Per 25-erius santuokos metus Dalia ir Dexteris pirmą kartą dirbo kartu. Jiems teko griežtai rankose laikyti projektą, kurio biudžetas – 150 milijonų JAV dolerių. Kai gauni tokį projektą, anot D.Ibelhauptaitės, nėra asmeninio gyvenimo. „Tavo gyvenimas dingsta, išeina, neegzistuoja. Visas gyvenimas tampa darbu, nes didelė atsakomybė padaryti šį darbą puikiai.
Neturi nei savaitgalių, nei vakarienių su draugais, nei atostogų. Kai filmuoji, išvažiuoji iš namų maždaug pusę šešių ryto, o grįžti apie 11 val. vakaro. Valgoma filmavimo aikštelėje, biure. Asistentai rūpinasi, kad režisierius nebūtų alkanas“, – pasakojo D.Ibelhauptaitė. Filmas „Užblokuotas“ buvo kuriamas „Skydance“ studijoje, kurios vizitinė kortelė Holivude – didieji veiksmo filmai, tokie kaip „Asas Maverikas“ ir „Neįmanoma misija“.
Jame vaidina Holivudo garsenybės Chrisas Evansas, žinomas dėl savo superherojų vaidmenų filmuose „Kapitonas Amerika“, „Keršytojai“, „Ištraukti peiliai“, Ana de Armas, tapusi pasauline žvaigžde nusifilmavusi juostoje apie Džeimsą Bondą „Mirtis palauks“, o šiemet nominuota „Oskarui“ už Marilyn Monroe vaidmenį filme „Blondinė“, Adrienas Brody, pelnęs „Oskaro“ apdovanojimą už vaidmenį filme „Pianistas“. „Užblokuoto“ premjera įvyko balandžio 21 d. – ji buvo pasiekiama viso pasaulio žiūrovams „Apple TV+“ platformoje. O kelios dienos iki to raudonasis kilimas nusidriekė Niujorko Lincolno aikštėje esančiame kino teatre ir Londono kino teatre „Ham Yard“.
Tai – romantinis veiksmo filmas. Paprastas vyras, ūkininkas, pragyvena iš to, ką užaugina savo ūkyje ir parduoda. Vieną dieną Vašingtono miesto turguje pardavinėdamas daržoves jis sutinka merginą, kuri jam labai patinka. Su ja puikiai praleidžia visą parą. Tikėdamasis vėl su ja susitikti parašo jai daugybę SMS žinučių. Tačiau ji po kiek laiko į tas žinutes neatsako – jį užblokuoja.
Jis nusprendžia ją surasti. Išsiaiškinęs, kad ji Londone, ten nukeliauja ir... yra pagrobiamas, užmigdomas ir vėliau kankinamas. Išaiškėja, kad ta moteris yra ne meno kuratorė, kaip jam prisistatė, o patyrusi įspūdingų gebėjimų CŽV agentė. Nuo tada ir prasideda tarptautiniai jų nuotykiai.
„Tai istorija apie du atsitiktinai įsimylėjusius žmones iš visai skirtingų pasaulių ir apie tai, kas atsitinka, kai tie pasauliai susikerta ir įstumia juos į pavojų. Ypatinga problema iškyla, kai vienas jų tuo metu vykdo gyvybiškai svarbią slaptą misiją. Tuomet vieno žmogaus pasaulis paveikia kitą žmogų. Ir tas kitas žmogus kartais padaro stebuklingų dalykų dėl meilės. Filmo veiksmas vyksta ne tik Londone, bet ir Pakistane, Afganistane, negyvenamoje saloje, paskui Vašingtone, Amerikoje“, – trumpai jo siužetą apžvelgė D.Ibelhauptaitė.
– Dalia, tokia plati filmo geografija ir intensyvus veiksmas leidžia spėti, kad čia kažkas panašaus į filmus apie slaptąjį agentą Džeimsą Bondą.
