Nombeko Augustė į susitikimą sostinės centre esančioje gyvūnams draugiškoje kavinėje atskuba ne viena – ją lydi didelis šuo. Visą pokalbį augintinė Dora demonstruoja puikias manieras: gavusi skanuką ramiai ilsisi prie šeimininkės kojų ir leidžiasi glostoma kitų lankytojų.
6-erių metų Dorą, belgų malinua mišrūnę, iš prieglaudos mergina pasiėmė pamačiusi žinutę, kad įstaigoje – per daug gyvūnų. Į tokį pagalbos prašymą atlikėja sureagavo žaibiškai, nes jau kurį laiką iš galvos neišėjo mintys apie augintinį. Juk pagloboti meilės pasiilgusį šunį šiuo metu ji tikrai gali: iš kelionių neseniai grįžo, o ateinantį mėnesį didelių planų neturi.
„Pamaniau, jei prieglaudoje gyvūnams trūksta vietos, tai aš jos turiu, gal ir šuniui bus smagiau su manimi. Mėgstu miškus, laukus, palakstyti, pažaisti – tą mudvi ir darome. Taip ir pasiėmiau laikinai globai su mintimi, kad jei viskas pavyks, liksime kartu.
Kokia ji protinga! Be galo greitai mokosi, atsiskleidžia jos charakteris. Kai ją pasiėmiau, nemokėjo žaisti su žaislais. Dabar jau žaidžiame, o ji – stiprus šuo. Kai dar paės, jau neatsilaikysiu prieš jos jėgą. Gaudynėse jos pralenkti neįmanoma, nesvarbu, iš kokio atstumo ji pradeda bėgti. Žaisminga, be galo meili, atrodo, kad viską supranta“, – pasakojo Nombeko.
Jos kartu jau daugiau nei mėnesį ir šiandien mergina sunkiai įsivaizduoja, kaip galėtų šunį atiduoti. O ir bičiuliai nuolat juokauja, kad laikina globa bus amžina. Laikinai globai augintinę dainininkė pasiėmė visiškai sąmoningai – norėjo pažiūrėti, ar šuo gerai jausis jos gyvenime, kuriame nėra rutinos.
„Šiandien jau matau, kad rutinos mane moko Dora: turiu ryte atsikelti jos išvesti, o žingsnių skaičius gerokai padidėjo, su ja kasdien nukeliaujame apie 15 tūkstančių. Ji nepavargsta!“– kalbėjo Nombeko.
Šiandien merginos rytas prasideda ne nuo kavos puodelio, o nuo pasivaikščiojimo. O didžiausia pamoka jai – geležinė kantrybė, mat nesinori gyvūnui priminti nei praeities traumų, nei įskiepyti naujų baimių. Juolab kad ir iš aplinkinių apie šios veislės šunis ji girdėjo, kad su jais susitarti galima tik gražiuoju. Tad jaunos merginos pakantumas auga su kiekviena diena.
Vienos namuose augintinės dainininkė beveik nepalieka – visur keliauja kartu. O tais retais atvejais, kai tenka tai padaryti, išveda ją išsilakstyti ir išsidūkti.
Tuomet Dora namuose jos laukia rami.
„Vieną kartą grįžusi namuose suradau „pertvarkytą“ drabužių spintą, dingusius nuo spintos skanukus ir perneštus krepšius! Paprasčiausiai pasikalbėjome, kad taip daryti nereikėtų, ir dabar, prieš palikdama Dorą vieną, žinau, kad jai reikia gerai išsidūkti.
Vasaros planai po truputį pildosi įvairiais renginiais, pasirodymais, dainų rašymo stovyklomis. Dievinu karštį, tad negaliu sulaukti +30“, – šypsojosi atlikėja.
Nombeko gyvena muzika – su komanda pradėjo planuoti darbus, kurti įvaizdžius, dainas įprasminti vaizdo klipuose. Iki tol pati dar ieškojo savęs šiame kelyje, jautėsi šiek tiek sutrikusi.
