Gimtadienio žinoma moteris teigė nei mininti, nei sureikšminanti.
„Tiesiog kuo daugiau patiri, tuo daugiau išmoksti, tampi įdomesnis žmogus. Tai didesnė vertybė nei skaisti oda. Noras susipažinti su naujovėmis, mokytis ir išbandyti vis ką nors naujo neleidžia nusėsti ant sofos ir tapti viskuo nepatenkinta bambekle“, – šypteli Livija.
Iš radijo laidų į filmavimus dažnai skubanti moteris sako, kad pailsėti po dienos darbų jai padeda sportas ir aktyvus laisvalaikis. Livija mėgsta leistis ne tik į tolimas keliones, bet ir su vyru Marijumi (50 m.) bei atžalomis Liepa (22 m.) ir Andriumi (15 m.) apsilankyti įvairiuose kultūros renginiuose, premjerose ir koncertuose.
„Jau greičiau ledo ritulį pradėčiau žaisti, nei savo jubiliejaus renginį organizuočiau. Nuo tokių balių mes mėgstame pabėgti. Štai Mariaus gimtadienis vis ištinka kur nors Meksikoje, Vietname ar Borneo saloje, nes mėgstame pabėgti ir nuo žiemos. Kelionės, įspūdžiai, patirtys yra geriausia šventė. O su draugais, mylimais žmonėmis reikia matytis ir bendrauti kas dieną“, – sakė Livija.
Birželio pabaigoje jos vyras su sūnumi vyko į grupės „Red Hot Chili Peppers“ koncertą Varšuvoje. Liepos pradžioje jau visa šeima važiavo į Varšuvą, šį kartą į Harry Styleso koncertą.
„Harry charizma ir talentas – nuostabūs, bet ir gerbėjai – kaip jokie kiti. Per jų klyksmus net Harry vos girdi, bet atmosfera neįtikėtina! Koncertai, muzikos, dramos spektakliai, kelionės – didžiausios mūsų investicijos, tačiau gauni tiek gerų emocijų. Drauge pakeliaujame. Tai mus labai vienija“, – pasakojo laidų vedėja.
Abu jos vaikai labai muzikalūs. Kol dukra mokėsi mokykloje, buvo muzikantė, jos draugas violončelininkas groja NIKO orkestre, daug gastroliuoja. Sūnus taip pat groja šiuo instrumentu.
„Tad koncertų ir muzikos stilių įvairovė pas mus didelė – nuo simfonijų iki populiariosios muzikos“, – su šypsena apie šeimos laisvalaikį kalbėjo ji.
Kelionės, koncertai ir kiti kultūros renginiai Livijai padeda ne tik pailsėti nuo darbų, bet ir nuvyti į šalį slogias emocijas.
– Jau beveik du dešimtmečius esate matoma televizijoje, girdima radijuje. Ten visuomet spinduliuojate gera nuotaika. Kaip jums tai pavyksta?
– Kai dirbi viešai matomą ir girdimą darbą, neturi prabangos leisti savo nuotaikoms daryti, ką joms norisi. Nesvarbu, kas būtum – pramoginės laidos vedėja ar ministrė, mokytoja ar gydytoja. Gal buhalteris ir gali sau leisti atėjęs prasto ūpo į darbą tiesiog ramiai, per daug nebendraudamas su kolegomis atlikti savo užduotis ir eiti namo. Bet nesunku įsivaizduoti, kas būna, kai savo nuotaikų ar neigiamų emocijų nesuvaldo mokytojas, gydytojas ar premjeras.
Būna ir man liūdnų akimirkų, kai viskas krinta iš rankų ir niekam nėra ūpo. Bet eteris – ne ta vieta, kur gali sau leisti paliūdėti ar pasinervinti. Nelabai kokia laida išeitų. Klausytojai tikrai nelaukia, kad jiems per radiją kalbėtų kokia pikta, irzli teta.
– Kaip tokiais atvejais pakeliate sau nuotaiką?
– Man labai nesunku užkurti savyje gerą nuotaiką. Užtenka važiuojant padainuoti kokią ABBA dainą, ir slogusis režimas persijungia į disko nuotaikytę. Pradžioje jaučiuosi kaip idiotė dainuodama sau viena mašinoje spūstyje, bet po minutės pasidaro visai linksma. Rekomenduoju. Jei laikysite savo niūrumą tvirtai apsikabinę, kaip jis nuo jūsų pabėgs?
