Vaida tiesiog nustebino savo paprastumu. Repšių šeimai patinka tikri dalykai. Kažkada Marius yra pasakęs: „Kuo paprasčiau, tuo genialiau“.
Ar jai sunku gyventi su žinomu žmogumi? Po „Išvarymo“, „Šventojo“, kitų spektaklių, filmų žmonės Marių atpažįsta gatvėje, parduotuvėse, o juodu dažnai ten būna kartu.
„Aišku, kartais turi pagalvoti, kur su kuo ką šneki, kad nepasakyčiau to, ko nereikia. Bet nėra taip, kad būtų sunku. Nėra taip, kad man gatvėje iš paskos kas nors bėgiotų – čia ne Holivudas. Kartais kokia nors paauglė paprašo nusifotografuoti kartu su Mariumi. Kartais su Mariumi fotografuojamės prie sienelės – ateini į renginį ir to neišvengsi“, – pasakojo V.Repšienė.
Ankstų rytą Vaida išskubėdavo į darbą banke, o Marius, kadangi spektakliai būna vakare, sėsdavo prie stalo ir rašydavo. Pirma dienoraštį, paskui – knygą.
Spalvingą vaikystę, paauglystę (kokia tik veikla tada jis neužsiiminėjo, kuo tik nesvajojo būti!), studijų metus, kelią į aktoriaus profesiją, skaudžius išgyvenimus, taip pat atsėlinusią ligą M.Repšys išguldė autobiografinėje knygoje „Heraklis Nr.4“.
Šiuo itin sunkiu gyvenimo periodu, kai Marius susirgo, Vaida nepalūžo. „Vaida yra mano apsauga“, – knygoje teigia Marius.
– Nors Mariui dažnai tenka vaidinti banditus, gyvenime jis kitoks: emocingas ir nuoširdus, po spektaklių ir filmavimų ne šėlsta su bohema, o skuba namo pas jus ir vaikus. Ar atidžiai sekate savo vyro darbus teatre, kine?
– Tenka sekti. Juk žinai, ką jis daro, kur eina, kuo užsiima. Vien dėl šeimyninių aplinkybių turi sekti, kad žinotum, kas vaikus iš kur nors paims, kur nuveš, kas su jais pabus.
– Kuris Mariaus vaidmuo jums labiausiai patiko – ar labai ryškus, keiksmažodžių fontanais trykštantis emigrantas Vandalas spektaklyje „Išvarymas“, ar herojiškas Laurynas „Katedroje“, ar darbai „Lilijome“, kur jis suvaidino net tris skirtingus personažus, ar vaidmenys filmuose?
– Labai sudėtinga įvertinti. Nes kai eini į spektaklį ar filmą, kuriame Marius nevaidina, tu tiesiog eini kažką pamatyti, įspūdžių pasigaudyti. O kai eini į Mariaus spektaklį, tai visada eini ne tik bendrą rezultatą, bet ir Marių pamatyti – kaip jam vaidmuo pasisekė.
Bet turbūt įsimintiniausias spektaklis iš tų „grandiozinių“ – „Išvarymas“. Tai legendinis spektaklis.
O iš naujesnių jausmus paliečia „Vaidina Marius Repšys“, kuriame jis pasakoja savo istoriją: kaip jis jautėsi, kaip apskritai jaučiasi žmonės, turintys psichikos sutrikimų. Nors esu šalia visą laiką, bet spektaklyje viską pamačiau dar giliau. Tai atviras spektaklis, o kartu ir pagalba kitam sergančiajam ir jo artimiesiems – kad žinotų, jog jis ne vienas toks yra.
– Filme „Šventasis“ yra meilės scena. Ar nesukilo pavydas, kai savo vyrą pamatėte lovoje su kita moterimi?
-Manau, tokias filmų scenas visi romantizuoja. Tai atrodo labai romantiška, vos ne tikroviška. Aišku, žmogiškai gal kažkas ir dilgteli. Bet kai žinai, kaip tai vyksta filmavimo aikštelėje, kad tai yra jų darbas, toks techninis darbas, kur kameros aplinkui, nepuoli pavyduliauti. Manau, kad aikštelėje nėra tos romantikos, kuri matoma filme.
