Pokalbio su Ieva kaip tik susitikome jos dukters gimtadienio rytą. Ji netvėrė džiaugsmu, kad vakare ant torto degs jau dvi žvakutės.
Grįžusi į Lietuvą pianistė netruko įsisukti į darbų maratoną. Liepos 31 d. Šv.Kotrynos bažnyčioje Vilniuje I.Dūdaitė atliks naująją savo programą „Pasimatymas La La Lande“. Soliniame rečitalyje skambės muzika iš kino filmų „Kalifornijos svajos“ ir „Taip gimė žvaigždė“.
„Manau, karščiausia naujiena ta, kad rašau knygą apie muziką. Kodinis jos pavadinimas – „Knyga, kokios dar nebuvo“. Pasirašiau sutartį su leidykla „Alma littera“.
Tai bus veikalas, skirtas tiek sumaniam mokinukui, tiek suaugusiam žmogui. Knygoje pasakoju apie viso pasaulio, ne tik Vakarų, muziką. Bet tai nebus sausas teorinis veikalas. Bus labai daug praktinės informacijos, interaktyvių užduočių su QR kodais.
Knyga atitiks muzikines šių dienų aktualijas, tai, kuo gyvena jauni žmonės. Ir turės ambicijų galbūt pakeisti du muzikos vadovėlius, kurie šiuo metu yra vieninteliai rinkoje, išlikę nuo sovietinių laikų. Aš tikrai gerbiu abu jų autorius, bet problema ta, kad tos knygos neatitinka šių dienų jaunimo poreikių“, – pasakojo I.Dūdaitė.
Savo knygą pagal sutartį su leidykla Ieva turėtų užbaigti iki 2024 metų spalio – iki 34-ojo savo gimtadienio. Tačiau ji šmaikštavo, jog pasiėmė pusę metų atsargos, kad, jeigu kas nors ne taip, galėtų išbraukti ir parašyti iš naujo.
„Manau, kad knygą baigsiu iki šių Kalėdų. Esu disciplinuota – jau nemažai savaičių kiekvieną rytą rašau nuo 6.30 iki 8 val.“, – sakė pianistė.
– Ieva, iš kur savo knygai sėmėtės žinių, pavyzdžiui, apie Meksikos ar Indijos muziką, tų kraštų instrumentus?
– Iš dalies ją rašau iš savo žinių bagažo, nes muzikos mokiausi Italijoje, Vokietijoje, Olandijoje. Baigiau fortepijono bakalauro ir magistro studijas. Pedagoginę metodiką perėmiau iš savo dėstytojų esto, italo, vokiečio, ruso, prancūzo.
Viena – žinios, kita – praktika, dėstytojo patirtis. Septynerius metus dirbu fortepijono dėstytoja. Kai grįžau į Lietuvą, įkūriau privačią fortepijono studiją. Rugsėjo mėnesį ta studija plėsis, turėsiu asistentę. Kol kas dirbu viena, turiu 18 mokinių. Kai studijavau Vokietijoje, turėjau 20 mokinių.
Palaikau ryšius su daugeliu muzikos ir vidurinių mokyklų mokytojų. Tiesiog klausiu, kokio muzikos vadovėlio jie norėtų.
– Ar įsitraukusi į knygos rašymą neapleisite savo koncertinės veiklos?
– Ne. Jau susiradau vadybininkę, kuri rūpinsis mano koncertais. Kai studijavau ir koncertavau Vokietijoje, turėjau vadybininkę.
Viena visko neaprėpiu. Vien praėjusį gruodį Lietuvoje sugrojau 22 koncertus. Kiekvienam tų koncertų turėjau suorganizuoti viską – salę, instrumentą, garso patikrą, apšvietimą, repeticijas, transportą. Aš tai vadinu biurokratija. Įsivaizduokite, kiek daug to biurokratinio darbo! Dabar visa tai organizuos mano vadybininkė.
Ir tai dar ne visos naujienos. Rudenį įsikraustome gyventi į nuosavą namą Vilniaus priemiestyje, kurį statome patys. Nusipirkome tą vietą jau su projektu, namo pamatais ir visais leidimais. Ir tada pradėjome organizuoti darbus.
Neturime darbų vykdytojo, kuris statybininkų brigadas vieną po kitos priimtų ir nurodytų, ką jos turi daryti. Viską kontroliuoja mano vyras. Bet ir aš nesu baltarankė. Ir žvyrą esu karučiais vežiojusi, ir putų polistireną ant grindų klojusi.
