Daugiau nei dešimtmetį svetur savęs ieškojęs ir sandėliuose automobilinį krautuvą vairavęs vyras atviras: „Mėgaujuosi vidine ramybe savo Naujojoje Akmenėje ir šįkart tikrai tikiu, kad gyvenimas po 40-ies tik prasideda“, – šypsojosi po pertraukos į sceną vėl tvirtai žengiantis dainininkas.
Grįžti namo – geriausias Dovydo dešimtmečio sprendimas, kurio jis nesigailėjo nė sekundės.
Prieš trejus metus į Lietuvą Dovydas parskrido paskutiniu lėktuvu prieš pat karantiną, o netrukus dėl koronaviruso pandemijos nebegalėjo išvykti net į kitą rajoną.
Naujoji Akmenė šiuo metu vadinama pramonės lopšiu, tad gimtajame krašte susirasti darbą svetur įvairų transportą vairavusiam lietuviui nebuvo sunku. Tačiau neseniai jis paliko darbą sandėlyje ir atsidavė muzikai.
Dovydas neslepia – vairuojant automobilinį krautuvą mintis, kad kada nors vėl galės dainuoti, tyliai viduje kirbėjo nuolat.
Savo malonumui pradėjęs dainuoti Naujosios Akmenės chore, čia dainininkas susipažino su Aurimu Švažu. Kartu juodu ir nusprendė atsiduoti muzikai ir kryptingai to siekti „Lietuvos balso“ projekte.
Prasidėjus projektui Dovydas sukasi kaip voverė rate, juolab kad koncertų užsakymai jau rikiuojasi iki ateinančio rudens. Kadangi nesamdo vadybininko, abu su Aurimu patys derina koncertus, planuoja laiką, be to, repetuoja ir vis dar dainuoja mėgstamame chore.
„Mano išėjimas iš muzikos pasaulio prieš daug metų buvo labai sąmoningas. „Ventukai“ buvo vaikų grupė, ten dainuodamas nuo aštuonerių metų su jais užaugau, nuolat važinėjome koncertuoti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Kai viskas nutrūko, mane ištiko lengvas šokas – viskas, kas bus toliau? Ką noriu daryti?
Buvo keletas televizinių projektų, tačiau jie tik išblaško, viską dariau lyg ne savo koja – tikiu, kad tai matė ir žiūrovai. Blaškymasis mane privedė prie to, kad nusprendžiau iškeliauti savo malonumui, o keliauti aš be galo mėgstu“, – pasakojo Dovydas.
Pirmiausia jis išvyko į lietuvių pamėgtą Angliją. Mokykloje vokiečių kalbos mokęsis jaunuolis netrukus išmoko ir anglų kalbą.
„Londone važinėdamas metro pamačiau, kad tokių talentų kaip aš pilnos metro stotys, – juokėsi jis. – Pradėjau dirbti viešbutyje ir man visai neblogai sekėsi. Keliavau, važinėjau, siuntinėjau gyvenimo aprašymą ir vis atsidurdavau skirtingose šalyse – dirbau Olandijoje, Švedijoje, Belgijoje, o kaip turistas apkeliavau visą Europą.“
Dovydas patikina – būtent solo kelionės jį ir subrandino. Visą laiką reikėjo galvoti, nesutrikti, uoliai mokytis kalbų, bendrauti su žmonėmis – tai vyras ir vadina gyvenimo universitetu. Keliaudamas spėjo ir susituokti, ir išsiskirti.
„Taip ir prabėgo daugiau nei dešimtmetis. Metai eina, įsipareigojimų neturėjau, tad tiesiog atėjo laikas, kai pašaukė namai. Naujoji Akmenė – mano namai, čia turėjau kur gyventi, o vėliau supratau, kad vairuojančiam žmogui visiškai nereikia gyventi didmiestyje – visur galiu nuvažiuoti.
Čia gyventi su vaiku gera, į darželį ar muzikos mokyklą jį nuvedu per kelias minutes, visos pramogos pasiekiamos automobiliu.
Aš nesakau, kad neteks kraustytis į didesnį miestą, – gyvenimas parodys. Kelias dienas pabuvęs Vilniuje ar Klaipėdoje jau noriu namo, man patinka čia išeiti pasivaikščioti vakarais, jaučiuosi savas.
Mano džiaugsmas – namai, šeima, kokybiškas miegas. Dabar tas etapas, kai nenoriu nei vakarėlių, nei kompanijų“, – pasakojo vyras.
