Rasa mėgsta adrenaliną tiek teismo salėje, tiek gyvenime. Įtampą ji palieka sporto salėje, ramybę atgauna kelionėse, o moterišką silpnybę parodo tik tuštindama parduotuvių lentynas.
– Sakoma, kad kartais advokato prireikia ir pačiam velniui. Ar sutiktumėte jam atstovauti?
– Sutikčiau, nes tikras profesionalas supranta, kad kiekvienas turi teisę į gynybą. Niekada neskubu teisti, skubu suprasti. Gal todėl mane klientai pasirenka jiems atstovauti itin sudėtingose bylose – nuo skyrybų iki bankroto. Man visai nesvarbu, ar jie buvo neištikimi sutuoktiniui, ar dėl tam tikrų priežasčių netinkamai valdė įmonę, mano tikslas – pasiekti geriausią rezultatą jų bylose, o ne juos pasmerkti. Kas aš tokia, kad vertinčiau jų gyvenimo poelgius iš moralės pusės?
Dar prieš gerą dešimtmetį studijuodama teisę universitete nesupratau, kodėl sakoma, kad tiesa yra tik fikcija. Dabar galiu patvirtinti, kad tiesos negalime pažinti, galime tik prie jos priartėti. Tai ir darome teisminiuose procesuose. Todėl klijuoti etiketę „velnias“ ir „velnio advokatas“ labai slidu, nes bylos baigtis gali parodyti, kad jokio „velnio“ nėra, gal niekada ir nebuvo.
– Kokių bylų jums įdomiausia imtis ir kokios būna sunkiausios?
– Sudėtingų, didelės apimties, tokių, kurios priverčia strateguoti ir ieškoti naujų sprendimų. Man visai nesvarbu, atstovauju byloje ieškovui ar atsakovui, tačiau santuokos nutraukimo, bankroto, statybos rangos bylos yra mano „arkliukas“.
Daugiau nei 10 metų dirbu vien su teisminėmis bylomis, atstovavimas teismuose yra mano specializacija. Per šį laiką supratau, kad ypač mėgstu ginčus, kuriuose ilgą laiką labai nuosekliai siekiu rezultatų, po jų pergalės būna ypatingas saldainis sielai.
Daug dirbau su įmonių ginčais ir laikui bėgant supratau, kad šias žinias puikiai galiu pritaikyti santuokos nutraukimo bylose sprendžiant klausimus, tarkime, dėl įmonių akcijų padalinimo. Tai itin vertinga patirtis dar ir dėl to, kad suprantu verslo kalbą, pati gyvenu gana didelių šeimos verslų aplinkoje daugybę metų, todėl esu ne tik jų atstovė byloje, bet kartu ir strategė, mąstanti keletą žingsnių į priekį.
– Imatės ir viešai plačiai aptarinėjamų bylų, kurios nėra pačios mėgstamiausios jūsų kolegoms. Tarkime, prieš dainininkę Nataliją Bunkę ir jos sutuoktinį savo klientams teisme iškovojote pergalę ir tūkstantinę kompensaciją. Kartais net atrodo, kad mėgstate triukšmą, todėl drąsiai kalbate skandalingomis garsenybių skyrybų temomis. Tai suteikia adrenalino?
– Visada turėjau tvirtą nuomonę, todėl ją reikšti man nesudėtinga. Esu gana viešas žmogus jau daugybę metų, todėl žinau tokio gyvenimo nerašytas taisykles. Man nesvarbu, ar byloje reikės atstovauti žinomam žmogui, ar įrodinėti reikalavimus, nukreiptus prieš jį.
Socialiniuose tinkluose turiu daugiau kaip 58 tūkstančius sekėjų, kasdien su jais dalinuosi aktualijomis, bylose vykstančiais procesais, todėl jei tik pasitaiko įdomi tema, išdėstau savo poziciją viešai.
Esu labai konkretus žmogus, turintis tvirtą vertybinį stuburą, todėl kai kada mano tiesmukiška nuomonė patinka ne visiems. Kita vertus, mano sekėjų įsitraukimas į kuriamą turinį toks didelis, kad mane dar labiau įkvepia dalintis ir labai nemaloniomis temomis jiems patiems, pavyzdžiui, kaip pasiruošti skyrybų procesui ar kokie ženklai išduoda, kad pinigai naudojami ne šeimos poreikiams? Tokio „naujienų“ profilio Lietuvoje daugiau nėra, tik bandymai mane kopijuoti.
– Išvaizdi smulkutė moteris, vilkinti garsių dizainerių drabužius, – toks įvaizdis gali sudaryti klaidingą įspūdį apie jūsų gležnumą. Kokia esate gyvenime ir kokia teismo salėje?
