Gimtadienio žinoma moteris teigė nei mininti, nei sureikšminanti.
„Tiesiog kuo daugiau patiri, tuo daugiau išmoksti, tampi įdomesnis žmogus. Tai didesnė vertybė nei skaisti oda. Noras susipažinti su naujovėmis, mokytis ir išbandyti vis ką nors naujo neleidžia nusėsti ant sofos ir tapti viskuo nepatenkinta bambekle“, – šypteli Livija.
Iš radijo laidų į filmavimus dažnai skubanti moteris sako, kad pailsėti po dienos darbų jai padeda sportas ir aktyvus laisvalaikis. Livija mėgsta leistis ne tik į tolimas keliones, bet ir su vyru Marijumi (50 m.) bei atžalomis Liepa (22 m.) ir Andriumi (15 m.) apsilankyti įvairiuose kultūros renginiuose, premjerose ir koncertuose.
„Jau greičiau ledo ritulį pradėčiau žaisti, nei savo jubiliejaus renginį organizuočiau. Nuo tokių balių mes mėgstame pabėgti. Štai Mariaus gimtadienis vis ištinka kur nors Meksikoje, Vietname ar Borneo saloje, nes mėgstame pabėgti ir nuo žiemos. Kelionės, įspūdžiai, patirtys yra geriausia šventė. O su draugais, mylimais žmonėmis reikia matytis ir bendrauti kas dieną“, – sakė Livija.
Birželio pabaigoje jos vyras su sūnumi vyko į grupės „Red Hot Chili Peppers“ koncertą Varšuvoje. Liepos pradžioje jau visa šeima važiavo į Varšuvą, šį kartą į Harry Styleso koncertą.
„Harry charizma ir talentas – nuostabūs, bet ir gerbėjai – kaip jokie kiti. Per jų klyksmus net Harry vos girdi, bet atmosfera neįtikėtina! Koncertai, muzikos, dramos spektakliai, kelionės – didžiausios mūsų investicijos, tačiau gauni tiek gerų emocijų. Drauge pakeliaujame. Tai mus labai vienija“, – pasakojo laidų vedėja.
Abu jos vaikai labai muzikalūs. Kol dukra mokėsi mokykloje, buvo muzikantė, jos draugas violončelininkas groja NIKO orkestre, daug gastroliuoja. Sūnus taip pat groja šiuo instrumentu.
„Tad koncertų ir muzikos stilių įvairovė pas mus didelė – nuo simfonijų iki populiariosios muzikos“, – su šypsena apie šeimos laisvalaikį kalbėjo ji.
Kelionės, koncertai ir kiti kultūros renginiai Livijai padeda ne tik pailsėti nuo darbų, bet ir nuvyti į šalį slogias emocijas.
– Jau beveik du dešimtmečius esate matoma televizijoje, girdima radijuje. Ten visuomet spinduliuojate gera nuotaika. Kaip jums tai pavyksta?
– Kai dirbi viešai matomą ir girdimą darbą, neturi prabangos leisti savo nuotaikoms daryti, ką joms norisi. Nesvarbu, kas būtum – pramoginės laidos vedėja ar ministrė, mokytoja ar gydytoja. Gal buhalteris ir gali sau leisti atėjęs prasto ūpo į darbą tiesiog ramiai, per daug nebendraudamas su kolegomis atlikti savo užduotis ir eiti namo. Bet nesunku įsivaizduoti, kas būna, kai savo nuotaikų ar neigiamų emocijų nesuvaldo mokytojas, gydytojas ar premjeras.
Būna ir man liūdnų akimirkų, kai viskas krinta iš rankų ir niekam nėra ūpo. Bet eteris – ne ta vieta, kur gali sau leisti paliūdėti ar pasinervinti. Nelabai kokia laida išeitų. Klausytojai tikrai nelaukia, kad jiems per radiją kalbėtų kokia pikta, irzli teta.
– Kaip tokiais atvejais pakeliate sau nuotaiką?
– Man labai nesunku užkurti savyje gerą nuotaiką. Užtenka važiuojant padainuoti kokią ABBA dainą, ir slogusis režimas persijungia į disko nuotaikytę. Pradžioje jaučiuosi kaip idiotė dainuodama sau viena mašinoje spūstyje, bet po minutės pasidaro visai linksma. Rekomenduoju. Jei laikysite savo niūrumą tvirtai apsikabinę, kaip jis nuo jūsų pabėgs?
