Režisūros studijas Alina baigė dar jaunystėje, tačiau gyvenimas klostėsi skirtingai. Vėl grįžti į vaidybą ir išbandyti jėgas kine paragino bičiulė aktorė Nijolė Narmontaitė. Nepamesti aktorystės A.Žaliukaitę-Ramanauskienę nuolatos skatino ir didžiausias jos talento gerbėjas – sūnus Andrius.
Vis dėlto, ne daugelis žino, jog kone prieš dešimtmetį įvykusį didįjį sugrįžimą į aktorystę lydėjo didžiausias gyvenime skausmas – žuvo vienturtis sūnus.
„Sekančią dieną po sūnaus laidotuvių sulaukiau skambučio dėl vaidmens. Suėmė siaubas, savęs klausiau, kodėl dabar ir padėjau ragelį. Toks jausmas, kad tik tada pirmą kartą ėmiau verkti. Pakraupęs vyras priėjo, paklausė, ar kažkas blogo nutiko, pasiteiravo gal mirė mano mama, kuri tada jau buvo išgyvenusi insultą. Sakiau: ne, mane filmuotis kviečia!“, – pasakojo ji.
Netrukus po to Alina susirgo onkologine liga, išgyveno motinos netektį. Pasak moters, atsitiesti padėjo tikėjimas, darbas, kuris veikė kaip psichoterapija ir suvokimas, jog džiaugtis reikia tuo, ką turi, kas liko. Stiprybės aktorei suteikė ir vyras Rimantas, su kuriuo ji susituokusi jau daugiau nei keturis dešimtmečius, sesės, brolio palaikymas.
A.Žaliukaitė-Ramanauskienė jau spėjo suvaidinti garsių Lietuvos režisierių Šarūno Barto, Igno Jonyno kino juostose, žinomų prekės ženklų reklamose. Ją, kaip ir kino žvaigždę Helen Mirren, galima išvysti seriale „Jekaterina Didžioji“, kuriame ji atliko freilinos vaidmenį. Tarsi iš pasakų nužengusi laumė Alina pasirodė dainininko Vaido Baumilos hito „Kunigunda“ vaizdo klipe.
2020-aisiais už metų geriausią antraplanės aktorės vaidmenį Š.Barto „Sutemose“ A.Žaliukaitė-Ramanauskienė buvo nominuota „Sidabrinei gervei“. „Visada, kai einu filmuotis, žvelgiu dangun, dėkoju sūnui ir meldžiuosi“, – išdavė moteris.
– Kalbama, jog Holivudo legenda Marilyn Monroe labiau vertino ne filmus, kuriose vaidino, o personažus, kuriuos įkūnijo. Ar turite vaidmenį, kuris jums – arčiausiai širdies?
– Ne tiek daug tų vaidmenų buvo, bet patikėkite – kiekvienas jų, kad ir pats mažiausias, nugnybo ir širdies, ir nervų, ir fiziškai paveikė, ir dūšią pajaukė, ir žilų plaukų, ir raukšlių pridėjo. Nesvarbu, ar tai buvo vaidmuo TV seriale, meniniame filme, ar reklamoje. Iki šiol yra tarsi neužbaigtų, nutrauktų, „pakibusių“ istorijų, bet tai toks scenaristų, režisierių personažų gyvenimo, charakterio traktavimas – aktoriai yra įrankis bendro užmanymo įgyvendinime. Ar tai pasiteisina? Turbūt. Bet aktoriaus siela, manau, tada liūdi.
Arčiausiai širdies yra ir visi tuo metu kuriami vaidmenys, ir kartu nei vienas, nes jie neturi nieko bendro su mano realiuoju kasdieniu gyvenimu. Išskyrus praeityje išgyventą vienintelio vaiko netekties istoriją I.Jonyno filme „Nematoma“ ir Š.Barto „Sutemose“.
Visgi šiuo metu man artimiausias ir, kartu, skaudžiausias yra mažutis vaidmuo ukrainiečių ir lietuvių ką tik pasirodžiusiame TV seriale „Savo akimis“. Žinote, pirmą kartą po „Sopranų“ žiūrėdama serialą gėrėjausi aktorių vaidyba. Tik jie, ukrainiečiai, nevaidino. Jie gyveno tame, nes, kaip sakė pats režisierius, visi projekto dalyviai slėptuvėse yra praleidę po 2–3 savaites.
