Anastasija – tai ta pati mergaitė iš Audriaus Juzėno filmo „Ekskursantė“, kuriame atliko pagrindinį vaidmenį.
Filmas, pasakojantis istoriją, kaip 11 metų Marija pabėgo iš gyvulinio traukinio, vežusio jos šeimą į Sibirą, ir nuo Uralo grįžo į Lietuvą, sulaukė didelio pasisekimo. Daugybė žiūrovų kino salėse verkė.
Anastasijai teko vaidinti ekstremalias scenas – šokti į upę nuo tilto, gulėti šaltame vandenyje, plaukti pavasarine upe, susidurti su kanibalais ir akis į akį su... vilkais.
Šiame filme ji pradėjo filmuotis būdama 11 metų, o ekranuose jis pasirodė tik po penkerių metų. Filmas ir Anastasijos vaidyba buvo labai gerai įvertinti.
Už ypač įtaigų tremtinės Marijos vaidmenį 2014-aisiais 16-metė A.Marčenkaitė pelnė Metų aktorės titulą ir Sidabrinės gervės apdovanojimą. Tada Anastasija tapo jauniausia kino aktore, gavusia garbingiausią Lietuvos kino apdovanojimą.
2017 m. A.Marčenkaitė filmavosi LNK seriale „Paveldėtoja“, kur suvaidino pagrindinį turtingos paveldėtojos Saulės vaidmenį. Užsienyje filmavosi amerikiečių režisieriaus Matthew Weinerio seriale „Romanovai“ („The Romanoffs“).
Laikas nuo „Paveldėtojos“, o ypač nuo „Ekskursantės“, pralėkė tarsi greitasis traukinys. Prieš metus A.Marčenkaitė užvėrė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos duris, kur įgijo aktoriaus profesiją. Tad įdomu, kaip jaunas, ką tik mokslus baigęs žmogus kabinasi į gyvenimą, ieško savo profesinio kelio. Klysta, krinta, keliasi ir vėl eina – keliauja į darbo ir gyvenimo prasmės paieškas.
Anastasijos emocijas ir mintis labai sujaukė Rusijos pradėtas karas Ukrainoje.
Tremtis, pokaris buvo „Ekskursantėje“ – visa tai ji matė įtaigiai sukurta kino aikštelėje. Tai buvo kine – kaip kine. Tačiau Rusijos pradėtas karas Ukrainoje ne juokais sukrėtė – tai vyksta gyvenime: „Kai jis prasidėjo, net negalėjau patikėti, kad čia – karas. Kad šiais laikais taip gali būti! Bet laikui bėgant pamatai, kad čia – tikriausias karas. Tai – kasdienė mano mintis, aš jį prisimenu ir apie jį galvoju kiekvieną dieną.“
A.Marčenkaitei šis sezonas teatre – pirmasis. Ji debiutavo Nacionaliniame dramos teatre. Paradoksas – žaviajai ekskursantei šio teatro scenoje teko vaidinti... girtą merginą spektaklyje „Girti“. Anastasija mano, kad suvaidinti girtą – viena sunkiausių užduočių aktoriui. Spektaklį pagal savo pjesę pastatė iš Lenkijos atvykęs dramaturgas ir režisierius Iwanas Wyrypajewas.
„Spektaklyje nėra pagrindinių vaidmenų – visi personažai tolygūs vienas kitam: visi girti. Vieni tam turi priežastį, kitų priežastis galima nuspėti. Jie – iš skirtingų socialinių sluoksnių. Bet nesvarbu, ką jie dirba, svarbu, kokie jie tampa, kai prisigeria iki žemės graibymo, ir ką kalba – kas tada atsiveria.
Kaip Iwanas per vieną repeticiją pasakė: jie susitinka dėl to, kad yra labai reikalingi vienas kitam. Ne, ne, jie nėra alkoholikai, kuriuos reikia gydyti. Jie turėjo kažkokią progą, prisigėrė. Ir taip susiklostė, kad susitiko tą naktį. Netyčia. Iš pirmo žvilgsnio šnekėdami nesąmones jie palietė skausmingas ir svarbias temas: meilę, laisvę. Aš spektaklyje vaidinu Laurą – modelį“, – pasakojo A.Marčenkaitė.
– Anastasija, vaidmuo spektaklyje „Girti“ – pirmas didesnis jūsų vaidmuo teatro scenoje. Ar sudėtinga buvo aktorių atranka? Kaip sekėsi?
