Agnės darbo diena mažai skiriasi nuo kitų dirbančių moterų. Daug visko suplanuoto ir dažniausiai tik iš dalies įvykdyto ir neplanuoto, bet įvykdyto. Vis dėlto A.Grigalionienė kasdienybėje sugeba stabtelėti ir pasidžiaugti smulkmenomis: ji pastebi saulėtą ir šviesų rytą, gerai dienai ją puikiai nuteikia bučinys jos mylimiems vyrams, skani ryto kava ar sūnaus Martyno kompanija per pusryčius.
„Kaskart džiugina ir pagautos kelios minutės. Šiandien ryto dangus buvo itin nuostabus, eidami į mokyklą su sūnumi sustojome ir žiūrėjome į jį, kol buvome paskubinti skambučio, kviečiančio į pamokas. Gyvenu pavasario laukimo nuotaikomis, tai yra pats mėgstamiausias mano metų laikas. Pavasaris man – virsmo metas, kai viską gali pradėti nuo pradžių arba sukurti iš naujo, pataisyti. Tai dažniausiai yra ir naujų mano gaminių atsiradimo metas“, – pasakojo moteris.
Jos gaminiai – megzti drabužiai ar aksesuarai, jau žinomi ne tik mūsų šalyje, bet ir tarp užsienio pirkėjų. Moters mezginiai itin dažnai iškeliauja svetur. Mezgimas, kaip ir kiti rankdarbiai, moters gyvenime atsirado dar tuomet, kai ji buvo labai maža mergaitė. Rankdarbius mėgo ir jos mama, ir močiutė, tad būdama penkerių ji jau mokėjo megzti ir siuvinėti.
„Pamenu, vaikystėje namie buvo du rankdarbių stalčiai – vienas su siūlais, kitas – su medžiagomis. Praleisdavau prie jų valandų valandas. Ir dabar, kai ateinu į siūlų parduotuvę, iš jos greitai neišeinu, nors siūlus savo mezginiams perku tiesiai iš gamintojų“, – atviravo A.Grigalionienė.
Įmonės „AGdesign“ pradžia – pirmos mezgimo mašinos įsigijimas. O paskui, pasak kūrėjos, viskas vyko labai greitai ir dinamiškai. Naujoje veikloje moteriai netrūko iššūkių, tačiau kai darai tai, ką labai mėgsti, neskaičiuoji nei laiko, nei darbo.
„Pradėjusi veiklą net nenumaniau, kad kūryba taps tokia svarbia gyvenimo dalimi. Visada ją turėjau savyje, bet, matyt, nebuvo įjungtas „On“ režimas. Įkvėpimas ateina staiga, tiesiog žinai, kad reikia dabar sėsti ir pradėti megzti. Buvo etapas, kai reikėjo megztinių modelių naujoms kolekcijoms, o įkvėpimo kurti nebuvo. Dabar žiūrėdama į tuos gaminius pasigendu ugnelės. Priėmiau sprendimą kurti tik tada, kai aiškiai žinau, kad būtent čia ir dabar turiu veikti“, – pasakojo Agnė.
„AGdesign“ – minimalistinio stiliaus, lėtos mados prekės ženklas. Mezginiai ir jų dizainas tokie, kokius kūrėja pati nori matyti ir turėti savo spintoje. Kokybę gyvenime itin vertinanti A.Grigalionienė mezga tik iš aukščiausios kokybės siūlų, itin daug dėmesio skiria apdailos tvarkingumui, numezgimo tikslumui.
„Turiu nemažai perfekcionizmo, tad tiesiog negaliu sau leisti būti kitokiai mezginiuose“, – teigė ji.
Vis dėlto mezginiai ir pastebimi saulėti rytai moters gyvenime buvo ne visada. Savo kasdienybę iki tol Agnė vadina be gyvybės – vienoda ir nuobodžia. Šiandien jos diena prasideda nuo svarbiausio ir ją laimingą darančio žmogaus – sūnaus, jo apkabinimų ir švytinčių akių. Kaskart nubudusios Agnės pirmoji mintis būna: „Kaip gera, kad jis yra.“ Šią trumpą akimirką ir užsiveda jos dienos variklis visai dienai, visai veiklai.
Agnės profesinės veiklos sritys – finansai ir buhalterija. Daug metų ji dirbo šioje srityje ir buvo pasiekusi patį aukščiausią lygį. Moteris sako mėgstanti savo profesiją ir dirbti jai tikrai nebuvo kančia.