– Tokia pati esu ir gyvenime, ir teismo salėje. Esu sukurta šiam darbui. Esu itin šalto būdo, nesivadovauju emocijomis, visur kliaunuosi griežta logika, asmeniniame gyvenime, kaip ir darbe, viską planuoju, mėgstu dalykiškumą ir aiškias bendravimo ribas. O kalbant apie išvaizdą – mėgstu subtilią, gal net, sakyčiau, kiek prancūzišką estetiką išvaizdoje, namuose, biure. Man be galo svarbi mano vidinio pasaulio ir supančios aplinkos harmonija.
– Ar moteriai teisininkei įgyti pasitikėjimo, įrodyti savo vertę ir įsitvirtinti teisės pasaulyje sunkiau nei kostiumuotiems vyrams? Juk ir didžiųjų advokatų kontorų pavadinimuose dažniausiai vis dar mirga vyriškos pavardės.
– Per tiek daug metų man neteko pajusti tokių skirtumų. Gal dėl to, kad esu labiau vyriško nei moteriško charakterio ir irgi esu kostiumuota. (Juokiasi.)
Žmogui, kuris tvirtai tiki savo svajonėmis, jokie stereotipai ir negali būti svarbūs.
– Sakoma, kad geras advokatas pirmiausia turi sugebėti susitarti su savo sąžine, o kartais ją net išjungti, nes tenka ginti žiaurius nusikaltėlius, didžiausius sukčius, paprasčiau tariant, atstovauti blogio pusei. Kaip jums pavyksta įveikti moralinius slenksčius? O gal tokių su metais nebelieka?
– Man jų nereikia įveikti. Negaliu susidvejinti su savo atstovaujamuoju žmogumi. Sugebu puikiai atskirti, kada dirbu kaip konkretaus asmens atstovė, o kada turiu asmeninį požiūrį tam tikru klausimu. Mano ir klientų vertybės ne visada sutampa, kartais mes skirtingi, tačiau, be jokios abejonės, turime bendrą tikslą ir tai mus vienija.
Kita vertus, klientai dažniausiai pasirenka bylose atstovus, kurie kuo nors panašūs į juos pačius, – požiūriu į gyvenimą, pomėgiais ir t.t. Mano atveju, kai visas mano gyvenimas kasdien sugula į socialinius tinklus, gali lengvai nuspręsti, ar būtent man perduosi savo gyvenimą tada, kai jis bus pastatytas ant kortos. Pravėrę biuro duris klientai dažnai sako, kad jaučiasi taip, lyg būtume pažįstami jau seniai.
– Ar yra byla, kurios nesiimtumėte? Žmogus, kurio negintumėte?
– Niekada nesakyk „niekada“.
– Nematoma teisininko gyvenimo pusė – akistata su kerštu. Ar pačiai teko atsidurti pavojingose situacijose, kai kilo reali grėsmė arba baimė dėl savo saugumo?
– Yra buvę tokių atvejų. Juk atstovauju bylose, kuriose kalbama apie milijoninius reikalavimus. Kartą gyniau atsakovą nuo beveik 20 milijonų eurų reikalavimo, o žmonės linkę sutapatinti klientą su jo atstovu, manyti, kad asmeniškai noriu jiems pakenkti, nors tik dirbu savo darbą pagal man suteiktus įgaliojimus.
Net mano pareiškimus tam tikrais klausimais žmonės kartais bando nutildyti visais įmanomais būdais, net pasitelkdami kai kuriuos teisėjus. Tokia jau ta viešumo kaina. Jau seniai susitaikiau, kad ji bus tokia ir dar didesnė. Ir jei reikės viešinti tam tikrus nedorus teisminius žaidimus, neabejokite, tai ir padarysiu. Kas kitas, jei ne aš, bus kliento tvirtovė ir siena, kuri atlaiko viską?
– Kaip pailsite nuo darbo, kas padeda pravalyti galvą ir atgauti jėgas?
– Stengiuosi bent 2–3 kartus per savaitę sportuoti sporto salėje su asmenine trenere – tai labiausiai pasiteisinęs būdas perkrauti neigiamas emocijas, kurias tenka sugerti kiekvieną dieną. Kiek tik įmanoma daugiau laiko praleidžiu su vyru, savo ar jo šeima, draugais, daug keliauju po pasaulį, stengiuosi, kad nė viena minutė mano gyvenime nepraeitų veltui. Pasiimu viską, ką jis duoda, o ko ne, išsireikalauju pati.
– Socialiniuose tinkluose esate kone teisininkė nuomonės formuotoja, kuri su savo sekėjais dalinasi teisininkės darbo užkulisiais, pramogomis ir laisvalaikio akimirkomis. Vyresni kolegos, ko gero, dėl tokio aktyvumo nėra labai patenkinti, juk vis dar vyrauja nuomonė, kad teisininkai turi būti uždari, valdiški, nevieši?
