Įsikurti Vokietijos sostinėje Martynas nusprendė, nes čia šiuo metu sukasi jo koncertinė veikla. O ir asmeniniame gyvenime susiklostė taip, kad muzikantas nėra pririštas būti Lietuvoje dėl artimų santykių.
„Esu laisvo oro direktorius, galiu panuotykiauti. Dabar laikas pabūti sau, panaudoti laiką savo patirtims, muzikiniam ir asmeniniam tobulėjimui. Šiandien jau džiaugiuosi, tačiau pradžia nebuvo labai lengva“, – pasakojo M.Levickis.
Pakeitus gyvenamąją vietą tenka priprasti prie tam tikrų naujų, kitokių, dalykų. Nors Berlynas Martynui pažįstamas, tik čia persikėlęs pamatė jį šokiruojamai įvairų. Kas šokiruoja? Berlyno laisvė.
„Supratau, koks konservatyvus vis dėlto esu, nors šešerius metus gyvenau Londone. Berlyno ir Londono niekaip negalėčiau palyginti – tai absoliučiai skirtingi didmiesčiai su absoliučiai kitokia aura.
Žmonių aprangos stilius Berlyne be galo specifinis – arba labai provokuojantis, arba nuskuręs, tai stebina. Čia labai daug benamių, kurie turi problemų dėl svaigalų ar narkotikų, – ir mieste ši problema itin juntama. Kol apsistodavau gražiuosiuose rajonuose ir itin daug nevaikštinėjau po miestą, to nemačiau. Mačiau gražųjį Berlyną, o čia apsigyvenęs išvydau jį visokį.
Pirmoji mane ištikusi problema – kur savo rajone išgerti skanios kavos, kad nereikėtų toli keliauti į jau žinomas puikias vietas,“ – šypsojosi akordeonininkas, butą išsinuomojęs viename prestižiškiausių, ramiausių ir saugiausių rajonų, kur daugybė rezidencijų.
Martynas sau Berlyne duoda laiko iki ateinančio spalio – tuomet baigsis jo įsipareigojimai „Festspiele Mecklenburg-Vorpommern“ festivaliui, kuriame turės daug pasirodymų.
Lietuvos ir Vilniaus jis neketina pamiršti, tiesiog Vokietijos sostinė tapo antraisiais namais.
Vokiečių kalbos jaunas vyras mokosi iš gyvenimo, nes mokykloje šio dalyko nesimokė. Tiesa, prieš dešimtmetį jis baigė intensyvius vokiečių kalbos kursus, iš kurių dar tikrai daug atsimena.
„Planavau čia atvykęs vėl užsirašyti į kokius nors kursus, tačiau vis dar ieškau jiems laiko, – juokėsi M.Levickis. – Norėjau sąmoningai įmesti save į kitokią aplinką, kurioje net nesijaučiu saugus, kad patirčiau naujų dalykų ir priversčiau save kalbėti vokiškai.
Deja, suvokiau, kad galiu tai daryti rugsėjį ir pusę spalio, o tuomet prasideda amerikietiški kalneliai darbuose. Kas iš to, kad tokius kursus nusipirkčiau, – neturiu jiems laiko, nenueisiu. Susiradau kitus internetu, bet trūksta motyvacijos. Neprisiverčiu.“
Vis dėlto be vokiečių kalbos atlikėjas neliko – jis džiaugėsi nuostabia vadybininke, su kuria dirba. Kartkartėmis ji skiria laiko su Martynu kalbėtis tik vokiškai – tai būna labai juokingos valandėlės.
Mieste vaikinas visur susikalba angliškai, tačiau labai norėtų kalbėti ir per koncertus, kaip kad mėgsta, – pasakoti istorijas pristatydamas kūrinius. Nemokant kalbos tai labai sunku.
„Bet stengiuosi, po truputį išeina. Jau ir pokštus laidyti pradėjau, džiaugiuosi, kad publika nusijuokia, kai pasakau ką nors vokiškai, – ne kad pasakiau nesąmonę, o kad pasakiau tai, ką ir turėjau mintyje. Smagu“, – šypsojosi Martynas.
Įprasta Martyno diena Berlyne, pasak jo, gana nuobodi – jis keliauja į sporto klubą netoli namų, o didžiąją laiko dalį praleidžia namuose grodamas, nes ši vasara be galo darbinga. Kita vertus, jaunas vyras džiaugiasi, kad sugebėjo gerai nusiteikti psichologiškai ir dėl gausybės darbų nepuola į isteriją. Be to, M.Levickis turi galimybę groti ir bažnyčioje.
„Kaip tik dabar einu link vienos gatvės maisto vietos. Pasirinkimas tikrai didžiulis, tik eik ir ragauk. Bet dažniausiai pats ruošiu maistą ir darau tai dažnai, nes pradėjau prisižiūrėti, ką valgau“, – pasakojo muzikantas.
Sakoma, kad jei tavo miesto pagrindinėje gatvėje būtų išnaikintos pirmuose aukštuose esančios parduotuvės, nebepažintume architektūros. Mat retas kuris pakeliame akis aukščiau. Ar Martynas randa laiko išeiti ir pasigrožėti architektūra, gamta – svetimame mieste lyg ir norisi pamatyti daugiau.
„Taip, tik atvykęs gyventi labai intensyviai apžiūrinėjau Berlyną, pirmiausia turistines vietas. Paskui supratau, kad jos nėra tai, ko ieškau, – slaptų, unikalių vietų.