Statytis namą šiais laikais – oho, kiek tai kainuoja ir kiek tam reikia energijos! Jau pusantrų metų, kai statomės, ir, duok Dieve, kad į jį įsikeltume rugsėjo 1 dieną. Turime tokį planą. Mano mama kartais sako: „Ieva, tu gyveni trijų žmonių gyvenimą. Ar nepavargsti?“
– Be ko neįsivaizduojate savo svajonių namo?
– Be fortepijono, žinoma. Name jau numatytos dvi vietos: viena – fortepijonui, kita – pianinui. Tikrai retai pamatysi gyvenamąjį namą, kuriame būtų du instrumentai. Bet aš negaliu atsisveikinti su savo vaikystės instrumentu – pianinu „Riga“, su kuriuo užaugau. Mano tėvai, kraustydamiesi į savo namą Kaune, norėjo jį parduoti, bet aš užprotestavau.
Tas instrumentas buvo nupirktas mano mamai. Paskui aš užaugau su juo. Dabar aš turiu dukrą, gal ir ji juo skambins kada nors? Na, kaip aš galiu šeimos relikviją parduoti?
Jį planuojame restauruoti ir jis taip pat atkeliaus į mūsų naująjį namą.
Dar namo neįsivaizduoju be terasos ir žemės. Labai mėgstu gamtą. Namo terasa įrengta pietų pusėje, tai matome visą saulės ratą, kai ji teka iš rytų ir leidžiasi vakaruose.
Mūsų sklypas kraštinis – 14 arų dydžio, netoli miško. Jame jautiesi lyg gyventum sodyboje, nes vaizdas į laukus, o tai – ramybė, poilsis. Tai namai gamtos apsuptyje, bet šalia Vilniaus. Mes ir norėjome gyventi šalia Vilniaus.
– Dar ne taip seniai gyvenote sau laiminga Vokietijoje, koncertuodavote, bet ne ten sutikote jaunikį, o mažame Lietuvos kurorte Birštone per savo koncertą. Tarp jūsų įsijungė kažkoks stiprus telepatijos ryšys?
– Kurgi neįsijungs, jei jis sėdėjo pirmoje eilėje! Lemtingą 2018-ųjų gruodžio 8-ąją per mano koncertą „Amelija ir Šopenas“ Marijonas atsisėdo į pirmą eilę. Pastebėjau jį koncerte – sėdėjo beveik prieš mane ir vilkėjo baltais marškiniais. Jo galva buvo gerokai aukščiau nei kitų vyrų. Iš to supratau, kad aukštas, stotingas, pasitempęs.
Šalia buvo du jo draugai – jie trise atėjo į koncertą. Mane nustebino tokia publika klasikinės muzikos koncerte.
Jis buvo labai kuklus, nedrąsus – tipiškas lietuvaitis. Po koncerto prie manęs nepriėjo, nors tada aš atsisveikinu su savo klausytojais – paspaudžiu jiems ranką.
– Visai salei?
– Taip, visai salei! Įsivaizduokite, kartą grojau Ukrainoje 1100 žiūrovų. Pats koncertas su pertrauka truko apie 2 valandas 15 minučių, o rankų paspaudimas – 1 valandą 45 minutes. Nes išlydėti 1100 žmonių, paspausti kiekvienam ranką, pažiūrėti į akis, paklausti, ar jiems patiko koncertas, padėkoti, kad į jį atėjo, užtrunka daug laiko. Čia buvo mano rekordas.
Birštono salė, be abejo, daug mažesnė ir joje nebuvo tiek žmonių. Bet tie trys vyrukai kažkodėl prie manęs nepriėjo.
Tačiau Marijonas mano koncertą nufilmavo ir įkėlė į socialinius tinklus. Jeigu jis nebūtų įkėlęs to vaizdo įrašo, o būsimasis mūsų piršlys nebūtų pataręs: „Būtinai pažymėk Ievą“, mes nebūtume susipažinę.
Po savaitės jis atėjo į tą patį koncertą Šv.Kotrynos bažnyčioje Vilniuje.
Visą gruodį koncertavau Lietuvoje, paskui išvažiavau į Vokietiją. Mudu ir toliau gražiai bendravome per socialinius tinklus.