– Daugelis, kurie jau matė šitą filmą, dėl jo didelio masto, vizualumo, kompleksiško veiksmo lygina jį su bondiados filmais. „Užblokuotas“, kaip ir filmai apie Džeimsą Bondą, yra apie tikrus žmones ir jų santykius, apie tikrus nuotykius. Veiksmas nevyksta išgalvotoje planetoje. Viskas labai tikra – viskas apie tikrus jausmus, tikrus įvykius. Matyt, tai priežastys, dėl kurių kyla palyginimas.
Šiais laikais daugelyje populiarių filmų, kaip „Žvaigždžių karai“, „Avataras“, „Marvel“ filmai, personažai ir veiksmo vietos nėra realūs, viskas – fantastika. Pagal filmo mastą, sudėtingumą, specialiuosius efektus, daugybę masinių scenų tai yra didelis veiksmo filmas. Prie jo dirbo tūkstančiai žmonių. Jo biudžetas taip pat didelis – 150 milijonų JAV dolerių.
– Pirmą kartą dirbote kartu su savo vyru D.Fletcheriu. Esate filmo „Užblokuotas“ ir prodiuserė, ir masinių scenų režisierė. Bet dažnai būna, kad kūrėjų nuomonės išsiskiria. Ar aršiai diskutuodavote su vyru vienu ar kitu klausimu?
– Kine režisierius yra vienas. Jo vienintelio vizija yra svarbiausia ir prie jos įgyvendinimo prisideda nemaža komanda. Taip, aš organizavau Dexteriui masines scenas, tačiau dariau dar kokius dešimt kitų darbų. Pagal veiklos apibūdinimą arčiausiai būčiau kūrybinė filmo prodiuserė, tačiau oficialus mano statusas – koprodiuserė.
Manau, kad kūrybinis prodiuseris yra tas žmogus, kuris turi padėti režisieriui neabejoti kiekvienu jo sprendimu, kad jis tikrai 1000 procentų būtų įsitikinęs, jog sprendimas yra teisingas. Šitą filmą pradėjome kurti jau po karantino. Per 25-erius bendro gyvenimo metus niekada tiek daug nesiginčijome. Bet mes ir niekada nedirbome kartu. Manau, kai yra tokio grandiozinio masto projektas, labai didelė finansinė atsakomybė ant Dexterio pečių, įtampa ir darbų krūvis yra daug didesni.
Klaidos tokiame projekte būtų katastrofa, todėl jų negali būti. Ilgai mudu analizavome medžiagą, Dexteris dirbo su fantastiškais dailininkais, specialiųjų efektų kūrėjais vizionieriais, visi įsivaizdavome, kaip viskas atrodys. O dėl ginčų?
Visi ginčai kyla dėl to, kad rezultatas būtų geriausias. Kaip padaryti filmą geresnį, įdomesnį, unikalesnį. Tai labai svarbu. Kai stačiau operas su „Vilnius City Opera“ trupe, jeigu nebūčiau turėjusi ginčų su maestro Gintaru Rinkevičiumi ir spektaklio kostiumų dailininku Juozu Statkevičiumi, mes niekada nebūtume sukūrę nieko vertingo.
– Kaip sekėsi organizuoti masines scenas?
– Kai filmas toks didelis, su režisieriumi dirba keli žmonės, kurie jam padeda kurti atskirus filmo elementus. Masinės scenos – Dexterio vizija, o aš išpildžiau tas scenas. Didžiausiose scenose turėjau net šešis asistentus. Pirmiausia atrinkau 3800 statistų, kuriuos filmuosime, nors atėję buvo kur kas daugiau. Sugalvojome kiekvienam po individualų vaidmenį. Didžiausia scena buvo, kurioje pasirodė 400 žmonių, – tai turgaus scena Pakistane. Ją filmavome penkias naktis po 12 valandų.
– Gal jūs Dexteriui patarėte pagrindiniams vaidmenims rinktis Chrisą Evansą (Cole) ir Aną de Armas (Sadie)?
