Sakoma, kad žmogui duota tiek, kiek jis gali pakelti. Tačiau žinant knygų apžvalgininkės Noros istoriją ir bandant suvokti išgyvenimus, kuriuos jaunai moteriai teko patirti, kažin ar būtų galima įsivaizduoti dar daugiau kančios tam pačiam žmogui.
Paauglystėje stojusi į akistatą su valgymo sutrikimais, atradusi gyvenimo meilę – futbolininką M.Žaliūką, dėl savo ligos sunkiai pastojusi ir pagimdžiusi sūnų Marių, atrodytų, jauna moteris jau galėjo pradėti džiaugtis savo laime. Tačiau šeimos idilė truko neilgai – kai kūdikiui buvo septyni mėnesiai, 2020-ųjų lapkritį, po kurį laiką trukusios sunkios ligos M.Žaliūkas iškeliavo anapus.
Šiandien Nora atvira: taip, ji jaučiasi esanti stipri moteris. Kol kalbamės, neseniai trejų metų gimtadienį atšventęs sūnus bėgioja vaikų žaidimo aikštelėje prižiūrimas mamos mylimojo Nerijaus, o moteris kalba ranka vis paglostydama pilvą – pavasario pabaigoje juodu su gyvenimo draugu Mariuką supažindins su mažąja sese.
„Dar prieš dvejus metus niekaip nebūčiau apie save taip pasakiusi, bet dabar man atrodo, kad galiu viską. Manęs niekas negąsdina.
Kad ir kokį iššūkį man mes, atmušiu jį kaip teniso rakete. Galbūt ne iš pirmo karto, bet niekada nesiliausiu bandyti. O mano stiprybė ir yra žinojimas, kad niekada nenuleisiu rankų.
Kai pabūni giliausiame dugne, visi kiti dugnai atrodo tik maži dugneliai, iš kurių tikrai iššoksiu“, – atviravo ji.
Knygų dama socialinėje erdvėje prisistatanti N.Žaliūkė neslepia – jei rašytų savo gyvenimo knygą, pirmiausia būtų labai atvira, nes kalbėti apie didelius dalykus puse lūpų jaunai moteriai atrodo nesąžininga.
„Kai turi ką pasakyti, turi sakyti iš esmės, o ne paviršiumi – taip būtų neteisinga. Nemėgstu ir paviršiumi plaukiančių knygų, ir tokių žmonių. Be abejo, pasakočiau savo dramą nuo pradžių: nuo mitybos sutrikimų, kurie neatsitinka šiaip sau. Tokia patirtis priverčia įsigilinti į save.
Didelė meilė – laiminga ji ar ne – kiekvieno žmogaus gyvenime užima itin svarbią vietą, tad knygoje jai skirčiau daug dėmesio.
Trečias etapas būtų nauja pradžia, kuri yra atspirties taškas dabartinei mano pradžiai. Šie trys esminiai etapai būtų mano knygoje.
Kokia būtų pabaiga? Gyvenimas tęsiasi, sunku ją nuspėti. Man patinka knygos, kurių pabaiga rami. Norėčiau, kad Knygų dama nebūtų Knygų drama. Norėčiau paprasto ramaus gyvenimo su tik tokiais, kurie priverstų augti, o ne pulti žemyn, kaip kad ne kartą gyvenimas mane buvo parklupdęs. Žinau, kad gyvenimas – ne tiesi linija, jame daug posūkių, kurių nesuplanuosi. Stengiuosi tą ramybę atrasti mažais žingsneliais kiekvieną dieną“, – kalbėjo Nora.
– Nora, pati skaitote kasdien ir tik popierines knygas. Jūsų knygų apžvalgas socialiniuose tinkluose seka daugybė žmonių. Ar žmonės šiandien atsipalaidavimo ieško knygose?
– Knygų skaitymas – veikla, reikalaujanti daug laiko, greitai tuo nepasidalinsi. Kur kas paprasčiau dalintis tokiais dalykais kaip štai buvau treniruotėje, suvalgiau skanų patiekalą, pažaidžiau su vaiku. Gal dėl to dalijimosi knygų įspūdžiais mažiau matome ir socialiniuose tinkluose.
Mano patirtis dirbant leidykloje, bibliotekoje, keliuose knygynuose, dabar – su knygų reklama, socialiniais tinklais rodo, kad žmonės skaito labai daug ir mėgsta tai daryti. Tik ne visi apie tai garsiai kalba.
– Tai, ką likimas atseikėjo jums, jūsų pirmagimiui, ne tik galėtų tapti labai skaitoma knyga, bet ir pakeitė jus pačią. Kaip pakilote gyvenimui po Mariaus mirties, kas jums padėjo atsitiesti?