Esu toks žmogus, kuriam bendravimas labai svarbus. Ten, kur mane supa šaunūs žmonės, iš karto galiu užsidegti ir pamiršti visas problemas. Man daug nereikia – vienas smagus kolegų žodis, gražus klausytojo laiškelis, ir jau šviesi diena. Beje, ir atvirkštinis planas veikia – kai jaučiu, kad trūksta nuotaikos, pati kibinu visus, ir gera energija sugrįžta.
Kai filmuojuosi ar būnu eteryje, visas savo bėdas palieku už studijos ribų. Rūpesčius atidedu laikui, kai baigsis eteris, o jo metu užsiimu smagiais dalykais. Po to jau žiūriu, kad ir rūpesčiai ne tokie baisūs atrodo... Patariu tai pabandyti – tikrai padeda.
– O kas mato jus liūdną ar pavargusią?
– Artimi, man svarbūs žmonės. Man labai sunku vaidinti tai, ko nėra. Būna, namuose vyras man sako: „Eteryje tokia linksma, tiek šnekėjai, o namo grįžti ir tyli.“ Būna taip, kad išeikvoju savo energiją ir turiu šiek tiek įsikrauti. Namai ir turi būti ta vieta, kur gali leisti sau būti toks, koks esi. Ir draugai juk su tavimi draugauja ne todėl, kad visada esi mielas ir smagus, o todėl, kad esi tikras. Ir džiaugsme, ir varge. Aš tokia laiminga – turiu tikrai daug pačių tikriausių draugų.
– Bendravimas su žmonėmis – jūsų kasdienybė. Visuomet tai darote labai taktiškai ir maloniai. Ko gero, dažnai sulaukiate komplimentų.
– Komplimentus reikia mokėti priimti ir jais džiaugtis. Labai dėkinga jaučiuosi, kai išgirstu gražią pastabą apie tai, ką kalbėjau ar ką nuveikiau, labai gera, kai įvertina ir pajunta tavo vidinius kūrybinius momentus.
Komplimentus apie išorinius dalykus priimu keistai – vis dar nemoku tiesiog pasidžiaugti. Išgirdusi apie save gražų žodį kažkaip kvailai sutrinku, pagalvoju, kad labai mielas žmogus, bet greičiausiai tai pasakė iš mandagumo.
Galbūt tai mano asmeninė, o gal ir mano kartos problema, kai apie save vis dažniau pagalvoji, kas yra blogai, bet ne kas gerai. Pasidžiaugimas savimi, bent jau man ir mūsų kartai, yra sunkiai priimtinas.
Kadaise man mano išmanusis laikrodis, pasiūlydamas atsipalaiduoti, patarė prisiminti pastarąjį kartą, kai buvau miela sau. Tikrai ilgai sukau galvą ir neatsiminiau tokios akimirkos. Vidinis kritikas nesnaudžia niekada.
– Radijuje ar televizijoje šmėžuojantys žmonės neretai sulaukia kritikos. Kaip į tai reaguojate?
– Kažkada tiesioginiame eteryje karo pradžioje mane yra užsipuolęs putinistas. Aišku, šlykštu, bet po to įvyko labai jaudinantis dalykas. Maža to, kad mano kolega Žygis jį iš karto beveik pasiuntė paskui rusų karinį laivą, bet ir klausytojai puolė rašyti palaikančių žinučių. Kiek yra širdingų, jautrių žmonių! Tu gali tik pagalvoti, bet imti ir parašyti laiškelį su geru žodžiu – juk jau darbas.
Šiaip į tokius išpuolius žiūriu blaiviai. Man garbė, kad manęs nemėgsta tokie žmonės. Socialinių tinklų rašto karuose nedalyvauju, tad gyvenu ramiai. Tų piktų žmonių visada buvo ir bus. Bet juk jie savo gyvenimą nuodija. Arba atsigauna kraujo paragavę.
