Lietuvos Respublikos ambasadorė prie Šventojo Sosto ir Maltos ordino S.Maslauskaitė-Mažylienė į darbus Romoje atvyko su vyru dailininku Sauliumi Mažyliu (61 m.).
Iš Via Cavour gatvės, kur juodu nuomojasi butą, į Via Giulia gatvę, kur jos darbovietė, – gabalas kelio. „Oi ne, einu, sakyčiau, tokiu lėtesniu žingsniu. Anksčiau irgi maniau: ta Via Cavour taip nutolusi nuo Vatikano, šalia kurio yra ambasada. Bet mėgstu vaikščioti pėsčiomis, nieko, maniau, nueisiu“, – pasakojo ambasadorė.
Į darbą ji eina 20 minučių. Užtat italų įpročio užsukti į artimiausią barą išgerti kavos ir suvalgyti kruasaną – tokie būtų pusryčiai – dar neperėmė. „Saulius man padaro labai geros kavos namie“, – juokėsi ambasadorė.
S.Maslauskaitė-Mažylienė prie Šventojo Sosto Romoje dirbs ketverius metus – tokia ambasadoriaus kadencijos trukmė.
– Gerbiamoji Sigita, teko girdėti, kad Lietuvos Respublikos ambasada prie Šventojo Sosto – tikri rūmai. Kur ji įsikūrusi ir kaip atrodo?
– Ambasada įsikūrusi labai gražioje vietoje – senoje istorinėje ir romiečiams žinomoje Via Giulia gatvėje, puikiuose Sacchetti rūmuose.
Ambasada tinkama reprezentacijai, nes labai graži, su skliautais, freskomis. Romiečiai, pamatę vizitinėje kortelėje parašytą jos adresą, pagarbiai šūkteli: „O!“ Kita vertus, ambasada patogi ekonominiu atžvilgiu, nes nedidelė, apie 100 kvadratinių metrų ploto. Joje – ne kabinetai, o trys erdvios patalpos. Dirbame du žmonės – aš ir mano padėjėja.
Pasigirsiu: atvykusi į ambasadą pažiūrėjau muziejininko žvilgsniu – padarėme remontą, išdažėme sienas, restauratoriai nusiurbė, nuvalė freskas.
– Į Romą atvažiavote kartu su vyru S.Mažyliu. Kur įsikūrėte? Gal vyras kur nors įsidarbino?
– Įsikūrėme gražiame Mončio (Monti) rajone, Via Cavour gatvėje miesto centre, netoli Koliziejaus, nuomojamės butą iš Dainos Lozoraitis. Tai jos tėvų – iš aristokratų giminės kilusios dailininkės, restauratorės Giovannos Pignatelli-Lozoraitis ir žurnalisto, diplomato Kazio Lozoraičio namai. Čia yra Giovannos knygų, meno katalogų – tuo labai džiaugiuosi. Pasklaidau juos, pavartau.
Užsienio reikalų ministerija būstui nuomotis skiria tam tikrą biudžetą, bet būsto nuoma Romoje labai pabrangusi. Išsinuomoti šitą butą buvo sėkmė.
Jeigu ambasadorių sutuoktiniai važiuoja kartu, jie negali niekur dirbti. Tokia yra sąlyga, nes jiems mokama stipendija. Taigi žmogus turi būti tiesiog sutuoktinis.
Saulius čia labai laimingas. Išvažiuodama ne kartą galvojau: na, kaip jis jausis toje Romoje – ir kalbos nemoka, ir dizainerio-butaforo darbą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre turėjo palikti? Aš tai kalbą moku, man daug lengviau. Bet jis labai norėjo važiuoti kartu, ir jam gerai sekasi versti naują gyvenimo puslapį.
Jis lanko intensyvius kalbos kursus, skaito, tapo. Jis – menininkas, baigęs tapybą Vilniaus dailės akademijoje su garsiuoju „amerikono“ Kęstučio Zapkaus kursu: Žilvinu Kempinu, Aidu Bareikiu, Ieva Martinaityte-Mediodia, Juliumi Ludavičiumi – su ta kompanija, kuri po studijų išvažiavo į Niujorką.
Romoje ir buitis ant Sauliaus pečių gula. Aš pajuokauju: tu dabar esi techninis atašė. Jis ruošia pietus, vakarienę. Apsipirkti aš neinu – jis eina vienas į maisto produktų parduotuves, ūkininkų turgelius. Saulius – vegetaras, labai skaniai gamina visokius vegetariškus patiekalus.
