Šalia S.Jasaičio – moteris, įprastai nebūdinga krepšininkams. Elma kone pusę gyvenimo kaip modelis keliavo po pasaulį, ji menininkė, dievinanti natūralumą, kiną, besidžiaugianti net ir paprasta lauke atrasta medžio šakele ar grojančia muzika, o po savo kūrybinę studiją pušyne mėgstanti ištisas valandas vaikščioti basa ir pasinėrusi į savo pasaulį.
„Jaučiuosi kaip drugelis, kuris skleidžia sparnus ir kol kas dar yra metamorfozėje. Nors mokiausi kinų kalbos, interjero dizaino, man labai gera šalimais gyventi madoje. Turiu subtilų, elegantišką, rafinuotą septintojo dešimtmečio skonį, kuriame nėra ryškaus makiažo, o visiška laisvė, susipynusi su estetika. Tad taip ir gyvenu pati sau filmą sukūrusi“, – save apibūdino E.Šegždavičiūtė, 2013-aisiais Lietuvai Japonijoje atstovavusi „Miss International“ konkurse ir išrinkta fotogeniškiausia konkurso dalyve.
Ji įsitikinusi, kad būtina tapti savo gyvenimo kalviu. Dabar ši taisyklė pasitvirtino ne tik darbuose, bet ir meilėje. Atsitiktinai Simą sostinės Senamiesčio lauko kavinėje pamačiusi Elma čia nieko nelaukdama ir užkalbino su kiek netikėtu šventu melu „mes tikrai pažįstami“. Nuo tada abu vienas iš kito mokosi gyvenimo paslapčių, vis į savo ugningą meilę įpildami lašelį žibalo.
„Abu esame ugnis. Taip kartais patikriname, ar vienas kito pavydime, ar vienas kitam rūpime. Abu pamindome vienas kitam kojas – manau, kad tai sveika. Simas šiame gyvenime mane daug ko moko. Mes pažįstami beveik metus, bet esame perėję tiek, kiek žmonės per dešimtmetį. Per tuos metus nutiko visko, o Simas jau tapo mano šeimos nariu, su kuriuo matau ateitį“, – atvirai kalbėjo E.Šegždavičiūtė.
Save apibūdinate kaip gamtos instaliacijų menininkę ir mados entuziastę. Koks buvo kelias link to?
Kalbant apie madą, dar būdama keturiolikos, galima sakyti, pati save įsimylėjau! Kažkodėl mano svajonė buvo papuošti žurnalo viršelį. Pamenu, pati parašiau paauglių žurnalui „Mergaitė“, o po mėnesio Valentino dienos proga taip ir atsitiko.
Supratau, kad turiu modelio duomenis, tad laisvu laiku po mokslų pradėjau dirbti modeliu. Tuo pat metu gamta mane lydėjo nuo vaikystės. Joje mes visi natūralūs, savi – visą gyvenimą iš čia semiuosi idėjų.
Baigusi mokyklą išvažiavau mokytis kinų kalbos į Taivaną. Man norėjosi viską daryti kitaip nei visi. Studijuodama įsijaučiau į jų kultūrą.
Po ketverių metų mokslų jaučiausi tarsi būčiau viena iš jų. Taivanas buvo tas kertinis taškas, kuriame atradau save, Kinijos gamtą.
Augant Lietuvoje tėvai, kaip ir daugeliui, man diegė krikščionybę. Dažniausiai dar būdamas vaikas žmogus neturi kito pasirinkimo. Taivane atradau budizmą – suvokimą, kad viskas gyva ir turi sielą: augalai, įvairūs akmenukai. Buvau toli nuo šeimos, draugų, o ten pradėjo kurtis mano vienos pasaulio suvokimas. Taivane savaitgaliais važiuodavau į gėlių turgelį, tyrinėdavau įvairius augalus. Taip pradėjo kurtis mano menas.
Pradėjau užsiimti dekoravimu, vėliau pati susisiekiau su floristu Mantu Petruškevičiumi ir padėjau jam dekoruoti įvairias vestuves. Smagiausia, kad dabar mane rekomenduoja draugai ir pažįstami, – tai geriausia reklama.
– Kokia buvo jūsų vaikystė? Kaip visa tai paveikė jūsų estetikos suvokimą?
– Ją praleidau pas močiutę kaime arba pas kitą močiutę Šventojoje. Nors esu vilnietė, gamta lydėjo mane nuo vaikystės, be to, tėvai ir Vilniuje gyvena name šalia pušyno, turi sodą. Mano tėtis restauratorius, jis turi labai daug kantrybės. Mama mėgsta sodinti, grožėtis gėlėmis.
