Grįžusi iš Kanados šiaurės namie Eglė rado išdžiūvusį sodą.
„Šiemet liūtys Kenijoje vėlavo. Teko persodinti medžius. Nuo karščio net žvėrys išgaišo. Niekada Nairobio nacionaliniame parke dar nebuvau mačiusi tiek negyvų buivolų. Bet neseniai pradėjo lyti, gamta atsigauna“, – po trijų savaičių, praleistų didžiausioje Kanados arktinio salyno Bafino saloje, kurioje gyvena apie 13 tūkst. žmonių, džiaugėsi Eglė.
Jau beveik dvidešimt metų po įdomiausias ir egzotiškiausias pasaulio vietas ir šalis keliaujanti lietuvė yra sukaupusi ne tik unikalią keliautojos patirtį, bet ir nuotraukų archyvą. Jame – tikri nykstančios gamtos, gyvūnų, genčių fotografijų lobiai.
Bafino saloje per stingdantį šaltį ji taip pat iš rankų nepaleido fotokamerų.
„Deja, Arkties orai taip pat jau tampa neprognozuojami. Mano odisėja į ledynų kraštus prasidėjo 2010 m. Tada važiuodavau į arktinę tundrą prie Hadsono įlankos Kanadoje. Labai gaila, bet per trylika metų baltųjų meškų populiacija Hadsono įlankos pakrantėse sumažėjo maždaug dvidešimt penkiais procentais.
Ir vienintelė galimybė ten pamatyti poliarines meškas yra tada, kai ima formuotis ledas ir jos išeina medžioti ant įlankos ledo. Kita galimybė – vasario mėnesį Vapusko nacionaliniame parke ir kovo pabaigoje–balandžio pradžioje Bafino saloje, kai meškos motinos išlenda iš urvų su tų metų jaunikliais, dviejų trijų mėnesių mažyliais. Juos meškos vedasi ant ledo, supažindina su aplinka ir moko medžioti ruonius“, – žiniomis dalijosi Eglė.
– Kas lėmė, kad Hadsono įlankos pakrantėse taip smarkiai sumažėjo poliarinių meškų populiacija ir jūs patraukėte jų ieškoti į Bafino salą?
– Viena svarbiausių priežasčių – mažėja ledo. Ledas mėnesiu vėliau susiformuoja ir mėnesiu anksčiau ištirpsta. Anksčiau Hadsono įlankoje ledas ištirpdavo maždaug liepos mėnesį, o šiuo metu įlanka jau be ledo. Buvo laikai, kai ledas sukaustydavo tas vietas spalį, o dabar kartais jo reikia laukti ir iki gruodžio.
Mokslininkai pastebėjo, kad meškų maitinimosi laikas sutrumpėjęs net mėnesiu, nes jos grobio ieško ant ledo. Kadangi meškos medžioja trumpiau, mažiau ir priėda, todėl nepriauga tiek svorio, kad galėtų išmaitinti savo jauniklius. Jei atsiveda du meškiukus, išgyvena tik vienas arba nugaišta abu.
Apskritai poliarinė meška – itin įdomus gyvūnas, nes pati sugeba reguliuoti savo palikuonių gimstamumą. Meškų poravimasis vyksta kur kas šiauriau, ašigalio link, ant ledo.
Apvaisintos patelės nėštumas gali trukti nuo 195 iki 265 dienų. Jei po šešių mėnesių patelė jaučia, kad nepriaugo pakankamai svorio (bent 200 kg. – Aut.), sulaiko vaisiaus vystymąsi. Tarsi užkonservuoja dar pusmečiui. Jeigu ir po pusmečio stinga ėdesio, meška vaisių iš savęs išstumia, nes suvokia, kad yra per silpna atsivesti palikuonių. Tad poliarinės meškos – reti, unikalūs gyvūnai.
Ypatingos poliarinės meškos dar ir dėl to, kad sugeba išgyventi esant 48–50 laipsnių šalčio, nors ir nėra atspariausi šalčiui gyvūnai. Kur kas atsparesnės yra poliarinės lapės, kurioms nebaisus ir septyniasdešimties laipsnių šaltis.
Be to, meškos – juodaodės. Juoda oda padeda sugerti kuo daugiau saulės energijos, kuri kaupiasi jų riebaliniame sluoksnyje, o tas bespalvis kailis kaip koks šviesolaidis pritraukia ultravioletinius saulės spindulius, paversdamas juos šiluma.