Jas surasti nėra lengva, reikia paskaityti ar rasti draugų, kurie jas žino. Džiaugiuosi, kad jų čia turiu ir jie šiame mieste gyvena apie 20 metų. Jie ir parodo man tas vietas – nuo išskirtinių barų iki lankytinų vietų, parkų, architektūros, kiemelių.
Tikrai stengiuosi pakelti galvą į viršų visur, kad ir kur būčiau, – ir Vilniuje liepiu sau išnirti iš kasdienės rutinos ir sustoti, pasigrožėti. Visiems patariu taip padaryti“, – teigė M.Levickis.
Socialinis muzikanto ratas Berlyne, prisipažino jis, nėra didelis. Jaunas vyras turi keletą draugų iš anksčiau, tačiau daugelis – nauji. Deja, jiems lietuvis sunkiai randa laiko ir dažniausiai siūlomų susitikimų atsisako.
„Man dabar svarbiausia pasiruošti festivaliui, kad paskui netektų scenoje prakaituoti iš nervų. Didžiąją dalį laiko skiriu grojimui. Muzikantų, kolegų pažįstu daug, bet supratau, kad – gal tai galioja tik dideliam miestui Berlynui – jie yra be galo užsiėmę žmonės.
Mano senosios pažintys taip ir neatgijo. Kiekvienas bandymas susitikti būdavo nublokštas kokios nors aplinkybės.
Tiesą sakant, jau numojau ranka – pasaulis pilnas žmonių, mes galime susipažinti. Pastebiu, kad kasdieniame bendravime artimi kontaktai iš Lietuvos taip pat nuslopsta, – atstumas daro savo darbą. Labai gaila, nors ir suprantu, kad visi gyvena savo gyvenimą“, – atviravo pašnekovas.
Vilniuje akordeono virtuozas šiltuoju metu džiaugėsi jo terasoje vešančiais augalais. Ar Berlyne jį džiugina nors mažas gamtos lopinėlis?
„Taip! Kaip tik neseniai iš vadybininkės dovanų gavau hortenziją – ji žino, kad dievinu šį augalą. Pažiūrėsime, kaip jam seksis Berlyne, – kol kas viskas puikiai. Tik prasidės turo koncertai... Gal valytoja palaistys.
Kai noriu gamtos, jos ir ieškau – sėdu į automobilį ir važiuoju prie ežero ar į parką. Galiausiai ir festivalis vasarą vyksta šiauriniame Vokietijos regione – ten daug nuostabios gamtos. Pasimėgausiu vasarą ir gamta“, – sakė Martynas.
Negana to, širdžiai artimu kraštovaizdžiu jis pasidžiaugs ir su „Arte TV“ – klasikinės muzikos televizija, kuruojama vokiečio ir prancūzo prodiuserių, – kompanija, kuri kuria dokumentinį filmą apie M.Levickį.
Komanda lankysis Lietuvoje ir vyks į pačią Martyno gyvenimo pradžią – kai būdamas trejų metų Šiaulių rajone esančiame Pabijočių kaime pradėjo groti akordeonu.
„Labai laukiu šios patirties!“ – atviravo akordeonininkas.
Vasarą bus dienų, kai jis turės ir po kelis koncertus. Vokietijos festivalyje „Festspiele Mecklenburg-Vorpommern“, kuriame jis – reziduojantis menininkas, atliks apie 30 koncertų per vasarą, tačiau, be jo, dar laukia 10 koncertų su simfoniniu orkestru – keliaus į vietas, kuriose dar nebuvo: Rumuniją, Moldaviją, aplankys ir Italiją, kur jau ne kartą viešėjo.
Čia jis pristatys naują kūrinį, kurį jau baigia rašyti švedų kompozitorius Danielis Nelsonas. Keletas pasirodymų prisidės kituose festivaliuose – iš viso laukia apie pusšimtį.
„Kada naują kūrinį išgirs Lietuva? Tikrai išgirs, stengiuosi, kad mano klausytojai namuose išgirstų visas programas. Tačiau greičiausiai ne šiemet – viskas užimta čia. Reikės surasti partnerį – gerą simfoninį orkestrą.
Save vadinu tarpžanriniu muzikantu, mano pasirodymai labai įvairūs. Dažniausiai – rimtoji muzika, kuri ne taip plačiai klausoma ir ją supranta mažesnis ratas klausytojų. Šįkart labai džiaugiuosi, kad D.Nelsonas kuria muziką, kuri turi ritmą, harmoniją.
Tai bus vienas unikalesnių atvejų – naujas kūrinys akordeonui su simfoniniu orkestru bus, tikiu, labai populiarus ir tarp plačiosios publikos“, – pasakojo Martynas.
Paklaustas, ar pasiilgo Lietuvos, Martynas juokėsi: visai neseniai to paties pasiteiravo ir jo mama. Sūnaus atsakymas buvo greitas: „Ne.“
„Tačiau tai nėra visiškai tiesa! Visada pasiilgstu namų. Vis dėlto kai grafikas toks intensyvus, save įprasminu ten, kur esu. Namų ilgesys tampa nebe toks aktualus – tiesiog neturiu laiko apie tai galvoti. Smagu Vilniuje, Lietuvoje, tikiuosi, kad pavyks ekspromtu trumpam sugrįžti ir šią vasarą“, – šypsojosi akordeonininkas.
