Berlynas – vienas dažniausiai atlikėjo A.Mamontovo lankomų miestų ne Lietuvoje. Pirmą kartą čia jis apsilankė 1989-ųjų pradžioje, jam dar pavyko pamatyti Berlyno sieną – tokią, kokia ji buvo sovietiniais laikais.
„Mačiau tvorą, visas spygliuotas vielas, tą vietą saugančius kareivius. Tai buvo dar tas padalintas Berlynas. Jau po metų mačiau, kad judesys tarp Rytų ir Vakarų Berlyno prasidėjo.
1990-aisiais pirmą kartą perėjau į vakarų pusę. Nuo tada šis miestas mane labai žavi. Man patinka tokie kosmopolitiški didmiesčiai, kuriuose susikerta visi keliai, įvairios kultūros, daug visokių spalvų ir skonių vienoje vietoje. Skirtingose Berlyno vietose gali išgyventi vis kitokį patyrimą“, – pasakojo Andrius.
Muzikantui patinka stebėti ir išgyventi pokyčius – toje erdvėje, kurioje kadaise stūksojo Berlyno siena, dabar išaugę rajonai su naujais namais. Kasmet jis čia ką nors išvysta vis naujai, dėl to Berlynas niekada nenustoja stebinti ir traukia.
Vis dėlto dainininkas pabrėžė – tiems, kurie iš kelionės tikisi ko nors sterilaus ir itin tvarkingo, reikėtų rinktis kitą Europos didmiestį – Berlynas toks nėra, jis kitoks nei daugelis kitų Vokietijos miestų.
„Ten traukia magiška kūrybinė energija, naujumo jausmas, technologijos, meno idėjos, kūrybinės mintys, startuoliai, elektronika – Berlynas pilnas modernumo. Kartu eidamas Berlyno gatvėmis matai visą XX amžiaus Europos kultūros istoriją. Šiandien rytinė miesto pusė dažnai jau net įdomesnė nei vakarų, kuri anksčiau atrodė kaip kitas – neoninių reklamų pasaulis.
Dabar rytai – parduotuvėlių, kavinių, klubų, koncertų salių, įdomių, keistų vietų erdvė. Toje dalyje, kuri buvo apleista, kūrybingi žmonės loftus pavertė kuo nors nauju.
Ne veltui kadaise ir Davidas Bowie, ir grupė „U2“, kai jų karjera atsidūrė aklavietėje, atvykę į Berlyną įrašė savo geriausius albumus. Šis miestas įkvepia kūrybai, atgaivina“, – atviravo A.Mamontovas.
Paklaustas, ar daug jo dainų sukurta Vokietijos sostinėje, muzikantas patikino, kad kūrybos imasi jau grįžęs iš kelionių. Tačiau įkvėpimą, patyrimus dažnai parsiveža iš svečių šalių.
„Kelionėse beveik nesu parašęs dainų. Kurią galiu prisiminti – tai „Foje“ kūrinys „Vandenyje“, kurį parašiau pusmetį gyvendamas Amerikoje. Vieną dainą.
Bet grįžęs į namus sukūriau jų krūvą. Kūrybai man reikia gimtojo miesto, namų – pažįstamos aplinkos“, – atviravo jis.
Berlynas, kaip ir Londonas ar Niujorkas, iš tų miestų, kur kasdien rasi daugybę renginių: koncertų, parodų, kitų pramogų, patyrimų visiems skoniams.
Turistiniai objektai Andriaus jau nebedomina – kai jau gerai pažįsta miestą, garsūs pažintiniai objektai netraukia.
„Berlyne esu ir ilgiau gyvenęs, miestą pažįstu, tad man jau nebeįdomūs vaizdai, kuriuos rasime atvirukuose ar bet kuriame miesto gido lankstinuke.
Berlyne šįkart fiksavau momentus, kurie man pasirodė įdomūs. Jei atvykai kelioms dienoms kaip turistas, greičiausiai neisi į sendaikčių turgų, bet jei čia praleidi bent mėnesį, jau žinosi, kodėl sekmadieniais miestas tuščias, – žmonės miniomis traukia į parkus, čia nugultos visos pievelės, jie kepa mėsą ar ką kita ant grilių, pasibaigus sendaikčių turgui vyksta įvairūs koncertai, pasirodymus rengia fokusininkai.
Dėl to ir mano nuotraukos intuityvios, be jokių specialių sugalvojimų ir pasiruošimų. Tiesiog vaikščiojau po miestą ir kažkas čia ir dabar kūrė mano nuotaiką.
Prieš 30 metų ėjau į televizijos bokštą, o dabar einu gatvėmis – kitomis, nei jau buvau ėjęs, man įdomu stebėti, kaip verda žmonių gyvenimas, kur visi eina po darbo, kur pietauja. Tolesnis miesto pažinimas man tampa mažų niuansų, detalių stebėjimu. Ir būtent tai suteikia atradimo malonumą“, – pasakojo dainininkas.
Dainininko kolekcijoje – visa dėžė įvairių fotoaparatų: ir juostinių, ir skaitmeninių. Kai kuriose kelionėse, kai iškeliauja nenorėdamas apsikrauti daiktais, vieninteliu fotoaparatu tampa ir mobilusis telefonas, kuriuo taip pat išeina puikios nuotraukos.
„Jaučiu malonumą pasiimti ir didesnį, šįkart į Berlyną pasiėmiau „Leica Q“ fotoaparatą – vieną prabangesnių, kuriuo galiu ne tik fiksuoti, bet ir patirti malonumą nustatydamas, pakomponuodamas kadrą“, – sakė jis.
A.Mamontovas fotografuoja nuo vaikystės – toks buvo ir jo tėčio hobis. Jis ir įpratino sūnų nuo mažų dienų domėtis šia sritimi. Andrius ir šiandien puikiai pamena, kaip būdamas mažas berniukas bent kartą per mėnesį užtemdytoje virtuvėje naktį su tėčiu ryškindavo juosteles ir su nekantrumu laukdavo, kokios išeis išspausdintos nuotraukos.
„Šiandien aš namuose pats skenuoju juosteles, išryškinti jas patikiu profesionalams. Didžiausias malonumas, kuris įtraukia, – nuotraukų redagavimo darbai kompiuteriu. Man labai patinka skaitmeninė fotografija, nesu grynuolis, kuriam patinka tik juostelė. Kartais mėgstu suderinti, sumontuoti vieną iš abiejų.
Mokykloje lankiau ir fotografijos, ir kino operatorių būrelius. Kai įstojau studijuoti žurnalistikos, rinkausi fotografijos specializaciją. Greičiausiai fotografijos mokiausi net daugiau nei muzikos.
Vis dėlto savęs fotografu nelaikau, fotografija – mano pabėgimas nuo muzikos, hobis, savęs užėmimas, savotiškas savęs estetinis auklėjimas. Kartais išeina, kartais ne, bet tai procesas, kuriame turi įvertinti kompozicijos elementus.
Fotografija – šviesa ir šešėliai, kompozicija. Tai meditacija, kuri leidžia užsimiršti. Kai redaguoju nuotraukas, užmirštu laiką, save – dėlioju, komponuoju, galvoju, kaip gražiau. Didelių ambicijų čia neturiu, man smagu tai daryti ir tuo mėgaujuosi“, – sakė Andrius.
Dainininkas neslepia, kad labai norėtų kada nors surengti ir savo fotografijos parodą. Tačiau vis pritrūksta laiko ją susiorganizuoti.