Esu toks žmogus, kuriam bendravimas labai svarbus. Ten, kur mane supa šaunūs žmonės, iš karto galiu užsidegti ir pamiršti visas problemas. Man daug nereikia – vienas smagus kolegų žodis, gražus klausytojo laiškelis, ir jau šviesi diena. Beje, ir atvirkštinis planas veikia – kai jaučiu, kad trūksta nuotaikos, pati kibinu visus, ir gera energija sugrįžta.
Kai filmuojuosi ar būnu eteryje, visas savo bėdas palieku už studijos ribų. Rūpesčius atidedu laikui, kai baigsis eteris, o jo metu užsiimu smagiais dalykais. Po to jau žiūriu, kad ir rūpesčiai ne tokie baisūs atrodo... Patariu tai pabandyti – tikrai padeda.
– O kas mato jus liūdną ar pavargusią?
– Artimi, man svarbūs žmonės. Man labai sunku vaidinti tai, ko nėra. Būna, namuose vyras man sako: „Eteryje tokia linksma, tiek šnekėjai, o namo grįžti ir tyli.“ Būna taip, kad išeikvoju savo energiją ir turiu šiek tiek įsikrauti. Namai ir turi būti ta vieta, kur gali leisti sau būti toks, koks esi. Ir draugai juk su tavimi draugauja ne todėl, kad visada esi mielas ir smagus, o todėl, kad esi tikras. Ir džiaugsme, ir varge. Aš tokia laiminga – turiu tikrai daug pačių tikriausių draugų.
– Bendravimas su žmonėmis – jūsų kasdienybė. Visuomet tai darote labai taktiškai ir maloniai. Ko gero, dažnai sulaukiate komplimentų.
– Komplimentus reikia mokėti priimti ir jais džiaugtis. Labai dėkinga jaučiuosi, kai išgirstu gražią pastabą apie tai, ką kalbėjau ar ką nuveikiau, labai gera, kai įvertina ir pajunta tavo vidinius kūrybinius momentus.
Komplimentus apie išorinius dalykus priimu keistai – vis dar nemoku tiesiog pasidžiaugti. Išgirdusi apie save gražų žodį kažkaip kvailai sutrinku, pagalvoju, kad labai mielas žmogus, bet greičiausiai tai pasakė iš mandagumo.
Galbūt tai mano asmeninė, o gal ir mano kartos problema, kai apie save vis dažniau pagalvoji, kas yra blogai, bet ne kas gerai. Pasidžiaugimas savimi, bent jau man ir mūsų kartai, yra sunkiai priimtinas.
Kadaise man mano išmanusis laikrodis, pasiūlydamas atsipalaiduoti, patarė prisiminti pastarąjį kartą, kai buvau miela sau. Tikrai ilgai sukau galvą ir neatsiminiau tokios akimirkos. Vidinis kritikas nesnaudžia niekada.
– Radijuje ar televizijoje šmėžuojantys žmonės neretai sulaukia kritikos. Kaip į tai reaguojate?
– Kažkada tiesioginiame eteryje karo pradžioje mane yra užsipuolęs putinistas. Aišku, šlykštu, bet po to įvyko labai jaudinantis dalykas. Maža to, kad mano kolega Žygis jį iš karto beveik pasiuntė paskui rusų karinį laivą, bet ir klausytojai puolė rašyti palaikančių žinučių. Kiek yra širdingų, jautrių žmonių! Tu gali tik pagalvoti, bet imti ir parašyti laiškelį su geru žodžiu – juk jau darbas.
Šiaip į tokius išpuolius žiūriu blaiviai. Man garbė, kad manęs nemėgsta tokie žmonės. Socialinių tinklų rašto karuose nedalyvauju, tad gyvenu ramiai. Tų piktų žmonių visada buvo ir bus. Bet juk jie savo gyvenimą nuodija. Arba atsigauna kraujo paragavę.
Būčiau labai nesąžininga, jei kuo nors skųsčiausi. Esu sutikusi daugybę žmonių, kurie prieina ir pasako ką nors gero. Ir matau, kad nuoširdžiai. Vis graužiuosi, ar pakankamai tuomet dėkingumo parodžiau, bet širdyje tikrai suprantu, kokia tai didžiulė dovana, ją vertinu labiausiai už viską.
Būna ir juokingų susitikimų. Viename renginyje toks tikras žemaitis sako: „Per televiziją tai tokia riebesnė atrodote, o čia, žiūriu, smulkutė tokia.“ Labai prajuokina. Bet tikra ir miela.
Visą interviu televizijos ir radijo laidų vedėja skaitykite antradienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