– Koks yra ambasadoriaus prie Šventojo Sosto darbas? Už ką jūs esate atsakinga?
– Ambasadorius prie Šventojo Sosto atstovauja savo valstybei: jos poreikiams, politinei linijai – tokiai, kokią nubrėžia Lietuvos prezidentas ir Vyriausybė.
Ambasadoriaus darbas nėra nuo 8 val. ryto iki 17 val. sėdėti ambasadoje. Pagrindinė veikla – susitikimai su Šventojo Sosto pareigūnais ir kitais diplomatais, reprezentaciniai vakariniai renginiai. Ir savaitgaliais nuolat kas nors vyksta.
Darbo reikalai veda į Didžiąją Švč.Mergelės Marijos baziliką (Basilica di Santa Maria Maggiore) – vieną seniausių krikščionių bažnyčių Romoje, kur vyksta įvairių renginių.
Einu ir į Šv.Petro grandinėse baziliką (Basilica di San Pietro in Vincoli). (Joje yra garsioji Michelangelo Mozės skulptūra, kurta popiežiaus Julijaus II kapui. – Red.) Neseniai joje Lenkijos ambasada prie Šventojo Sosto pristatė filmą „Pranašas“, kuriame pasakojama apie palaimintąjį lenkų kardinolą Stefaną Wyszynskį, pasipriešinusį komunistinei valdžiai, siekusiai sunaikinti Katalikų bažnyčią.
Kovo 5-ąją minėta Maldos už lietuvius pasaulyje diena, kviečianti išeivius susivienyti ir pajusti ryšį su tėvyne. Ambasados prie Šventojo Sosto prašymu popiežius Pranciškus ta proga pasveikino lietuvius, tradiciškai kreipdamasis į juos per savo langą ir sukalbėdamas „Viešpaties angelo“ maldą.
Po to su nemaža lietuvių grupe, kuri buvo susirinkusi Šv.Petro aikštėje, ėjome kartu pietauti ir smagiai pasibuvome. Pašnekėjome su keliomis šeimomis, kurių žmonos lietuvaitės, o vyrai – italai.
– O religiniuose susitikimuose ar lankotės?
– Būna vizitų į Vatikano valstybės dikasterijas (dicasteri) – lietuviškai tai būtų ministerijų atitikmuo. Kultūros, meno, religijos, šventųjų – yra įvairiausių dikasterijų, kur dera ambasadoriui, atvykusiam dirbti prie Šventojo Sosto, prisistatyti. Tų dikasterijų vadovai yra kardinolai, vyskupai.
Ne visas jas dar apėjau. Atėjęs turi pasakyti ką nors konceptualaus, aiškaus. Kuo, pavyzdžiui, Lietuva jiems gali būti įdomi, kas dabar joje vyksta svarbaus, kokios yra aktualijos.
– Dirbti į Romą atvažiavote 2022 metų rugsėjo pabaigoje. Ar Roma jums pasirodė labai pasikeitusi nuo tų laikų, kai čia studijavote Popiežiškajame Grigaliaus universitete?
– Studijuoti į Romą atvažiavau 1996-ųjų pabaigoje. Taip, Roma pasikeitusi nuo tų laikų. Bet man tai nebuvo jokia staigmena – po studijų, išskyrus pandemijos laikotarpį, kasmet atvažiuodavau į Romą. Vedė mane čia įvairūs mokslo ir meno reikalai, tad tą miesto keitimąsi pastebėjau.
Kai studijavau, dar nebuvo nei rugsėjo 11-osios teroro išpuolio Niujorke, nei kitų baisių dalykų, todėl visas bazilikas, visas didžiąsias, gražiąsias šventoves, į kurias plūsta piligrimai, būdavo galima aplankyti be problemų. Po rugsėjo 11-osios taip nėra – turi apskaičiuoti laiką, stoti į eilę. Tai labai ryškus pokytis, įvykęs Romoje XXI a.
Kitas dalykas – vairavimas. Romoje automobilių nesumažėjo, bet tikrai atsirado daug ekologiškesnių elektrinių automobilių. Man atrodo, kad tas itališkas vairavimas dabar europietiškesnis.
Vietiniai pasakoja, kad Romos centras, senamiestis yra labai sukomercinti, kad dauguma butų nuomojami visokiems „B & B“, booking.com ir panašiai, kad tikrieji romiečiai traukiasi į priemiesčius. Romoje labai aukštos būsto kainos.
