Prieš dvylika metų pradėjęs užsiimti kikboksu D.Rimkus-Rimkenzo jau yra sukaupęs nemenką trofėjų kolekciją.
Šiuo metu besiruošiantis kovai su Arnoldu Misiūnu, kuri vyks balandžio 7 dieną, sportininkas pasidalijo savo kasdienybe: tai įtemptas treniruočių grafikas, griežta mityba ir net celibatas.
Sunkų gyvenimo etapą išgyvenęs Dovydas dabar kitaip vertina ne tik laimėjimus bei pralaimėjimus, bet ir moteris. Vyras neslepia: nors dėmesio sulaukia itin daug, ne visada jis yra malonus.
– Profesionalus sportas, varžybos, ko gero, labiausiai išmoko susigyventi ne tik su pergalėmis, bet ir su pralaimėjimais. Kaip jums sekėsi to mokytis?
– Ne tik sporte, bet ir kasdieniame gyvenime yra mažų laimėjimų ir pralaimėjimų. Po didelių laimėjimų ateina ir nesėkmės, kurias reikia analizuoti ir iš jų mokytis. Tai supratau tik po skaudžių gyvenimiškų patirčių. Kadaise į viską žiūrėdavau pro pirštus, kaltindavau aplinkinius, bet dabar supratau, kad iš nesėkmių reikia mokytis.
– Kokie skaudūs gyvenimo įvykiai privertė pakeisti požiūrį?
– Kad išmokčiau taip žiūrėti į gyvenimą, turėjau patirti trenerių išdavystes ir valgymo sutrikimus. Pradėjau savęs nekęsti ir klausinėti, ar tai tikrai yra mano kelias. Tuo metu artimas žmogus man davė labai gerą patarimą: „Gyventi paprastą gyvenimą visada suspėsi. Apsidairyk, kiek daug palaikančių žmonių yra aplink. Viskas bus gerai, bet jei tikrai nori baigti karjerą, mes visada tave palaikysime.“ Tada pradėjau ieškoti psichologinės pagalbos, išvykau į Tailandą, bandžiau visais įmanomais būdais pabėgti nuo savęs, bet to padaryti nepavyko.
Galiausiai susitaikiau su viskuo ir supratau, kad mano laimė priklauso tik nuo manęs. Dabar turiu naują komandą, bet pagrindinis žmogus, kuris už viską yra atsakingas, esu aš. Nes ne komandos nariai, o aš daužau savo galvą kovos ringe.
– Kaip išgyvenote depresijos laikotarpį?
– Sunkiai, bet nesakau, kad tai jau praeitis. Būna nuopuolių, kai jaučiuosi blogai, bet dabar tai ištverti lengviau. Dabar suprantu, kad nepabėgsiu nuo savęs. Reikia išmokti atrasti vidinę ramybę.
– Ar yra žmonių, kurie jums pavydi sėkmės?
– Nemanau, kad yra ko pavydėti. Tai yra didelio ir sunkaus darbo rezultatas. Aš daug dalykų atsisakau ir labai daug savęs išdalinu žmonėms, o tai vargina.
– Pavargstate nuo žmonių dėmesio?
– Nelaikau savęs žvaigžde, bet kartais nuo dėmesio tikrai pavargstu. Kai moteriai padovanoji rožę, ji džiaugiasi, bet jeigu jai kiekvieną dieną visi vyrai jas dovanotų...
Kokybišku dėmesiu mes visi mėgaujamės, bet kai nori ramiai kur nors nueiti, o aplinkiniai rėkauja tavo vardą ir stebi kiekvieną tavo žingsnį, pavargsti.
– Į Tailandą buvote išvykęs ieškoti vidinės ramybės?
– Keturis mėnesius ten buvau, treniravausi su geriausiais treneriais. Gali keliauti, kur nori, užsidaryti į vienuolyną, bet kai sugrįžti į tą pačią vietą, kurioje susiformavo įpročiai, didelė tikimybė, kad tie įpročiai sugrįš. Jeigu, pavyzdžiui, esi priklausomas nuo moterų ir sekso, tai medituok, kiek nori, bet įpročiai sugrįš. Turi daug dirbti su tuo, kas tave daro silpną.
– Turite priklausomybę nuo sekso ir moterų?
– Turėjau anksčiau, bet man tai labai trukdė siekti tikslų. Vyrams, kurie nevaldo savo instinktų, labai sunku.
– Minėjote, kad prieš varžybas laikotės celibato. Kodėl?
– Ruošiantis varžyboms prioritetai turi būti kitokie. Jeigu dirbtum saldainių fabrike ir kiekvieną dieną valgytum šokoladą, ar mėgautumeisi juo? Ne. Todėl jeigu sau nusistatai, kad tik laimėjęs kovą pasimylėsi su mergina, pradedi tai vertinti visai kitaip.