– Filmo scenarijus parašytas specialiai Ch.Evansui, nes jis norėjo sukurti personažą, kuris būtų visiška priešingybė ankstesniems jo vaidmenims. Jis – tikras veiksmo filmų herojus. O čia jis norėjo sukurti personažą, kuris kardinaliai skirtųsi nuo tų, dėl kurių jis yra žinomas. Sadie vaidmenį turtėjo atlikti Scarlett Johansson, tačiau ji buvo užimta kituose darbuose. Jau keleri metai Dexteris manė, kad A.de Armas yra puiki aktorė.
Atkritus S.Johansson, atsivėrė puiki galimybė pakviesti Aną. Rinkdamasis aktorius Dexteris – idealus. Jis puikiai žino, jaučia, kokie žmonės ką turėtų vaidinti. Vienas šio filmo privalumų ir kuo jis skiriasi nuo kitų veiksmo filmų yra tas, kad jame vaidina labai talentingi, žinomi aktoriai. Pavyzdžiui, A.Brody, kuris yra laimėjęs „Oskarą“ už vaidmenį filme „Pianistas“. „Užblokuotame“ jis vaidina blogiuką. Jo parankiniai – Mike’as Mohas, kuris Quentino Tarantino filme „Vieną kartą Holivude“ vaidina kovos menų legendą Bruce’ą Lee, ir daugelio brolių Joelio ir Ethano Coenų filmų aktorius Timothy Blake’as Nelsonas.
Tai rimti Amerikos kino ir teatro aktoriai. Kad jie vaidina šiame filme, sakyčiau, didelis Dexterio pasiekimas – jis tiesiog pritraukė tokius gerus aktorius. Kita vertus, Dexteris norėjo truputį pakeisti veiksmo filmo žanrą, nes dažnai veiksmo filmuose visi laksto, šaudo, gaudo, bet nelabai aiškus siužetas – kas vyksta ir dėl ko. Jis tai norėjo padaryti labai vizualiai, meniškai labai įdomiai ir viską pagrįsti aiškia logika. Paprastai veiksmo filmuose vyras yra pagrindinis herojus, kuris viską gali, ir turi draugę, kuri tokia truputį beviltiška gražuolė ir bėga jam iš paskos.
O čia vaidmenys apversti atvirkščiai: pagrindinė veiksmo herojė – moteris, o vyras ne itin gali prisidėti prie jos darbų. Todėl tas įsimylėjėlis ūkininkas ir sako: „Aš esu draugas („boyfriend“)“. Viduryje Amerikos, Arizonoje, vyko šio filmo testavimas – jis buvo parodytas iš anksto nieko nežinantiems žiūrovams, atrinktiems pagal amžių, išsilavinimą, etninę kilmę. Filmą žiūrėjo 500 žiūrovų: 250 moterų ir 250 vyrų.
Po peržiūros jie turėjo raštu atsakyti į daug klausimų, pagrindinis buvo šis: kaip vertinate šį filmą? Netikėta, bet 91 proc. moterų filmą įvertino „excellent“ (puikus). Tai visus labai nustebino, nes paprastai moterys veiksmo filmų nežiūri arba jie joms nepatinka. Toks įvertinimas parodė, kad šis filmas kitoks. Vyrų vertinimas buvo 88 proc.
– Ar sunku suvaldyti tokį milžinišką projektą?
– Kai tokio didelio masto filmas ir toks didelis biudžetas, labai sunku. Dexteriui tai buvo nauja patirtis. Ir man. Bet tai susiję su mano gyvenimo istorija. Pirmoji man pasiūlyta režisuoti opera buvo „Don Žuanas“ – Italijoje, Toskanoje, Batinjano vienuolyno kieme. Vasarą ten vyksta operos festivalis. Pamaniau, kaip dramos teatre nepradedi režisuoti nuo „Hamleto“, taip operoje nepradedi nuo „Don Žuano“. Bet jeigu tave rimtas profesionalas kviečia, būtų kvaila atsisakyti. Tad būti koprodiusere kine, kai tavo pirmas filmas yra veiksmo filmas, negana to, įspūdingo 150 milijonų dolerių biudžeto, truputį sudėtinga.