– Su kolegų nuomonių įvairove dėl mano veiklos socialiniuose tinkluose susiduriu nuo 2016 metų. Buvau pirmoji feisbuke, kuri pradėjo viešinti savo laimėtas bylas, įvairią patirtį teismuose, dalintis patarimais, kritišku požiūriu į įstatymus, teismų praktika. Tame mačiau ir tebematau didelę prasmę. Laikas parodys, į ką dar tai išaugs.
O kolegos gali būti valdiški, nevieši ir kokie tik nori. Aš esu aš ir žinau savo kelią. Jis unikalus, tokia kaip kiti niekada nebūsiu. Savitas gyvenimo būdas man labiau patinka nei tas, kurio keliai praminti.
Jau seniai visiškai nereaguoju į jokią kritiką, dažniausiai paremtą tik pavydu. Esu pernelyg tvirta, kad skirčiau tam dėmesio. O ir darbo vaisiai rodo, kad mano pasirinktas kelias itin sėkmingas.
– Socialiniuose tinkluose gali susidaryti įspūdis, kad gyvenate labai prabangų gyvenimą, kuriame netrūksta vardinių drabužių, ištaigingų kelionių. Gali kilti klausimas, ar visa tai užsidirbote pati, ar greta turite turtingą vyrą?
– O turtingas vyras jau savaime yra blogis? (Juokiasi.) Daug dirbu, daugybę metų negailėjau savo asmeninio gyvenimo, kad pasiekčiau dabartinius rezultatus. Sakote, prabangus gyvenimas? Galbūt. Bet kiekvienas susikuria tokį, kokio yra vertas.
Niekada neturėjau svajonės būti turtingo vyro žmona ir mėgautis jo sėkme sėdėdama pašonėje. Tai ne man. Vos įstojusi į universitetą aiškiai žinojau, kad pasieksiu gyvenime viską, ko tik panorėsiu, jei nuosekliai dirbsiu, ir neklydau. O gyvenimas, pasirodo, turėjo man parengęs staigmeną – vyrą, kuris daug kartų už mane stipresnis visomis prasmėmis. Todėl visada galėjau ir galiu būti tik mūsų namų puošmena, bet dar niekada nekilo noras to įgyvendinti. Šventai tikiu, kad mes į savo gyvenimą pritraukiame žmones, kurių esame verti. Ir visai nesvarbu, ar jie lieka keliauti kartu per mūsų visą gyvenimą, ar tampa tik pamoka, kurią buvo lemta išmokti konkrečiame gyvenimo etape.
– Nors su mylimuoju drauge esate jau daug metų, santykių niekada neviešinote. Net renginiuose nesifotografuojate drauge. Kodėl?
– Mudu drauge daugiau kaip 11 metų ir niekas, išskyrus artimiausios aplinkos žmones ar verslo partnerius, nėra matęs net mūsų bendros nuotraukos nei žiniasklaidoje, nei socialiniuose tinkluose. Jis nemato poreikio būti viešu žmogumi, tokį susitarimą turime daugybę metų ir jo laikomės.
Tikiu, kad asmeninė laimė mėgsta tylą. Kita vertus, nejaučiu jokio poreikio kam nors įrodyti ar parodyti, kad mūsų santykiai puikūs, koks jis nuostabus vyras, kad mums tikrai viskas gerai sekasi, turime naujus išpuoselėtus namus, sėkmingus šeimos verslus ir viską, apie ką kadaise svajojome ir kūrėme kartu.
Net instagramo sekėjai nėra matę mažiausios užuominos apie mūsų bendrą laisvalaikį. O renginiuose gali susidaryti įspūdis, kad mes atėjome net ne kartu. Bet toks jau tas mūsų laimės receptas.
– Karjeros siekiančios moterys vengia žodžių „šeima“, „santuoka“, „vaikai“. Ar jūsų planuose yra įsipareigojimo scenarijus?
– Tikrai taip. Aš ir dabar įsipareigojusi tiek, kad jokios sąvokos neapibūdintų to tiksliai. Tikiuosi, kad galbūt pagaliau jau po šio interviu bus daug mažiau žinučių su kvietimais į pasimatymus viliantis, kad vis dar neturiu antrosios pusės. (Šypsosi.)
– Ar jau sugebėjote atrasti tobulos dienos formulę: kiek laiko skirti darbui, kiek poilsiui ir kiek moteriškoms silpnybėms?
– Esu labai save mylintis žmogus, todėl laiko sau visada skiriu. Griežtas režimas padeda visur suspėti. Kadangi visos mano darbo dienos atrodo skirtingai, stengiuosi bent vėlai vakare surasti laiko pabūti tyloje.
