Prieš dvidešimt septynerius metus kaip kometa į muzikos pasaulį įskriejusi grupė „Junior“ su jos siela Rosita priešakyje iškart sužibo visomis savo šviesomis. Populiariausių lietuviškų dainų sąrašuose jos dainos buvo pirmosiose vietose.
„Junior“ žinojo visa Lietuva. Net tie, kurie klausėsi kitokios muzikos, – Andriaus Mamontovo ir grupių „Foje“, „Bix“ ar „Hiperbolė“.
Kai septyniolikametei Rositai, reivo muziką mėgusiai gargždiškei, broliai Gintaras ir Mindaugas Bendžiai pasiūlė tapti grupės „Junior“ vokaliste, sostinėje ji buvo lankiusis tik su klasės ekskursija.
„Tuomet muzikos populiarumą rodė radijo stotys. Staiga įsijungi ir girdi, kad tavo vos tik dienos šviesą išvydusi daina „Jausmai“ pirmoje vietoje! Tokia sėkmė! Būsiu atvira: kai manęs klausia apie tuos laikus, nedaug galiu papasakoti – mažai prisimenu.
Pamenu, kai grupė išsiskirstė, man didžiulė dilema buvo pirmą kartą pačiai nueiti į parduotuvę. Mokiausi iš naujo gyventi. Taip, tie keleri šlovės metai sugadino mano požiūrį į daugelį dalykų, pirmiausia į gebėjimą gyventi“, – prisiminė ant pjedestalo tuomet staiga užkelta R.Paulauskaitė.
Beveik prieš tris dešimtmečius Nemuno saloje jos klausėsi dešimt tūkstančių žiūrovų. Scena tapo jos namais – laisvi būdavo tik pirmadieniai, be to, buvo dienų, kai „Junior“ koncertuodavo keliose vietose, kasdien – po kelias valandas repeticijų.
Šiandien Rosita – dokumentinių filmų ir televizijos laidų režisierė, redaktorė ir scenaristė – derina būsimus projektus su prodiuserių kompanijomis. Naujausias jos darbas – dokumentikos ciklas „Einikis“.
– Kaip jautėtės tada, kai staiga atėjo tokia milžiniška šlovė?
– Buvau tarsi kosmose, euforijoje visus tuos ketverius grupės gyvavimo metus. Mėgavausi? Nesugebėjau to – dirbau kaip robotas. Mūsų apsauga buvo „Aras“, į sporto salę eidavau su palyda. Dabar tai galima pamatyti tik Holivude.
Man buvo šokas, kai pirmą kartą suvokiau, kas vyksta, – policininkai stovėjo gyvoje grandinėje, kad galėtume išeiti iš koncerto salės. Vaikai, paaugliai krisdavo po mūsų automobilio ratais.
O kas aš? Susivėlusi mergiotė iš Gargždų su lenarais, kuriai jos miestas iki tol buvo visas pasaulis. Staiga mane kažkas pakelia nuo to šaligatvio bortelio, kur sėdėdavome su draugais, ir įmeta į pramogų pasaulio mėsmalę.
Atvažiuojame koncertuoti į Vilnių, o čia – būrys sostinės žvaigždžių. Niekas manęs nepriėmė, visi žiūrėjo skersai. O kiek konfliktų buvo! Niekada su niekuo nebendravome – po koncertų susėsdavome į automobilį ir išvažiuodavome. Ne todėl, kad nenorėjome, – mūsų nepriėmė.
– Šiandien sutinkate tuos dainininkus?
– Žinoma! Praėjo daug metų, prieš dešimtmetį atsikėliau gyventi į Vilnių, o čia – tie patys žmonės. Jie niekada neturėjo progos manęs pažinti, o dabar puikiai su visais sutariame.
Kita vertus, „Junior“ laikais gal ir nebuvau savimi. Pati to nesuvokdama priėmiau pramogų verslo taisykles. Žinojau, kada ką pasakyti, kur pakonfliktuoti, kada plikai nusiskusti galvą.
– Buvote labai drąsi, tokia atrodėte ir scenoje. O šiandien esate tokia pat?
– Turbūt buvau. Niekada nieko nebijojau. Pavargdavau pati nuo savęs daug metų. Tik prieš penkerius metus pradėjau pažinti save. O gyventi su savimi nepažįstama be galo sudėtinga. Taip, aš – ugnis. Bet per penkerius pastaruosius metus išmokau nebebūti stichinė nelaimė. Man diagnozė „stipri moteris“ dabar labai nepatinka, o anksčiau tuo net didžiavausi. Nesu tokia.