Būčiau labai nesąžininga, jei kuo nors skųsčiausi. Esu sutikusi daugybę žmonių, kurie prieina ir pasako ką nors gero. Ir matau, kad nuoširdžiai. Vis graužiuosi, ar pakankamai tuomet dėkingumo parodžiau, bet širdyje tikrai suprantu, kokia tai didžiulė dovana, ją vertinu labiausiai už viską.
Būna ir juokingų susitikimų. Viename renginyje toks tikras žemaitis sako: „Per televiziją tai tokia riebesnė atrodote, o čia, žiūriu, smulkutė tokia.“ Labai prajuokina. Bet tikra ir miela.
– Mažai kas šiais laikais gyvena be socialinių tinklų. Kodėl ten jūsų vis dar nėra?
– Iš daugelio sulaukiu klausimų ar net priekaištų, kodėl vis dar neturiu socialinių tinklų. Man gana sunku ir sau suformuluoti aiškų atsakymą į šį klausimą. Turbūt priklausau tai kartai, kuri į buvimą viešumoje žiūri labai atsakingai. Socialinius tinklus suprantu kaip žiniasklaidos priemonę. O jei nori ten pasisakyti ar pasirodyti, turi turėti ką pasakyti, jei nori skleisti žinią, ji turi turėti kokią nors prasmę. Net nebūtinai labai gilią ar keičiančią pasaulį.
Galų gale, mano įsivaizdavimu, tavęs turi paklausti, jei nori ką nors pasakyti. Čia panašus jausmas, kaip pačiai iš savęs paimti interviu, pačiai pasidaryti fotosesiją ir pačiai apie save laikraštį išspausdinti. Aišku, suprantu, kad reikia keisti požiūrį, yra sena ir nauja realybė, bet jaučiuosi panašiai, kaip nupasakojau.
Tikrai neturiu priekaištų leidžiantiems gyvenimą socialiniuose tinkluose. Yra tikrai įdomių žmonių, bet juk yra ir tokių, kurie geriau kai ko apie save nerodytų. Dabar mėgsta protingi žmonės pašiepti prisikalbėjusius savo tinkluose, kai naktį parašai, ryte paskaitai, puoli trinti, bet jau šaukštai po pietų. Sako, taurė ir socialiniai tinklai turi gyventi atskirai. Tikrai yra tiesos, bet man atrodo, kad ir gerai, kad kokie politikieriai, alaus primaukę, parašo, ką iš tiesų mano. Tegu pamato žmonės tikrąjį jų veidą. Daug blogiau, kai pripudruoti televizijoje vaidina šaunuolius.
– Paminėjote, kad jums nėra jauku matyti save iš šalies, tačiau dirbate ne tik radijuje, bet filmuojatės ir įvairiose televizijos laidose bei projektuose. Kaip tuomet reaguojate pamačiusi save ekrane?
– Žiūrėti į save iš šalies man sudėtinga, bet televizijoje filmuojuosi ne dėl to, kad žmonės mane matytų. Televizijos projektai, laidos man svarbūs ir įdomūs kaip kūrybinė erdvė. Ten vyksta tokie smagūs, užburiantys dalykai, ir tu dalyvauji tame stebuklingame procese, pats prisidedi prie jo kūrimo. Būtent tai yra džiaugsmas, o ne savęs rodymas. Kai žmogus sako: „Mama, žiūrėk, aš telike“, ši frazė neva yra juokelis, bet jis atspindi, mano galva, tai, kas gali televizijoje nutikti blogiausia. Tuščias ego.
Laidas, kuriose filmuojuosi, žiūriu. Man be galo įdomu, kaipgi viską režisieriai sudėlioja ir pateikia žiūrovui. Galų gale, tarkim, „Muzikinė kaukė“ yra objektyviai labai geras pramoginis muzikinis televizijos produktas. Šią laidą su šeima žiūrime ir dėl to, kad malonu ir įdomu.
Mėgstu į visa tai žiūrėti kaip žurnalistė, televizijos darbuotoja, analizuoti savo darbą, pamatyti savo klaidas. Tai mano darbo dalis.