„Dabar jaučiuosi susidėliojusi mintis, galvoje turiu bendrą paveikslą, su kuriuo galiu eiti pirmyn. Užaugau, nusiraminau, ir gyvenimo ritmas susibalansavo. Anksčiau tikrai buvau išsibarsčiusi, visur puoliau, viską norėjau daryti, o iš tokio visko galiausiai išėjo niekas“, – pasakojo Nombeko.
Mergina neseniai su Giedriumi Masalskiu LRT televizijoje vedė nacionalinę „Eurovizijos“ atranką. Ji įsitikinusi, kad televizija – galinga jėga. Socialiniuose tinkluose ją seka daugiau jaunesnės publikos, o televizija padovanojo vyresnių žmonių ir vaikų, kurie ekranus stebi su tėvais, dėmesį.
„Aš pati nesijaučiau gavusi tarsi spyrį į minkštąją, bet su komanda nutarėme, jog nereikia paleisti to gauto dėmesio, kad dabar pats laikas visa koja žengti į sceną. Nutariau nebelaukti, juk puikiai žinau, kad geros progos ateina ir praeina, o kita gali greitai nepasitaikyti“, – svarstė atlikėja.
Socialiniuose tinkluose Nombeko Augustė savo asmeniniu gyvenimu nesidalija – čia peno sielai ras jos muzikos gerbėjai, darbo užkulisių smalsuoliai, mados ir gražių gamtos vaizdų, dabar – ir šunų mylėtojai.
„Buvo laikas, kai intensyviai dalijausi ir savo privačiu gyvenimu – labiausiai po projekto „Lietuvos balsas“, kuriame dalyvavau prieš daugiau nei ketverius metus. Nesmagu pasidarė tuomet, kai sekėjai pradėjo kištis į mano gyvenimą ir komentuoti, kaip ką turėčiau daryti. Nebenorėjau to pakęsti.
Neigiamų komentarų sulaukiu ir dabar, bet šiandien jau moku į juos numoti ranka. Kita vertus, dabar mano profilyje tokių komentarų iš esmės nebeliko, o pasitaikantys kitų platformų komentaruose dažniausiai net kelia juoką.
Yra daugybė dalykų, kurių nesprendžiu viešai ir dėl kurių negaištu laiko socialiniuose tinkluose. Kai nebeseki komentarų, tavęs nepasiekia ir kitų žmonių gyvenimo dramos“, – sakė jauna moteris.
Muzika merginai svarbi nuo mažų dienų – ir mama, ir močiutė jai kasdien dainuodavo lopšines. Močiutės šeima muzikali – ji pati dainuodavo kapeloje, o pas jos brolį į kaimą nuvažiuodavusi Nombeko visuomet girdėjo armonikos skambesį ir dainas. Močiutė mergaitę nuvedė į bažnyčios chorą, vėliau mama – į muzikos mokyklą. Taip ir augo jos meilė muzikai, be kurios šiandien mergina neįsivaizduoja savęs.
„Buvau šiek tiek tą svajonę pametusi – loginiais sprendimais išbraukusi iš galvos, bet ne iš širdies. Susidomėjau plastikos chirurgija! Mane domino medicina, labai patiko matematika, istorija – buvau vaikas, kuriam viskas įdomu.
Pamenu, turėjau didžiulį sąsiuvinį, kuriame laisvalaikio valandomis spręsdavau matematines lygtis. Galiausiai, kad ir kiek bandžiau galvoti apie gerai mokamas profesijas, nuėjau ten, kur liepė širdis. Ir labai dėl to džiaugiuosi. Lietuvoje, kai daug dirbi ir labai stengiesi, gali pragyventi ir iš muzikos. Juk muzika, pramogų pasaulis – ne tik dainavimas, tai ir dainų rašymas, prodiusavimas, radijas, televizija, renginių vedimas“, – šypsojosi mergina.
Neseniai naują dainą „Fantazija“ klausytojams pristačiusi Nombeko jau žino, kur link keliaus toliau. Ji jau renkasi dainą, kurią klausytojams pristatys vasarą.