Moku pasislėpti, grįžusi namo išsibliauti į pagalvę. Dabar net nebeaiškinu nieko tiems, kurie taip sako. Ypač erzina, kai tai sako vyrai. Gal dėl to ir esu viena? Esu supratinga, priimu gyvenimo taisykles, niekur nekeliu bangų, jei galima išvengti nemalonios situacijos, visada pasitraukiu. Taip, aišku, nebuvo visada. Gyvenimas išmokė priimti pagrindinę kovotojų taisyklę – jei matai pavojų, geriau bėk. Stiprybė yra ne duoti į veidą, o išvengti konflikto.
Prieš kelerius metus supratau, kad niekam nieko nebeturiu įrodinėti. Šalia stipraus vyro aš nesu stipri ir tuo su malonumu mėgaučiausi. Šalia tokio, kuris man nuolat primins, kad esu stipri, nenoriu būti. Jokiu būdu tokiomis kalbomis nenoriu pažeminti vyrų. Tik sakau, kad jei aš jums per stipri, tai ir nespauskite akceleratoriaus paminos iki galo. Tai nuveš tik į griovį.
– Laukiate meilės? Juk esate mylėjusi ir anksčiau.
– Man gerai ir vienai, o jei atsiras žmogus – puiku. Noriu visavertės draugystės, o ne kontrolės. Esu absoliučiai ištikima moteris, kartą esu išgyvenusi išdavystę ir tai buvo pamoka visam gyvenimui.
Štai kad ir situacija su Lukrecijos tėvu – ji labai paprasta. Mačiau, kad jam netinka gyventi šeimoje. Paleidau jį. Man be proto skaudėjo, o jis padėkojo ir išėjo. Nenoriu prisirišti žmogaus, noriu pasitikėjimo, draugystės, partnerystės.
Man meilė – baisiausia psichikos liga. Nežinau, ar esu tikrai mylėjusi. Taip, kad nuneštų stogą, turbūt ne. Gyvenimas čia mane sulaužė. Ko galima norėti – aš dirbu režisiere, mano vaizduotė – beribė. Nesuprantu „Excel“ lentelių, bet matau kelis scenarijus į priekį. Ir meilėje. Bijau meilės.
– O labiau bijote ar norite, tikitės?
– Atsisėdusi nelaukiu. Ar daug laimingų meilės istorijų? Tokios, kai matau einančius seniukus, susikibusius už rankų, man yra tobulo grožio.
Labai norėčiau ir aš, kai būsiu sena, turėti tokį savo seneliuką. Pasijuokti, pasikalbėti, pasivaikščioti.
– Tikiu, kad jums, žaviai moteriai, netrūksta dėmesio ir kvietimų į pasimatymus. Lieka tik išsirinkti tą, kuris mokės sužavėti.
– Neslėpsiu – taip, aš vaikštau į pasimatymus. Nėjau daug laiko. Man 44-eri, kur man eiti – į diskotekas, barus? Užsiregistravau populiarioje pažinčių programėlėje, kaip patarė draugės. Ką ten veikiu? Dažniausiai aiškinuosi, ką Rosita iš „Junior“ veikia tinderyje!
Buvau keliuose pasimatymuose. Vienas per 10 minučių papasakojo, kaip jis nupirks namą, kaip mes gyvensime... Viską jis žinojo už mane. Parašiau draugei, kad paskambintų ir gelbėtų.
Kitas – pasakysiu labai trumpai – man rimčiausiu veidu padovanojo pašventintą rožinį.
– Kokio vyro jums reikia? Koks jis turėtų būti, kad pakerėtų jūsų širdį ir protą?
– Man tikrai nereikia, kad už mane viskas būtų nuspręsta. Man reikia draugo. Reikia priprasti prie žmogaus, noriu pastovumo. Ar keliu reikalavimus? Ne. Bet žinau, kad negalėčiau būti su nuobodžiu žmogumi. Noriu charizmatiškos asmenybės, kuri to žavesio ir noro semti gyvenimą rieškučiomis turėtų daugiau nei aš. O gal kaip tik tylus žmogus mane pakerėtų? Tikrai nežinau. Turbūt mėgstu dominuojančius vyrus.
Esu toje programėlėje tikėdamasi, kad kada nors atsiras vyras, kuris pats mane pasiims. Kartais jaučiuosi kaip ta princesė bokšte, kuri laukia savojo gelbėtojo. (Juokiasi.)
