybės traukia? Mudu buvome vienodi, labai panašūs, o ne priešingybės – abu lyderiai. Kai susikibdavome, net žiežirbos spraigė! Toks tokį stumia, o ne traukia. Šiandien gal net ir keista, kad kartu sugebėjome pragyventi daugiau nei 20 metų.
Kai mano gyvenime pasirodė Vilija, atėjo ir supratimas (tuomet atrodė net neįtikėtinas), kad ji – mano antroji pusė. Ta tikroji. Ko gero, didesnė nuodėmė būtų buvusi gyventi klaidoje nei ją ištaisyti. Tai supratę išsiskyrėme abu, kad galėtume būti kartu.
Vilija visai kitokia, mes – du skirtingi žmonės. Žinoma, būna, kad pasiginčijame, tačiau jau visai kitaip. Aš esu chaosas, o ji – tvarka ir ramybė, kosmosas. Nesipriešinu jos tvarkai – ji žino, ką daro. O aš turiu užsiimti chaoso atvėrimu. Ir tai sakau ne tik apie kūrybinius dalykus, darbus, bet ir apie elementarią buitį. Netvarką namuose kuriu aš.
– Prieš kiek daugiau nei dešimtmetį jūsų šeimą sukrėtė tragedija – netekote jaunėlės dukters Algės. Kaip ir iš kur radote stiprybės ir jėgų atsikelti, kviesti, kelti ir vienyti tautą, kai pats buvote sugniuždytas?
– Man padėjo tikėjimas. Manau, kad Algė tebėra gyva ir ji tęsia savo gyvenimą anapusybėje. Mudu susitiksime. Jos gyvenimas čia buvo trumpas, bet ryškus. Gal taip reikėjo...
Žinoma, ypač iš pradžių šią netektį išgyvenau labai skaudžiai. Buvo toks laikas, kai ją neigiau, – nenorėjau nieko nei girdėti, nei žinoti, troškau atsiriboti. Tačiau palaipsniui priėmiau tą faktą kaip duotybę.
Galvoti, kaip man skaudu, kiek praradau, koks esu nuskriaustas, apvogtas, kad nebeturėsiu gražios senatvės su mane globojančia Alge, labai egoistiška. Taip, tai tiesa, žiauri tiesa, bet ji tik apie mane, o ne apie Algę.
Tikiu, kad tai – likimas, toks žaidimas. Tai, ko negali pakeisti, reikia priimti.
– Kolekcionuojate kaukes. Ar pačiam yra tekę gyvenime užsidėti kaukę?
– Taip, tebeturime jas visas, džiaugiamės jomis ir saugome, nors didžioji kolekcionavimo aistra jau kiek aprimusi. O žinote, koks pirmas lietuvio klausimas, kai ateina pas mus į namus? Ar jūs nebijote?! Lietuviai prietaringi. Ir iš kur tai? Nežinau. Kaukės – meno kūriniai. Jei jau apie baimę – ne medžio drožinių, o piktų žmonių reikia bijoti.
O kaukes gyvenime mes visi užsidedame nuolat. Jei žmogus nemoka naudotis kaukėmis, jis arba idiotas, arba piktavalis. Juk kaukės visada ir visur aplink mus – jei gyveni intensyvų gyvenimą, per dieną jų užsidedi dešimtis.
Tiesą sakant, aplinkiniai iš mūsų ir tikisi tų kaukių: būk malonus, dabar užsidėk kolegos, tėvelio, pirkėjo ar muzikanto, transporto eismo dalyvio kaukę. Būtų visiška nesąmonė, jei nuolat dėvėčiau, tarkime, žvaigždės kaukę.
Ar jau persirgau žvaigždžių liga? Kai buvau jaunas, turėjau minčių, kad esu ypatingas, tačiau tai buvo labai seniai. (Juokiasi.) Nusėdau ir pats, ir kiti nusodino, sodina ir Lietuvos mastelis. Bet jei nuvažiuoju į mažą miestelį, atpažįsta, paprašo nusifotografuoti ir parduotuvėje. Taip nutinka, bet tai nėra problema.
Kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau įsitikinu, kaip žmonėms reikia meno – alegorijų, meninės kūrybos, išradingos formos. Vienu metu menininkai buvo palikti savieigai, išgyvenimui, bet dabar jau esame stipresni, turtingesni ir privalome būti išmintingesni – turime atsigręžti į meną. Be šiuolaikinio meno nebus ir šiuolaikinio verslo, mokslo – viskas susiję. Abstraktus mąstymas, asociacijos, beribė vaizduotė, meninė kalba, formos ir turinio dermė, ieškojimai – kūrėjo pamatas.
