Sakoma, kad žmogui duota tiek, kiek jis gali pakelti. Tačiau žinant knygų apžvalgininkės Noros istoriją ir bandant suvokti išgyvenimus, kuriuos jaunai moteriai teko patirti, kažin ar būtų galima įsivaizduoti dar daugiau kančios tam pačiam žmogui.
Paauglystėje stojusi į akistatą su valgymo sutrikimais, atradusi gyvenimo meilę – futbolininką M.Žaliūką, dėl savo ligos sunkiai pastojusi ir pagimdžiusi sūnų Marių, atrodytų, jauna moteris jau galėjo pradėti džiaugtis savo laime. Tačiau šeimos idilė truko neilgai – kai kūdikiui buvo septyni mėnesiai, 2020-ųjų lapkritį, po kurį laiką trukusios sunkios ligos M.Žaliūkas iškeliavo anapus.
Šiandien Nora atvira: taip, ji jaučiasi esanti stipri moteris. Kol kalbamės, neseniai trejų metų gimtadienį atšventęs sūnus bėgioja vaikų žaidimo aikštelėje prižiūrimas mamos mylimojo Nerijaus, o moteris kalba ranka vis paglostydama pilvą – pavasario pabaigoje juodu su gyvenimo draugu Mariuką supažindins su mažąja sese.
„Dar prieš dvejus metus niekaip nebūčiau apie save taip pasakiusi, bet dabar man atrodo, kad galiu viską. Manęs niekas negąsdina.
Kad ir kokį iššūkį man mes, atmušiu jį kaip teniso rakete. Galbūt ne iš pirmo karto, bet niekada nesiliausiu bandyti. O mano stiprybė ir yra žinojimas, kad niekada nenuleisiu rankų.
Kai pabūni giliausiame dugne, visi kiti dugnai atrodo tik maži dugneliai, iš kurių tikrai iššoksiu“, – atviravo ji.
Knygų dama socialinėje erdvėje prisistatanti N.Žaliūkė neslepia – jei rašytų savo gyvenimo knygą, pirmiausia būtų labai atvira, nes kalbėti apie didelius dalykus puse lūpų jaunai moteriai atrodo nesąžininga.
„Kai turi ką pasakyti, turi sakyti iš esmės, o ne paviršiumi – taip būtų neteisinga. Nemėgstu ir paviršiumi plaukiančių knygų, ir tokių žmonių. Be abejo, pasakočiau savo dramą nuo pradžių: nuo mitybos sutrikimų, kurie neatsitinka šiaip sau. Tokia patirtis priverčia įsigilinti į save.
Didelė meilė – laiminga ji ar ne – kiekvieno žmogaus gyvenime užima itin svarbią vietą, tad knygoje jai skirčiau daug dėmesio.
Trečias etapas būtų nauja pradžia, kuri yra atspirties taškas dabartinei mano pradžiai. Šie trys esminiai etapai būtų mano knygoje.
Kokia būtų pabaiga? Gyvenimas tęsiasi, sunku ją nuspėti. Man patinka knygos, kurių pabaiga rami. Norėčiau, kad Knygų dama nebūtų Knygų drama. Norėčiau paprasto ramaus gyvenimo su tik tokiais, kurie priverstų augti, o ne pulti žemyn, kaip kad ne kartą gyvenimas mane buvo parklupdęs. Žinau, kad gyvenimas – ne tiesi linija, jame daug posūkių, kurių nesuplanuosi. Stengiuosi tą ramybę atrasti mažais žingsneliais kiekvieną dieną“, – kalbėjo Nora.
– Nora, pati skaitote kasdien ir tik popierines knygas. Jūsų knygų apžvalgas socialiniuose tinkluose seka daugybė žmonių. Ar žmonės šiandien atsipalaidavimo ieško knygose?
– Knygų skaitymas – veikla, reikalaujanti daug laiko, greitai tuo nepasidalinsi. Kur kas paprasčiau dalintis tokiais dalykais kaip štai buvau treniruotėje, suvalgiau skanų patiekalą, pažaidžiau su vaiku. Gal dėl to dalijimosi knygų įspūdžiais mažiau matome ir socialiniuose tinkluose.
Mano patirtis dirbant leidykloje, bibliotekoje, keliuose knygynuose, dabar – su knygų reklama, socialiniais tinklais rodo, kad žmonės skaito labai daug ir mėgsta tai daryti. Tik ne visi apie tai garsiai kalba.
– Tai, ką likimas atseikėjo jums, jūsų pirmagimiui, ne tik galėtų tapti labai skaitoma knyga, bet ir pakeitė jus pačią. Kaip pakilote gyvenimui po Mariaus mirties, kas jums padėjo atsitiesti?
