Patekusi į nominantų sąrašą Eglė jautėsi ir pagerbta, ir pamaloninta. Pirmajai knygai visada reikia postūmio, tai žino kiekvienas rašytojas. O nominacijos, aišku, paskatina ir susidomėjimą ta knyga.
„Labai džiaugiuosi. Iki šiol jaučiu padidėjusį dėmesį knygai, skaitomumą, vertinimą įvairiuose portaluose“, – sakė E.Frank.
Pradedanti rašytoja per daug neliūdi, kad jos knyga netapo Metų knyga, būti nominuotai – ir taip didelis laimėjimas.
Šiemet knygas nominantes kritikai išrinko tik tris, o ne penkias, kaip anksčiau. Jos buvo paskelbtos per Knygų mugę. Be E.Frank, vertinimo komisija Metų knygos rinkimuose suaugusiųjų prozos kategorijoje atrinko dar dvi knygas, kurių autorės – taip pat moterys. O kuri knyga verta Metų knygos titulo, visada balsuoja skaitytojai.
Laukdamasi vaikų ir kai jie gimė Eglė dirbo reklamos srityje ir neturėjo tikslo rašyti novelių. Todėl apsiribodavo dienoraščiais, laiškų draugėms rašymu, straipsniais. Tačiau ji visada rašydavo lengvai ir tai jai būdavo maloni veikla. Noveles pradėjo rašyti ir publikuoti tiktai 2017 m. „Šiaurės Atėnuose“.
E.Frank knygoje „Mirę irgi šoka“ publikuojamos novelės – ekstravagantiškos, šokiruojančios, nestokojančios ir lesbietiškos meilės. Gali pamanyti, kad autorė perėjo devynis pragaro ratus. Ką reikėjo patirti, išgyventi, kad ateitų iki tokios literatūros?
„Tai ir yra rašytojo gebėjimas įsijausti į tam tikras būsenas ne visada tuos pragaro ratus pačiam perėjus. Stebėdamas aplinką, būdamas jautresnis nei kiti sugebi įsijausti į ribinio tipažo pasaulį ir tai aprašyti. Labai daug yra kontroversiškos literatūros, bet ne visi rašytojai tai išgyvena patys. Manau, ir yra gebėjimas rašyti apie tai lyg pats būtum tai patyręs“, – dėstė E.Frank.
Ji neslėpė, kad tuose tekstuose daug dalykų yra ir iš jos gyvenimo. Bet tai nėra, pabrėžė, būtent LGBT bendruomenei taikyta knyga. Ieškodama santykių su žmonėmis viena kita nelaiminga moteris patiria ir meilę moteriai.
„Neradimas savęs, blaškymasis, bandymas kuo nors užkišti žiojinčią tuštumą būdingas visoms knygos veikėjoms“, – paaiškino Eglė.
Jai labai artima Jurgos Ivanauskaitės kūryba, ypač novelės: „Jurga, kaip ir aš, – vilnietė. Ji ypatingai jautė Vilnių, Vilniaus labai daug jos kūryboje. Ji tuo man artima. Be to, ji užčiuopė savo kartos – įvairių neformalų – pulsą, maištą. Tų, kurie nepritapo prie sovietinės sistemos.“
Eglė užaugo su Jurgos novelių knygomis „Pakalnučių metai“, „Mėnulio vaikai“, vėliau – su romanais.
E.Frank – ištekėjusi, turi tris paauglius vaikus: Smiltę (17 m.), Upę (12 m.) ir Girių (16 m.). Ji mano, kad vaikai džiaugėsi, gal net paslapčia didžiavosi, kai mamos knyga buvo išrinkta į nominantų sąrašą.
Vyras Eimantas žmoną palaikė nuo pat pradžių rašant ir leidžiant šią knygą, tad išgirdęs žinią, kad ji pateko į nominantų sąrašą, šį įvykį paminėjo šampanu. „Tai buvo ir jo šventė. Vyras pasakė, kad visada manimi tikėjo“, – pasidžiaugė Eglė.
E.Frank su savo vyru jau 26-eri metai kartu. Šis faktas paneigia stereotipą, kad menininkas – tai naujų partnerių ieškotojas, galbūt tokiu būdu siekiantis įkvėpimo.
„Manyčiau, kad sunkus menininko charakteris, sudėtingas būdas dažnai būna pagrindinė šeimos iširimo priežastis. Gal kartais jį galima vadinti ir nesugyvenamu žmogumi. Jis ir egoistiškesnis, jautresnis negu kiti, ir tas jautrumas yra labiau sau, o ne kitiems. Šiuo atveju tą nuopelną turėčiau skirti ir vyrui, kad mes tiek metų kartu“, – kalbėjo Eglė.
Juokdamasi ji prisiminė, kad su būsimuoju vyru susipažino Vilniaus bare „Savas kampas“, kur atėjo su drauge. Tada vyko „In Vogue Vilnius“ mados festivalis, kurio renginiai vykdavo ir Šiuolaikinio meno centre, visai šalia to baro.
„Ir įžengė į barą būsimasis mano vyras – aukštas, su garbanų kupeta ant galvos, toks išskirtinės išvaizdos, tuo metu – medicinos studentas. Jis atsisėdo prie stalelio šalia vaikino, baigusio mano mokyklą. Taip ir susipažinome. Ir nuo to laiko neišsiskyrėme“, – trumpam į prisiminimus paniro Eglė.