Jie žino, kas iš tiesų yra bombordavimas, apšaudymai, jie patys patyrė draugų, artimųjų žūtį. Mergaitė, kuri mane grimavo šiam serialui neseniai buvo gavusi žinią apie brolio netektį. Ją tai taip paveikė, kad ji neišlaikė ir po kelių dienų išėjo iš projekto. Grimerei buvo psichologiškai ir emociškai per sunku daryti kraujuotą, žaizdotą aktorių veidų grimą, girdėti dialogus karo tema. Žvelgiant iš šalies, šiame seriale pasirodanti mano Iraida yra tokia šlykštynė senė.
Ji – dar ir vienos iš pagrindinių herojų buvusi anyta. Vis dėlto, kaip ir daugelis senų, vienišų, todėl – lengviausiai pažeidžiamų, karo užkluptų žmonių, ji yra persigandusi, pasimetusi. Dėl to jos reakcija yra agresyvi ir egoistiška net savųjų atžvilgiu. Žinau, kad šis personažas bus šalia manęs tol, kol Ukrainoje tęsis karas. Ir tai – tikrai ne tušti, publicistiniai žodžiai.
Pati negaliu rasti tikslaus atsakymo, kodėl mane taip emocionaliai veikia šis karas. Juk tiek karų, karinių susidūrimų per mano amžių jau įvyko.
– Kaip manote, ar sunku tapti aktoriumi vyresniame amžiuje? Kaip žinia, rinkoje knibždėte knibžda jaunų žmonių. O gal vyresnis amžius – atvirkščiai – yra didelis privalumas?
– Man savo amžiuje nebuvo sunku, nes į aktorystę grįžau po pertraukos. Tiesa, prireikė laiko apsiprasti. Jeigu būtų tekę grįžti į „Lėlės“ teatrą, kuriame praleidau jaunatviškai laimingiausią ir nerūpestingiausią laiką, manau, dėl fizinio krūvio ir prarastų įgūdžių valdyti lėlę būtų nelengva, o gal net ir neįmanoma.
Kalbos apie konkurenciją tarp senų ir jaunų aktorių kiek perdėtos. Nei viena sena aktorė, net ir turėdama nuosavą teatrą ar kino studiją, vyrą prodiuserį, sūnų režisierių, net ir atlaikiusi penkias plastines operacijas nenorės vaidinti Džiuljetos, o vakarykštė studentė – Motušės Kuraž. Konkurencija gali būti tarp dešimčia metų besiskiriančių aktorių, bet visada laimi talentas, genialumas.
Be to, aktorystės profesijoje, kaip ir bet kurioje profesijoje, yra savas tinkamiausias laikas. Tie, kurie jaučiasi neišnaudoję, neatskleidę savo talentų dėl konkurencijos ir režisierių įžvalgos stokos, lai kuria savo spektaklius, filmus, susiranda finansavimą, atlieka pagrindinius vaidmenis ir nušluosto nosį visiems konkurentams. Kad taip įmanoma, dar 1991-aisiais įrodė klaipėdietis aktorius Kęstutis Žilinskas.
Vėliau – N.Narmontaitė, Virginija Kochanskytė, Valentinas Masalskis. Apskritai šiais laikais konkurencija greičiau yra ne tarp aktorių, artistų, meno kūrėjų, o dėl žiūrovų, jų kūrybinio produkto pirkėjų. Aktorystėje, kad ir kaip ciniškai beskambėtų, pradeda veikti tie patys prekybos rinkos dėsniai. Savotiškai ieškoma, kaip vidurvasaryje, o dar ir finansinės krizės metu, parduoti veilokus.
– Ar jauni aktoriai šiais laikais labai skiriasi nuo jūsų laikų aktorių jaunimo?