Žinote, kartais jaučiuosi tokia senamadiška! Man patinka gėlės ir vis randu kalbą su močiutėmis, mamomis. Man rūpi tie dalykai, kurie jaunam žmogui ne visada atrodo įdomūs.
Mano studija, kur ir gyvenu, pas tėvus gamtoje. Čia dirbu pati sau, šalia gamtos, tad galiu įsijausti. Basomis vaikštau pušyne ir laikas čia man dingsta. Pasileidžiu muziką, taip kurdama prarandu net laiko nuovoką.
Aš žinau, kad kai kuriems žmonėms gamtoje aptinkami dalykai atrodo šiukšlės, o aš į juos žiūriu visai kitaip ir tai paverčiu grožiu, paveikslu. Tikiu gamtos galia, noriu parodyti tą gyvumą.
Nežinau, ar tai žmonės vertina, bet esu įsitikinusi, kad žmonės turi daryti tai, kas jiems teikia malonumą, kur jie jaučiasi stipriausi. Esu estetė, man svarbu, kad net ir maistas būtų patiektas pagal spalvas.
– Kita jūsų silpnybė – mada. Kokioms kompanijoms kaip modelis esate dirbusi?
– 2013-aisiais buvau išrinkta atstovauti Lietuvai Japonijoje vykusiame „Miss International“ konkurse. Tuomet manęs Lietuva nerėmė, pati pirkau įvairius auskarus, batelius, sukneles. Kartu su Taivano dizaineriu sukūriau mūsų Lietuvos nacionalinį drabužį. Neturėjau savo stilisto, makiažo meistro. Konkurse dalyvavau su labai minimalistiniu makiažu – pasinaudojau tik akių tušu ir lūpų blizgiu. Aplink mane sukosi merginos, kurios nuo ankstaus ryto dažydavosi raudonai lūpas, o aš, manau, išsiskyriau natūralumu. Likus savaitei iki finalo spaudos konferencija mane jau buvo išrinkusi nugalėtoja – vienintelė iš šimto merginų gavau apdovanojimą. Nors finale nugalėtojos karūnos neužsidėjau, vis dėlto tapau fotogeniškiausia konkurso dalyve.
Esu dirbusi modeliu Prancūzijoje, Italijoje, Graikijoje, Japonijoje, Kinijoje, Taivane. Dirbau su tokiomis kompanijomis kaip „Chloé“, „Alexander McQueen“, „Roberto Cavalli“, „agnes b.“, „Adidas“ ir daugeliu kitų.
Turiu pasiūlymą rudenį išvykti dirbti į Taivaną – ten mano rinka. Tačiau man norisi ieškoti, ko dar nepatyriau, važiuoti ten, kur dar nebuvau. Dabar esu apmąstymuose. Be to, šiuo metu esu su Simu, tad ilgam išvažiuoti tikrai nesinori.
– Modeliai įprastai laikosi griežtų dietų, turi savo tam tikras gyvenimo taisykles. Kokia esate jūs?
– Man svarbu sportas, joga, geras miegas ir sveika mityba. Galbūt turiu mažą baimę pasenti, neturėti dailios figūros. Tačiau niekada savęs nespaudžiau, leidžiu sau tai, ko tuo metu noriu. Jei noriu – pasivaikštau ar pabėgioju, noriu – visą dieną guliu, o jei užsimanau šokolado, galiu visą plytelę suvalgyti.
Daug laiko praleidau su modeliais dirbančiomis merginomis. Man visada būdavo baugu matyti, kaip jos save alina drastiškomis dietomis, pavyzdžiui, tris dienas nieko nevalgo. Aš gerdavau kavą, eidavau pasivaikščioti, o jos tam neturėdavo jėgų, pratūnodavo kambaryje.
Tačiau mano tikslas – būti laimingai, gražiai iš vidaus.
Turiu gerą veido odą, galiu atrodyti visokia. Man atrodo, kad makiažas sendina, o natūralumas suteikia išskirtinumo. Visi pavargo nuo filtro, kurio ir taip šiame gyvenime daug.
Dievinu sukneles iki kelių, perlus, skrybėlaites – jų turiu begalę. Tikriausiai aname gyvenime esu gyvenusi septintajame dešimtmetyje.
– Suprantu, kad jūsų gyvenimas – ant lagamino. Kur daugiausia praleidžiate laiko?
