Devalta sako, jog ją įkrauna saulė, ugnis ir žmonės, nors neatmeta, kad ugningą temperamentą paveldėjo ir iš tėvų.
„Namuose galiu tylėti, medituoti, bet kai sutinku žmones, variklis ima suktis dar stipriau, atrodo, sugeriu į save visą džiaugsmą, meilę, kurią jie suteikia. Esu sau pasakiusi: noriu bendrauti tik su tais žmonėmis, kurie dalijasi šviesa, meile ir gėriu. Mano moto yra gerų emocijų paieška. Taip, būna visokių laikų – ir ne visada sekasi, ir problemos, ir bėdos užklumpa, tačiau kai kelio pabaigoje matai šviesą, gyventi kur kas lengviau“, – sako Devalta.
– Šiais laikais toks požiūris lyg ir ne visai madingas: mes pervargę, nusidirbę, sutrikę, susireikšminę, ieškantys išeičių psichoterapijoje, astrologijoje, savipagalbos knygose. Kartais pagalvoju, gal mes tiesiog nebemokame klausyti savo širdies?
– Ar jūsų požiūris visada toks buvo, o gal turėjote gyvenimo pamoką ar mokytoją, kuris išmokė į pasaulį žvelgti optimistiškai?
– Nė vienas negimėme protingas, tačiau temperamentą ir energijos visada turėjau.
Klaipėdoje studijavau režisūrą. Pamenu, draugai juokdavosi: „Kai Devalta kalba trečiame aukšte, ir pirmas aukštas skamba.“
Metai pridėjo patirties ir suformavo savitą požiūrį į gyvenimą. Negalėčiau pasakyti, kad turėjau duobę, kuri mane tarsi pažadintų, viską pakeistų.
Buvo šeimoje ir netekčių, ir didelių išgyvenimų, tačiau iš viso to stengiausi išeiti su meile, palikdama šviesą. Tai tikrai padeda.
Įtampa ir stresas prieš kiekvieną renginį niekur nedingo, jaudinuosi taip pat, kaip jaudindavausi būdama dvidešimt penkerių. Dažnai girdžiu: sugalvok ką nors, Devalta, tu – kūrybingas žmogus.
Tačiau kūrybiškumo mygtuko nepaspausi, idėją reikia prisikviesti, išnešioti ir pagimdyti kaip kūdikį kiekvieną kartą. Optimizmas ir svajonės, kurios neturi ribų, tam padeda.
– Atrodote laiminga dirbdama savo darbą. Ar niekada nesigailėjote pasirinkusi renginius, o ne teatrą ar kiną?
– Gyvenimas pilnas netikėtumų. Tikiu, kad reikia įsiklausyti, ką sako sutikti žmonės. Pamatysi – tai bus teisinga. Man pasisekė, kad jaunystėje sutikau šviesaus atminimo teatro režisierių Antaną Gabrėną. Jis buvo ne tik mano teatro studijos vadovas, bet ir mokytojas, antrasis tėvas, pavyzdys.
Prasėdėdavome po porą valandų Kauno muzikinio teatro sodelyje ant suolelio ir prakalbėdavome. Jis su manimi bendravo kaip su sau lygia.
Beje, jo dukra aktorė Eglė Gabrėnaitė ragino mane mokytis aktorystės. Tik nelabai traukė, o ir būdama realistė supratau, kad mažas ūgis visada kiš scenoje koją. Visai nenorėjau vaidinti berniukų ir senų bobučių. Jau geriau vadovauti tiems, kurie vaidina!
Baigusi režisūros studijas gavau paskyrimą į Kauno rajono Kultūros skyrių, būdama dvidešimt vienų tapau Meno skyriaus vadove. Patekau į profesionalų – chorvedžių, choreografų – terpę. Reikėjo jiems įrodyti, kad galiu, tuo pat metu tai buvo nepaprasta galimybė semti, gerti patirtį, mokytis, stebėti, kaip jie dirba ir bendrauja.
Vėliau keletą metų praleidau Marijampolėje, kur vyras gavo paskyrimą. Dirbau Kultūros skyriuje masinių renginių režisiere, dabar man atrodo, kad būtent ten diriguodama tūkstantiniams renginiams, įgyvendindama savo beprotiškus sumanymus įgavau pasitikėjimo savo jėgomis.
Norėjau Marijampolę padaryti Lietuvos humoro sostine panašiai kaip Gabrovas Bulgarijoje. Beveik pavyko, vietiniai tikrai dar prisimena stadione mūsų rengtas humoro šventes.