– Vieną dieną man paskambino Aleksandras Špilevojus, kuris mums dėstė akademijoje, ir pranešė, kad I.Wyrypajewas rengs aktorių atranką. Ir jis norėtų, kad ateičiau į tą atranką. Kartu su juo paskaitėme tam tikrų vaidmenų scenas: jis skaitė rusiškai, aš – lietuviškai. Ir viskas. Buvo labai paprasta atranka.
Taip, tai buvo netikėta. Tas vaidmuo man – nuostabi patirtis, kuri, aišku, susideda ir iš daug jaudulio, ir iš daug klausimų, ir iš daug pamokų. Iš daug nežinojimo. Bet tos patirties nė už ką į nieką neišmainyčiau. Nenorėčiau nieko joje pakeisti.
– Pirmosios repeticijos teatre, pirmasis vaidmuo teatro scenoje leido suprasti, kad aktorės kelią pasirinkote ne be reikalo, jei viskas taip patiko?
– Norėčiau pasakyti: daugiau negu patiko. Tai buvo man kaip nauja mokykla – kasdieniai intensyvūs aktorinio meistriškumo kursai, kur viskas tikra: mikrofonai, tamsa. Lipi ant scenos, kur scenografija sukurta tikros scenografės, velkiesi kostiumą, kuris sukurtas tikros dizainerės.
Manau, man labai pasisekė, kad ten patekau ir galėjau pamatyti, kaip viskas vyksta. Buvo labai įdomu.
– Kaip supratau, spektaklio režisierių I.Wyrypajewą pažinojote anksčiau?
– Su juo netyčia susitikome dar studijų metais pas A.Špilevojų gimtadienio šventėje. A.Špilevojus mums dėstė akademijoje ir su mūsų kursu labai susibičiuliavo. Aleksandras – jaunas, mes jam buvome įdomūs, o jis mums buvo įdomus. Tai buvo ne hierarchinė draugystė.
Taigi mes visi buvome pakviesti į Aleksandro gimtadienį. Taip išėjo, kad į tą balių atėjau anksčiau nei kiti. Ir ten jau buvo Iwanas. Kadangi dar nebuvo svečių, Aleksandras mane su juo supažindino, nes aš laisvai kalbu rusiškai.
Mes paspaudėme vienas kitam ranką. Jis paklausė, ką veikiu. Papasakojau. Viskas, ir jis išėjo. Nežinau, kaip jis mane prisiminė. Aleksandras man paskambino ir pasakė, jog Iwanas norėtų, kad būčiau aktorių atrankoje į spektaklį „Girti“.
Prieš repeticijas baiminausi, jaudinausi: kaip čia man pavyks? Aš noriu taip suvaidinti, kad žiūrovai manimi patikėtų. O žiūrovų neapgausi – jie arba tiki tavo girtumu, arba iš karto aiškiai mato, kad meluoji.
– Kai kurie aktoriai mėgsta prieš spektaklį padaryti 50 gramų, kad scenoje būtų drąsiau. Ar alkoholis nesiliejo per repeticijas ir prieš spektaklį?
– Ne. Iwanas iš karto pasakė, kad šitos pjesės negalima žiūrėti girtiems ir vaidinti girtiems. Mes neturime būti girti – mes turime vaidinti girtus.
– „Ekskursantė“ stipriai palietė žmonių širdis. Žiūrovai tą filmą ir jus iki šiol prisimena. Būtent tas filmas, pirmieji žingsniai kino aikštelėje jus stumtelėjo profesionalios aktorės karjeros link – tiesiog nulėmė jūsų ateitį?
– Manyčiau, kad taip.
– Kam už tai turėtumėte padėkoti – mamai, kuri jus nuvedė į aktorių atranką?
– Labai daug kam reikėtų padėkoti. Pirmiausia mamai. Paskui likimui, sėkmei. Visada liksiu dėkinga Audriui (filmo režisieriui Audriui Juzėnui. – Red.) už tą ryšį, kokį jis sukūrė su manimi, kaip jis mokėjo bendrauti su 11-mete mergaite, – jautria, paprasta, niekur nevaidinusia, kaip jis sugebėjo išsaugoti mano pasitikėjimą. Ir gerbti, ir manimi tikėti.
Pastebiu, jog gražiausius dalykus sukuriu, kai jaučiu, kad manimi tiki. Tai žmogui labai svarbu. Taip pat jaučiau, kad ir Iwanas manimi labai tiki. Jis tikėjo visais aktoriais.