– Mano toks gyvenimo tempas: daug keliauju, neturiu vienos vietos. Moku iškart prisijaukinti naujas vietas, kultūrą. Žinoma, pastaruoju metu dažnai mane galima sutikti ir Mažeikiuose. Čia gyvena Simas...
– Atrodo, kad jūs – iš skirtingų pasaulių. Papasakokite, kaip judu susipažinote?
– Aš labai natūraliai jį užkalbinau praėjusį rugpjūtį. Tarsi maža mergaitė norėjau prie jo tik prisėsti! Nors nebuvau iki tol jo mačiusi, Simas man atrodė savas ir pažįstamas. Atsitiktinai atėjau į vieną Vilniaus senamiesčio lauko kavinę pasiimti maisto išsinešti. Lipdama laiptais pamačiau čia su draugu sėdintį Simą. Iškart paskambinau draugei – paprašiau atvažiuoti ir palaikyti man kompaniją. Kol laukiau draugės su maistu rankoje, nutariau užkalbinti Simą. Rėžiau jam: „Mes pažįstami!“, nors tokie nebuvome. Taip norėjau situaciją padaryti jaukesnę. Pamenu, Simas kiek išsigando tokio drąsumo, negalėjo prisiminti, kur matėmės.
Atvažiavus draugei mes visi smagiai pabendravome apie horoskopus ir šeimas. Jo draugas pastūmėjo mus link pažinties – paragino man paskambinti. Tuo metu net nedrįsau galvoti, kad visa tai išsirutulios į draugystę, meilę. Tačiau nuo to laiko jis man kiekvieną dieną paskambina.
– Galbūt jau pamąstote apie bendrą buitį?
Tikrai taip. Labai gera, kad tas noras abipusis. Matau jo iniciatyvą. Po nepavykusių ankstesnių santykių jis nebuvo pasiruošęs kitiems, tačiau dabar, regis, jo širdis suminkštėjo. (Šypsosi.) Jis nori būti šalia, o aš dar niekada nebuvau santykiuose nuėjusi iki tiek toli, kad kalbėčiau apie šeimą, gyvenimą kartu, vaikus.<
Labai gerai, kad mes visuomet pasiruošę gyventi bet kur, kur mus gyvenimas nuneš, – ar tai būtų Mažeikiai, ar užsienis. Mes vienas kitą palaikome ir suprantame vienas kito darbą. Žinoma, dabar nenorėčiau išvykti mėnesiui į kitą šalį, būtų sunku draugauti per atstumą.
– Simas už jus vyresnis 12 metų, ne paslaptis, kad turi karčios gyvenimo patirties. Koks jis yra jums?
– Atkaklus, siekiantis tikslų. Jis turi savo rutiną, discipliną, savo vertybes ir tiesą, kurios reikia laikytis net ir man.
Jis labai griežtas, bet teisingas. To reikėtų pasimokyti. Man tėtis niekada nebuvo toks griežtas kaip kad Simas. (Šypsosi.) Pavyzdžiui, noriu kitaip apsirengti, o Simas gali pasakyti, kad šis sijonas per trumpas. Santykių pradžioje vis pabrėždavo, kad man reikia pasidažyti, o vėliau suprato, kad esu graži tokia, kokia esu.
Simas tikrai mane labai prižiūri ir nenori, kad atsidurčiau pavojingoje situacijoje, – ar tai būtų Lietuva, ar užsienis. Būna, kad iš kokio nors vakarėlio prašo grįžti namo anksčiau: nori, kad būčiau pailsėjusi, pavalgiusi ir laiminga.
– Simas – viešas asmuo, natūralu, kad visuomenės dėmesys krypsta ir į jus. Ar pati nebijote viešumo? Ar jums svarbu, ką pagalvos kiti?
– Tai priklauso nuo nuotaikos. Būna, kartais noriu mūsų draugyste pasidžiaugti instagrame, o kitą dieną, žiūrėk, norisi viską laikytis sau. Viešumo tikrai nebijau, man patinka dėmesys.
Man svarbu, ką pagalvos artimi žmonės, tačiau dėl nepažįstamų aš nesijaudinu.
Iš artimų žmonių priimu kritiką ir manau, kad kiekvienam sveika su tuo susidraugauti.
– Viešumo kainą jau buvote kartą patyrusi. Balandžio pradžioje Mažeikiuose kaimynai, išgirdę konfliktą, iškvietė jums policiją, o apie tai iškart sužinojo visa Lietuva. Kaip tuo metu jautėtės?