Dainas pati sau kurianti atlikėja atvira: jos kūriniai yra ir širdis, ir jausmas, ir strategija. Anksčiau dainos liejosi iš galvos, vėliau buvo etapas, kai kurdama ji klausė tik savo širdies, o dabar jaučiasi atradusi balansą tarp šių dalykų.
„Kad būtų ir pajausta, ir logiškai artima žmogui, kuris jos klausys. Ar apie mane? Taip, dainose manęs yra. Mes visi turime panašias patirtis. Stengiuosi, kad mano kūriniuose kiekvienas rastų nors truputį savęs ir savo jausmų“, – sakė mergina.
Pačios jos namuose dažnai skamba... tyla. Daug dainų rašanti ir dainuojanti mergina vertina tylą ir ramybę. Tačiau jei namuose skamba muzika, ji gali būti ir praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio, ir patys naujausi kūriniai, tarp jų – ir lietuviški.
„Kartais skamba ir Antonio Vivaldi bei Johannas Sebastianas Bachas. Pastaruoju metu labai pamėgau „Hiperbolę“! Neseniai su močiute jos gimtadienio proga apsilankėme koncerte – kaip buvo smagu! Dabar klausau jų albumų, labai gražios dainos.
Su muzika susikuriu nuotaiką. Dieną pradedu su šokių muzika, jos klausydama apgalvoju, kaip tądien atrodysiu, ką rengsiuosi. Važiuodama automobiliu dažnai įsijungiu klasiką, šiuolaikinė muzika – dažniausiai pirmoje dienos pusėje, eidama gatve mėgstu įsijungti greitas dainas ir žingsniuoti jų tempu“, – šypsojosi Nombeko.
Visada ne tik scenoje, bei ir kasdienybėje itin stilingai, drąsiai ir ryškiai atrodanti mergina spalvomis kartais bando pasikelti nuotaiką. Labai mėgsta ryškias spalvas. Anksčiau, juokėsi ji, rinkdavosi net neoninius drabužius. Savo stiliaus ji nevadina klasika, bet ir ne momentinės mados šauksmu.
Prie Nombeko stiliaus jausmo prisidėjo ir Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenanti jos teta – dar paauglei jai siųsdavo ryškiaspalvių drabužių, kokių Lietuvoje tuo metu nebūdavo. Kai kurie jų (pavyzdžiui, rožinis odinis kostiumas) taip prilipo, kad paskatino ir toliau įkvėpimo aprangai ieškoti spalvose.
„Visada nešioju daug žiedų. Tai – jau pats tikriausias tetos nuopelnas. Jos rankas visada puošia daugybė žiedų, kaklą – pakabučiai, o riešus, kojų čiurnas – apyrankės. Vaikystėje man tai atrodė perkrauta, per daug.
Tačiau paskui rinkau rinkau ir supratau, kad gražu, kai yra papuošalų. Bet tuomet turi būti saikingesni drabužiai. Tad daug žiedų man patinka, juos nešioju kasdien. Mano sidabro žiedų kolekcija – rinktinė: močiutės, ne vienas ir ne du – tetos, iš sendaikčių turgaus, pirmas, kurį nusipirkau sau pati. Šis – vyriškas“, – vardijo Nombeko ir pridūrė, kad dabar svajoja apie auksinius žiedus.
Patyčių tema dainininkei artima, tačiau šiandien mergina nemėgsta apie tai kalbėti. Skųstis ji iš esmės neturi kuo. Net ir vaikystėje erzinę mokslo draugų komentarai sulaukdavo tik parodyto liežuvio arba plačios šypsenos. Nombeko įsitikinusi, kad tie patyčininkai šaipydavosi ne tik iš jos. Tiesiog merginos išskirtinumas savotiškai palengvindavo jiems užduotį: nereikėdavo galvoti, prie ko čia būtų galima prikibti.