Manęs nereikia nugalėti, su manimi galima sutarti ir susitarti. Mane išauklėjo dešimtasis praėjusio amžiaus dešimtmetis – mes nepasirašinėjome sutarčių, mūsų garantas buvo garbės žodis.
Galiu prieiti ir pati, bet ar karsiuosi ant kaklo? Tikrai ne. Ar galėčiau užsijuosti namų šeimininkės prijuostę dėl vyro? Aš tai darau! Tik ne dėl vyro – marinuoju agurkus, pernai tai dariau pirmą kartą.
Man labai patinka suktis virtuvėje, tik nebeturiu kam gaminti, nors manau, kad darau tai skaniai. Dukra į virtuvę manęs nebeįleidžia – ji gaminasi pati, itin sveikai maitinasi.
– Kokia esate mama? Draugė ar ta, kuri ištaria ir griežtesnį žodį?
– Lukrecijai jau 15-a. Galvoju sau – dar treji metai, ir man viskas. Esu išprotėjusi motina ir vis dar niekaip negaliu nukirpti bambagyslės.
Mūsų santykiai nuostabūs, tikrai esame geriausios draugės. Kas bus, kai ji išeis? Jausiuosi tuščia. Jei šalia manęs tuo metu nebus jokio žmogaus, atsivers praraja. Dukra dabar užpildo mano kasdienybę. Ji – didžiausia mano dovana.
– Jūsų gyvenime buvo ir neįprastų sprendimų – rinkimai į Seimą, kūno rengybos čempionatas. Kodėl tuo metu sukote šiais keliais?
– Šiuos sprendimus vadinau depresija po gimdymo. (Juokiasi.) Buvau ką tik pagimdžiusi dukrą, o Klaipėdoje mes visi labai draugiškai gyvenome. Seimas nebuvo mano, kaip žmogaus, noras – buvau sąraše kaip vyšnaitė ant torto – juk visos partijos taip elgiasi. Manęs paprašė draugai, sutikau – juk vis tiek manęs nebūtų išrinkę.
Su kūno rengyba buvo paprastai. Per nėštumą priaugau daugiau nei 30 kilogramų. Man buvo labai sunku, uždusdavau lipdama laiptais. O kai tavyje – streso hormonai, numesti svorio lengvai nepavyks.
Tuo metu Klaipėdoje pradėjau dirbti kelių sporto klubų rinkodaros vadove ir savininkas man tarsi juokais pasiūlė kur nors dalyvauti, kad geriau pažinčiau rinką. Dalyvauti ne Lietuvos, o pasaulio kūno rengybos čempionate nusprendžiau besikalbėdama su juo – čia ir dabar! Man kuo labiau nepasiekiamas tikslas, tuo labiau pasiekiamas...
Mano kūnas visada buvo treniruotas, reikėjo tik atsikratyti svorio ir išsausinti kūną. Tris mėnesius sportavau po 8 valandas per dieną, o valgiau tik virtą paukštieną, ryžius. Kai kuriais momentais buvau ant išsikraustymo iš proto ribos – naktį šokdavau iš lovos, sapnuodavau, kaip valgau.
Jei turiu tikslą ir žinau, kad negali būti kitaip, turiu laimėti. Dėl to ir stengiuosi niekur nebedalyvauti. Jei užsispiriu, galiu turėti ką noriu. Tai turbūt nėra gerai. Tokie dalykai atima visą energiją.
Pasaulio čempionate užėmiau trečiąją vietą. Užteko vieno karto, daugiau nebereikia. Jau grįždama iš čempionato prisikirtau kebabų ir priaugau 5 kilogramus. Dar kartą sau įrodžiau, kad galiu, ir pasitraukiau.
– Kodėl atsikėlėte į Vilnių? Juk Klaipėda – miestas, kur, tikiu, tempas mažesnis, o ramybės suteikia jūra.
– Dėl darbų. Ten jų nėra, Klaipėda labai maža. Mane pakvietė į televiziją, mačiau čia ateitį, be to, kaip tik tuo metu iširo mano labai siaubingi santykiai. Norėjau kardinaliai viską keisti.
Atvažiavau į sostinę, miesto nepažįstu, vaikas neturi darželio. Kokius dvejus metus, būdavo, grįžtu vakarais namo ir verkiu. Ko aš čia atvažiavau? Nieko nesuprantu televizijoje, kur verda kova už būvį, esu naujokė.