Man poliarinės meškos – nauja patirtis ir vieni unikaliausių gyvūnų iš tų, kuriuos keliaujant yra tekę pamatyti ir stebėti. Todėl ir nesiliauju važinėti į arktinius kraštus, nes kiekviena ekspedicija padovanoja vis įdomesnių susitikimų su meškomis.
– Kur jūs, nuvykusi į Kanados Arktį, per tokius baisius šalčius gyvenate?
– Apsigyvename pas vietinius gyventojus. Bafino saloje turiu seną pažįstamą Bilį, o jis turi dvi savo medžioklės stovyklavietes. Tiek vasarą, tiek žiemą jis mums leidžia įsikurti tose medinėse trobelėse.
– Iš kurgi tarp sniegynų ir ledynų atsiranda medienos?
– Į Bafino salą du kartus per metus atplaukia laivai, o visa kita vietiniams gyventojams inuitams pristato lėktuvai. Tai, ką jie užsisako, atgabenama mediniuose konteineriuose. Jie išardomi ir tos lentos naudojamos trobelėms statyti. Jos apšildomos samanomis, kurios atstoja ir čiužinius, ir šilumą sulaikančią medžiagą, ir prakurus laužams susikurti.
Be to, kiekvienoje trobelėje vietiniai gyventojai turi krosneles, kurios kūrenamos dujomis. Jos leidžia įšildyti patalpas ir iki aštuoniolikos laipsnių šilumos.
– Ar sudėtinga pasiruošti kelionei į šiaurinius kraštus?
– Pasiruošimas gana ilgas ir sudėtingas. Maždaug prieš pusmetį per vietinius gyventojus būtina užsisakyti pakankamai dujų, kad būtų galima apšildyti trobeles arba palapines.
Be to, reikia pasirūpinti ir degalais sniego motociklams, tempiantiems roges, nes jomis neretai tenka keliauti kasdien nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. Kiekvieną dieną nuvažiuojame 110–160 km, nes meškos – ir reti gyvūnai, ir gana greiti. Jos juda maždaug 40 km per valandą greičiu.
Vykstant į šiaurę būtina turėti specialius arktinius drabužius – striukę, kelnes ir batus, atsparius vėjui ir vandeniui. Apsirengiame lyg svogūnai – penkiais šešiais sluoksniais. Sakoma, kad arktinė apranga turi būti atspari ir šimtui laipsnių šalčio. Tokiomis atšiauriomis sąlygomis labiausiai šąla kojos ir rankos. Iki šiol nesu radusi tinkamų pirštinių, su kuriomis būtų nešalta ir patogu fotografuoti.
– Iš kur prieš kiekvieną ekspediciją semiatės žinių apie įvairių gyvūnų elgseną ar vietovių ypatumus, gyventojų būdą?
– Keliauju jau seniai. Stebėti meškų pirmą kartą vykau 2010 m. Tada nesitikėjau jų pamatyti, nes gamtos mėgėjams baltosios meškos tapo prieinamos tik maždaug prieš aštuoniolika metų. Anksčiau jas sugebėdavo rasti ir stebėti tik mokslininkai, nes tose vietose nebuvo tinkamos infrastruktūros apsigyventi. Pagaliau nebuvo ir vietinių gyventojų, kurie galėtų palydėti į baltųjų meškų buveines ir reikalui esant jas suvaldyti.
Mane nepaprastai užkabino baltųjų meškų unikalumas ir tai, kad apie jas mažai kas kalba. Pradėjau pati gilintis, ieškoti informacijos, studijuoti įvairių mokslininkų tyrinėjimus.
– Kiek baltųjų meškų pavyko aptikti pastarosios ekspedicijos Bafino saloje metu?
– Šių metų kelionė buvo sėkmingiausia. Nufotografavau dvidešimt keturias baltąsias meškas. Tarp jų buvo septynios patelės su dviejų trijų mėnesių mažyliais. Viena meška su dviem jaunikliais buvo ypač draugiška. Pavyko iki jos prisiartinti maždaug dviejų šimtų metrų atstumu.
Stebėdama tą šeimyną pamačiau, kiek daug motiniško dėmesio meška skiria savo jaunikliams. Stebėdama skirtingas meškas mamas iš jų elgesio ir ryšio su mažyliais suvokiu, kuri yra patyrusi motina, kuriai tai pirmoji vada, kuri ypač rūpestinga ir rami, kuri nervinga. Baltosios meškos – skirtingų charakterių.