Kitų metų kovo 30-ąją „Ameliją ir Šopeną“ kartojau Lietuvoje. Ir jis labai gražiai pasisiūlė, ar galėtų mane pasitikti oro uoste, pakviesti kavos. Tai buvo pirmasis mūsų pasimatymas.
Mūsų draugystė prasidėjo gal po penktojo pasimatymo, balandžio mėnesį. Aš vis dar gyvenau Vokietijoje, bendravome per atstumą. Aš ten turėjau savo gerbūvį, vadybininkę, kontaktų, o tai labai daug lemia. Be to, Vokietijoje buvau baigusi studijas.
Žinojau, kad kada nors grįšiu į Lietuvą, bet vėliau – kai man bus 35, 40 metų. Lietuvoje, kai grįžau, manęs, kaip pianistės, niekas nežinojo. Paradoksas, labiau mane žinojo Vokietijoje.
Tas kortų namelio statymas... Italijoje viską pradėjau nuo nulio, Olandijoje – nuo nulio, Vokietijoje – nuo nulio. Ir Vilniuje, kai grįžau prieš pat kovido pandemiją ir karantiną, – taip pat nuo nulio.
– Turbūt į Lietuvą jus sugrąžino pats likimas. Čia jūsų laukė mylimas žmogus, su kuriuo sumainėte aukso žiedus.
– Marijonas man pasipiršo po septynių mėnesių draugystės – taip pat gruodžio 8-ąją. Jeigu dar nuoširdžiau, tai sužadėtuvių žiedą, kaip sužinojau, buvo užsakęs jau rugsėjo mėnesį.
Bet mus užklupo pandemija. Kaip kelti vestuves? 2020 metų sausį aš grįžau į Lietuvą, o kovo 16-ąją čia buvo paskelbtas karantinas. Mūsų vestuvės įvyko kovo 28-ąją Kaune, nes aš kilusi iš Kauno, mokiausi Kauno jėzuitų gimnazijoje. Tačiau mūsų vestuvės nebuvo tokios, kokias buvome suplanavę.
Prieš vestuves mudu su Marijonu atlikome viso gyvenimo išpažintį, kad žengtume į šeimą tyra širdimi. Jėzuitų gimnazijos Šv.Pranciškaus Ksavero bažnyčioje mudu sutuokė tuometis mano mokyklos direktorius kunigas jėzuitas Gintaras Vitkus, kuris mane pažinojo nuo vaikystės.
Buvo labai jauki ceremonija, kurios pagrindinis akcentas buvo Santuokos sakramentas. Nes tai vienintelis iš septynių sakramentų, kurį sutuoktiniai teikia vienas kitam, ir tai taip subtilu, taip gražu.
Suknelę man pasiuvo dizainerė, kuri tada rūpinosi mano scenos apranga, nuometą – teta iš Ukmergės. Kadangi buvo karantinas, į Ukmergę nei įvažiuosi, nei išvažiuosi, nuometą ji įdėjo į maršrutinį autobusą.
Šukuoseną padarė mama, nes kirpyklos buvo uždarytos, pasidažiau pati. Mano sesuo operos solistė Marija Dūdaitė giedojo bažnyčioje. Bažnyčią puošė ir skaitinius skaitė šeimos nariai. Visi prisidėjo, kuo galėjo. Buvo labai jautri ceremonija.
Vestuvės vyko mano tėvų namuose. Vakarienę, kol buvome bažnyčioje, paruošė tėvų draugai – virtuvės šefas su žmona ir savo komanda. Tėvų namus jie pavertė pokylių sale. Vietoj 50 svečių šventėje dalyvavo 12 – kaip 12 apaštalų. Visi kartu sėdėjome, kalbėjomės iki paryčių. Labai pajautėme tas vestuves. Dėl to jos man tokios brangios.
– Jūs su vyru iš skirtingų pasaulių. Ar tai netrukdo suprasti vienam kitą?
– Ne. Marijonas – nuostabus tėtis ir vyras. Jis yra projektų vadovas banke. Užkietėjęs sportininkas, du kartus dalyvavo „Iron Man“ („Geležinis žmogus“) triatlono varžybose, kurios vyksta įvairiose šalyse.
– Abu su vyru esate maksimalistai, daug dirbate ir užsispyrę siekiate savo tikslų. Bet juk būna – imi ir perdegi. Ar nebijote sudegti jauna?