„Ypač nemalonių situacijų net neprisimenu – smegenys, matyt, jas užblokavo. Patyčios mokykloje – klasika. Jei nebūčiau išskirtinės išvaizdos, rastų kitų priekabių. Visą laiką žinojau, ko tikėtis, kokių komentarų laukti.
Rasistinių komentarų mūsų šalyje yra ir šiandien. Jei ir norėčiau, nežinočiau ko imtis, kad pakeisčiau nusistovėjusią žmonių mąstyseną. Jie tiesiog nesupranta, kad tai – ne jų reikalas. Mano odos spalva nieko blogo ar gero jiems nedaro – koks jiems skirtumas?
Pasaulio suvokimo aš nepakeisiu. Neprašau priimti ir palaikyti, bet pirmiausia – nekišk nosies ten, kur niekas neprašo!“– svarstė atlikėja.
Pavadinta drąsia Nombeko nuščiūva. O kiek pamąsčiusi ištaria, kad tai – labiau tikėjimas savimi.
„Tikėjimas, o ne pasitikėjimas. Žinau, ko noriu, ir to siekiu. Vadinasi, jei aplinkybės mane domina, jose ir noriu būti, o kai jau esu, dėtis nebeturiu kur. Negaliu, pavyzdžiui, užlipti ant scenos ir nepralementi nė žodžio.
Scenos baimę turėjau milžinišką! Paauglystėje pradėjau dalyvauti konkursuose, ir mokytojai ėmė stebėtis, kodėl klasėje man puikiai sekasi, o kai užlipu ant scenos, pasikeičia ne tik mano balsas, bet ir aš kaip žmogus. Nesugebėdavau nieko padainuoti, tai tęsėsi kelerius metus. Išaugau.
Kalbėti prieš klasę ir kitur man patikdavo. Man būdavo įdomu sudominti žmones, kad jie klausytų. Stengdavausi ir sarkastiškiau pasakyti, pritraukti dėmesį. Per darbą, per patirtį atėjo ir tikėjimas savimi“, – pasakojo N.A.Khotseng.
Mamos Augustė neteko būdama paauglė. Tuomet ji liko su močiute. Progų prisiminti mamą mergina nenori ieškoti – randa ją mažuose dalykuose. Pavyzdžiui, kaskart, išgirdusi grupės ABBA muziką.
„Mama be galo daug dirbo ir jai pavyko pasiekti savo tikslų. Mane tai žavi. Motyvacija, užsidegimas, darbas – įskiepyti ir mamos, ir senelio. Judėjimas – esame aktyvi šeima: senelis sportininkas, mama važinėjo dviračiu, vaikščiojo su šiaurietiškomis lazdomis. Ko neišmokau, tai nevėluoti“, – šypsojosi mergina.
Savo tėčio Nombeko niekada nematė – jis iškeliavo Anapus, kai ji buvo dar maža mergaitė. Tačiau pokalbius telefonu, kai dar nemokėjo anglų kalbos, ji prisimena.
„Jis rašė laiškus, skambindavo, jiedu su mama bendravo. Planavome ir susitikti – tokie tie prisiminimai, anksti jo netekome. Pamenu balsą. Tėtis nebuvo abejingas muzikai, labai mėgo šokti“, – sakė ji.
Jauna mergina neslepia, kad jai būtų įdomu pažinti Afrikos kultūrą, norėtų nuvykti į tėčio gimtinę – Pietų Afrikos Respubliką. Juolab kad ten gyvena ir jos brolis – tėčio sūnus, su kuriuo kartais susirašo. Abu yra aptarę, kad būtų labai įdomu nuvykti į tą gentį, iš kurios kilęs tėvas, mat ir brolis gyvena didmiestyje.
Būdama 18-os mergina liko gyventi viena, be ją užauginusios močiutės – toks buvo pačios Nombeko sprendimas. Įsisprausti į kampą ir gailėtis savęs savarankiškai merginai nereikėjo, ji buvo laiminga galėdama pati kurti savo gyvenimą.