Tačiau, kaip ir kiekviena moteris, aišku, turiu sau priekaištų. Bet nežinau, gal yra ir tokių, kurie pamato save ir šūkteli: „O Dieve, koks grožis ir gėris!“
Kita vertus, kur dingsta ta tyra meilė sau? Niekada nepamiršiu, kaip mano sūnus, kai buvo visai mažytis, kokių trejų ar ketverių metų, radęs savo nuotrauką mano telefone pasakė: „Koks aš mielas.“ Gaila, kad žmoguje tas jausmas su amžiumi dingsta arba, dar blogiau, virsta narcizo žydėjimu.
Galbūt todėl nepaprastai gerai jaučiuosi radijuje. Ten galiu bendrauti, kūrybiškai žvelgti į darbą, jaustis lengvai, laisvai ir nejausti įtampos dėl to, kaip atrodau. Svarbu tik kaip ir ką kalbi. Už gražaus grimo čia nepasislėpsi.
– Bet nevengiate dalyvauti naujuose projektuose ar laidose. Kas jus paskatina tam ryžtis?
– Man labai reikia padrąsinimo, tikėjimo manimi. Neturiu viską pramušančio pasitikėjimo savimi, kad gebėčiau sakyti: žiūrėkit, kaip aš moku, kokia aš nuostabi. Bet jei manimi patiki, galiu atiduoti visą energiją. Kai esu su komanda ir kartu įgyvendiname kūrybines idėjas, jaučiuosi kaip ant sparnų.
– Kai prireikia patarimo ir palaikymo, į ką pirmiausia kreipiatės?
– Ko gero, tai bus vyras. Kadangi abu esame iš tos pačios srities, galime padiskutuoti, pasitarti. Tiesą sakant, jis gana kritiškas ir komplimentais nesižarsto. Dažniau mato reikalą pasakyti, kas negerai. Bet tai profesionalus požiūris. Tai, kas naudinga ir prasminga, ne visada turi būti malonu.
Pagyrimų iš mamos gaunu, tam ji ir mama. Mūsų dukrai netrukus 23-eji ir aš negaliu atsižavėti, kad tokia jauna mergina gali būti tokia įžvalgi ir pažerti tiek tikslių ir gerų patarimų. Su ja neretai taip pat apie tai pasikalbame. Ji ką tik baigė dizaino bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Turi labai subtilų skonį ir labai teisingas vertybes. Su tokiais vaikais gal ne taip gresia numarazmėti.
– Žiemą su šeima gyvenate mieste, o vasarą sode. Kodėl?
– Žiemą vaikams mokslai, tad gyvenant mieste viskas kur kas arčiau. O vasarą puikiais orais mėgstame džiaugtis sode. Gamta man be galo svarbi. Vasarą nėra nieko geriau nei ramūs pasivaikščiojimai miške, šiltnamyje sirpstantys pomidoriukai ar braškės lysvėje.
Esu miestietė ūkininkė – nelabai kas man užauga, bet kaip gera iš daržo pasiskinti tai, kas ką tik iš žemės išlindo. Man net ravėti patinka. Aišku, kai užeina ūpas ir yra laiko. Bet mano grafikas efektyviam ūkininkavimui netinka.
– Kaip po įtemptos darbo dienos pailsite?
– Tai padaryti padeda sportas. Nors sportuoju daug metų, anksčiau savo sporto šakos nebuvau radusi. Mėgdavau plaukioti baseine, o rimčiau sportuoti – ne. Mokykloje niekšingai apgaudinėjau kūno kultūros mokytojus, kad dėl sveikatos negaliu bėgioti tų prakeiktų ratų aplink stadioną. Bet mūsų laikais judėjimo, sporto malonumas per pamokas buvo paskutinėje vietoje, tiksliau, jo nebuvo visai – tik bukas sovietinis muštras.
Daugiau nei prieš dešimtmetį atsitiktinai per vieną renginį susipažinau su sporto klubo „Impuls“ merginomis ir jos pakvietė ateiti ir pabandyti grupines treniruotes. Nors iš pradžių buvau skeptiška, vos tik apsilankiusi supratau, kad tai – mano vieta. Atsigauna kūnas ir galva praskaidrėja.