– Jūs su Mariumi mokėtės toje pačioje mokykloje. Jūs mokėtės labai gerai, buvote dešimtukininkė, o Marius buvo mokyklos chuliganėlis, kuris tingėjo mokytis. Tarp jūsų buvo toks kontrastas...
– Taip, mes kartu jau 23-eji metai. Nuo 15-os metų... Gal kontrastai traukia, nežinau. Tokie laikai buvo, kad mūsų mokykloje – Vilniaus 21-ojoje vidurinėje (dabar Gerosios Vilties progimnazija) viešai iškabindavo mokinių pažangumo sąrašus. Aš būdavau kokioje 9-oje vietoje, o jis – kokioje 109-oje. Blogų berniukų, visokių „šaikų“ toje mokykloje būdavo pilna.
Aišku, išgirsdavau ir mokytojų replikų: kaip tu, pirmūnė, gali su juo draugauti, blogai mokosi, chuliganas.
Bet mes buvome įsimylėję, ir viskas. Marius buvo iš „šustresnių“, įdomesnių vaikinų. Kartą per Valentino dieną – mūsų mokykloje veikdavo Valentino dienos paštas – gavau iš jo atviruką. Taip viskas pamažu ir prasidėjo.
Pradžioje skrajoji padebesiais. Pamačiau šiltą, atvirą, fainą žmogų, su kuriuo būdavo smagu būti. Vaikščiodavome Vingio parke, žiema buvo, šalta. Bet vaikštai ir net nejauti, kad šalta. Daug bendraudavome, kalbėdavome. Būdavo apie ką kalbėti, būdavo įdomu. O tie pažymiai nebuvo reikšmingi. Nuo jų jis nebuvo nei geresnis, nei blogesnis. Žmogus yra toks, koks yra.
Po vidurinės aš įstojau į Vilniaus Gedimino technikos universitetą, baigiau verslo vadybos ir administravimo bakalaurą ir magistrą. Marius įstojo į Edukologijos universitetą, kur studijavo kūno kultūrą, vėliau – į Muzikos ir teatro akademiją.
Po aštuonerių metų draugystės susituokėme.
– Ar vaikai perima tėvo pomėgius? Ar dukra iki šiol žaidžia šachmatais, skambina pianinu?
– Ne, Greta (11 m.) šachmatais jau nebežaidžia. Kažkada sūnus Julius (7 m.) man sako: „Žiūrėk, mama, tėtis groja pianinu, saksofonu, sesė mėgsta teatrą, o aš irgi mėgstu groti pianinu. O tu, mama, ką mėgsti?“
Aš – labiau tiksliųjų mokslų atstovė. Pradinėse klasėse šokau tautinius šokius, paskui pasirinkau sportą, ilgus metus žaidžiau rankinį.
O vaikai tikrai daug ką perima iš Mariaus. Ne tai, kad jiems sakome: „Tu eisi į muzikos mokyklą“. Tiesiog tai vyksta natūraliai. Dukra kažkiek laiko lankė šachmatus, bet, matyt, jai tai neprilipo. Tada įstojo į muzikos mokyklą, porą metų pasimokė dainavimo. Dainavimas jai patinka, bet nepatiko, kad paraleliai turi ir groti.
Pastaruoju metu ji šoka tautinių šokių kolektyve ir lanko teatro studiją „Elementorius“. Jeigu nuomonė nepasikeis, sakė, bus aktorė. Tikrai užsikabino už teatro.
Sūnus irgi lankė fortepijono pamokas, šiuo metu tai pristabdėme. Bet lanko futbolą, robotiką. Labai dažnai namuose prisėda prie pianino, net klausia, kada vėl eis mokytis groti. Vaikai linkę į meninę pusę. Tačiau sūnui nesvetima ir matematika. Marius labai myli savo šeimą, mamą, brolį, močiutę, patėvį. Man labai patinka, kad jis su vaikais bendrauja atvira širdimi. Jeigu būna su vaikais, tai būna iš širdies. Jeigu ir yra balsą pakėlęs, tai tuos kartus galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.
– Kai šeima taip linkusi į menus, ar nenorėtumėte keisti profesijos?
– Kartais pagalvoju, kad gal norėčiau ką nors kita veikti. Bet nežinau, šiuo metu man viskas gerai taip, kaip yra.