– Maniau, kad tai neįmanoma. Kai meilė tokia didelė, kokia buvo mūsų su Mariumi, ji tapatinasi su tavo gyvenimu. Kai ji dingsta, dingsta ir pagrindas iš po kojų. Lieki tarsi plūduriuojanti neaiškioje nepažįstamoje erdvėje.
Juk tas žmogus, kuris buvo šalia, man buvo visas pasaulis. Kai jį iš tavęs atima, lieki tarsi skaistykloje. Šiandien jau galiu tvirtai pasakyti – jei nebūčiau turėjusi sūnaus, nežinau, ar mes dabar kalbėtumės. Sūnus, kuriam tuo metu buvo vos septyni mėnesiai, man buvo viskas. Pasakyti „palauk“ kūdikiui aš negalėjau.
Gaila savęs? Taip, labai, juk netekau visko. Gyvenimas griuvo.
Tačiau žiūrėjau į kūdikį, kuris juokėsi ir šypsojosi, – juk jis nesupranta, kas atsitiko. Aš išgyvensiu, vis tiek tai praeis, aš privalau gyventi – tokios buvo mano mintys. Bet sūnaus dar tik laukia suvokimas, kas nutiko. Nuolat galvojau, kad Mariukas nukentėjo kur kas labiau nei aš.
Su Mariumi turėjau daug nuostabaus laiko. O jis neturėjo išvis. Mintis, kad sūnus yra labiau nuskriaustas, mane statė ant kojų. Iš jo atėmė labai daug, turiu jam tai kompensuoti būdama geriausia mama pasaulyje. Ši mintis buvo mano variklis.
Žinoma, nebuvo taip, kad kitą dieną po laidotuvių atsistojau ir laiminga krykštavau su vaiku. Su manimi gyveno sesuo, labai palaikė tėvai, vienos nepaliko draugės. Turėjau daug žmonių, į kuriuos rėmiausi kiekvieną dieną. Gali remtis kad ir į armiją, bet vidinio skausmo tai nesumažina. Neįsivaizduoju scenarijaus, jei nebūtų sūnaus. Ačiū Dievui, kad jis yra, kad turime vienas kitą, – bandydama gelbėti jį išsigelbėjau ir pati.
– Ką ir kaip ketinate papasakoti sūnui tuomet, kai jis jau supras tai, ką norite jam pasakyti?
– To negaliu spręsti aš. Esu žmogus, galiu vadovautis savo intuicija, emocijomis, nuojautomis. Tačiau tokios nelaimės sudrasko žmonių gyvenimus, tad pasirinkau pirmiausia apie tai kalbėtis su psichologu. Mane reikia mokyti, kaip vaikui, jo netraumuojant, pristatyti tokią netektį, kokiais žodžiais su juo kalbėtis. Noriu sūnų apsaugoti nuo to, kas man pačiai nukrito iš dangaus, tad rinksiuosi kelią kartu su specialistais.
Šiandien Mariukas per mažas tai suprasti. Tiek tikrai galiu pajausti.
Žinau, kaip skauda, kai netenki. Ir turėsiu būti tvirta ir rasti žodžius, kuriais jam tai pasakyti, ir jis turės mane išgirsti. Tai turi būti mūsų sintezė, kad vienas kitą pajaustume ir suprastume.
– Ar ir dėl savęs kreipėtės pagalbos į specialistus?
– Ne. Iš pradžių man atrodė, kad niekas nepadės, niekas manęs nesupras ir nieko aš nenoriu. Pas psichologę pradėjau lankytis palyginti neseniai – kelionė iki suvokimo, kad man to reikia, buvo gana ilga.
Kreipiausi ne kieno nors įtikinta, o pajutusi, kad man jau to reikia. Tuomet, prabėgus daugiau nei dvejiems metams po Mariaus išėjimo, jau nebebuvo sunku kalbėti. Iki tol jaučiausi susitaikiusi, bet niekas iš manęs nebūtų ištraukęs nė žodžio. Viską dariau „aš pati“.
Man reikėjo susiprasti, kad prieš ketverius metus aš gyvenime nesielgiau taip, kaip elgiuosi dabar, bet man nutiko didelių bėdų, kurios – nori ar nenori – tave keičia. Nenorėjau to pripažinti – juk nebeverkiu, juk susitaikiau, viską darau, dirbu... Tačiau tai buvo tik išorė, slėpiau daug ką net pati nuo savęs. Ir šiandien dar turiu neišlieto pykčio, nes buvo laikas, kai užsidariau savyje ir buvau tik su vaiku.
Tada, kai mano gyvenime atsirado kitas žmogus, jis viską pamatė ir man labai gražiai pasakė, parodė. Turėjau per daug skausmo. Psichologė man labai padeda, kalbamės ne tik apie mūsų su Mariuku netektį, kalbamės ir apie paauglystėje įvykusius dalykus.
Daugiau skaitykite „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