Darbų turėjau nors vežimu vežk, visus imdavau. Man atrodė, kad svarbiausia – darbas, karjera. Kol trečią kartą mane išvežė greitoji pagalba, nes nebejaučiau žemės po kojomis. Tada supratau, kaip save alinu, kokia pavargusi esu.
Kita vertus, kaip galėjo atrodyti kitaip – juk viena auginau dukrą. Tiesiog neturėjau kitokio pasirinkimo. Niekas neatėjo, nepaguodė, niekada neleido nusiraminti, pasėdėti ir pailsėti. Nesakau, kad esu vargšelė, daug moterų vienos augina vaikus, bet kad buvo lengva, manau, nepasakys nė viena jų. Tai nuolatinė kova už savo ir vaiko būtį ir, kad ir kaip tai neromantiška, buitį.
Tada supratau, kad viskas yra galvoje. Supratau, kad psichikos sveikata yra svarbiausia.
– O atrodo, kad jau septyniolikos pradėjote augintis storą odą.
– Oda stora ir buvo. Prieš kelerius metus tiesiog fiziškai kūnas man pasakė „stop“ – viskas, kas viduje galėjo sudegti, jau sudegė. Todėl dabar ir negaliu pakęsti, kai man sako, kad esu stipri. Viduje viskas labai jautru.
Nežinau, kokia būsiu rytoj. Noriu pažinti save, einu link to, mokausi atpažinti savo emocijas, suprasti, kad pavargau, kad laikas pabūti ramiai, laikas pamiegoti, laikas medituoti. Atsirinkau draugus – atkrito labai daug. Nebesu guodėja, kuri visada ir visur išklauso, būna kartu. Juk pati lūžtu!
Vengiu situacijų, kurios man kelia įtampą, vengiu kai kurių darbų, žmonių, su kuriais nesutampa energija. Mėgstu konkrečius žmones. Darbe išmokau optimizuoti energiją ir laiką. Nereikia dirbti ištisą parą, kad gerai padarytum. Patirtis man leidžia suktis greičiau ir kokybiškiau. Veiksmas dėl veiksmo man nebetinka. Arba dabar daryk gerai, arba išvis nedaryk. Profesionalumas labai svarbu, išmokau įvertinti savo galimybes.
Pamenu, prieš kokius 20 metų, kai dirbau rinkodaros ir pardavimų srityje pramogų versle – ten labai gerai leidau laiką, nelabai suvokiau ribos tarp darbo ir linksmybių – personalo vadovė manęs paklausė, kaip aš ilsiuosi. Grįžtu namo, numetu daiktus ir varau su draugais! Nesupratau, kas yra poilsis. Dabar ilsiuosi žiūrėdama gerą serialą, gulėdama lovoje su veido kauke, vaikščiodama su šuniuku. Kiekvieną vakarą nueinu dešimt tūkstančių žingsnių. Vakarėliai, triukšminga kompanija – nebe man.
Man tai nebeįdomu – per dešimt metų Vilniuje galiu vienos rankos pirštais suskaičiuoti, kiek vakarėlių aplankiau. Man stresas ruoštis, puoštis. Žinoma, mano darbe tai neišvengiama, bet tai tik darbiniai vakarėliai.
Daug metų šypsojausi, o galvoje virė visai kiti jausmai. Tarp žmonių turi laikytis tam tikrų taisyklių – nebenoriu jų. Galiu pasakyti žmogui, kad jis man nepatinka, žinoma, nepiktai. Nebeapsimetinėju. Pati priimu kritiką ir tikiuosi, kad išmintingi žmonės ne supyks, o išklausys. Kita vertus, ar man spręsti, kas gerai, o kas blogai?
– Nieko niekam nebeturite, nebenorite įrodyti? O ar turite dar ką nors įrodyti sau pačiai?
– Ne. Gal... Neįsivaizduoju. Turbūt nebenoriu. Jei kalbėsime apie darbus, nežinau, kodėl esu ten, kur esu. Manau, kad ir ko būčiau ėmusis gyvenime, viską būčiau padariusi taip, kaip noriu. Viską jau sau įrodžiau.
Jau ir televizijoje nebeturiu ką sau įrodyti. Man nebereikia būti prodiusere arba direktore, kad gerai jausčiausi, – viskuo jau buvau. Man nesvarbu, yra mano pavardė titruose ar manęs ten neįrašė. Moku ir galiu dirbti bet kokioje pozicijoje. Galiu šluoti ir sceną po pasirodymų, man tai nėra baisu. Darbą suvokiu kaip sąskaitos išrašymą mėnesio pabaigoje. Blogų darbų nebūna, svarbu būti su kūrybingais žmonėmis ir mėgautis tuo, ką darai.