Kūryba, kūryba ir dar kartą kūryba vaikams nuo mažų dienų. Mažieji turi vaidinti spektaklius, piešti, šokti, groti ir dainuoti. Tai nepaprastai svarbu, nes su kūryba augantis žmogus kur kas galingesnis. Labai to linkiu Lietuvai.
– Rugpjūčio 12-ąją švęsite jubiliejų – jums sueis 70 metų. Laukia didelė puota?
– Ne, baliaus nebus. Pasitariau su Viktoru Diawara, bičiuliu ir partneriu grupėje „KAnDIs“, ir nusprendėme jubiliejaus proga padaryti savotišką „Anties“ sugrįžimą – dešimčiai populiariausių „Anties“ dainų suteikti „kandišką“ interpretaciją. Diską taip ir pavadinome – „ANTIS kaip KAnDIs“. Keletas dainų jau yra muzikos klausymo platformose, o diskas pasirodys liepos pabaigoje.
Senos „Anties“ dainos išlaikė savo turinį, bet įrašytos kitokia forma – kita aranžuotė, šiuolaikinis elektroninis skambėjimas. Šiemet rengiame apie 15 koncertų, dešimt jau sugrojome, liko didžiausi. Didžiausias bus rugpjūčio 15-ąją Palangoje. Jubiliejinis.
Jubiliejaus proga pasidovanojau sau ir kitiems tokį džiaugsmą. Galų gale kas yra šventimas? Buvimas kartu, bendravimas. Mano galva, geriausias pabendravimas – šaunus koncertas. Pasistengsime, kad Palangoje koncertas būtų labai interaktyvus, kad jame dalyvautų ir žiūrovai, – dainuotų ir šoktų kartu.
Tikrąją gimtadienio dieną mūsų namuose susirinks gal dešimt žmonių – jaukiai pasisėdėsime, kartu pasigaminsime gardžią vakarienę. Ir gana.
– Septyniasdešimt – solidus amžius. Pats jaučiate, kad jums tiek metų? Kokie jie buvo?
– Kai pradedu galvoti, jog gali būti, kad mažai beliko gyventi, darosi keista. Atrodo, dar gyventum ir gyventum... Bet yra, kaip yra.
Džiaugiuosi, kad man vis sekasi kažkaip reaktualizuotis. Buvau architektas, paskui – muzikantas, vėl grįžau į architektūrą, beje, labai sėkmingai, mūsų „JP Architektūra“ padarė daug gražių ir sėkmingų darbų, kuriais didžiuojuosi: gyvenamųjų namų kvartalą „Antakalnio terasos“, Valstybės saugumo departamento pastatų kompleksą netoli Pilaitės ir kitų. Kaip architektas gavau nuostabią galimybę pasireikšti, nors maniau, kad šiame gyvenime to nebebus.
2006-aisiais pavyko vėl grįžti su „Antimi“ ir dešimtmetį su bičiuliais kartu džiaugtis muzikine kūryba. Išleidome tris naujus diskus, pastatėme roko operą „Zuikis Pleibojus“. Įgyvendinau visas vaikystės svajones.
Vėliau parašiau dvi knygas – „Antiška“ ir „Gyveno kartą bičas ir kaimynas“. Dabar rašau romaną, kuris vadinsis „Koplyčia“. Rašau jau ketvirti metai, žodžiu, visąlaik apie tai galvoju. Ši – svarbiausia mano knyga. Ji apie architektą, kuris gavo užsakymą suprojektuoti koplyčią. Ir susimąstė, kas tai yra.
Visa knyga – jo gyvenimo apmąstymai, santykis su Aukščiausiu Kūrėju, savotiška dievoieška, santykis su artimu, vidinis monologas. Viskas bus labai postmodernu, susipynę: bus dokumentikos, eseistikos, gražbylystės ir fantastikos. Leidžiu sau viską.
Dabar tuo gyvenu, rašau visa siela ir tikiuosi knygą išleisti kitų metų pabaigoje. Reikia skubėti, kad ji neužrūgtų. Šiuo metu tai didžiausias mano gyvenimo iššūkis – parašyti romaną nepaprastai sudėtinga. Net neįsivaizdavau, ko ėmiausi...
Visą interviu su Algirdu Kaušpėda skaitykite naujausiame dienraščio „Lietuvos rytas“ žurnalo „Stilius“ numeryje.