Gražiausios marijampolietės konkurse susipažinau su Dalia Teišerskyte, ji tuo metu vadovavo Gabijos teatrui. „Turi pas mane dirbti teatro vadove“, – pasakė ji, o aš per daug ir nesiginčijau, juk tai buvo proga grįžti į Kauną. Labai daug nuveikėme su Dalios teatru, išvažinėjome daugybę šalių, Dalia skaitydavo poeziją, manekenės demonstruodavo madas.
O paskui ir tuos marškinėlius išaugome. Tada mes, keturios moterys, nusprendėme įkurti renginių organizavimo firmą. Draugės ją įregistravo mano vardu, daug metų dėl to išgyvenau. Visada nejaukiai pasijusdavau pamačiusi užrašą „Devalta“. Tai pagoniškas vardas, birželio 3-iąją visada švenčiame varduves. Teta menininkė mano tėvams šį vardą pašnabždėjo.
Metams bėgant dvi draugės atsiskyrė, įkūrė savo renginių organizavimo kompaniją, o aš likau su drauge, kuri gyvena Amerikoje. Tačiau dirbu ne viena, visa šeima dalyvauja, kai prireikia, ir mano labai organizuotos marčios, ir labai organizuoti sūnūs.
– Žinau, kad jūsų pagrindinė kolegė – kultūros vadybą universitete baigusi sūnaus Karolio žmona Simona. Ką reiškia dirbti su marčia? Paneikite mitus.
– Ne pirmą kartą girdžiu šį klausimą. O kartais klausia: ar Simona – jūsų dukra? Idėjas generuojame kartu, darbus ir sritis esame pasiskirsčiusios. Kartą vyras, išgirdęs mūsų diskusiją, paklausė: „Jūs pykstatės?“ „Ne, – atsakiau, – dirbame.“ Mes nenuolaidžiaujame viena kitai, stengiamės apginti ir argumentuoti savo poziciją. Tai, kad visi labai draugiškai bendraujame šeimomis, taip pat kuria gerą darbo atmosferą.
– Turite du sūnus – Kristupą ir Karolį. Kaip jums pavyko išlaikyti tokius draugiškus santykius ne tik su jais, bet ir su jų žmonomis?
– Daug kas juokiasi: jūs – tarsi italų šeima. Man atrodo, jog tai, kad bendraujame, yra labiau ne sūnų, o marčių indėlis. Kristupas su žmona Monika augina tris vaikus, be to, ji dar dirba atsakingą darbą ir studijuoja.
Karolis su Simona taip pat užsisukę, mes visi verdame, dirbame ir atrandame prasmę savo veikloje, bet jei kam reikia pagalbos, supuolame visi. Turime didelį vienkiemį, kuriame visiems užtenka vietos, ir mums labai smagu visiems susirinkti. Dešimt artimiausių žmonių – jau didelė kompanija.
Kai manęs klausia, kaip pavyksta visus suburti, sakau, kad svarbiausias dalykas – mylėti savo vaikus ir jų žmonas. Netgi jų draugus mylėti. Ir visada palaikyti, kai jiems to palaikymo reikia.Nesu ta močiutė, kuri sėdi namuose, bet jei turiu laiko, mielai pabūnu su anūkais Benu, Teodora, Jurgiu ir Elžbieta Marija.
Svarbu ir tai, kad esame atviri, kad susitikę nusimetame visus oficialumus, dirbtines elgesio normas ir draugiškai vadiname vieni kitus vardais. Anūkai – irgi.
– Ar galite pasakyti, kaip jums su vyru Valentinu pavyko išsaugoti santuoką? Turite paslėpusi kokį receptą?
– Nėra jokių taisyklių ir paslapčių. Buvo laikas, kai mano vyras labai daug važinėjo savo verslo reikalais. Dažnai juokauju, kad tos kelionės mums padėjo išgyventi krizes, namie nesusitikdavome, vienas ant kito neburbėdavome, nepriekaištaudavome. Visi užsiėmę, vyras grįžta, parveža lauktuvių, pabūna keletą dienų, smagu, tada vėl išvažiuoja. Nėra kada pyktis.
Šeimos vertybė, matyt, atėjusi iš mano ir iš vyro tėvų šeimų, iš ten pat perėmėme pagarbą vienas kitam ir humoro jausmą, kuris gelbėja daugelyje situacijų, išgydo skaudulius ir sprendžia problemas. Tikrai buvo visko, tačiau mūsų namuose niekas netrankė durimis, nesimėtė pareiškimais. Su vyru vis dar turime šansą susituokti – keturiasdešimt dvejus metus gyvename tik civilinėje santuokoje.
– Jūsų sūnus Karolis Valenta, Lietuvos pramoginių laivų asociacijos įkūrėjas ir vadovas, yra pasakojęs apie savo vaikystę netoli Kauno marių. Abu jūsų sūnūs – buriuotojai. Ar mamos širdis nedrebėdavo, kai jie, dar visai maži, sėsdavo į laivą?