Svarstau, gal kol dukra baigs mokslus, man baigti kirpėjos ar stilistės kursus? Rimtai. Pasakysiu drąsiai – aš visai stilinga moteris. (Juokiasi.) Turbūt galiu patarti ir kitiems.
Gal išmokti kirpti, važiuoti į Ispaniją, ten per dieną nukirpti penkis žmones ir gyventi be jokio streso sau ant jūros kranto. Taip ir darysiu greičiausiai po kokio penkmečio! Dukra nori studijuoti teisę – tegul ji daro tai, ką nori. Noriu po darbo dienos išjungti smegenis, gerti raudonąjį vyną ant jūros kranto, išsimiegoti, pasivaikščioti.
Nebijau keistis, nebijau prarasti įdirbio. Svarbu suvokti, kad ne visada visko atsisakyti yra praradimas. Galbūt tai – tik naujo gyvenimo pradžia.
– Mokytis gyventi, ieškoti savęs – ką savyje atradote, ko išmokote pradėjusi šį kelią prieš kelerius metus?
– Išmokau neteisti, nesusidaryti nuomonės. Anksčiau labai modeliuodavau ateitį – išmokau to nebedaryti. Susigalvoji, tada viskas griūva, nebeišeina... Išmokau gyventi čia ir dabar. Nieko nesitikėti. Nieko nelaukti. Taip kur kas lengviau. Neapkraunu ir šalia esančių žmonių. Nuoširdžiai suprantu, kad jei mane myli šiandien, neprivalo mylėti rytoj.
Taip, esu egoistė, bet nesu pavydi. Jei šalia manęs būtų draugas, nenorėčiau jo dalintis su niekuo. Mokausi priimti žmogų ir jo nesisavinti. Nenoriu, kad mane išduotų, negalėčiau toliau būti kartu, bet paleisti, nepykti, atleisti sugebėčiau.
Negalvokime, kas bus rytoj? Puiku. Man gal ir paskaudės, bet jei tas rytoj bus nebe su manimi, scenų tikrai nekelsiu. Išsilaižysiu žaizdas pati ir gyvensiu toliau.
– Žinau, kad esate iš tų moterų, kurios net šiukšlių neneša nepasidažiusios.
– Taip, turiu tai. Vis nesu sau pakankamai graži. Šiandien manau, kad sau nesu graži todėl, kad esu viena. Matau save veidrodyje. Esu kitokia, mano veido bruožai kitokie. Niekada netilpau į standartinių gražuolių rėmus. Net kai buvau jauna, manęs nekabindavo taip, kaip mano draugių.
Gal čia kitas momentas – į mane visada žiūrėdavo kaip į „Junior“, o ne kaip į Rositą. Man 44 metai, o vis dar vadina „Junior“. Niekas nepasikeitė. Mums visiems reikia suvokti, kad visi vienodai einame į tualetą.
Labai bijau pasenti. Nenoriu. Ir man neišeina! Nenoriu būti neva kieta 70-metė, kuri trankosi po klubus ir geria kokteilius. Bet ant jūros kranto Ispanijoje mielai pasėdėčiau. Jaučiuosi išsidraskiusi, trokštu ramybės, nebesiplėšau. Čia dabar irgi noriu tikėti, kad sakau tiesą. (Juokiasi.)
Gal savo malonumui įrašysiu dainą. Gal kada nors imsiuosi vesti laidą televizijoje, nors iki šiol tokių pasiūlymų atsisakydavau. O gal imsiu ir parašysiu knygą – iš mano gyvenimo išeitų neblogas serialas!
Ir vyrams sakau – esu moteris, ką noriu, tą šneku. Rytoj žodžius galėsiu atsiimti, nes taip noriu.
Noriu, kad man atidarytų duris, noriu, kad man nuvilktų paltą. Ar galiu visa tai padaryti pati? Žinoma, tai ir darau, bet kam man tada reikia vyro? Blogai gyventi galiu ir be vyro. Ar jam reikėtų pakęsti mano sparnus, kuriais skrajoju? Turbūt taip. Bet dėl to nesijaučiu blogesnė.