– Maniau, kad tai neįmanoma. Kai meilė tokia didelė, kokia buvo mūsų su Mariumi, ji tapatinasi su tavo gyvenimu. Kai ji dingsta, dingsta ir pagrindas iš po kojų. Lieki tarsi plūduriuojanti neaiškioje nepažįstamoje erdvėje.
Juk tas žmogus, kuris buvo šalia, man buvo visas pasaulis. Kai jį iš tavęs atima, lieki tarsi skaistykloje. Šiandien jau galiu tvirtai pasakyti – jei nebūčiau turėjusi sūnaus, nežinau, ar mes dabar kalbėtumės. Sūnus, kuriam tuo metu buvo vos septyni mėnesiai, man buvo viskas. Pasakyti „palauk“ kūdikiui aš negalėjau.
Gaila savęs? Taip, labai, juk netekau visko. Gyvenimas griuvo.
Tačiau žiūrėjau į kūdikį, kuris juokėsi ir šypsojosi, – juk jis nesupranta, kas atsitiko. Aš išgyvensiu, vis tiek tai praeis, aš privalau gyventi – tokios buvo mano mintys. Bet sūnaus dar tik laukia suvokimas, kas nutiko. Nuolat galvojau, kad Mariukas nukentėjo kur kas labiau nei aš.
Su Mariumi turėjau daug nuostabaus laiko. O jis neturėjo išvis. Mintis, kad sūnus yra labiau nuskriaustas, mane statė ant kojų. Iš jo atėmė labai daug, turiu jam tai kompensuoti būdama geriausia mama pasaulyje. Ši mintis buvo mano variklis.
Žinoma, nebuvo taip, kad kitą dieną po laidotuvių atsistojau ir laiminga krykštavau su vaiku. Su manimi gyveno sesuo, labai palaikė tėvai, vienos nepaliko draugės. Turėjau daug žmonių, į kuriuos rėmiausi kiekvieną dieną. Gali remtis kad ir į armiją, bet vidinio skausmo tai nesumažina. Neįsivaizduoju scenarijaus, jei nebūtų sūnaus. Ačiū Dievui, kad jis yra, kad turime vienas kitą, – bandydama gelbėti jį išsigelbėjau ir pati.
– Ką ir kaip ketinate papasakoti sūnui tuomet, kai jis jau supras tai, ką norite jam pasakyti?
– To negaliu spręsti aš. Esu žmogus, galiu vadovautis savo intuicija, emocijomis, nuojautomis. Tačiau tokios nelaimės sudrasko žmonių gyvenimus, tad pasirinkau pirmiausia apie tai kalbėtis su psichologu. Mane reikia mokyti, kaip vaikui, jo netraumuojant, pristatyti tokią netektį, kokiais žodžiais su juo kalbėtis. Noriu sūnų apsaugoti nuo to, kas man pačiai nukrito iš dangaus, tad rinksiuosi kelią kartu su specialistais.
Šiandien Mariukas per mažas tai suprasti. Tiek tikrai galiu pajausti. Žinau, kaip skauda, kai netenki. Ir turėsiu būti tvirta ir rasti žodžius, kuriais jam tai pasakyti, ir jis turės mane išgirsti. Tai turi būti mūsų sintezė, kad vienas kitą pajaustume ir suprastume.
– Ar ir dėl savęs kreipėtės pagalbos į specialistus?
– Ne. Iš pradžių man atrodė, kad niekas nepadės, niekas manęs nesupras ir nieko aš nenoriu. Pas psichologę pradėjau lankytis palyginti neseniai – kelionė iki suvokimo, kad man to reikia, buvo gana ilga.
Kreipiausi ne kieno nors įtikinta, o pajutusi, kad man jau to reikia. Tuomet, prabėgus daugiau nei dvejiems metams po Mariaus išėjimo, jau nebebuvo sunku kalbėti. Iki tol jaučiausi susitaikiusi, bet niekas iš manęs nebūtų ištraukęs nė žodžio. Viską dariau „aš pati“.
Man reikėjo susiprasti, kad prieš ketverius metus aš gyvenime nesielgiau taip, kaip elgiuosi dabar, bet man nutiko didelių bėdų, kurios – nori ar nenori – tave keičia. Nenorėjau to pripažinti – juk nebeverkiu, juk susitaikiau, viską darau, dirbu... Tačiau tai buvo tik išorė, slėpiau daug ką net pati nuo savęs. Ir šiandien dar turiu neišlieto pykčio, nes buvo laikas, kai užsidariau savyje ir buvau tik su vaiku.