– Mūsų jaunystėje dėl tuometinės valdžios susikurtos geopolitinės situacijos, politinio izoliuotumo, mokslo, technologijų lygio mes žinių sėmėmės ar jas gilinome iš mums prieinamų knygų. Turėjome laikyti egzaminus iš primestų disciplinų, kaip antai „Ateizmo“, neturėdami galimybės gauti ir susipažinti nei su Biblija, nei su Koranu, vedomis ir taip toliau.
Taigi esant atviroms valstybių sienoms, trinasi, niveliuojasi nacionalinių, tautinių vertybių reikšmė, simbolika, prasmė. Todėl kūrėjai, kaip ir prekijai, nori užkariauti, įsitvirtinti, pasaulinėje kultūros rinkoje. Taip randasi ne tik nauji kino meno terminai – ir pats menas vystosi, plinta pagal sausus racionalius biznio dėsnius.
Dėl to keičiasi ir žmogiškieji santykiai, savybės, ambicijos, siekiai. Ir tai normalu – amžių amžiais vyko kartų kova. Mūsų jaunystėje senimas šiurpo nuo mūsų, o dabar mes stebimės ir pykstame ant šiuolaikinių jaunų žmonių. Bet net ir pykdami, kad vaikai nepakelia nosies nuo savo išmaniųjų, džiaugiamės, kokie jie yra imlūs ir protingi.
Apskritai mūsų jaunimas yra šaunuoliai, nors kartais liūdina ir piktina, kad jauni žmonės šiais laikais kartais yra mažiau empatiški, kantrūs ir pakantūs, labiau atsiriboję, užsisklendę savo asmeninėje erdvėje, labiau pragmatiški, godesni pinigams ir šlovei.
Toks įspūdis, kad šiuolaikinis jaunuolis kartais geriau apeis pamatęs gulintįjį gatvėje, nufilmuos ir paviešins internete keistai zigzagais vairuojamą automobilį ar sužeistą gyvūną, nei padės, pasirūpins. Nes kam neprašomam įsiterpti į kito asmeninę erdvę.
– Kalbant apie kartų skirtumus, šiais laikais jaunų moterų grožio bei stiliaus idealais neretai įvardijamos manekenės Bella Hadid, Hailey Bieber, socialinių tinklų žvaigždė Kim Kardashian. Į kokias moteris buvo lygiuojamasi prieš trisdešimt, keturiasdešimt metų?
– O, dangau. Neatsimenu, kad dėl to kada būčiau sukusi galvą ar apie tai diskutavusi. Vis dėlto, pamenu, kad švenčių proga centrinė, Maskvos televizija, parodė prancūzų dainininkės Mireille Mathieu koncertą ir jos istoriją. Rytojaus dieną visi viens kito klausinėjo, ar matė koncertą. Matomai tai paveikė ir mane, nes po kiek laiko atėjusi kirpyklon meistrės paklausiau, ar galėtų apkirpti kaip M.Mathieu. Ji išpūtė akis, patylėjo ir tarė: „Pabandom“.
Gavosi nuostabiai tiksliai. Ji buvo tokia laiminga, sulėkė visos tuo metu tame buitiniame kombinate dirbusios moterytės. Visi gyrė ją ir stebėjosi, kaip ji taip atkartojo kirpimą. O ji mane po to kurį laiką vadino „mano Mireille Mathieu“. Ko gero, tada ir buvo mano, kaip modelio, premjera!
Manau, kad mūsų laikų madai įtakos turėjo ir klasikinis Audrey Hepburn įvaizdis filme „Pusryčiai pas Tifani“, vėliau dainininkės Alos Pugačiovos nešioti platūs apdarai, TV vedėjų apranga ir šukuosenos, pradėti rodyti kasmetiniai dainų festivaliai iš Lenkijos, Bulgarijos ir topas – San Remo festivalis.
Aš irgi nešiojau tuomet madingus kliošinius džinsus atbrizgusiais, žemę siekiančiais kliošo galais, iš bulvėms skirtos maišinės medžiagos buvau pasisiuvusi krepšį-rankinę, ant kurio išsiuvinėjau voratinklį su voru kryžiuočiu. Buvau madinga. Atėjus garintų džinsų madai kaip ir daugelis su pėdų šveitikliu, vadinamąja „pemza“, zulinau naujus, bet lygiaspalvius džinsus. Estetinė grožio samprata pasikeitė atsivertus moterims skirtus, Jungtinėse Valstijose gyvenančių giminaičių atvežtus žurnalus.