Paklaustas, ar šiandien gali pragyventi iš muzikos, Dovydas atviras – priklauso nuo to, kaip nori gyventi. Jam svarbiausia, kad namuose būtų jauku, šiek tiek pakeliauti, investuoti į save kaip atlikėją, pavalgyti ir apsirengti. Tam tikrai užtenka, dar ir lieka.
„Kai gyvenime esi tiek kartų nudegęs, norisi ramiai išlaikyti balsą – dvi dienas po 6 valandas jau nebepadainuočiau. Tikrai nesėdžiu su chalatu užsidėjęs karūną, kad man skambintų ir kviestų į koncertus, su Aurimu darbuojamės išsijuosę.
Žingsnis po žingsnio, blaivia galva einame pirmyn. Anksčiau svajojau tyliai, o šiandien matau, kad tos svajonės pildosi kasdien. Dainuoti ir iš to dar šiek tiek uždirbti – mano džiaugsmas“, – sakė vyras.
Namai – Dovydo tvirtovė pirmiausia dėl to, kad juose yra laukiamas. Pabūti vienas jis mėgsta, tačiau po dienos pasiilgsta namų šurmulio.
Vasarą juodu su mylimąja Elena Kuzminskyte paminės dvejų metų pažinties sukaktuves. Tuomet iš užsienio su sūnumi taip pat grįžusi moteris atkreipė kartu dirbusio sandėlininko dėmesį, tad Dovydas juokėsi, kad jo romanas – tarnybinis.
„Pradėjome labai gražiai bendrauti, važinėti į filmus ir po dviejų mėnesių aš nusprendžiau jos paklausti, ar ji nenorėtų kartu apsigyventi? Juk man tuoj 40 metų, labai norėjau ne susitikinėti, o gyventi, matyti kasdien.
Žinojau, kad ji ne viena, kad turi sūnų, mano bendravimas su Dominyku buvo puikus, greitai tapome draugais“, – pasakojo D.Kumpikevičius.
Dovydas neslepia, kad ankstesnės patirtys, skyrybos davė jam ne vieną reikšmingą pamoką. Svarstymai, dvejonės, filosofavimai, ką padariau ne taip, kaip elgčiausi šiandien, ar dar rasiu žmogų, kuriam galėsiu save visą atiduoti, vyrui nebuvo svetimi.
„Tikėjausi, kad dar sutiksiu savo žmogų. Žmogau, nebekartok, kas buvo blogai anksčiau, stenkis! – kartojau sau sutikęs Eleną. Nenoriu jos keisti, noriu mylėti kasdien su viskuo, ką ji turi, – ir tobulo, ir galbūt kartais erzinančio. Mylėti ir gyventi daug paprasčiau, kai nenori žmogaus matyti sudėlioto pagal savo viziją, kaip tau patogu.
Ramybės namuose tikrai nerandu – čia nuolat šėlsta itin aktyvus berniukas, jei nueisiu miegoti – čia pat lovoje turėsiu draugą, turėsiu atsakyti į nuoširdžius vaiko klausimus: kur buvau, ką dainavau, gal turiu parodyti telefone. Bet man čia gera būti. Labai tikiuosi, kad esu su tinkamu žmogumi, dėl to apie mus ir pasakoju“, – šypsojosi Dovydas, kuriam geriausias laisvalaikis – trise su šeima.
Ar buvo lengva prisiimti atsakomybę už ne savo vaiką? Dovydas atviras – tai jam nė akimirkos nebuvo problema. Jis ne tik tą atsakomybę už šeimą prisiėmė, bet ir jos norėjo.
„Mano brolis – geriausias mano draugas visuose gyvenimo etapuose, šeimoje visi mane palaiko, kalbėjomės su jais apie tai. Gal draugams ir tapau nebeįdomus, bet man viskas tikrai labai gerai.
Mudu su sūnumi sutariame puikiai, jo darželio draugai mane vadina Dominyko tėčiu, kartais, matyt, paveiktas aplinkos, ir jis pats mane taip pavadina. Vis dėlto pats to nei siekiu, nei galvoju apie tai“, – pasakojo Dovydas.
Vyras žino – jo antroji pusė pasvajoja ir apie vestuves. Dovydas jų taip pat nelinkęs numesti savieigai – jis irgi vis dažniau pagalvoja apie šią gražią šventę. Pora pasvajoja ir apie daugiau vaikų.
„Visa širdimi noriu Elenai, kuri niekada nebuvo ištekėjusi, suteikti tą džiaugsmą. Nes šįkart tikrai tikiu, kad Elena su Dominyku – mano šeima. Nebenoriu būti vienišas – jau prisibuvau. Sau linkiu, kad man pavyktų visa tai, ką dabar turiu, išlaikyti. O tai nemenkas darbas “, – atviravo D.Kumpikevičius.