Palyginti su Mariaus veikla, kai ten viskas marga, persipynę ir daug įvairių darbų, tai mano ta gyvenimo pusė – darbas banke – yra stabili. Ten dirbu 15 metų, esu kredito produktų administravimo skyriaus vyr. specialistė.
***
Verčiu knygą lapas po lapo. M.Repšio pasakojimas sukrečia, jo plunksna eina lyg per sviestą, emocionaliai ir be pagražinimų, kad negali knygos užversti.
„Sveiki, aš – Heraklis. Ir aš esu bipolikas. Mano gyvenimas panašus į greitąjį traukinį. Viena jo stotelė – dangus, o kita – bedugnė. Viena mano diena kupina euforijos, pergalių ir didelių siekių.
Kitą atsliūkina liūdesys, pabėga svajonės, norisi slėptis nuo visų tamsiame kambaryje ar užsikloti galvą antklode. Nepasitikėjimas savimi apsigyvena kiekvienoje kūno ląstelėje, o galvoje gimsta siaubingos mintys apie tai, kad geriau išvis nebūti...“ – knygoje „Heraklis Nr.4“ rašo M.Repšys.
Dedikacija – metaforiškai iškalbinga: „Knyga skiriama visiems pasaulio tiltams, stogams ir virvėms“.
Tiems, kurie prislėgti dvasios ligos nori nusižudyti.
– Kaip Mariui kilo mintis parašyti autobiografinę knygą „Heraklis Nr.4“, kurioje atvirai rašo apie savo gyvenimą nuo vaikystės, patirtus dvasinius išgyvenimus, taip pat apie psichikos ligą? Gal jūs paskatinote imtis plunksnos?
– Jis pats sugalvojo: aš rašysiu knygą, bandysiu. Jam rašymas buvo kaip terapija. Ir iki tol jis rašydavo tokius ryto puslapius. Tai kaip ir dienoraštis, ir ne dienoraštis. Ir pats knygos rašymas jam buvo irgi terapija. Visa tai, ką jis išgyveno savo viduje, išliejo į tuos puslapius.
Kai knyga pasirodė, žmonės dėkojo, kad jis taip atsivėrė, sakė, kad tokia knyga labai reikalinga. Ir iki šiol kartais Mariui parašo: „Dabar man bent lengviau, kad aš ne vienas toks esu“.
– Kaip priėmėte suvokimą, kad jūsų vyras serga psichikos liga – bipoliniu afektiniu sutrikimu, kuris turi dvi fazes: manijos ir depresijos? Manijos, pakilimo, fazėje žmogus būna kupinas jėgų, planuoja darbus, veiklas ir gali nuversti kalnus. O kai užeina depresija, gali kristi į gilią dvasinę duobę ir net nusižudyti.
– Suvokiau, kad čia – ne nuotaikų svyravimai, sunkus laikas, perdegimas. Realiai suvokiau, kad tai yra liga. Bet kažkokio didelio šoko, panikos, tragedijos tame nemačiau, nejaučiau.
Antras vaikas ką tik buvo gimęs. Tu žinai, kad turi susitelkti ne tik į vyrą, bet ir į vaikus, negali palūžti. Priėmiau tai natūraliai: taip yra. Tuo metu reikėjo spręsti problemą ir nebuvo kada klausti: kodėl taip atsitiko, kodėl mano vyrui, kodėl aš turiu viską vežti?
Tai būtų buvęs toks savęs gailėjimas. Priimi tai, kad dabar taip turi būti ir dabar tu turi su tuo susidoroti.
Apie tai mažai kas kalbėdavo. Sakydavo: depresija, žmogus nieko nenori, guli lovoje, jam liūdna, nenori dirbti. Bet niekas nekalbėdavo, kad yra bipolinis sutrikimas, kai būna depresijos ir manijos periodai, kai žmogus – atvirkščiai – ne liūdi, o skrajoja, planuoja nerealius planus. Tą nelabai akcentuodavo.
Aišku, būdavo keista, kad žmogui viskas gerai ir staiga – nėra nuotaikos. Vėl atrodydavo: gal jo toks charakteris, gal persidirbo, todėl blogai jaučiasi.
Man atrodo, Dievas mums siunčia iššūkius su tam tikra misija kažką suprasti, kažką gauti iš to. Sustiprėti pačiam kaip žmogui, kažką santykiuose išsiaiškinti, kas buvo neaišku.