Tada, kai mano gyvenime atsirado kitas žmogus, jis viską pamatė ir man labai gražiai pasakė, parodė. Turėjau per daug skausmo. Psichologė man labai padeda, kalbamės ne tik apie mūsų su Mariuku netektį, kalbamės ir apie paauglystėje įvykusius dalykus.
– Kaip jus pakeitė motinystė, ką jums tai reiškia? Juolab kad ir kelias jos link nebuvo lengvas.
– Taip, kelias buvo labai nelengvas, bet mudu su Mariumi labai norėjome vaikų. Tas vaikelis turėjo gimti, visu kūnu ir siela jautėme, kad nereikia nuleisti rankų, ir Dievas mus išgirdo. Šiandien sakau: akivaizdu, kad Mariukas, vos gimęs, jau turėjo ne vieną misiją.
Viena pirmųjų ir didžiausių – išgelbėti savo mamą, ir jis tai padarė.
Motinystė man parodė, kad turiu klodus kantrybės. Ji atsiranda iš kažkur, nes būti mama – ir pats sunkiausias dalykas, kokį esu gyvenime dariusi ir darau, bet kartu ir pats geriausias, pakeitęs suvokimą apie pasaulį, kasdieną ir nesuvokiamo dydžio besąlygišką meilę.
Motinystė – didžiausias iššūkis, kurį gali gauti suaugusi savarankiška moteris, kuri turi ir kitų tikslų, ne vien vaiką. Myli vaiką beprotiškai, bet turi ir su juo nesusijusių norų – kaip viską suderinti, kad nesprogtų galva? O vakare vėl žiūri į savo vaikutį ir supranti, kad nieko pasaulyje nėra svarbiau. Tavo rankose – žmogus, kurį augini, asmenybė, kuri gyvens savo gyvenimą, keis kitų gyvenimus, – juk visi prie ko nors prisiliečiame ir ką nors keičiame.
Man atsakomybė ir jausmas, kad mano rankose – kieno nors būsimas vyras, mokinys, studentas, sprogdina galvą, o iš meilės alpsta širdis.
Motinystė – visa emocijų paletė. Niekada nežinai, kas kokią išprovokuos. Vieną akimirką lydaisi, kaip gražiai jis valgo, kitą jau nerviniesi, kad nesusitvarkė žaislų. Juk ir tai priklauso nuo mano pačios emocijos, būsenos, nuovargio.
Visada žinojau, jog noriu turėti vaikų, bet niekada neįsivaizdavau, kad jie taps tokiu milžinišku epicentru, kad motinystė dovanos man tokio nenusakomo gylio jausmus. Ir šiandien dar stebiuosi, kaip sukurta moteris.
– Jau dabar, nors sūnui tik treji, galvojate apie tai, kad auginate vyrą kitai moteriai? Koks jis – jūsų Mariukas?
– Jei to nesuprasčiau, manau, labai jį nuskriausčiau. Man būtų baisiausia būti ta mama, kuri augina mamyčiuką ir savinasi vaiką. Aštuoniolikametis, įsikibęs į mamos sijoną, – baisu. Noriu užauginti savarankišką, drąsų, savimi pasitikintį ir žmones gerbiantį žmogų.
Noriu, kad jis žinotų, kokios yra tikrosios vertybės, kokie santykiai, draugystė, ryšys yra geri. Mano svajonė, kad Mariukas nebijotų man atskleisti savo emocijų, išgyvenimų. Noriu, kad jis žinotų, jog, kad ir kas nutiktų, kad ir kaip blogai būtų, visada ras pas mane kelią, atidarytas duris ir niekada nebus pasmerktas. Noriu, kad jis žinotų, jog klysti yra gerai, jog jei niekada neklysi, neišmoksi gyventi, nebūsi vertingas žmogus.
Tikiu, kad mūsų su Mariumi istorija jau padovanojo sūnui bagažą. Jis susipažins su ne tik rožėmis klotu pasauliu. Tikiu, kad ir ši patirtis jį praturtins kaip žmogų. Jis matys, kad gali būti visaip.
Ryšį mudu jau turime, tai neginčijama. Kai likome vienudu, prasidėjo karantinas, tad vienas į kitą kibome visomis išgalėmis. Mūsų ryšys jau unikalus, jis mano emocijas pagauna kaip lakmuso popierėlis, mes kalbamės. O visas pasaulis, kurį noriu jam parodyti gražų ir leisti suprasti, koks jis gali būti geras tam pasauliui, – mūsų rankose.
– Šiandien šalia jūsų – mylimas vyras Nerijus. Kaip įsileidote meilę į širdį? Tikiu, kad buvo ir kalbų, – neišgedėjote, per anksti puolėte į kito glėbį ir panašiai.
