Prieš dvidešimt septynerius metus kaip kometa į muzikos pasaulį įskriejusi grupė „Junior“ su jos siela Rosita priešakyje iškart sužibo visomis savo šviesomis. Populiariausių lietuviškų dainų sąrašuose jos dainos buvo pirmosiose vietose.
„Junior“ žinojo visa Lietuva. Net tie, kurie klausėsi kitokios muzikos, – Andriaus Mamontovo ir grupių „Foje“, „Bix“ ar „Hiperbolė“.
Kai septyniolikametei Rositai, reivo muziką mėgusiai gargždiškei, broliai Gintaras ir Mindaugas Bendžiai pasiūlė tapti grupės „Junior“ vokaliste, sostinėje ji buvo lankiusis tik su klasės ekskursija.
„Tuomet muzikos populiarumą rodė radijo stotys. Staiga įsijungi ir girdi, kad tavo vos tik dienos šviesą išvydusi daina „Jausmai“ pirmoje vietoje! Tokia sėkmė! Būsiu atvira: kai manęs klausia apie tuos laikus, nedaug galiu papasakoti – mažai prisimenu.
Pamenu, kai grupė išsiskirstė, man didžiulė dilema buvo pirmą kartą pačiai nueiti į parduotuvę. Mokiausi iš naujo gyventi. Taip, tie keleri šlovės metai sugadino mano požiūrį į daugelį dalykų, pirmiausia į gebėjimą gyventi“, – prisiminė ant pjedestalo tuomet staiga užkelta R.Paulauskaitė.
Beveik prieš tris dešimtmečius Nemuno saloje jos klausėsi dešimt tūkstančių žiūrovų. Scena tapo jos namais – laisvi būdavo tik pirmadieniai, be to, buvo dienų, kai „Junior“ koncertuodavo keliose vietose, kasdien – po kelias valandas repeticijų.
Šiandien Rosita – dokumentinių filmų ir televizijos laidų režisierė, redaktorė ir scenaristė – derina būsimus projektus su prodiuserių kompanijomis. Naujausias jos darbas – dokumentikos ciklas „Einikis“.
– Kaip jautėtės tada, kai staiga atėjo tokia milžiniška šlovė?
– Buvau tarsi kosmose, euforijoje visus tuos ketverius grupės gyvavimo metus. Mėgavausi? Nesugebėjau to – dirbau kaip robotas. Mūsų apsauga buvo „Aras“, į sporto salę eidavau su palyda. Dabar tai galima pamatyti tik Holivude.
Man buvo šokas, kai pirmą kartą suvokiau, kas vyksta, – policininkai stovėjo gyvoje grandinėje, kad galėtume išeiti iš koncerto salės. Vaikai, paaugliai krisdavo po mūsų automobilio ratais.
O kas aš? Susivėlusi mergiotė iš Gargždų su lenarais, kuriai jos miestas iki tol buvo visas pasaulis. Staiga mane kažkas pakelia nuo to šaligatvio bortelio, kur sėdėdavome su draugais, ir įmeta į pramogų pasaulio mėsmalę.
Atvažiuojame koncertuoti į Vilnių, o čia – būrys sostinės žvaigždžių. Niekas manęs nepriėmė, visi žiūrėjo skersai. O kiek konfliktų buvo! Niekada su niekuo nebendravome – po koncertų susėsdavome į automobilį ir išvažiuodavome. Ne todėl, kad nenorėjome, – mūsų nepriėmė.
– Šiandien sutinkate tuos dainininkus?
– Žinoma! Praėjo daug metų, prieš dešimtmetį atsikėliau gyventi į Vilnių, o čia – tie patys žmonės. Jie niekada neturėjo progos manęs pažinti, o dabar puikiai su visais sutariame.
Kita vertus, „Junior“ laikais gal ir nebuvau savimi. Pati to nesuvokdama priėmiau pramogų verslo taisykles. Žinojau, kada ką pasakyti, kur pakonfliktuoti, kada plikai nusiskusti galvą.
– Buvote labai drąsi, tokia atrodėte ir scenoje. O šiandien esate tokia pat?
– Turbūt buvau. Niekada nieko nebijojau. Pavargdavau pati nuo savęs daug metų. Tik prieš penkerius metus pradėjau pažinti save. O gyventi su savimi nepažįstama be galo sudėtinga. Taip, aš – ugnis. Bet per penkerius pastaruosius metus išmokau nebebūti stichinė nelaimė. Man diagnozė „stipri moteris“ dabar labai nepatinka, o anksčiau tuo net didžiavausi. Nesu tokia.
Moku pasislėpti, grįžusi namo išsibliauti į pagalvę. Dabar net nebeaiškinu nieko tiems, kurie taip sako. Ypač erzina, kai tai sako vyrai. Gal dėl to ir esu viena? Esu supratinga, priimu gyvenimo taisykles, niekur nekeliu bangų, jei galima išvengti nemalonios situacijos, visada pasitraukiu. Taip, aišku, nebuvo visada. Gyvenimas išmokė priimti pagrindinę kovotojų taisyklę – jei matai pavojų, geriau bėk. Stiprybė yra ne duoti į veidą, o išvengti konflikto.