Jei mane mylės, aš iškepsiu tuos kotletus ir man tai bus malonu. Bet jei surūgęs vaikščiosi po namus ir pirštu baksnosi į nenuvalytas dulkes... Ne. Viskas santykiuose, mano akimis, labai paprasta – kiek duodi, tiek ir gauni. Gal esu beprotė, bet realistė. Tikiu, kad meilė manęs dar laukia. O jei taip neatsitiks, nenuliūsiu, vadinasi, man taip skirta.
Man tikrai reikėtų labiau išmokti save mylėti. To moko patirtis, situacijos. Gyvenime sutikau mažai vyrų, kurie stipresni už mane, kurie parodė, kad supranta mano gležnumą. Esu labai atvira, viską papasakoju. Tiems vyrams esu be galo dėkinga už tokią patirtį, tai buvo stebuklingos akimirkos. Tada jaučiausi moterimi. Suskius atpažįstu greitai. Jau geriau būsiu viena nei su tokiu.
Visko jau mačiau, buvau ir aukštai, ir žemai, lipau iš duobės į viršų ir nuo viršūnės lėkiau į apačią, nieko nebeturėjau – mane gyvenimas visur mėtė. Patirtis išmokė, kad juoda ir balta yra tik spalvos. Noriu ir stengiuosi matyti daugiau atspalvių. Gal jau atėjo ramus gyvenimas?
– Žmonės sako, kad nuo 40-ies gyvenimas tik prasideda.
– Rimtai? Niekas man taip nesakė! Jaučiu, kad po keturiasdešimties tarsi atsidarė kažkokios durys ir atsidūriau visai kitoje erdvėje. Esu labai gerame savo burbule, manęs nebejaudina tai, kas buvo. Žinoma, ir paverkiu, ir pasidžiaugiu.
Man patinka stebėti žmones, pajausti, kaip jie mąsto. O baisiausia, kai kas nors pasako, kad jam viskas gerai su galva. Tada jau – viskas. Man atrodo, kad taip negali būti.
Visi mes turime savo velnių, savo skeletų spintoje, galime išmokti save kontroliuoti, ugdyti, atpažinti emocijas, bet nė vienas nežinome, kaip pasielgsime rytoj.
Dažnai kartoju posakį – nespręsk apie žuvį iš jos mokėjimo įlipti į medį. Toks jausmas, kad visą gyvenimą apie mane buvo sprendžiama būtent taip, – kaip apie žuvį, lipančią į medį. Gal dėl to ir jaučiau, kad niekas nežino ir nesupranta, kokia esu viduje.
– O kokia esate viduje?
– Negaliu žinoti, tikrai. Jautruolė, atviruolė – taip. Galėčiau sėdėti ant šaligatvio krašto ir gerti vyną su benamiu. Turiu daug draugų, kurie tarpusavyje niekada nerastų bendros kalbos. Man patinka ir juoktis, ir verkti, galiu labai greitai persiorientuoti. Iš „Porsche“ galiu sėsti į senuką folksvageną – nevertinu žmonių pagal piniginę, statusą ar įtaką.
Niekada neturėjau gausybės pinigų, iš „Junior“ po tų ketverių metų šlovės išėjau basa – viską išleidau, o šiandien net sunkiai prisiminčiau kam. Paauglystė, visko buvo ir maniau, kad bus visada. O paskui gyvenime daug kovojau. Ir su savo išgalvotais malūnais. Dabar žinau, kad neprapulsiu, kovoti man nebereikia.
– Kadaise esate sakiusi, kad laimingi yra tie, kurie sau kelia neįveikiamus tikslus, o ne tie, kurie nieko neveikia. Kokie šiandien jūsų pačios neįveikiami tikslai?
– Ne, dar nesu laiminga. Čia ir yra svarbiausias tikslas. Kad būčiau laiminga, norėčiau šalia turėti artimą sielą, mylimą žmogų. Ką galėjau padaryti, pasiekti pati – padariau.
Gyvenu šia diena, moku džiaugtis mažais dalykais, esu daug pasiekusi savo vidinės laimės ir ramybės srityje, tačiau jei pasakyčiau, kad esu laiminga iki galo, nebeliktų ko norėti. O tada jau reikėtų... užsikasti. Ne.
Noriu ramiai ir laimingai gyventi. Noriu, kad manęs niekas nebeišbalansuotų.
Dar noriu žiūrėti į veidrodį ir matyti sąžiningą, empatišką, simpatišką, pasitikintį savimi ir visada kiekvienuose namuose laukiamą žmogų.