– Iš tikrųjų labai nustebau, kad mūsų barnis atsirado net žiniose, mano šeima negalėjo tuo patikėti. Suprantu, kad jis viešas asmuo ir bet koks konfliktas tampa visos Lietuvos drama. Bet tai buvo išpūstas burbulas – juk visi susipyksta.
– Prieš metus Simas oficialiai išsiskyrė su dainininke, vizažo meistre Oksana Pikul. Įprastai po skyrybų į naujus santykius žiūrima atsargiai, skaudžios žaizdos ne visada būna užgijusios. Ar šis faktas jūsų negąsdino?
– Manęs negąsdina kitų žmonių nuomonė. Iš tikrųjų aš žinau savo tiesą. Kas buvo, tai buvo tų žmonių reikalas. Manau, kad mūsų santykiai visai kitokie. Mes esame visai kitokie žmonės, kuriame kitą istoriją. Simas išaugęs iš tų konfliktų ir turi tos patirties santykiuose. Man jo patirtis patinka, tik norisi neskubėti, pagyventi sau, kiek baiminuosi susilaukti vaikų.
– Kodėl bijote?
– Tikriausiai bijau savo kūno pokyčių, nuotaikos kaitos. Įprastai esu labai emocinga, tad manau, kad nėštumas visas emocijas sustiprintų dešimt kartų. Jeigu esu pikta, tai labai pikta, o jei verkiu ar džiaugiuosi – tik iš visos širdies. Bijau, bet tuo pat metu, žinoma, ir noriu vaikų, nenoriu būti viena.
Norėčiau šeimos greitu metu. Laikas bėga. Tikriausiai kažkiek jaučiu ir visuomenės spaudimą. Yra kažkokios gyvenimo taisyklės, tradicijos, į kurias negalima numoti ranka, kartais jas reikia ir priimti. Manau, trisdešimtmečiui norėčiau vaikelio.
– Ar spėjote susidraugauti su Simo vaikais iš ankstesnių santykių Deimantu (19 m.) ir Dominyku (7 m.)?
– Spėjome. Vaikai žino, kas skambina, kas aš tokia. Kai įvyko tas garsusis konfliktas, vienas sūnus skambino ir klausė, kodėl pykstamės su Simu. Man jie labai patinka. Norėčiau daugiau laiko praleisti su Simo vaikais, tai būtų puiki praktika prieš savas atžalas.
– Užsiminėte, kad gyvenime yra tam tikros taisyklės, į kurias reikėtų atsižvelgti. Esate laisva, bet tuo pat metu prisipažinote jaučianti visuomenės spaudimą dėl vaikų, šeimos. Bijote bėgančių metų?
– Jų laukiu. Jei gyvenime niekas nevyksta, pasidarau taip, kad vyktų. Kiekvieną dieną sugalvoju, kad ta diena būtų prasminga. Ir protingai skaičiuoju savo metus. Mano tėvai skaičiuoja santuokos trisdešimtmetį – jie man geriausias pavyzdys.
– Įsivaizduojate savo ateitį su Simu?
– Taip. Jeigu būti, tai būti iki senatvės. Ją su šiuo vyru įsivaizduoju. Kitaip nėra prasmės švaistyti vienas kito laiko. Galbūt pati ilgai neturėjau rimtų santykių, nes savęs taip toli kaip su Simu nemačiau.
Su Simu apie tai pakalbame. Jis pats sako, kad šis kartas – paskutinis. Jaučiu tai ir matau.
Meilė man – gilus, iš širdies ateinantis jausmas. Kai jauti, kad nori būti šalia žmogaus visada arba kuo daugiau. Tas jausmas, kai pabundi ryte ir galvoji apie tą žmogų, o prieš miegą nori palinkėti labos nakties.
Nors mus skiria darbai, miestai, tuo pat metu tai mus dar labiau sustiprina kaip porą: norisi artimiau bendrauti, vienam kitą palaikyti.
Visokios emocijos aplanko, tačiau galiausiai grįžtame prie to paties: gera būti kartu.
Įprastai norisi prieš kitą žmogų save pateikti, koks nesi, o aš šiuose santykiuose negalvoju, kokia turėčiau būti. Būnu savimi. Esu natūrali, jauki. Man norisi buities, dalintis gyvenimo džiaugsmais ir vargais.
Labai svarbu pačiam būti savo likimo kalviu ir kurti tą filmą.