– Kaip pavyko užmegzti santykius ir susidraugauti su vietiniais gyventojais inuitais?
– Gal padėjo tai, kad neišsigandau atšiaurių gamtos bei gyvenimo sąlygų ir žaviuosi baltosiomis meškomis, o inuitai nuolat šalia jų gyvena. Jie net turi nemažai pasakų ir padavimų apie tai, kad baltosios meškos yra jų dvasios įsikūnijimas.
Mano draugystė su inuitais Kikiktardžuako kaime prasidėjo nuo 2019 m., tad ir kelionės į Arktį ėmė dar labiau traukti. Būtent dėl užsimezgusios bičiulystės su vietiniais gyventojais. Jie įdomūs ir ypatingi tuo, kad visiškai kitokie nei mes. Jie sugeba ne tik išgyventi, bet ir gyventi nepaprastai atšiauriomis sąlygomis – mokytis, svajoti, kurti išlaikydami savą kultūrą. Inuitai – stiprūs ir fiziškai, ir dvasiškai. Labai konkretūs, žodžio žmonės.
Visa savo esybe inuitai – gamtos žmonės. Apie oro temperatūrą niekada nekalba, bet nuolat tikrina vėjo kryptį. Todėl visada be jokių prognozių žino, koks ir kada bus oras.
Maitinasi inuitai tuo, ką susižvejoja arba susimedžioja vandenyje arba tarp sniegynų. Kaime, į kurį nuolat važiuojame, yra parduotuvė, tačiau ten kainos kosminės, todėl niekas iš vietinių gyventojų joje nieko neperka.
Kita vertus, jie laikosi nuostatos, kad jei pradės maitintis tuo, kas atvežama iš didžiosios civilizacijos, praras ir savitus išgyvenimo įgūdžius, ir stiprų organizmo imunitetą. Kai kurių produktų toje parduotuvėje inuitai net nepažįsta, nežino, kas tai yra. Per koronaviruso pandemiją į kaimą su produktais buvo atplaukęs tik vienas laivas. Tad jei jie būtų įpratę maitintis tik atvežtiniais produktais, jie būtų tiesiog išmirę nuo bado. Jie saugo savo identitetą.
– Kuo įprastai maitinasi inuitai ir kokias mitybos tradicijas perduoda savo palikuoniams?
– Jie kiekvieną savaitgalį žvejoja, kad ir kokio storio ledas būtų, – išsigręžia eketes arba lede susiranda ruonių kvėpavimo angas. Jos – natūralios eketės, kurias pasidaro ruoniai. Jei žvejyba pavyksta, inuitai visada laimikiu dalijasi tarpusavyje, nes iš kokių šešių šimtų kaimo gyventojų yra tokių, kurie nebesugeba savimi pasirūpinti.
Bafino saloje – didžiulė ruonių populiacija. Vietiniai gyventojai stengiasi kuo daugiau jų sumedžioti, nes ruoniai – ypač maistingi ir naudingi atšiauriomis sąlygomis gyvenantiems žmonėms. Inuitai valgo dar šiltas ruonių kepenis, kurios padeda sušilti, kai oras atšąla iki nepaprastai žemos temperatūros.
Vaisių ir daržovių tenykščių žmonių gyvenime iš viso nėra. Per maždaug du mėnesius Arktyje trunkančią vasarą suspėja prisirpti tik mėlynės ir dar kelių rūšių uogos.
Moterys stengiasi prisiuogauti kuo daugiau. Uogas jos arba užšaldo, arba sumaišo su šiaurinių elnių taukais, kurie primena plaktą grietinėlę. Su uogomis ir jų sultimis jie tampa tikru desertu. Kitas labai skanus ir pikantiškas dalykas – žuvų ikrai, paruošti irgi su taukais.
– Kaipgi Bafino saloje rytais apsieidavote be puodelio kavos?
– Kavos visada turėdavome, bet kur kas didesnė problema būdavo prasimanyti vandens. Sniego išsitirpinti neįmanoma, nes jis ten nelimpa. Vietiniai gyventojai mums prikirsdavo ledo iš rudenį atplaukusių ledkalnių, įšalusių giliuose fjorduose. Tuos luitus atsiveždavome iki trobelių ir arbatinukuose tirpindavome.
– Kaip vietiniai gyventojai kurdami šeimas išvengia kraujomaišos? Juk jų ir Bafino, ir kitose salose labai nedaug.