– Taip kalbančių nereikia ieškoti tarp svetimų žmonių – jų yra ir artimiausiame rate... Žiūriu į juos ir galvoju – o koks terminas gedėti yra teisingas? Kada pagal juos aš galėjau nusivilkti juodą suknelę ir eiti į gyvenimą? Kas sakė, kad mano gedėjimas jau baigėsi?
Kiekvienas mes išgyvename asmeniškai, viduje, kiekvienas ieškome savo gydymo, paguodos. Niekada nesuplanuosi, kada tavo gyvenimas ims ir apsivers. Nesuplanuosi, kada ateis kitas žmogus ir tau su juo pasidarys lengva būti.
Neieškojau meilės, nesėdėjau tinderyje ir nesirinkau vyrų, juo labiau pakaitalo Mariui ar tėčio Mariukui. Geriausi dalykai, kaip ir blogiausi, nutinka neplanuotai. Tai, kas man nutiko, širdy liks amžinai, visada bus manyje. Nepakeisiu to, neužbrauksiu brūkšnio, kad nebeskaudėtų, neužmiršiu. Mudu su Mariumi kartu buvome labai ilgai, kartu patyrėme daug nuostabių dalykų.
Tiesiog išmokau gyventi su tuo, susidraugavau su praeitimi, nebeliūdžiu dėl jos, negalvoju, kas būtų, jei nebūtų buvę ligos. Prisipažinsiu – anksčiau tik tokios mintys ir sukosi galvoje stebint augantį sūnų – kaip būtų, jei nebūtų... Tai mane varė į dugną. Tokios būsenos, kai gailėjau savęs ir Mariuko, buvau labai ilgai.
Tačiau radau jėgų pradėti sukti mintis kitaip – juk taip mąstyti labai nesąžininga dėl Mariuko. O kaip jautėsi mano tėvai, matydami į depresiją, į dugną kasdien grimztančią dukrą? Pradėjau gailėti tėvų, sesers – visada kiti man rūpi labiau.
Nesąžininga būti tokiai buvo ir dėl sūnaus – juk jis matė mane kenčiančią kasdien. Kenčiu ne viena, yra žmonių, kurie kenčia matydami mane tokią.
Pradėjau girdėti psichologės patarimus, jaustis laiminga, kad galėjau taip mylėti, kad didžiulė dovana buvo jausti, kai tave taip beprotiškai myli. Jei turėčiau burtų lazdelę, kuria galėčiau grąžinti praeitį, atimti ligas, tikrai taip ir padaryčiau, sukurčiau tobulą gyvenimą. Negaliu.
Kartu su artimiausio žmogaus mirties faktu pradėjau suprasti, koks trumpas yra gyvenimas. Turiu branginti kiekvieną dieną.
Smūgis, kai tau ant rankų miršta žmogus, kai matai, kaip gyvybė palieka kūną, – nenusakomas. Man taip nutiko. Mačiau, koks trapus žmogus. Man niekas nebegrąžins vakardienos.
Kai atsivėriau, ir pasaulis atsivėrė man. Tikiu Dievą, tikiu, kad jis mums turi planą.
Nerijus mano gyvenime atsirado netikėtai. Su juo susipažinome prieš aštuonerius metus, kai dirbau knygyne, – pasikalbėjome, ir tiek. Neseniai jis pamatė televizijos laidą, kurioje kalbėjau apie savo netektį, ir parašė man: jis tuo pat metu taip pat išgyveno didžiulę netektį. Tai suartino, pasidarė lengva kalbėtis. Iš pradžių bendravome tik draugiškai, o paskui sulipome tiek, kad šiandien laukiamės vaikelio, – mūsų šeima bus dar didesnė!
– Susilaukti Mariuko jums buvo nemenkas iššūkis. Ar antras vaikelis irgi ateina su tokiomis pat milžiniškomis pastangomis?
– Mano problemos neišnyko – policistinis kiaušidžių sindromas niekur nedingo. Kai sužinojau, kad laukiuosi, verkiau. Bijojau, kad nėštumas ilgai netruks, bijojau džiaugtis, bijojau, kad vaikutis neužsilaikys. Lengviau atsikvėpiau, kai suėjo 12 savaičių ir persileidimo tikimybė sumažėjo. Būsiu dviejų vaikų mama! Apėmė euforija.
Visada žinojau, kad noriu daugiau vaikų. Ir dabar nesakau, kad du – jau viskas. Sesės laukia ir sūnus, jis saugo mane, glosto, skaitome knygą apie kūdikį pilvelyje. Ryte vos pabudęs puola prie pilvelio. Kaip bus, kai gims vaikutis, pamatysime, ruošiuosi viskam.