„Sprendimas imtis veiklos pokyčių tikrai neatėjo staiga. Turėjau svajonę, kad gal kada nors būtų įdomu pabandyti sukurti savo verslą, bet mano mintyse nebuvo jokio konkretaus plano ar idėjos. Mano vaikystėje buvo toks animacinis filmukas apie varveklius. Jo herojus Ajajai varveklis buvo nepataisomas optimistas, o Ojojoj varveklis – tikras pesimistas. Kai buvau maža, mama vadindavo mane varvekliu Ajajai – nepailstančiu geros nuotaikos ir emocijų užtaisu, net kai nėra kuo labai džiaugtis.
Tame gyvenimo etape, kai buvo priimtas šis sprendimas, dideli ir be galo skaudūs asmeniniai išgyvenimai, netektys, nusivylimai atvedė mane prie sudužusio varveklio ir sprendimo – jokios veiklos. Tiesiog jokios veiklos. Tad palikau darbus ir išėjau į niekur. Kai esi juodame taške, net nesvarstai apie darbus, ką palieki ir ko gali netekti darbinėje veikloje. Faktiškai esi netekęs svarbiausio – savęs, bet koks statusas ar pinigai tampa visiškai neaktualu“, – atviravo jauna moteris.
Vis dėlto po savaitės žiūrėjimo į lubas Agnei atėjo noras pradėti ką nors veikti. Be jokio ilgalaikio tikslo ir galimo rezultato, savo malonumui. Moteris tiesiog įgyvendino seną svajonę – įsigijo mezgimo mašiną. Šiandien šį žingsnį, kuris prieš aštuonerius metus buvo tarsi šiaudas skęstančiajam, kūrėja vadina to gyvenimo etapo siūlu į veiksmą ir, to dar net neįsivaizduojant ir neplanuojant, – savo mezginių istorijos pradžia.
Moteris neslepia – žinoma, pokyčiai ją, kaip ir daugelį žmonių, gąsdina. Tačiau kartu jie yra ir gyvenimo sraigtai. Ji įsitikinusi – neturėjo ko prarasti, todėl ir baimės nejautė.
„Pasiseks – gerai, nepasiseks – irgi gerai. Būsiu pabandžiusi ir nebereikės sakyti: taip norėjau, bet net nepamėginau. Kai šiek tiek pramokau naudotis mezgimo mašina, atsirado pirmieji mezginiai, kiek vėliau – prašymai pagaminti artimiesiems. Vyras, matydamas vėl žibančias mano akis, paragino veikti. Esu labai jam už tai dėkinga.
Taip mano mezginiai atsirado parduotuvėse, prekiaujančiose lietuvių gamintojų kūriniais, sukurta internetinė parduotuvė, o vėliau – ir prekyba užsienio rinkose. Planas B? Juk visada galėjau grįžti į savo profesinę sritį, bet tuo metu minčių apie tai nebuvo. Džiaugiausi ir mėgavausi nauja veikla“, – sakė pašnekovė.
Paklausta, ką turi mintyje sakydama, kad buvo etapas, kai išgyveno didžiulius nusivylimus, moteris nutilo, tačiau galiausiai ryžosi prabilti.
„Visada tyliai, bet be galo tvirtai svajojau apie didelę šeimą. Žinia, kad svajonę nebus lengva įgyvendinti, atskriejo netikėtai. Sužinojau, kad dėl sveikatos būklės turiu tik vieną procentą galimybės susilaukti vaikų. Kaip šiandien pamenu gydytojos žodžius: „Medicina visada pasilieka vieną procentą – stebuklui. Nuoširdžiai linkiu sėkmės.“ Svajonė turėti vaiką buvo tokia didelė ir tokia svarbi, kad negalėjimas jo susilaukti man prilygo nekvėpavimui“, – tyliai pasakojo moteris.
Ji žinojo, kad medicina dėl žinių ir technologijų pasiekto lygio tikrai šiandien daro stebuklus šioje srityje. Vis dėlto po labai daug bandymų ir nenusakomai didelių, skaudžių praradimų juodu su vyru galiausiai nutarė nebebandyti. Sprendimas nebebandyti A.Grigalionienei reiškė neturėti, nesitikėti. Kitoms moterims, patiriančioms panašius išgyvenimus, Agnė turi tik vieną patarimą: neužtikrintumas, baimė auga su kiekviena abejonių diena – išsitirkite, konsultuokitės.