– Nesu mačiusi nė vieno nesveiko inuito. Vietiniai gyventojai saugosi kraujomaišos. Kaimai vienas nuo kito gana toli. Tarkime, nuo to kaimo, kuriame apsistojame, iki artimiausio kito kaimo sniego motociklu tenka važiuoti maždaug dvi paras.
Mūsų komandoje buvo maždaug dvidešimties metų vaikinas. Jis prisipažino turįs merginą, bet ji gyvenanti už to didžiojo Peno ledyno, iki kurio dvi paros kelio. Vietiniams gyventojams tokia kelionė – vieni niekai. Tarp inuitų galioja senas įstatymas – drausti vaikams draugauti su tame pačiame kaime gyvenančiais vaikinais ar merginomis.
Nesu girdėjusi, kad inuitai tuoktųsi su kanadiečiais, amerikiečiais ar kitais vakariečiais.
– Kokia kalba bendraujate su inuitais?
– Jie puikiai kalba angliškai, nes juk yra Kanados gyventojai. Bet, žinoma, turi ir savo kalbą, ir raštą.
Baltieji žmonės turėjo kėslų asimiliuoti inuitus ir integruoti juos į vakarietišką pasaulį, tačiau tokios užmačios pridarė tik bėdų. Specialiai net buvo žudomi šunų kinkiniai, kad vietiniai gyventojai tarsi rezervatuose apsigyventų kuo didesniuose jiems valstybės skirtuose kaimuose. Ne kiekvienas vyras moka tiksliai iškirsti sniego luitus ir pastatyti iglu, o medžioja ruonius ne tradiciniu įrankiu, o šautuvu.
Civilizacijos pasekmės – depresija, identiteto praradimas, alkoholizmas, savižudybės. Ta dramatiška praeitis jiems iki šiol yra nepaprastai skausminga. Inuitai niekur nenori išvažiuoti, nes puikiai supranta, kad tik vienas kitas sugebėtų prigyti svečiose, svetimose visomis prasmėmis jų įprastam gyvenimui šalyse, net žemyninėje Kanados dalyje.
– Gal jūsų ekspedicijos į Kanados Arktį atsispindės naujoje knygoje ar dokumentiniame filme?
– Šių metų rudenį plauksiu į Antarktidą. Šią ekspediciją planuoju sujungti su kelionėmis į Kanados Arktį. Norėčiau surengti savo fotografijų parodą ir sukurti dokumentinį filmą.
– Ar po daugybės kelionių ir ekspedicijų po visą pasaulį jau esate pati sau atsakiusi į klausimą, kodėl jums to reikia?
– Niekada nebuvau sėsli. Jau daug metų gyvenu keliaudama. Kai tenka kraustyti savo ir šeimos gyvenimą iš vienos šalies į kitą, norisi rasti sau ir veiklos, ir kūrybos. Kelionės į tas pasaulio vietas, kur dar gyvos įvairios žmonių gentys, ar ekspedicijos stebėti retus gyvūnus man suteikia gyvenimo džiaugsmo.
Nuo 2019 m., kai mano vyras Sorenas tapo laisvesnis nuo darbų, dažniausiai keliaujame sykiu.
Kuo kelionė ekstremalesnė, tuo įdomesnė. Mano galva, po dešimties metų dėl gamtos stichijų, klimato kataklizmų ir civilizacijos padarinių vykti į Afriką arba Antarktidą ar keliauti po mažiau civilizuotus kraštus bus kur kas sudėtingiau nei šiuo metu. Todėl stengiamės keliauti, kol dar įmanoma prognozuoti įvairią riziką.
Be to, man, kaip aktorei, norisi vis giliau pažinti ir save, ir pasaulį. Juk aktorių, lyg didelį vaiką, valdo ir veda į priekį spontaniškumas, smalsumas, nuolatiniai pokyčiai. Kelionėse to išvengti tiesiog neįmanoma, nes gamtoje nėra pastovumo arba jis labai reliatyvus. Todėl keliaudama būnu unikaliausių istorijų, dramų, tragikomedijų liudininkė – ir pati jas kuriu, ir gyvūnai man jų sukuria.
Kita vertus, po kiekvienos kelionės vis didėja mano prisiminimų ir vertingų žinių skrynia. Dėl to mano gyvenimas turtingas patirties, žinių, prisiminimų, istorijų ir bičiulių. Gyvenu taip, kad galėčiau pasakoti įdomiausias istorijas.