Iki šiol turiu draugių, su kuriomis pradėjau draugauti dar iki mokyklos. Mano gyvenime lieka ištikimi žmonės.
Jei kas nutiktų, žinau, kad galėsiu atsiremti į juos. Jais pasitikiu. Man labai svarbu su žmogumi jaustis gerai.
– Ar iki šiol bendraujate su „Ekskursantės“ aktoriais?
– Per visą šį laikotarpį turime kolegišką tvirtą ryšį su režisieriumi A.Juzėnu, švenčių proga pasveikiname vienas kitą, susiskambiname kokiu nors reikalu. Su aktore Margarita Žiemelyte teko viename projekte susitikti. „Ekskursantėje“ ji vaidino piktąją internato direktorę.
Filme vaidino ir Nelė Savičenko. Įdomiai išėjo – akademijoje ji buvo mano dėstytoja, kurso vadovė. O dabar ir teatre – spektaklyje „Girti“ – esame kolegės.
Igoris Savočkinas – jis vaidino Vytioką – jau amžinąjį atilsį, mirė prieš pusantrų metų. Labai sukrėsta buvau, labai buvo gaila, kad jis išėjo. Ir daugiau rusų aktorių filmavosi „Ekskursantėje“, bet nepalaikome ryšių, – jie gyvena kitoje šalyje ir mūsų niekas nebesieja.
– Reklamose nesifilmuojate?
– Ne. Esu laisvai samdoma aktorė. Todėl darbų kartais jų yra, o kartais nėra.
– Bet iš savo svajonių profesijos nelengva pragyventi?
– Ne visada. Kartais ši profesija būna labai dosni, kartais – atvirkščiai. Kai būna sunku, visada į šeimą atsiremi. Mes vieni kitiems padedame: būna atvejų, kai aš šeimai galiu padėti, ir būna, kai šeima man padeda.
Aktorių problema – alga. Tai visiškai absurdiškas dalykas. Manau, kad tik aktoriai supranta, kiek darbo jie turi įdėti į savo vaidmenis.
Man atrodo, kad tie žmonės, kurie skiria algas, nelabai supranta, kas vyksta aktoriaus viduje, kol jis sukuria vaidmenį. Tai yra toks subtilus vidinis žaidimas, beprotiškai sunkus, ir ne tokie pinigai turėtų būti mokami. Manau, kad mūsų visuomenėje apie tai dar nėra supratimo.
– Būdama moksleivė lankėte baleto pamokas baleto mokykloje „Nuotaika“ Vilniaus mokytojų namuose. Kodėl nepasirinkote balerinos kelio?
– Jutau, kad tai – ne mano kelias. Nors tai įspūdingas, ryškus, aišku, nelengvas kelias. Šokau nuo šešerių metų iki 11-os klasės. Baletas yra mano istorijos dalis, kurią labai gerbiu ir kuriai esu ir visada būsiu labai dėkinga.
Tos pamokos nenuėjo perniek. Su šokiais vis dar likau artima ir dabar ypač pradedu suprasti, kad man visada patiko šokti. Ir gerai sekasi, nes turiu didelį įdirbį nuo vaikystės.
– Daugelis kalba, kad mokytis Muzikos ir teatro akademijoje labai sunku, kad ten didelis muštras. Ar nepatyrėte grėsmingų situacijų?
– Prieš įstodama į akademiją pažinojau ją jau baigusių žmonių, kurie tai patyrę, ir girdėjau visokių istorijų. Turiu pripažinti, kad, palyginti su tomis istorijomis, daug kas buvo pasikeitę.
Mūsų dėstytojai buvo nuostabūs. Kurso vadovai buvo du: N.Savičenko ir Gytis Ivanauskas. Visus ketverius metus vaidybą dėstė nuostabi aktorė Viktorija Kuodytė – mėgstamiausia dėstytoja akademijoje. Ir kaip aktorė, ir kaip žmogus. Man ji – labai didelis pavyzdys.
Požiūryje į mus jau buvo nemažai pagarbos. Akademijoje buvo įdomu, ką mes manome, kaip vertiname dėstytojus, kokių paskaitų norime. Buvo grįžtamasis ryšys.
– O kai baigėte akademiją, neištiko šokas: Dieve, o ką dabar darysiu? Ką gyvenime veiksiu?
– Žinojau, kad gali ateiti toks etapas. Mus buvo perspėję, kad taip bus. Jauni aktoriai yra sakę: po akademijos metus depresijoje prasėdėjau. Arba nežinojau, ką veikti.
