Anastasija – tai ta pati mergaitė iš Audriaus Juzėno filmo „Ekskursantė“, kuriame atliko pagrindinį vaidmenį. Filmas, pasakojantis istoriją, kaip 11 metų Marija pabėgo iš gyvulinio traukinio, vežusio jos šeimą į Sibirą, ir nuo Uralo grįžo į Lietuvą, sulaukė didelio pasisekimo. Daugybė žiūrovų kino salėse verkė.
Anastasijai teko vaidinti ekstremalias scenas – šokti į upę nuo tilto, gulėti šaltame vandenyje, plaukti pavasarine upe, susidurti su kanibalais ir akis į akį su... vilkais. Šiame filme ji pradėjo filmuotis būdama 11 metų, o ekranuose jis pasirodė tik po penkerių metų. Filmas ir Anastasijos vaidyba buvo labai gerai įvertinti.
Už ypač įtaigų tremtinės Marijos vaidmenį 2014-aisiais 16-metė A.Marčenkaitė pelnė Metų aktorės titulą ir Sidabrinės gervės apdovanojimą. Tada Anastasija tapo jauniausia kino aktore, gavusia garbingiausią Lietuvos kino apdovanojimą.
2017 m. A.Marčenkaitė filmavosi LNK seriale „Paveldėtoja“, kur suvaidino pagrindinį turtingos paveldėtojos Saulės vaidmenį. Užsienyje filmavosi amerikiečių režisieriaus Matthew Weinerio seriale „Romanovai“ („The Romanoffs“). Laikas nuo „Paveldėtojos“, o ypač nuo „Ekskursantės“, pralėkė tarsi greitasis traukinys. Prieš metus A.Marčenkaitė užvėrė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos duris, kur įgijo aktoriaus profesiją. Tad įdomu, kaip jaunas, ką tik mokslus baigęs žmogus kabinasi į gyvenimą, ieško savo profesinio kelio. Klysta, krinta, keliasi ir vėl eina – keliauja į darbo ir gyvenimo prasmės paieškas.
Anastasijos emocijas ir mintis labai sujaukė Rusijos pradėtas karas Ukrainoje. Tremtis, pokaris buvo „Ekskursantėje“ – visa tai ji matė įtaigiai sukurta kino aikštelėje. Tai buvo kine – kaip kine. Tačiau Rusijos pradėtas karas Ukrainoje ne juokais sukrėtė – tai vyksta gyvenime: „Kai jis prasidėjo, net negalėjau patikėti, kad čia – karas. Kad šiais laikais taip gali būti! Bet laikui bėgant pamatai, kad čia – tikriausias karas. Tai – kasdienė mano mintis, aš jį prisimenu ir apie jį galvoju kiekvieną dieną.“
A.Marčenkaitei šis sezonas teatre – pirmasis. Ji debiutavo Nacionaliniame dramos teatre. Paradoksas – žaviajai ekskursantei šio teatro scenoje teko vaidinti... girtą merginą spektaklyje „Girti“. Anastasija mano, kad suvaidinti girtą – viena sunkiausių užduočių aktoriui. Spektaklį pagal savo pjesę pastatė iš Lenkijos atvykęs dramaturgas ir režisierius Iwanas Wyrypajewas.
„Spektaklyje nėra pagrindinių vaidmenų – visi personažai tolygūs vienas kitam: visi girti. Vieni tam turi priežastį, kitų priežastis galima nuspėti. Jie – iš skirtingų socialinių sluoksnių. Bet nesvarbu, ką jie dirba, svarbu, kokie jie tampa, kai prisigeria iki žemės graibymo, ir ką kalba – kas tada atsiveria.
Kaip Iwanas per vieną repeticiją pasakė: jie susitinka dėl to, kad yra labai reikalingi vienas kitam. Ne, ne, jie nėra alkoholikai, kuriuos reikia gydyti. Jie turėjo kažkokią progą, prisigėrė. Ir taip susiklostė, kad susitiko tą naktį. Netyčia. Iš pirmo žvilgsnio šnekėdami nesąmones jie palietė skausmingas ir svarbias temas: meilę, laisvę. Aš spektaklyje vaidinu Laurą – modelį“, – pasakojo A.Marčenkaitė.
– Anastasija, vaidmuo spektaklyje „Girti“ – pirmas didesnis jūsų vaidmuo teatro scenoje. Ar sudėtinga buvo aktorių atranka? Kaip sekėsi?
– Vieną dieną man paskambino Aleksandras Špilevojus, kuris mums dėstė akademijoje, ir pranešė, kad I.Wyrypajewas rengs aktorių atranką. Ir jis norėtų, kad ateičiau į tą atranką. Kartu su juo paskaitėme tam tikrų vaidmenų scenas: jis skaitė rusiškai, aš – lietuviškai. Ir viskas. Buvo labai paprasta atranka.
Taip, tai buvo netikėta. Tas vaidmuo man – nuostabi patirtis, kuri, aišku, susideda ir iš daug jaudulio, ir iš daug klausimų, ir iš daug pamokų. Iš daug nežinojimo. Bet tos patirties nė už ką į nieką neišmainyčiau. Nenorėčiau nieko joje pakeisti.
– Pirmosios repeticijos teatre, pirmasis vaidmuo teatro scenoje leido suprasti, kad aktorės kelią pasirinkote ne be reikalo, jei viskas taip patiko?
– Norėčiau pasakyti: daugiau negu patiko. Tai buvo man kaip nauja mokykla – kasdieniai intensyvūs aktorinio meistriškumo kursai, kur viskas tikra: mikrofonai, tamsa. Lipi ant scenos, kur scenografija sukurta tikros scenografės, velkiesi kostiumą, kuris sukurtas tikros dizainerės.
Manau, man labai pasisekė, kad ten patekau ir galėjau pamatyti, kaip viskas vyksta. Buvo labai įdomu.
– Kaip supratau, spektaklio režisierių I.Wyrypajewą pažinojote anksčiau?
– Su juo netyčia susitikome dar studijų metais pas A.Špilevojų gimtadienio šventėje. A.Špilevojus mums dėstė akademijoje ir su mūsų kursu labai susibičiuliavo. Aleksandras – jaunas, mes jam buvome įdomūs, o jis mums buvo įdomus. Tai buvo ne hierarchinė draugystė. Taigi mes visi buvome pakviesti į Aleksandro gimtadienį. Taip išėjo, kad į tą balių atėjau anksčiau nei kiti. Ir ten jau buvo Iwanas. Kadangi dar nebuvo svečių, Aleksandras mane su juo supažindino, nes aš laisvai kalbu rusiškai.
Mes paspaudėme vienas kitam ranką. Jis paklausė, ką veikiu. Papasakojau. Viskas, ir jis išėjo. Nežinau, kaip jis mane prisiminė. Aleksandras man paskambino ir pasakė, jog Iwanas norėtų, kad būčiau aktorių atrankoje į spektaklį „Girti“. Prieš repeticijas baiminausi, jaudinausi: kaip čia man pavyks? Aš noriu taip suvaidinti, kad žiūrovai manimi patikėtų. O žiūrovų neapgausi – jie arba tiki tavo girtumu, arba iš karto aiškiai mato, kad meluoji.
– Kai kurie aktoriai mėgsta prieš spektaklį padaryti 50 gramų, kad scenoje būtų drąsiau. Ar alkoholis nesiliejo per repeticijas ir prieš spektaklį?
– Ne. Iwanas iš karto pasakė, kad šitos pjesės negalima žiūrėti girtiems ir vaidinti girtiems. Mes neturime būti girti – mes turime vaidinti girtus.
Daugiau skaitykite antradienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