– Taip, mudu užsispyrę, maksimalistai, perfekcionistai. To jaunystės maksimalizmo mumyse dar daug. Atrodo, viską galime. Daug keliaujame, nes aš koncertuoju visame pasaulyje. Dažnai kartu važiuoja ir vyras, ir dukra.
Marijonas vertina tai, ką darau, jis mėgsta muziką, mane labai palaiko. Aš vertinu jo darbą, pomėgius. Tarp mudviejų – graži pusiausvyra.
Tikrai abu daug dirbame. Kartais vyrui sakau: „Žinai, aš jaučiuosi kaip 60 metų moteris 32 metų moters kūne.“ Tiek daug įvairios patirties sukaupta.
Nenoriu sakyti, kad esu pavargusi. Man atrodo, kad 60 metų – pats jėgų žydėjimas, tokio amžiaus moteris gali dar daug nuveikti. Bet patirties prasme – kiek kartų gyventa vis kitoje šalyje, išmoktos septynios užsienio kalbos, kiek koncertų sugrota visame pasaulyje!
– Savo gyvenimui pasiklojote gerus pamatus. Būdama 17-os išvažiavote į Italiją. Šiandien jūsų diplomus net sunku suskaičiuoti – ko tik nestudijavote užsienyje! Papasakokite apie savo mokslus užsienio šalyse.
– Pirmiausia atsidūriau šiaurinėje Italijoje, Triesto mieste. Teko išmokti itališkai, buvo privaloma. Anglų ir rusų kalbas buvau išmokusi Lietuvoje.
Laimėjau stipendiją mokytis dvejus metus Jungtiniame pasaulio koledže Adriatikoje („United World College of the Adriatic“). Vilniuje vyko trys turai, buvo atranka. Tokiame koledže negali nusipirkti vietos. Tokių koledžų pasaulyje – 18. Kai aš stojau, buvo 13. Jie steigiami ten, kur susimaišiusios kelių šalių kultūros.
Trieste susipažinau su šeima, kurios trys kartos gyveno tame pačiame bute: seneliai – austrų-vengrų Habsburgų laikais. Paskui tas butas „tapo“ Jugoslavija, vėliau – Italija.
Būtent tokiose vietose steigiami tie koledžai. Pavyzdžiui, Mostaro mieste, kuris yra Bosnijoje ir Hercegovinoje, kur vyko karai, maišėsi tautos. Ir net Zimbabvėje, Singapūre yra toks koledžas. Ir Norvegijoje, ir Kanadoje, ir Brazilijoje. Labai įdomi tų koledžų koncepcija.
Atvažiuoji – fizika, matematika, chemija dėstoma anglų kalba. Tų išvestinių dar lietuviškai nelabai supranti, o čia – matematikos išvestinės angliškai. Tame koledže Trieste baigiau 11 ir 12 klases.
Tada išvažiavau į Olandiją, kur studijavau du bakalaurus vienu metu: fortepijono Mastrichto konservatorijoje ir ekonomikos bei politikos Mastrichto universitete.
– Ir kodėl jums prireikė ekonomikos ir politikos?
– Kad turėčiau planą B, kad tėvai būtų patenkinti. Supurtė mane tėvai, kai buvau 16–17 metų: „Ar tu tikrai pragyvensi iš pianistės uždarbio? Ar žinai, kokia iš to bus duona?“
Pamaniau: bus planas B, pabaigsiu tas studijas, niekam nuo to galvos neskaudės. Iš tikrųjų man ją šiek tiek skaudėjo – baigti du bakalaurus vienu metu nėra taip paprasta.
Kita vertus, tas amatas – pianisto darbas, jį vadinu amatu – yra mano pašaukimas. Tai labai individualios studijos. Yra meistras ir yra gizelis – tavo fortepijono dėstytojas ir tu. Ir dirbi su juo individualiai.
O ekonomikos ir politikos studijos Mastrichto universitete – tai paskaitų srautas, auditorijos, ten pajunti universiteto gyvenimą. Labai norėjau patirti tikrą universiteto gyvenimą.
Buvo kultūrinio šoko, streso, kad ta edukacinė, akademinė dalis vyksta ne tavo kalba. Neslėpsiu, pradžioje ta aklimatizacija, adaptacija užtrunka, viską turi pradėti nuo nulio.
Tą „nuo nulio“ patyriau keturis kartus: 17 metų – Italijoje, paskui – Olandijoje, Mastrichto mieste, kur gyvenau šešerius metus. Tada – Vokietijoje, kur gyvenau trejus metus, ir Vilniuje, į kurį grįžau po 11 užsienyje praleistų metų.