– Neseniai dalyvavote pasimatymų šou. Ar jums sudėtinga susirasti merginą?
– Žinoma, kad ne. Visada gaunu dėmesio, bet aš koncentruojuosi į save. Kai būsiu ramus viduje, viską pasiekęs, tada vėl pradėsiu žiūrėti į moteris. Anksčiau bėgiodavau paskui jas, bet dabar man to nereikia. Neslėpsiu, būna visko, bet dabar neturiu laiko bereikšmiams susirašinėjimams ir susitikimams.
Ar kuri nors moteris suprastų, kad dešimtą valandą sportininkui jau reikia eiti miegoti? Manau, kad ne. Arba nė vienos tokios nesutikau.
– Ar dažnai susiduriate su merginomis, kurios jus vertina pagal susidarytą išankstinę nuomonę iš socialinės erdvės?
– Manau, kad mes visi susidarome pirminį įspūdį iš žmogaus aprangos ar kalbėjimo manieros. O būna ir taip, kad iš pradžių žmogus tau gali labai patikti, bet pabendravus jis pasidaro bjaurus. Normalu, jeigu kažkam nepatinku. Jei visiems patikčiau, tada suprasčiau, kad kažkas su manimi negerai. Socialiniuose tinkluose ir realiame gyvenime esu paprastas. Anksčiau buvau kompleksuotas, bandžiau daugiau juokauti, rodyti, kad nuolatos esu pozityvus, kad po treniruočių galiu naktinėti ir vis tiek esu energingas, nors realybėje buvo labai sunku.
Stengiausi sudaryti įspūdį, kad man viskas gerai, o viduje kentėjau. Bet po sunkesnių gyvenimo etapų tapau žmogiškesnis.
– Galbūt subrendote?
– Nemanau. Turiu dar daug kur tobulinti savo asmenybę.
– Kaip manote, žinomumas yra privalumas ar trūkumas norint sukurti ilgalaikius santykius?
– Priklauso nuo tavo požiūrio. Kiekvieną savaitgalį naktimis padauginusios merginos man rašinėja, skambinėja ir siuntinėja nuotraukas. Neblaivi moteris yra visų moteris, nes ji nemąsto, ką daro.
Anksčiau lėkdavau visur, kur pakviesdavo, o apie visas savo linksmybes galėčiau parašyti ilgesnę knygą nei Hario Poterio novelių serija. Tačiau toks gyvenimas tikrai nėra laimė. Kai man buvo šešiolika, norėjau turėti merginą, bet man tai nepavykdavo, nes visos norėjo rimtų santykių, o aš tik linksmybių.
Visą laiką šalia savęs norėjau turėti merginą, kuri neturėtų žalingų įpročių, o įsimylėjęs stengdavausi pakeisti tas moteris.
– Realybėje taip pat merginos drąsiai rodo dėmesį?
– Kadaise klube priėjo pora, vyras paprašė nusifotografuoti su jo žmona, o ji mano rankas uždėjo sau ant krūtinės. Kaip man reikėjo jaustis? Jeigu pakeistume lytis? Tai yra visiška nepagarba ne tik kitam žmogui, bet ir sau. Tokie dalykai manęs visiškai nežavi.
– Ar naudojatės populiariomis pažinčių programėlėmis?
– Esu atsisiuntęs, bet kiekvieną kartą prieš rašydamas merginai pagalvoju, ką su ja veiksiu ir kokia man iš to pridėtinė vertė. Dažniausiai randu daugiau minusų nei pliusų, todėl tiesiog neberašau joms.
– Kokia mergina pavergtų profesionalaus kovotojo širdį?
– Jeigu būtum paklaususi manęs šio klausimo prieš porą metų, būčiau atsakęs, kad mano merginos idealas yra dailios figūros blondinė pripūstomis lūpomis, bet dabar mane žavi kiti dalykai.
Žinoma, aš irgi žmogus, instinktai niekur nedingę, būna, kad susižaviu išvaizda. Bet norėčiau, kad ji mokėtų išklausyti, turėtų ką papasakoti ir siektų tikslų. Neturėtų priklausomybių ir nebūtų per daug emocionali. Gali būti, kad įsimylėsiu visišką priešingybę. Niekada negali žinoti. Bet gražiausia žmoguje yra paprastumas.
– Prisipažinkite, kiek merginų esate turėjęs?
– Nežinau tikslaus skaičiaus. Santykių neturėjau, o galbūt nemoku skaičiuoti iki penkių, aš juk sportininkas. (Juokiasi.)
– Susidariau įspūdį, kad nekovojate dėl merginų, o ką įspūdingiausio esate dėl jų padaręs?
– Kovojau MMA kovą, kad turėčiau pinigų merginai nupirkti Šv.Valentino dienos proga dovaną.
Bet noriu pabrėžti, kad jauni vaikinai taip nedarytų. Koncentruokitės į sportą dėl savęs, o ne dėl merginų.