Prieš kelerius metus supratau, kad niekam nieko nebeturiu įrodinėti. Šalia stipraus vyro aš nesu stipri ir tuo su malonumu mėgaučiausi. Šalia tokio, kuris man nuolat primins, kad esu stipri, nenoriu būti. Jokiu būdu tokiomis kalbomis nenoriu pažeminti vyrų. Tik sakau, kad jei aš jums per stipri, tai ir nespauskite akceleratoriaus paminos iki galo. Tai nuveš tik į griovį.
– Laukiate meilės? Juk esate mylėjusi ir anksčiau.
– Man gerai ir vienai, o jei atsiras žmogus – puiku. Noriu visavertės draugystės, o ne kontrolės. Esu absoliučiai ištikima moteris, kartą esu išgyvenusi išdavystę ir tai buvo pamoka visam gyvenimui.
Štai kad ir situacija su Lukrecijos tėvu – ji labai paprasta. Mačiau, kad jam netinka gyventi šeimoje. Paleidau jį. Man be proto skaudėjo, o jis padėkojo ir išėjo. Nenoriu prisirišti žmogaus, noriu pasitikėjimo, draugystės, partnerystės.
Man meilė – baisiausia psichikos liga. Nežinau, ar esu tikrai mylėjusi. Taip, kad nuneštų stogą, turbūt ne. Gyvenimas čia mane sulaužė. Ko galima norėti – aš dirbu režisiere, mano vaizduotė – beribė. Nesuprantu „Excel“ lentelių, bet matau kelis scenarijus į priekį. Ir meilėje. Bijau meilės.
– O labiau bijote ar norite, tikitės?
– Atsisėdusi nelaukiu. Ar daug laimingų meilės istorijų? Tokios, kai matau einančius seniukus, susikibusius už rankų, man yra tobulo grožio.
Labai norėčiau ir aš, kai būsiu sena, turėti tokį savo seneliuką. Pasijuokti, pasikalbėti, pasivaikščioti.
– Tikiu, kad jums, žaviai moteriai, netrūksta dėmesio ir kvietimų į pasimatymus. Lieka tik išsirinkti tą, kuris mokės sužavėti.
– Neslėpsiu – taip, aš vaikštau į pasimatymus. Nėjau daug laiko. Man 44-eri, kur man eiti – į diskotekas, barus? Užsiregistravau populiarioje pažinčių programėlėje, kaip patarė draugės. Ką ten veikiu? Dažniausiai aiškinuosi, ką Rosita iš „Junior“ veikia tinderyje!
Buvau keliuose pasimatymuose. Vienas per 10 minučių papasakojo, kaip jis nupirks namą, kaip mes gyvensime... Viską jis žinojo už mane. Parašiau draugei, kad paskambintų ir gelbėtų.
Kitas – pasakysiu labai trumpai – man rimčiausiu veidu padovanojo pašventintą rožinį.
– Kokio vyro jums reikia? Koks jis turėtų būti, kad pakerėtų jūsų širdį ir protą?
– Man tikrai nereikia, kad už mane viskas būtų nuspręsta. Man reikia draugo. Reikia priprasti prie žmogaus, noriu pastovumo. Ar keliu reikalavimus? Ne. Bet žinau, kad negalėčiau būti su nuobodžiu žmogumi. Noriu charizmatiškos asmenybės, kuri to žavesio ir noro semti gyvenimą rieškučiomis turėtų daugiau nei aš. O gal kaip tik tylus žmogus mane pakerėtų? Tikrai nežinau. Turbūt mėgstu dominuojančius vyrus.
Esu toje programėlėje tikėdamasi, kad kada nors atsiras vyras, kuris pats mane pasiims. Kartais jaučiuosi kaip ta princesė bokšte, kuri laukia savojo gelbėtojo. (Juokiasi.)
Manęs nereikia nugalėti, su manimi galima sutarti ir susitarti. Mane išauklėjo dešimtasis praėjusio amžiaus dešimtmetis – mes nepasirašinėjome sutarčių, mūsų garantas buvo garbės žodis.
Galiu prieiti ir pati, bet ar karsiuosi ant kaklo? Tikrai ne. Ar galėčiau užsijuosti namų šeimininkės prijuostę dėl vyro? Aš tai darau! Tik ne dėl vyro – marinuoju agurkus, pernai tai dariau pirmą kartą.
Man labai patinka suktis virtuvėje, tik nebeturiu kam gaminti, nors manau, kad darau tai skaniai. Dukra į virtuvę manęs nebeįleidžia – ji gaminasi pati, itin sveikai maitinasi.
Daugiau skaitykite antradienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