Man dabar yra toks etapas. Kartais savęs to paties klausiu: ką aš darysiu?
Natūralu, kad baigus mokslus tokių minčių ateina. Akademijoje tuo atžvilgiu jauteisi saugus – galėjai kurti, klysti, nesuprasti, kristi, nes žinojai, kad vis tiek tave pakels.
Dabar aktoriai negauna paskyrimų kaip kadaise, tačiau kartais teatras pakviečia į savo trupę vaidinti. Kai kurie mano kursiokai dirba Juozo Miltinio dramos teatre Panevėžyje, kur A.Špilevojus yra meno vadovas, keli – Jaunimo teatre.
– Ar turite širdies draugą? Ar galite su juo pasikalbėti apie šiuos rūpesčius?
– Taip, turiu puikų artimą draugą. Tai mano kursiokas, mes susipažinome akademijoje. Jis – vilnietis, bet dirba aktoriumi Panevėžio dramos teatre. Tai pirmasis jo, kaip ir mano, sezonas, jau sukūrė du vaidmenis. Labai dėl jo džiaugiuosi.
– Kažkada minėjote, kad norėtumėte išvažiuoti studijuoti aktorystės į Ameriką. Kodėl tos svajonės atsisakėte?
– Tada buvau vaikas, daug nemąsčiau – svajojau, ir tiek. Kadangi vyresnioji sesuo Irina gyvena Amerikoje, maniau, galbūt vertėtų ten nuvažiuoti pasimokyti aktorystės. Bet studijos ten brangios, o ir noras vėliau praėjo.
Paskui nusprendžiau, kad noriu studijuoti savo šalyje, čia – mano miestas Vilnius, mano namai. Labai džiaugiuosi, kad mokslus baigiau Lietuvoje.
Sesuo Amerikoje gyvena daugiau nei 20 metų, tarp mudviejų – 18 metų skirtumas. Ji dirba medicinos srityje. Keturis kartus buvau pas Iriną, ji gyvena nedideliame Merilando valstijos mieste. Daug laiko praleisdavome namie su jos šeima, važiuodavome ilsėtis prie vandenyno. Tikrosios Amerikos mačiau labai mažai.
Porą kartų buvau Niujorke, Vašingtone, Filadelfijoje. Tai didmiesčiai, kuriuose gyvena daugybė žmonių. Niujorke negalėčiau gyventi. Daugelio svajonė ten gyventi, o man būtų didžiausias košmaras. Man ten per triukšminga, per daug chaoso, per daug šiukšlių, per daug įvairaus plauko žmonių. Ten – visiškai kitas pasaulis.
– Sakėte, kad turite laisvo laiko. Kam jį skiriate?
– Mane domina muzika. Traukia dainavimas, šokis. Akademijoje daug dainuodavome. Tai ir intymus dalykas, ir didžiausia baimė. Pastaruoju metu lankau dainavimo pamokas pas Mildą Arčikauskaitę – ji pati yra dainininkė, taip pat vokalo dėstytoja, yra įkūrusi „Laisvo balso“ studiją. Žiūrėsiu, kas iš to išeis.
Baleto įgūdžiai labai pravertė, leido greitai suprasti šokio pagrindus. Galiu greitai sujungti skirtingų stilių šokius.
Bet dabar esu labai atvira paieškoms: kas gi vis dėlto man suteikia tikro džiaugsmo? Nes labai daug gyvenime dariau tai, ką reikėjo daryti, o ne ką norėjau. Laikas tai baigti. Mano pagrindinė profesija – aktorystė, noriu dirbti šį darbą paraleliai smalsaudama, kaip man sektųsi ir kitose veiklose.
Į aktorių atrankas stengiuosi vaikščioti – tai mūsų darbo dalis. Kartais aš jas surandu, kartais jos mane suranda.
Aktorius – sėkmės profesija. Visiškai. Nes aktorius yra laukiantis žmogus. Aktoriai, kurie yra labai užsiėmę ir turi daug projektų, vis tiek laukia kitų.
– Bet ar tai nesukelia įtampos ir streso?
– Aš esu stipri ir tai atlaikau, bet mane vis tiek labai veikia įtampa ir stresas. Čia net ne apie tai, ką pasirinksiu, o apie jausmą – o tai vardan ko aš visa tai darau? Ir ką noriu daryti, kad tai turėtų didelę prasmę? Aktorystėje aš matau tą prasmę.