Susirinkti save man be galo svarbu, tačiau tenka pripažinti, kad darbas užima ne mažiau kaip 80 procentų dienos. Tačiau kadangi dievinu savo veiklą, biuras man yra kaip namai, labai retai turiu norą sulėtinti apsukas.
– Beje, kalbant apie nepriekaištingą išvaizdą ir moteriškas silpnybes, kam negalite atsispirti, kokioms grožio procedūroms ir pirkiniams esate neabejinga?
– Labai vertinu kokybę, išskirtinumą ir negailiu pinigų rankinėms bei batams. Mėgstu skirti dėmesį veido odai, nes ji gana problemiška. Esu suradusi mano poreikius atliepiančias procedūras ir joms negailiu laiko. Noriu kiek įmanoma labiau nutolinti plastikos chirurgų peilio prisilietimą. Rudenį man bus jau 34-eri ir jaučiu, kad dabar laikas imtis tinkamų priemonių laikui stabdyti.
Tiesa, turiu didelę silpnybę pirkdama biurui įvairius daiktus, kai kuriuos randu tik kelionėse, užsienyje. Man be galo svarbu, kad klientai jaustų dėmesį ir jų bylose, ir visose smulkmenose „nuo – iki“. Ne veltui ir kontoros interjeras yra išskirtinis – čia galima pasijusti lyg seriale „Kostiumuotieji“.
– Kas jums yra laimė?
– Laimė man susideda iš paprastų kasdienybės dalykų. Kiekvieną rytą padėkoju, kad turiu dar vieną dieną pasidžiaugti gyvenimu. Dirbu ir su paveldėjimo bylomis, todėl kasdien iš labai arti jaučiu mirties alsavimą ir gyvenimo trapumą. Mano darbas leidžia gyvenimą matyti tikrą, nesumeluotą, todėl, be jokios abejonės, ir mano požiūris į viską kiek kitoks.
Instagrame kitų rodoma dažnu atveju suvaidinta laimė manęs nežavi. Šeima man svarbiausia, todėl jaučiuosi skolinga už tai, kad dešimtmetį visą save atidaviau karjerai. Tad dabar stengiuosi kuo dažniau laiką leisti kartu su brangiais žmonėmis.
Visai neseniai su tėvais buvome Dubajuje, turėjome puikų laiką mano mylimame mieste, su mama netrukus skrisime į tik mūsų dviejų tradicinę vasaros kelionę, šį kartą į Andalūzijos regioną Ispanijoje.
Su būsimais uošviais turiu išskirtinai gerus santykius, todėl dažnai taip pat keliaujame drauge. Pagaunu save laimingą tomis akimirkomis, kai vyro tėtis, žinodamas, kad nespėsiu pavalgyti iki skrydžio, lėktuve ištraukia iš kuprinės ką nors tokio, kas leidžia suprasti, jog galvojo apie mane. Pamenu, kaip pavargę vaikščiojome Tailando džiunglėmis, o jis ištraukė mano mėgstamiausią saldainį, atsivežtą iš Lietuvos.
Mylintis vyras ir santykių pusiausvyra man yra didžiulė laimė. Tėvų sveikata, ilgi pokalbiai su broliu mieste geriant arbatą yra laimė. Noriu, kad ši laimė tęstųsi amžinai. Komanda, kuri dirba tarsi šeima, kartu keliauja, siekia rezultatų, irgi prisideda prie laimės pojūčio. Tikri dalykai nematomi, neįkainojami, bet juos visada nešiojamės savo širdyje.
– Kokį aukščiausią karjeros tašką norėtumėte pasiekti, po kurio galėtumėte atsipūsti ir pasakyti, kad nuveikėte tai, apie ką svajojote?
– Tokio nėra. Mano galvoje sukasi begalė idėjų ir planų ir tik pats Dievas žino, kur visa tai nuves.
– Koks turi būti geras teisininkas? Ir ar tokia laikote save?
– Nėra gero visiems. Yra tik geras konkrečiam klientų ratui. Jis turi būti ne tik profesionalas, sukaupęs daug patirties, galintis rasti geriausius sprendimus, bet kartu ir jaučiantis naujausių tendencijų pulsą, suprantantis, kuo gyvena klientas. Ar tokia save laikau? Laimėtų bylų rezultatai rodo, kad einu teisingu keliu.
O atstovaujant klientams bylose svarbu suprasti, kad dažniausiai laimi ne tas, kurio kortos stipriausios, o tas, kuris rankovėje turi papildomą tūzą, tada jis ir tampa geriausias. Kartu tai yra ir kūrybinis menas laimėti.