– Buriuoti pirmasis pradėjo vyresnysis Kristupas, paskui jį nusekė ir Karolis. Mano vyras entuziastingai ėmėsi berniukus vežioti į treniruotes ir varžybas. Pamenu, gabeno jiems plaukiojimo drabužius už beprotišką kainą iš Suomijos ir jachtos stiebą iš Vokietijos. Juk anuomet nieko Lietuvoje negalėjai gauti.
Aš kartą stebėjau rudens regatą, bangos didžiulės, laivelį mėto, o laive – mano vaikas. Sūnums sekėsi – pirmosios vietos, medaliai, varžybos užsienyje, negalėjau stabdyti tik dėl to, kad man baisu.
Sūnūs turėjo nusipirkę didelę medinę jachtą, savo rankomis, draugų padedami, renovavo ir išplukdė į Olandiją. Karolis plaukė „Ambersail“, kirto pusiaują, tada draugai irgi sakė: kaip tu gali būti rami, išleidusi sūnų į tokią kelionę?! Bet tai jų gyvenimas, jų pomėgis, jų šansai patirti pasaulį.
Ir jie panašūs į mane, mums reikia daugybę dalykų išmėginti, o viduje gyvena romantikos dvasia. Galvoju, būtent dėl to ir atsirado festivalis „Boat and House Show“, kurį jau trečius metus liepos mėnesį rengiame Svencelėje.
Trys dienos Svencelės rojuje su namais, laivais ir muzika ant marių kranto. Šis festivalis – Karolio idėja. Kai ja pasidalino, pasiūliau jam tai, ką moku, – padaryti rimtą, įdomų renginį, kuriame galima patirti Kuršių krašto kultūrą, tradicijas, pamatyti susibūrusius laivus ir patirti gyvenimą šalia vandens.
– Ar jūs visada taip greitai pasiduodate avantiūroms?
– Neslėpsiu – turiu avantiūrizmo, bet griebiu ne viską ir ne visada. Kadaise turėjau tokių pasiūlymų! Tačiau pinigai – dar ne viskas, tai, ką darau, turi atitikti mano gyvenimo vertybes.
Savo verslą pradėjau neramiais laikais, tuo metu Kaune veikė tikros nusikaltėlių grupuotės. Pamenu, kaip mane į Daktarų gaujos restoraną „Villula“ išsikvietė. Sako, ši vieta tinkama renginiams, galite čia daryti. Išvertus į žmonių kalbą tai turėjo reikšti: privalai čia daryti.
Apsimečiau tokia kvailute naivuole ir sakau: negaliu, čia vietos per mažai. Patikėjo. Šiandien man atrodo, kad tais baisiais laikais man tiesiog pavyko su jais nesileisti į jokias kalbas, užtat ir išsilaikiau. O paskui viskas nugeso.
Šiandien mūsų verslas labai pasikeitęs. Anksčiau, būdavo, sugalvoji Dainų šventei pagaminti didžiulį balandžio maketą ir darai jį rankomis. Dabar nebėra neįmanomų dalykų, yra tik apribotas biudžetas.
Man patinka žinoti rinkos galimybes, patinka atrasti naujienas, technologijos pasaulį padarė prieinamą, jei ko reikia, gali užsakyti Skandinavijoje, Lenkijoje, atsivežti iš Vokietijos.
Keliaudama po užsienį visada dairausi, ieškau įdomių parodų, koncertų. Būtent menas man kartais padiktuoja kokią netikėtą mintį. Reikia gerai atsikvėpti, kad galėtum kurti.
– Ir kas jums geriausiai padeda atsikvėpti?
– Mane gerai veikia baseinas ir čiuožykla. Kiekvieną sekmadienį visą žiemą ir pavasarį eidavau į čiuožyklą. Visus anūkus išmokiau čiuožti, viena gal ir nenueitum, bet kai turi tokią kompaniją, tai lengvai.
Kai turiu laisvo laiko, man patinka ir gėlę pasodinti, ir krūmus apkarpyti, o po didelių renginių kur nors išvykti. Labai mėgstu keliauti, tačiau mūsų versle kelionių negali planuoti.
– Ar pagalvojate apie tai, kad norėtumėte nusipirkti vilą Ispanijoje, ištiesti kojas ir ramiai gulėti sau su knyga visą likusį laiką?
– Niekaip neįsivaizduoju savęs gulinčios. Jei jau viską baigčiau, keliaučiau – dvi savaites ten, dvi savaites ten. Grįžčiau į sodybą, o paskui ir vėl iškeliaučiau. Fantazijos aš turiu daugiau nei pinigų. (Juokiasi.)