Dar vėliau atvažiavusi Klaipėdon supratau, kodėl visi sakydavo kad klaipėdietės yra gražiausios ir įspūdingiausios Lietuvos moterys. Taip buvo todėl, kad jūreiviai savo mylimoms moterims ir mergaitėms vežė prekių katalogus ir prekes. Taip kad mada į Lietuvą, manau, keliavo nuo jūros pusės.
– Kiek primenate verslininko Elono Musko mamą, garsią, iki šiol manekene dirbančią Maye Musk (74 m.). Negaliu nepaklausti – kokia yra jūsų grožio, elegancijos paslaptis?
– Žmonės sako, kad visi kūdikiai panašūs. Dar yra posakis – „Jau tas pats, ar vaikas, ar senas“. Matomai ir mus su M.Musk amžius tokiomis daro. Nors ji už mane vyresnė dešimčia metų, manyčiau, atrodo geriau visu dvidešimtmečiu. C'est la vie (lie. toks gyvenimas). Jeigu nuoširdžiai, tikrai nesu geriau atrodanti už bet kurią miesto bendraamžę. Ir paslapčių jokių neturiu.
Paskutiniu metu kosmetikos kompanijos už filmavimąsi jų reklamose įteikia jų produkcijos dovanų krepšelius. Ne visuomet man tai tinka. Produkcija gali būti aukščiausios kokybės, bet gali erzinti jos kvapas, tad ne viskuo pasinaudoju. Iš laikų, kai kremų kremas buvo „Nivea“, man likęs įprotis ant veido dėtis agurko griežinėlius ar žieveles, pjaustant pomidorą perbraukti per veidą jo skiltele.
Jeigu geriant ramunėlių arbatą pajuntu traukiant veido odą, pašlapinu delnus arbata ir delnais patapšnoju skruostus, patepu odą lašeliu aliejaus. Odą valau banano žieve, taip pat valymui naudoju medų, maišytą su kiaušinio baltymu. Niekada nemėgau dažytis, ryškintis veido, o jaunystėje to ir nereikėjo. Dabar, kai pražilau, pasiryškinu tik ypatingomis progomis. Nemėgstu kasdien to daryti. Plaukus pradėjau auginti paprašyta ir perspėta nekirpti dėl vaidmens prieš kokius penkerius metus. Iki tol visą gyvenimą buvau trumpaplaukė. Plaukus plaunu kas 7–10 dienų, nes jie yra sausi. Vengiu naudoti plaukų minkštiklius, kondencionierius.
Taip pat stengiuosi juos džiovinti natūraliai, o ne su džiovintuvu. Kadangi ilgų plaukų šukuoti, pinti, rišti į kuodelį niekada nemokėjau, dabar tai man yra savotiškas galvos skausmas. Kartais žvelgdama veidrodin ir bandydama juos sutvarkyti konstatuoju: atrodau kaip Vivienne Westwood gerbėja arba hipė gilioje pensijoje.
Vis dažniau pagalvoju, ar nereikėtų tų savo kasų nukirpti, bet kaip užkerėta – tik taip nusprendžiu, tuoj būtinai sulaukiu skambučio iš kurios nors agentūros ir klausimo: „Ar nieko nepasidarėte savo plaukams?“. Atsakius, kad dar ne, tuoj pat prašoma plaukų neliesti, o po to jau teiraujamasi, ar norėčiau ir ar galiu dalyvauti projekte. Tad mano žili plaukai nors ir pabodo, bet tikrai netrukdo. Jie – beveik mano duondaviai.
– Dirbate modeliu. Ar jums pačiai yra svarbi mada? Į ką atsižvelgiate rinkdamasi drabužius?
– Be abejo. Man svarbu, kad rūbas būtų pagamintas iš natūralios kilmės medžiagų, rūpi jo patogumas, funkcionalumas, kokybė ir estetiškumas. Tačiau visiškai sutinku su Coco Chanel, kad po 40-ies jau nevertėtų atidengti kelių.