– Ar vyro liga neišprovokavo santuokos krizės: sukam skirtingais keliais?
– Ne. Manęs klausia, ar man sunku. Man nei sunku, nei lengva. Man atrodo, kai žmonės gyvena kartu, nesvarbu, susituokę ar nesusituokę, jie turi jausti vienas už kitą atsakomybę ir vienas kitu rūpintis. Kad liga privestų prie skyrybų, tai taip nebuvo. Tikrai ne. Kodėl ji turi privesti prie skyrybų? Dėl to, kad per sunku su tuo žmogumi?
Liga gali tapti skyrybų priežastimi, manau, tokiu atveju, jeigu žmogus nenori gydytis, nesigydo, nededa pastangų į tai. Ir antroji pusė praranda viltį jam padėti.
Marius geria vaistus, sąžiningai klauso gydytojos. Jis saugo save, stengiasi laikytis režimo, kad tarp darbų būtų ir poilsio. Jis save stebi. Nenori vėl atsidurti ligoninėje. Niekas geriau nepadės, kaip pats žmogus sau. Taip, yra gydytojai, artimieji, draugai, kurie tam tikrose situacijose gali padėti, bet tikrojo išgijimo gali pasiekti tik tu pats.
– Ar Marius parsineša namo teatro užkulisių linksmybes, nesėkmes, nesusipratimus, konkurenciją?
– Vakare pasakojame tiek jis, tiek aš, kaip mums sekėsi tą dieną, ką nuveikėme, kaip jaučiamės. Visada stengiamės apie tai vienas kitam papasakoti. Tačiau neparsineša jokių neigiamų emocijų: va, man nepasisekė, tai dabar visi tylėkite kaip pelės po šluota. Ne, blogų emocijų mes neužkrauname nei vienas kitam, nei vaikams.
– Ar sunku gyventi su aktoriumi? Kiekvienas jo personažas – skirtingas, į kurį jis sudeda savo emocijas, gyvenimo patirtį bei išmintį. Ir tada būna sunku... „išeiti“ iš vaidmens.
– Po spektaklio ar iš filmavimo aikštelės namo grįžta mano vyras, vaikų tėvas, o ne personažas.
– Kaip jūsų šeima mėgsta leisti laisvalaikį – važiuojate slidinėti, prie jūros, grybauti, uogauti?
– Labiausiai mėgstame atitrūkti nuo kasdienybės, kai nereikia gaminti valgyti, tvarkytis. Mėgstame išvažiuoti toliau nuo miesto, į Trakus arba išsinuomoti kur nors sodybą – būti ten, kur nedaug žmonių. Tiesiog būti ir nieko neveikti.
Mieste vaikams reikia tai mobiliųjų telefonų, tai planšečių, kažkokių žaidimų, užsiėmimų. Geriausias pavyzdys buvo pernai, kai išvažiavome į Molėtus – turime tokią vietą, kuri mums patinka, ten išsinuomojome namelį kelioms dienoms.
Buvo žiema, pilna sniego ir geriausias vaikų užsiėmimas buvo stovėti pakraštyje ant užšalusio ežero ledo ir mušti pagaliu skyles į tą ledą. Būdavo, atsikelia rytą ir sako: „Mama, einam ant ežero“.
– Knygos pabaigoje Marius rašo: „Labai gaila Vaidos. Negaliu net suvokti, kokių baisių išgyvenimų jai teko. Kita seniai mane būtų palikusi. Meilė stipri. Niekas nežino, kiek ji gali iškęsti“. Jūsų šeimos stiprybė – meilė?
– Nežinau. Meilė – santykių pagrindas, bet per daug skambi ta frazė. Gal atvira širdis yra mūsų stiprybė.
Meilė su metais keičiasi. Kai įsimyli, pradžioje žiūri į viską romantiko akimis, skrajoji, neturi jokių buitinių rūpesčių. Paskui susiduri su kažkokiais sunkumais, ir vėl ta meilė būna kažkokia kitokia. Ir šiuo metu tikrai jaučiu, kad ji kitokia negu buvo. Ir gal ji net puikesnė negu buvo. Brandesnė, išmintingesnė. Kaip dviejų partnerių meilė, kurie kartu eina per gyvenimo sunkumus ir džiaugsmus.