Esu be galo dėkinga likimui, kad atvedė mane į šias treniruotes. Kai fiziškai išsunktas išeini po treniruotės, ateina tas retas momentas, kai net norisi save pagirti: „Šaunuolė!“ Tai tikrai prideda gyvenimo džiaugsmo. Kūnas tavęs klauso ir elgiasi taip, kaip tu jam liepi, o ne reguliuoja tau: neik, nedaryk, negaliu, man sunku.
– Kaip dar prisižiūrite?
– Mano vyras stebėdamasis sako: „Kiekgi čia tų buteliukų galima turėti?“ Čia tikrai esu kalta. Į šią repliką atsakymo neturiu, tai tikrai silpnybė. Man visuomet labai rūpi kokį naują kremą išbandyti. Daug skaitau apie kosmetikoje naudojamų medžiagų poveikį, sveiką mitybą, jos poveikį sveikatai, savijautai.
Man labai įdomu, kaip maisto medžiagos, įvairios bakterijos veikia mūsų organizmą, smegenis. Yra pagrįsta teorija, kad gerųjų ir blogųjų bakterijų disbalansas gali sukelti depresiją. O judėjimas ir fizinis krūvis išskiria smegenyse medžiagas, reikalingas laimės pojūčiui. Manau, kad jei nebūčiau tapusi žurnaliste, savo gyvenimą būčiau susiejusi su medicina.
O prie grožio ritualų priskirčiau sportą, pietų miegą ir nerūkymą. Vos tik atsiradus laisvai minutei per pietus trumpai pamiegu. Skaičiau, kad net moksliškai įrodyta, jog pietų miegas labai naudingas mūsų organizmui. O jei pavyktų bent vieną jauną žmogų įtikinti, kad nerūkymas su amžiumi labai atsiperka, būčiau laiminga. Nes taip ir yra. Raukšlių mažiau, pinigų lieka daugiau.
– Daugelis šiais laikais ryžtasi savo išvaizdą patobulinti injekcijomis arba plastinėmis operacijomis. Kokia jūsų nuomonė apie tai?
– Jeigu žmogų tai džiugina, kodėl gi ne? Esu labai už tai. Tikiu, kad moteriai, kuri labai kompleksavo dėl per mažos ar per didelės krūtinės, tokios korekcijos labai pagerintų savijautą. Tačiau bėdos prasideda, kai pasitobulinę vieną ar kitą kūno dalį žmonės neretai vis tiek nebūna laimingi ir atlieka operacijas dar ir dar. Tokiu atveju problema dažniausiai slypi ne išvaizdoje, o viduje. Vadinasi, ne ta vieta gydoma. Ir šiaip skonį reikia turėti visur ir visada. Ir per balti dantys siekiant to grožio ima šviesti kaip unitazas.
– O ar jūs tam ryžtumėtės?
– Apie plastines operacijas nesu svarsčiusi ar galvojusi. Savyje randu labai daug netobulumų, kuriuos norėčiau pasitobulinti, bet pasižiūriu į veidrodį, padejuoju, ir viskas tuo baigiasi. Manau, kad gyvenime ne viskas sukasi tik apie išvaizdą ir grožį. Labiau vertinu žmogaus talentą, protą, humoro jausmą, geranoriškumą. Radijo bičiuliai mums mėgsta rašyti: „Žygis – gražiausias, Livutė – protingiausia.“ Pasijuokiame abu, bet man tinka.
– O kaip yra su drabužiais? Ar mėgstate investuoti į savo aprangą?
– Nelabai suprantu priklausomybės nuo mados ir brangių drabužių. Niekuomet nemokėčiau tūkstančių už rankinę ar batus. Daug mieliau investuoti į potyrius – keliones, koncertus ar kitus kultūros renginius. Ta emocija, kurią išsineši iš ten, lieka ilgam. O daiktas ir lieka daiktu.
– Kaip apibūdintumėte savo tobulas atostogas?
– Labai prastai jaučiuosi žiemą. Nemielas man sniegas, esu vasaros žmogus. Tad ir per atostogas mėgstu skristi ten, kur šilta ir yra ką pamatyti. Tų įspūdžių, kurių pasisemi keliaudamas, niekas negali atstoti. Per atostogas svetur ne tik pailsiu, daug ką sužinau, bet ir pasisemiu naujų idėjų kūrybiniam darbui. Man tai be galo svarbu.