– Tada studijuoti Romoje turbūt buvo kažkas fantastiško? Ten ištrūkote jau iš nepriklausomos Lietuvos, bet sovietinio palikimo, raugo joje buvo dar labai daug visose gyvenimo sferose.
– Studijos Romoje, Popiežiškajame Grigaliaus universitete, man buvo didžiulis džiaugsmas. Buvau euforijoje visomis prasmėmis – tiek dėl intelektualinio troškulio patenkinimo, tiek dėl dvasios dalykų, tiek dėl grožio, estetikos. Kita vertus, buvo labai geros studijos, dėstytojai, visa universiteto aplinka. Buvo labai puikūs tie treji studijų metai.
– O kaip jums šovė į galvą, jau baigus tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje, dar studijuoti Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje? Į kokius mokslus ten pasinėrėte?
– Dailės akademijoje mokiausi jau nepriklausomoje Lietuvoje, man labai patiko ten studijuoti tapybą. Ir dėstytojai buvo puikūs, nieko nenoriu menkinti. Tik paskutiniuose kursuose jaučiau intelektinį troškulį, norėjau daugiau žinių.
Bet baigi Dailės akademiją ir galvoji: o ką dabar darysiu? Metus buvau laisvoji menininkė, bet tie metai parodė, kad nekas, mane išlaiko tėvai, nes aš neturiu pragyvenimo šaltinio.
Tada pradėjau galvoti, kaip savo mėgstamą tapybą padaryti praktiška specialybe. Ir supratau, kad restauratoriaus darbas būtų artimas tam, ką žinau, ko išmokau akademijoje, nes jame galima pritaikyti ir tapybos įgūdžius. Tada pagalvojau: jeigu mokyčiausi restauratoriaus darbo, tai tiktai Italijoje, Romoje.
Bet viskas susiklostė taip, kad pasirinkau bažnytinio paveldo studijas Grigaliaus universitete ir... įstojau.
– Atkrinta versija, kad buvote įsimylėjusi italą ir važiavote į Romą dėl jo?
– Nebuvo jokio italo. (Juokiasi.) Nebuvo sudėtinga ir dėl to, kad universitete sutikau lietuvių. Gyvenau tokiame vienuolių seserų pensione.
– Dauguma dailininkų, baigę įvairias dailės akademijas, mėgsta vakarėlius, gurkšnoti vyną, pasuka į bohemą. O jūs po studijų Vilniaus dailės akademijoje pasukote į Popiežiškąjį Grigaliaus universitetą, kuriame daugiausia studijuoja dvasininkai. Kodėl?
– Taip, dailininkų, ypač studentų, gyvenime netrūksta linksmų vakarų ir vyno. Tada man buvo jau 27 metai. Beveik visi mano draugai tokio amžiaus metė savo bohemas.
Dauguma mano kartos žmonių tokio amžiaus, tuo laiku įėjo į savo vėžes, surado savo kelią. Kaip tik tada mano kartai atsivėrė įvairios galimybės: studijos, stažuotės užsienyje. Todėl kas patraukė su stipendijomis į Skandinavijos kraštus, kas į Prancūziją, Šveicariją. Kas studijuoti, kas ten liko, susirado galerijas. O aš patraukiau į Romą.
Tada su Sauliumi dar nebuvome susituokę. Buvome pažįstami iš matymo. Mudu susituokėme prieš 10 metų. Ne, jis ne dėl manęs neišvažiavo į Niujorką su K.Zapkaus kompanija.
– Ir kai po daugelio metų praėjusį rugsėjį atvažiavote dirbti į Romą, ar džiaugėsi širdis? Jūsų laukė ne tik svajonių darbas, nors ir nelengvas, bet ir puikioji itališka kava, gardieji ledai, romantiški pasivaikščiojimai po garsias senosios Romos vietas.
– Taip, džiaugiausi. Bet gal daugiau buvo – ir dabar tebėra – noro nenuvilti žmonių, susivokti darbuose, atsakingose pareigose. Ledais kavinėje dar nesimėgavau, bet vyras parneša jų iš parduotuvės.
Nors Romoje esu jau pusmetį, dar nepatyriau romietiško gyvenimo atsipalaidavus, ilgų vakarų savo malonumui, pasivaikščiojimų, nes esu susikoncentravusi į darbą. Tada buvo studijų metai, jaunystė, dabar – suaugusio žmogaus gyvenimas. Atidavimas to, ką išmokau per studijas.
– Gal šeštadienį ar sekmadienį vakare einate su vyru pasivaikščioti, pavyzdžiui, prie garsiausio ir žinomiausio Romoje Trevio fontano? Paskui sukate vakarienės į piceriją ar restoraną?