Pritariu ir V.Westwood minčiai: „Pirkite mažiau, rinkitės atsakingiau ir dėvėkite ilgiau. Kokybė daug svarbesnė už kiekybę – žmonės perka gerokai per daug drabužių“. Sutinku ir su dar vienu, pačiu teisingiausiu ir žiauriausiu šios dizainerės perspėjimu: „Jei vilkite netinkančius drabužius, esate mados auka“.
Mados istorikai V.Westwood kūrybą apibūdina kaip unikalų chuliganiškumo ir subtilaus istoriškumo junginį. Paprasčiau tariant, jos kūryba – sportinio ir klasikinio stilių junginys, kuris man visuomet buvo priimtinas. Sportinis stilius yra patogiausias iš visų, jis visuomet jaunina. Tuo metu klasikinio stiliaus rūbai man dažniau yra proginiai. Tiesa, gal esu kiek atsargesnė su spalvomis. Turiu žalios ir ochros spalvų džinsus, geltoną boho stiliaus nertinį, violetinį sarafaną. Mano garderobe – įvairių spalvų rūbai, bet juos renkuosi taip, kad jie visada tarpusavyje derėtų spalviškai, stilistiškai.
Mėgau ir mėgstu baltą, smėlio spalvas, natūralaus lino spalvų derinius. Esu pajutusi kolegių nuostabą, kai kartą į darbą atvykau su tuo vyšniškai violetiniu sarafanu ir mūvėdama violetines, tikrai ramaus atspalvio kojines. Supratau, kad jas pritrenkė ne rūbų stilius, bet kojinių spalva. Nežinau, kas įvyko šios fotosesijos metu, bet tai buvo kažkas ypatingo. Tiesiog pavasario žiedų spalvų fejerverkas! Vilkėjau dizainerės, prekės ženklo „Bajoras“ kūrėjos Katrinos Knizikevičiūtės kurtus drabužius. Kiekvieną rūbą stilistas Justas Vonžodas siuvinėjo rankomis, puošė ne tik paprastais stikliukais, bet ir natūraliais pusbrangiais akmenėliais. Papuošalus Justas taip pat kūrė pats.
Fotosesijos metu dirbau nepaprastai šiltų, kūrybingų, mielų, inteligentiškų jaunuolių komandoje. Nė nepajutome, kaip šešioms valandoms ištirpome laike. Dirbome be pertraukų, vienu atsikvėpimu. Girdėjau, kaip vyrukai ir fotografas Dainius Ščiuka tyliai kalbėjosi: „Greičiau sutvarkytų studiją, kad tik neprarastume vaibo“. Tada pagalvojau: aha, vadinasi, ne man vienai taip!
– Neretai sakoma, jog vyresnio amžiaus moterims netinka trumpesni sijonai, ryškus makiažas. Ar tam pritariate?
– Taip. Tai susiję su fiziologiniais kūno pokyčiais, estetiškumu, etika. Nebūtina demonstruoto vėžlio odos kaklo ar paleisti laisvėn ir taip „pavargusių“ krūtų, nuo pečių iki alkūnių pleventi atsiradusia „nereikalinga“ oda, švytuoti celiulito paliestomis šlaunimis, šviesti didėjančiais kelių kalneliais.
Tikrai nereikia užsimaskuoti, to slėpti ar, neduok Dieve, kompleksuoti. Tiesiog nebūtina to apnuoginti, kai yra visos galimybės būti išradinga, kūrybinga. Karštą vasaros dieną galima vilkėti suknelę su arba be petnešėlių, o ant viršaus užsimesti lengvutį, permatomo audinio ar pačios nertą laisvai krentantį apdarą su trijų ketvirčių arba alkūnes siekiančiomis rankovėmis. Taip pat galima juostis lengvais šaliais, kurie visuomet suteikia žaismingumo.
Kai gyvenau Londone, netyčia aptikau indiškų sarių krautuvėlių gatvelę. Joje tiesiog prapuldavau! Galiausiai įėjus į vieną iš parduotuvėlių pardavėjos jau neklausdavo, ko noriu. Žinojo jog išsidžiaugusi ir išsimatavusi sarius iš medžiagos rulono būtinai paprašysiu atvynioti gabalaitį.