Bet aš turiu fantastišką patirtį – 15 metų prodiusavau savo operas „Vilnius City Opera“ trupėje. Visko išmokau Vilniuje. Visiškai visko. Dabar tik nulių daugiau prie skaičių, o problemos panašios. Buvo labai sunku dėl atsakomybės, bet niekada nesijaučiau nei sutrikusi, nei nežinanti, ką daryti: o Dieve, kaip čia bus? Aktyviai į šio filmo darbus kibome nuo 2021 m. spalio.
Pasiruošimas Džordžijos valstijoje, Atlantoje, vyko aštuonis mėnesius. Filmavimai truko nuo 2022 m. vasario iki gegužės vidurio šešias dienas per savaitę po 12 valandų per dieną. Tuo metu gyvenome Atlantoje, nes dabar ten – Pietų Holivudas, apie 80 proc. stambaus masto filmų yra filmuojama būtent ten. Filmas buvo užbaigtas – sumontuotas, sukurti specialieji efektai, muzika ir viskas sujungta į visumą per aštuonis mėnesius Los Andžele šių metų vasarį.
– Kokiu tempu ir kaip tuo metu gyvenote? Dėl tokios įtampos kai kuriuos žmones užpuola nemiga. Ar neprireikė migdomųjų?
– Ne, jokių vaistų mes nevartojame. Kai dirbi prie tokio didelio projekto, tavo gyvenimas yra suorganizuotas – už režisieriaus, pagrindinių aktorių gyvenimą atsakinga kino studija. Ten, kur vyko filmavimai, – Atlantoje, Los Andžele, jiems buvo išnuomoti dideli namai su visais būtinais patogumais. Pavyzdžiui, kai Dexteris montuoja filmą, name turi būti labai didelis ekranas. Kartais žmonėms atrodo, kad tokie dideli namai yra dėl komforto, prabangos, bet jie skirti darbui.
Jeigu yra didelis darbo kambarys, jame vyksta susitikimai, į kuriuos sueina ir 16, ir 20 žmonių. Ir visi tame kambaryje turi tilpti. Ne visada viskas būna biuruose. Įtampa labai didelė, darbo krūvis taip pat labai didelis. Sunku dėl to, kad tai trunka ilgą laiką be pertraukos. Ne taip, kad mėnesį padirbai, ir viskas. Žinai, kad dirbsi pusantrų metų, ir turi būti psichologiškai ir fiziškai pasiruošęs tai kelionei. Sveikata negali nuvilti.
Per tuos pusę metų tik porą savaitgalių buvome išvažiavę į gamtą. Kai Dexteris grįždavo vėlai vakare iš aikštelės, dėliodavo įvairias dėliones. Taip nuslopindavo įtampą, kartu sukoncentruodavo dėmesį, nes tu negali atsipalaiduoti. Aišku, už viską turi sumokėti tam tikrą kainą. Todėl kai vasarį baigėme filmą ir grįžome į Europą, iš karto važiavome trims savaitėms į savo mėgstamą kliniką Austrijoje, į kurią vykstame kas keleri metai.
– Režisūra – ypač vieniša profesija. Turbūt aikštelėje Dexteriui buvote ir psichologinė, moralinė atrama?
– Taip. Visiškai. Buvau ir jo užnugaris. Kai jis žiūri į priekį, tu turi žiūrėti aplinkui – stebėti, kas tuo metu vyksta. Tokios partnerystės nėra retas dalykas. Nemažai puikių režisierių, kaip Christopheris Nolanas, Davidas Fincheris, Bazas Luhrmannas, Damienas Chazelle, kurie vykdo didelius projektus, dirba su žmonomis, partnerėmis. Kai daromas didelės apimties projektas, režisierius vienas negali visko aprėpti, todėl jam reikalingas žmogus, kuriuo gali pasitikėti.
Net kai Francis Fordas Coppola kurdavo filmą, visada aikštelėje būdavo jo žmona Eleanor – filmuodavo, kaip jis dirba. Bet iš tiesų aikštelėje ji būdavo ne tik dėl to. Aš aikštelėje esu Dexterio kompiuterio išorinis standusis diskas, kurį jis įjungia, kai jam reikia daugiau informacijos ir didesnių pajėgumų.