Mastrichte baigiau ne tik du bakalaurus, bet ir du magistrus: fortepijono ir menų vadybos. Politika pasitraukė į šoną. Galvojau, kas man galėtų praversti šalia fortepijono? Ogi menų vadyba. Kaip būti savo pačios vadybininke? Ir buvau ja 13 metų.
Iš Olandijos išvažiavau į Vokietiją. Karlsrūhės aukštojoje muzikos mokykloje, kuri Vokietijoje yra prestižinė, baigiau moderniosios muzikos magistro studijas.
Taigi turiu penkis diplomus: du bakalauro – fortepijono ir Europos Sąjungos ekonomikos ir politikos bei tris magistro – fortepijono, menų vadybos ir moderniosios muzikos.
Dar ir dėl to noriu išleisti knygą, kad Karlsrūhės muzikos mokykloje gavau unikalių žinių. Sėdi prie fortepijono ir groji savo plaukais, padangomis, grandinėmis – įvairiais daiktais. Fortepijono klavišais groji tik 30–40 procentų. Teko būti ir po instrumentu, ir ant instrumento. Kuo tik man neteko groti studijuojant! Bet tai praplėtė mano akiratį.
Todėl savo knygoje noriu akcentuoti štai ką: muzika – tai ne tik garsai. Muzika yra ir tyla. Ir netgi triukšmas gali būti muzika.
Mes užauginti su klasikine muzika – suvokiame garsą kaip harmoniją, kaip konsonansą. O disonansas, disharmonija mums svetimi.
– Tiesiog preciziškai rūpinatės savo koncertinėmis suknelėmis, makiažu, šukuosena. Kas jums padeda?
– Iš visos širdies esu dėkinga, kad koncertai mane suvedė su nuostabia dizainere Reda Budvilaitiene („Reda Couture“). Kartą ji manęs paprašė pagroti per jos kolekcijos pristatymą. Taip mes susipažinome ir nuo tada ji siuva drabužius visiems mano koncertams.
Nuostabi moteris, labai mane palaiko karjeros kelyje. Esu jos prekės ženklo „Reda Couture“ ambasadorė.
Man svarbu, kad koncertinė suknelė būtų patogi, nevaržytų nei rankų, nei kojų judesių, ir Reda visada to paiso.
Dar labai svarbu, kad drabužis būtų pasiūtas iš audinio, kuris nesiglamžo. Neturiu laiko nuvykusi koncertuoti į kitą šalį lyginti tų suknelių.
Makiažą, šukuoseną darausi „Gafaro“ grožio namuose. Justina Gafaro visada mane pagražina prieš koncertą, žino mano veido pliusus ir minusus. Ką reikia, moka paslėpti, kita – paryškinti.
Kasdienybėje aš – paprastas žmogus. Kai prie namo statybų vežioju žvyrą karučiais ar dirbu kitus darbus, būnu su džinsais, šortais.
– Kurios pianistės savo meistriškumu yra jums pavyzdys, siekiamybė?
– Iš lietuvių pianisčių vienareikšmiškai man autoritetas yra Mūza Rubackytė. Norint prilygti tokiai scenos divai kaip Mūza, pirmiausia reikia dar labai daug košės suvalgyti, dar daug metelių pagyventi ir dar daug visko pamatyti.
Iš jaunosios kartos užsienio pianisčių – daug jų pažįstu asmeniškai – labai gerbiu ir vertinu kinę Yują Wang. Ji yra novatorė, į kurios koncertus bilietai visuomet išparduodami.
Visų pirma ji yra labai techniška, labai muzikali atlikėja. Geriausių šiandienos pasaulio pianistų trisdešimtuke Y.Wang užima trečiąją vietą.
Šalia to, ji visuomet daug dėmesio skiria savo sceninei aprangai – turi savo stilių. Jos suknelės – išskirtinės: arba ilgos vakarinės, arba mini, kas pianistei yra tabu, niekur nemačiau pianistės, vilkinčios mini suknelę. Visuomet avi batelius labai aukštais kulniukais. Tai, kaip tu atrodai scenoje, tavo išvaizda irgi labai svarbu, ypač šiais laikais. Vis dėlto ir menai yra rinka. Y.Wang sceninis įvaizdis paperka.