„Jau ir mokydamasi mokykloje mažai laiko praleisdavau namuose, taip yra ir dabar. Namai – lyg viešbučio kambarys, į kurį grįžtu pernakvoti. Buitis manęs nevargina, ji per daug neapkrovė – tai natūralus dalykas. Tiesa, skalbimo mašinos įsijungti nemokėjau – teko pasiklausti, kaip tai padaryti.
Kai močiutės namuose nebeliko, šiukšlėse gyventi nenorėjau. Nešvaros nemėgstu, tvarkiausi. Man be galo patiko gyventi vienai, dieną leisti taip, kaip noriu. Būti laisvai“, – pasakojo ji.
Šiandien Nombeko širdis laisva, ir tai jauną merginą džiugina. Taip, ji žino, kas yra meilė, yra ją patyrusi, buvo ir susižavėjimo, kuris baigėsi taip ir neišaugęs į didesnius jausmus. Visomis santykių patirtimis – ir juokingomis, ir skaudžiomis – ji labai džiaugiasi, mat iš kiekvienų išsinešė svarbių pamokų.
„O ir liūdesio išsiskiriant nebėra – smagu, kad susipažinau, kad susitikau, pasidalijau gražiais jausmais“, – kalbėjo kūrėja.
Paklausta, koks žmogus ją gali sužavėti, Nombeko atvira: visada įsimyli žmogaus protą ir galimybę augti kartu. Po savo patirčių ji supranta, kad sprendimas turėti santykius apsvarstomas protu. Jei kas nors dviem žmonėms netinka iš pat pradžių, tas nepasitenkinimas niekur nedings. Svarbu – aiškiai išsakyti vienas kitam lūkesčius.
„Tikiu meile, tikiu, kad ji susideda iš daug skirtingų dalykų: pagarbos, pasitikėjimo, rūpesčio... Manau, kad tai ir yra tikroji meilė“, – sakė Nombeko.
Paprašyta pasvajoti apie didžiausią siekiamybę muzikoje, Nombeko iškart prisiminė 1985-ųjų grupės „Queen“ koncertą Vemblio stadione Londone, „Live Aid“ renginyje.
„Man didžiulį įspūdį padarė tai, kad begalė žmonių – sausakimšas milžiniškas stadionas – dainavo visas dainas kartu su Freddie Mercury. Tokia mano svajonė.
Tačiau jei jau kalbame apie svajones, esu linkusi turėti jas mažesnes – taip palengvinu savo gyvenimą. Jei užsibrėšiu sudėtingus, labai aukštus tikslus ir jų nepasieksiu, krisiu kur kas skaudžiau, o tikslą pamesiu pakeliui. Geriau tegu tie tikslai auga ir būna įvykdomi vienas po kito.
Užmojo užkariauti pasaulį kol kas neturiu – pakankamai didelis iššūkis yra ir Lietuva. Pirma noriu pasijusti gerai savo šalyje. Pasaulinių žvaigždžių labai daug, o kad ir kaip gerai kalbėčiau angliškai, parašyti dainos geriau už anglakalbius, matyt, negalėčiau. Įtaiga čia visai kita“, – svarstė dainininkė.
Sėkmė merginai šypsosi: prieš gaudama pasiūlymą tapti nacionalinės „Eurovizijos“ atrankos vedėja ji pagalvojo, kad norėtų save išbandyti televizijoje. Ir netrukus sulaukė kvietimo tapti Giedriaus Masalskio partnere televizijos scenoje.
„Svajok garsiai – svajonės pildosi! Šiandien svajoju kurti muziką, kuri paliestų žmones, kad klausytojai ją atrastų ir joje gerai jaustųsi. O asmeniniame gyvenime noriu būti laiminga ir darbšti.
Laimė man – tobulėjimas, progresas, artimi žmonės, su kuriais galiu dalytis pasiekimais ir sunkesnėmis akimirkomis, šypsena, gražus žodis ar kiti maži dalykai. Kai aplink tave šypsenos, norisi šypsotis ir pačiai“, – prisipažino Nombeko.