Dabar ir aš žinau – kai esi atsipalaidavusi, tikrai nuoširdžiai viduje laiminga, susitaikai su viskuo, rami darbuose, ateina ir vaikelis. Tokių istorijų esu girdėjusi ne vieną, bet anksčiau jomis netikėjau.
– Kaip žinią, kad taps tėvu, priėmė jūsų mylimasis?
– Kai turi tokią problemą, planuok neplanavęs, tad nėštumas tikrai buvo netikėtas. Kai jam pasakiau, Nerijus tą pačią sekundę atsidūrė tokioje euforijoje, kokia man atėjo tik po 12 savaičių.
Nerijus – vaikų žmogus. Mariukas prie jo prisirišo per nanosekundę. Žinoma, jam vyriška figūra gyvenime svarbi ir dėl to, kad tokios ryškios jis neturėjo, tik senelį.
Nerijus mažyliui negaili nei jėgų, nei laiko, sumąsto pramogų, kurių net aš nesugalvočiau. Vaikas, parodęs ožius, labai greitai gali sunervinti. Nerijus nepraranda kantrybės, nepavargsta jo mokyti, aiškinti jam. Mačiau jį ir nemigos naktimis, ir su piktu, ir su užsigavusiu vaiku. Labai dažnai žiūrėdama į jųdviejų draugystę susigraudinu.
Matau, kiek tas santykis duoda sūnui ir kokios atviros širdies yra Nerijus. O man iš žmogaus nereikia nieko, tik kad jis būtų geros širdies. Mylėti mano vaiką – pirma ir svarbiausia sąlyga. Mano širdis visiškai rami.
Esu tikra, kad jis bus tobulas tėtis ir mūsų dukrytei. Jis nepraleidžia nė vieno susitikimo su gydytoja, domisi ir klausia net daugiau nei aš. Rūpinimasis yra begalinis.
Nerijui neturėjo būti lengva – jis atėjo į šeimą, kur jau yra vaikas. Tačiau mes abu puikiai suprantame savo atsakomybes ir, tikiu, būtent jos ir padeda mums kurti santykį kiekvienam esant jau su savo patirtimi, savo bagažu.
– Po ilgos pertraukos susitikote kiek daugiau nei prieš metus, šiandien džiaugiatės ne tik meile, bet ir būsimu nauju šeimos nariu. Lyg ir norisi paklausti, gal jau planuojate vestuves?
– Nežinau, ar esu joms pasiruošusi. Man vestuvės neatrodo būtinos. Vadovaujuosi savo širdimi. Noriu ne vestuvių, noriu ramybės.
Žinau, kad gimus vaikeliui tos visų įsivaizduojamos ramybės tikrai neturėsiu, bet jos trokštu. Turėsiu didelę šeimą, turėsiu savo svajonių išsipildymą, žmogų, kuris irgi nori to paties. Ir tai man – šventa.
Mano gyvenime visko vyksta tiek daug, kad vadovaujuosi savo norais, o ne kitų lūkesčiais. Noriu ramiai gyventi šeimoje, auginti vaikus, skaityti savo knygas, dalintis savo gyvenimu su žmonėmis, kuriems jis įdomus.
Anksčiau dariau daug visko, ko iš manęs tikėjosi kiti, – reikėjo laiko suvokti, kad tavo gyvenimas priklauso tau, ne kam nors kitam. Įtikti tėvams, draugams, mokytojams, dėstytojams, darbdaviams – tokia mūsų karta.
Kalbėdama su psichologe supratau, kad galiu pasitarti, bet gyvenimas – mano, pati turiu jį valdyti, būti patogi sau. Pradedu priimti savo pačios norus ir tai yra mano laisvė.
– Šiandien jau galite tvirtai pasakyti, kad svajonės pildosi?
– Jos tikrai pildosi, bet tai turi savo kainą. Nebūtinai kalbu apie skaudžius išgyvenimus. Ta kaina – pažinti save, priimti save tokį, koks esi, išmokti pasakyti „ne“, išmokti imti gyvenimą į savo rankas. Man labai padėjo, kai supratau gyvenimo laikinumą. Svajonės tapo tikslais.
Ar pagaliau esu laiminga? Beprotiškai laiminga aš jau buvau. Laimė gali būti skirtingų formų, vis kitokių spalvų. Tai nereiškia, kad su kitu žmogumi būsiu laiminga labiau arba mažiau. Man prie laimės būtina ramybė. Dabar turiu tai – esu atsipalaidavusi ir laiminga.