„Sulaikiau orą ir faktiškai nekvėpavau, kol prasidėjo mezginių veikla, ir mano gyvenimas apvirto aukštyn kojomis. Viskas kažkaip savaime pradėjo keistis. Netekčių skausmas niekur nedingo, bet pamažu išmokau su juo gyventi. Išvykome atostogų, o iš jų po širdimi parsivežiau vieno procento tikimybę – savo stebuklą“, – šypsojosi ji.
Tačiau kartu su begaliniu džiaugsmu atėjo ir didžiulis nerimas, nes netekties skausmas jai buvo gerai pažįstamas. Gydytojai moteriai sudarė ir veiksmų planą – jokių veiksmų. Visiškai gulimasis režimas visą nėštumo laikotarpį. Kiekviena laukimosi diena jai su vyru buvo didelis laimėjimas ir įveiktas naujas laiptelis užsibrėžto tikslo link.
„Šiandien tai pats stipriausias jausmas, neįveikiamas, niekam neprilygstantis. Kaip dabar pamenu momentą, kai ligoninėje man atvežė sūnų ir aš pirmą kartą galėjau paimti jį ant rankų – stebuklas. Tuomet išdidžiai ištariau žodžius: „Martynas. Mano sūnus.“ Motinystė – nuostabiausia patirtis mano gyvenime, turinti daug iššūkių, bet suteikianti tiek daug laimės. Būti mama mokausi kiekvieną dieną, o mano mokytojas – sūnus.
Aš mokau Martyną pažinti, džiaugtis pasauliu, išmokti įveikti jo kliūtis, o jis moko mane. Kad nepamesčiau emocinio ryšio su vaiku, visada stengiuosi pasaulį ir įvairias situacijas pamatyti ir iš jo perspektyvos. Nuostabus jausmas vėl atrasti pasaulį mažuose kasdienybės dalykuose. Kokia mama esu? Tiesiog labai jį myliu. Stengiuosi užauginti vertybių žmogų, gerbiantį save ir kitus, mokantį išreikšti save ir nepamesti savęs“, – apie savo gyvenimo stebuklą atviravo kūrėja.
Agnė patikino, kad kai dirbi sau, dirbi visada, tačiau laisvalaikis jai itin svarbus. Tiesa, jis retai skirtas sau, dažniausiai – šeimai. Brangiausias laikas – praleistas su sūnumi, ypač kol jis dar mažas. Su šešiamečiu motina daug kalbasi, žaidžia stalo žaidimus, konstruoja ir gamina žaislus, skaito, keliauja. Kai po darbų ir laiko su šeima randa laiko sau, moteris važiuoja ant ledo čiuožti pačiūžomis.
Jos vaikystės svajonė tapti čiuožėja nebuvo įgyvendinta, tačiau moteris įsitikinusi, kad mokytis niekada nevėlu. Be to, keliones su šeima dievinanti A.Grigalionienė vos grįžusi iš svečios šalies jau pradeda planuoti kitą naujų įspūdžių kupiną maršrutą – taip turi ko laukti.
„Ateitį noriu matyti tokią, kokią planuoju. Ir tikiuosi, kad ta, kurios suplanuoti negaliu, bus be didelių gyvenimo posūkių. Darbuose tikiuosi sėkmingos įmonės plėtros, asmeniniame gyvenime – sveikatos ir naujų patirčių, įspūdžių, asmeninių vaiko laimėjimų ir sėkmingų draugysčių. Šiandien galiu save vadinti laiminga, juk turiu viską, apie ką svajojau, – nuostabų sūnų, vyrą, šeimą, laiko patikrintus draugus, pačios sukurtą verslą.
Laimė – abstrakti sąvoka. Kiekvienam ji kitokia, kiekvienas ją supranta ir vertina savaip. Ir ta laimė kasdien mums yra vis kitokia. Laimė ir nelaimė gyvena greta viena kitos kiekviename iš mūsų. Tik nuo mūsų priklauso, kuriai leisime dominuoti“, – savo mintimis dalijosi pašnekovė.
Agnei laimė – būti čia ir dabar su mylimais žmonėmis. Ji yra patyrusi, kas yra nelaimė, todėl neieško tobulumo santykiuose su savimi, vyru ar vaiku, nes žino – jo niekada nebuvo ir nebus.
„Nesikapstau nepatikusiose dienos smulkmenose, nes laimė yra šiandienoje, tokioje, kokią ją turiu. Stengiuosi žvelgti į savo pasiekimus iš esmės ir jais mėgautis“, – sakė ji.