– Kita vertus, gyvename laikais, kai paniškai bijoma senatvės. Atrodo, kad jūs savo amžių priėmėte itin natūraliai. Ar kada nors buvo kilę minčių ryžtis grožio injekcijoms?
– Kol kas dar ne, tačiau prieš pat pandemiją teko gerokai išsigąsti. Kartą pabudau nematydama viena akimi. Veidrodyje išvydau, kad man buvo užkritęs akies vokas. Iš karto paskambinau į polikliniką. Pamačiusi mano būklę gydytoja išsiuntė į Santaros klinikas, kur iš karto buvo atlikta nedidelė operacija. Jeigu ir grožio operacijos yra tokios greitos ir neskausmingos, galima tikrai greitai susigundyti. Juokauju. Kas iš to, jei veide neliks raukšlių, bet apie amžių išduos visi kūno judesiai?
– Jungtinėje Karalystėje dirbote slaugytoja, taip pat gyvenote Jungtinėse Valstijose. Kaip atrodo, kuo užsiima šiose šalyse gyvenančios vyresnio amžiaus moterys?
– Šiose šalyse gyvenančių moterų finansinė padėtis paprastai yra solidesnė, todėl jos yra nepriklausomos nuo savo giminių ir laisvos. Vyresnės moterys buityje gali jaustis itin patogiai, nes tose valstybėse vyrauja didelė specialios medicininės, buitinės ir apsaugos įrangos, skirtos neįgaliesiems ir labiausiai socialiai pažeidžiamiems žmonėms, pasiūla.
Pavyzdžiui, senjorai gali kartu su savimi nešiotis specialius mygtukus ar sensorinius prietaisus, kurių dėka nelaimės atveju į jų namus būtų atsiųstos reikiamos tarnybos. Jungtinėse Valstijose damos mėgsta klubus.
Tam tikrą savaitės dieną jos gali paeiliui rinktis į kiekvienos bridžo klubo narės namus, lankyti senjorų šokių, golfo klubus. Amerikoje globojau šeimą, kurioje buvo du vežimėliuose sėdintys senoliai. Kartą per mėnesį juos veždavau į šokių klubą.
Ten jie sukirsdavo priešpiečius, pakeldavo vyno taurę ir sėdėdami vežimėliuose „šokdavo“ tango, valsą. Jungtinėje Karalystėje stebėdavau senjorų prancūzų kalbos mylėtojų susiėjimus.
Nesvarbu, kad ten dalyvaujantys asmenys čia pat pamiršdavo apie ką eina kalba, bet apie orą ir arbatą britai gali be perstojo kalbėtis ir prancūziškai. Londone didžiulį įspūdį man paliko „Pietų Londono muzikos bičiulių draugija“, kurios nariai – išskirtiniai pagyvenę žmonės, susirenkantys į susitikimus su britų muzikos korifėjais. Tiesa, ten apsilankančios žvaigždės pakalba, pasidalija prisiminimais, bet, kiek man teko matyti, nei vienas jų nepagroja, nepadainuoja.
Jie atsineša parduoti savo koncertų įrašus. Jungtinėje Karalystėje fantastiška tai, kad tam tikro amžiaus sulaukusiems senjorams transportas, vaistai yra nemokami, o muziejai ir galerijos – kone visada nemokami visiems asmenims.
– Jūs – laimingas žmogus? Ko palinkėtumėte kitiems vyresniems, savo svajonių siekiantiems asmenims?
– Tuomkart esu laimingas žmogus. Todėl nepaliauju dėkoti likimui, kad iki šiol neturėjau nė vieno projekto, kuriame būtų nemalonu dirbti, jo prisiminti. Priešingai... Gal todėl, kad mane supo kūrybingas jaunimas... Mūsų šalies sėkmingas progresas ir stiprybė yra ir bus – talentai. Nors tikiu, kad talentas bet kuriuo atveju prasiverš ir prasimuš, tiesa yra ta, kad labai svarbu jį pastebėti ir maksimaliai jam padėti. Ir tai svarbu absoliučiai visose srityse. To visiems ir linkiu – stiprybės ir sėkmės.