– Dabar prie Trevio tiek turistų – matyt, pandemija turėjo įtakos – kad turėtum brautis per minią šnopuodamas. Nebūtų jokio malonumo. Turėjau darbinius pietus netoli Trevio fontano, tai jau dieną ten baisiausia grūdalynė.
Kita vertus, romiečiai džiaugiasi, kad yra turistų, nes patyrė, jog pandemija buvo badmetis muziejininkams ir būstų nuomotojams. Bet negaliu atsistebėti, kad toks turistų antplūdis Romoje nuo pat Kalėdų.
Ne, prie Trevio fontano nepasivaikščiosi. Turistinių vietų norisi vengti. Paklausau bičiulių italų patarimų ir stengiuosi lankytis ten, kur vaikšto romiečiai. Einame pasivaikščioti į parkus, kurie netoli namų.
Kelis šeštadienius su bičiuliu italu į kalnus netoli Romos buvome išvažiavę.
Į restoranus nevaikštome. Būna vadinamieji darbiniai pietūs su kolegomis ambasadoriais prie Šventojo Sosto, bet nedažnai. Tiesą sakant, tai – rimtas dalykas.
Daug apie valgį net negali galvoti, nes dažniausiai būna pakviestas koks nors svarbus žmogus, kuris daug žino ir kalba. Tai visi šalia lėkščių būna pasidėję bloknotus ir konspektuoja, ką tas žmogus pasakoja. Atmosfera būna draugiška, gali klausti, kas tau neaišku. Maistas – trečioje vietoje. Bet būna skanūs patiekalai šalia bloknotėlio.
– Ar Romoje jūs ir jūsų vyras randate laiko tapyti?
– Įsirengiau namuose dirbtuvėlę. Turėdama minutę laiko bandau ten įpulti padirbėti.
Sauliui geriau, nes jis tapo akriliniais dažais. O akrilas nei smirdi, nei tepa. Jis visame bute gali tapyti. O aš tapau aliejiniais dažais, kurie skiedžiami terpentinu, todėl būtinai turiu turėti savo erdvę, kad nieko neištepčiau.
– Vilniuje turėjote labai daug darbų: buvote Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė, dėstėte Vilniaus universitete, Dailės akademijoje, Vilniaus Šv.Juozapo kunigų seminarijoje, rašydavote straipsnius, tapydavote ir savo darbų parodas rengdavote. Kaip tiek visko spėdavote aprėpti?
– Nepasakyčiau, kad plėšiausi. Būdavo, kai dirbi tiktai prie muziejaus projektų, parodų, nenueini mėnesį kitą į dirbtuvę. Bet būdavo ir laikotarpių, kad kasdien eidavau į dirbtuvę, – ruošdavausi parodai. Man patinka, kai Lietuvoje balandį, gegužę ilgėja dienos ir ta šviesa būna tokia graži, tai ir penktą valandą vakaro nuėjęs į dirbtuvę per tris valandas kalnus gali nuversti.
Kai esi Vilniuje, kai viskas palyginti netoli, kai vaikų nereikia vesti į mokyklas, darželius, būrelius, man atrodo, būtų kvaila po darbo neiti į dirbtuvę, o naršyti išmaniajame telefone.
Mane visur vesdavo smalsumas. Ir dėstyti man labai patinka. Keičiasi kartos, įkvepia jauni žmonės.
O rengti parodas man būdavo svarbu dėl to, kad norėdavosi viešumoje pasitikrinti, iš šalies pamatyti ir draugams bei kolegoms parodyti savo darbus. Juk kai kuo būni patenkintas, kai kuo ne. Ir aktoriai, ir poetai, ir dailininkai, ir muzikantai – visi menininkai tai žino. Viešumas tave tarsi prapučia. Kartais gal ir sukrečia.
Kuo nors išskirtinė nesijaučiu. Bet tikrai galėčiau pasidžiaugti, kad Bažnytinio paveldo muziejuje dirba nuostabus kolektyvas, ir aš visada jaučiausi draugų, bendraminčių komandoje. Nebuvo taip, kad būčiau buvusi kažkoks prievaizdas ir turėjusi visus ganyti nuo ryto iki vakaro. Va, vadovas tempia jungą ir visus prižiūri. Tas darbas buvo malonumas.
O šalia jo – tapyba. Netapyti negalėčiau. Todėl ir pavyko surasti pusiausvyrą.
