Ievos gerbėjus 2020 metų birželį nustebino jos ir M.Kiltinavičiaus skyrybos, o 2021-ųjų vasarą žiniasklaidą jau drebino žinia apie slaptas dainininkės vestuves su vaišnavų vienuoliu Simu Grabausku (37 m.). Dėl tokių pokyčių pikti liežuviai skalambijo apie moters asmeninį gyvenimą ir net kaltino ją vertybių stoka, tačiau I.Zasimauskaitė į kalbas atsakė šypsena ir toliau saugojo savo santykius, jau spėjusius patirti skaudų išbandymą.
Dabar, kai audros debesys liko užnugaryje, Ieva jaučiasi ir atrodo kaip niekada laiminga. Ji žvelgia į ateities paveikslą, kuriame – netoli Vilniaus stovintis jos ir Simo svajonių namas, sodo hamake besisupantys jųdviejų vaikai ir danguje besimainančios šviesios ir niūrios spalvos – juk būtent toks ir yra tikrasis gyvenimas.
– Ieva, interviu žurnalui „Stilius“ pastarąjį kartą davėte 2018 metais. Tada kalbėjote apie „Euroviziją“, buvusius santykius, tikėjimą, meilę. Atrodo, jūsų gyvenime pasikeitė labai daug kas. O kas nepasikeitė?
– Nors kiek pasikeitė šalia esantys žmonės, aplinkybės, nepakito mano vertybės, jos net sustiprėjo. Muzika, dvasinė praktika, meilė – visi šie dalykai kaip buvo, taip ir yra man labai svarbūs.
– Kalbant apie buvusią santuoką, turbūt daugelį jūsų gerbėjų nustebino tai, kad, netikėtai išsiskyrusi su Mariumi, jau po metų vėl žengėte prie altoriaus. Iš šalies atrodė, kad jūsų ir Simo meilė įsiliepsnojo žaibišku greičiu arba kad ji ruseno ir anksčiau. Kaip buvo iš tiesų?
– Simą iki santuokos pažinojau apie šešerius metus. Su juo susipažinome šventykloje, anksčiau tarp mūsų nebuvo jokių jausmų. Žinote, su mergaitėmis seniau pajuokaudavome, su kokiu vyru norėtume sieti savo gyvenimą. Nors buvau susituokusi, viduje vis tiek pasvarstydavau apie atsakymą. Anksčiau mano sąraše Simas būtų buvęs paskutinėje vietoje. (Juokiasi.) Mus siejo tokia draugystė, apie kurią niekada nepagalvotum, kad gali būti kas nors daugiau. Vis dėlto mitas, kad vyras ir moteris gali būti draugai, man nepasitvirtino.
Simas buvo tas žmogus, kuris buvo arčiausiai manęs, kai man buvo labai blogai. Su juo jaučiausi ir jaučiuosi saugi, rami. Pamenu, vieną dieną žvelgiau į jį ir viduje pabudo supratimas: „O Dieve, aš jį myliu.“
Na, o su Mariumi neišsiskyrėme staiga. Iki užsimezgant mano ir Simo santykiams buvome išsiskyrę tiek kartų, kad suskaičiuoti neužtektų abiejų rankų pirštų. Tiesiog gal tai nebūdavo oficialu, apie tai nebuvo garsiai šnekama. Taip pat, kaip ir daugelis žmonių, apie santykius buvau linkusi kalbėti tik iš gerosios pusės, labai retai liesdavau temas, kurios buvo neparankios. Apskritai buvau dideliame chaose.
Labai mylėjau Marių ir myliu iki dabar. Iki šiol sakau, kad Marius yra mano šeima. Turiu tris mamas: savo, Simo ir Mariaus. Būna labai keista, kai žmonės išsiskiria ir ima vienas kitą drabstyti purvu. Juk jūs kartu gyvenote tiek metų! Susituokėte iš meilės!
Kai išsiskyrėme, man žmonės dažnai sakydavo: „Jeigu būtum mylėjusi, nebūtum išsiskyrusi ir palikusi.“ Kodėl mes pasukome skirtingais keliais, aiškinausi pas psichologą. Be to, mane, kaip ir daugelį, po skyrybų slėgė stiprus kaltės jausmas. Psichologo kabinete supratau, kad bėgant laikui meilė gali labai keistis. Taip nutiko ir mums su Mariumi.
– Ar susituokti su Simu buvo spontaniškas sprendimas?
– Ne, tikrai ne. Žinojau, kad drauge su šiuo žmogumi noriu kurti gyvenimą. Norėjosi tai įtvirtinti. Tikiu santuoka, šeima man pirmiausia siejasi su vestuvėmis.
Vestuves planavome. Mūsų santykiuose viskas vyksta planuotai, nieko nėra spontaniško. Manau, kad tam įtakos turi ir amžius. Kai tekėjau antrą kartą, buvau kur kas vyresnė – už Mariaus ištekėjau, kai man buvo dvidešimt metų, buvau labai jauna.
– Jūsų pirmosios ir antrosios vestuvės skiriasi lyg diena ir naktis. Tekėdama pirmą kartą nevengėte žurnalistų, atvirai dalijotės jausmais. Antros vestuvės buvo slaptos, apie santykius su Simu ne itin atviraujate iki šiol. Kodėl vengiate viešumos? Norite apsisaugoti?
– Mano ir Simo santykiai labai sakralūs, visai kitoks gyvenimo etapas. Galbūt po santuokos su Mariumi labai pasikeičiau ir aš. Sakoma, kai išsiskiri, tarsi numiršti. Skyrybų skausmas prilyginamas žmogaus mirčiai. Ir taip yra iš tiesų. Visai nesvarbu, ar tu palieki žmogų, ar jis tave. Bet kokiu atveju abiem žmonėms labai skauda. Tas skausmas arba nugramzdina į bedugnę, iš kurios nebepakyli, arba tave užaugina, išmoko naujų dalykų.
Dar svarbu, ar išmoksti praėjusių santykių pamokas. O gal naujuose santykiuose elgiesi taip pat kaip anksčiau? Aš nenorėjau, kad būtų taip pat. Pradėjusi draugauti su Simu pastebėjau, kad pasikartoja daug dalykų kaip ir praėjusiuose santykiuose: visiškai taip pat reaguodavau į situacijas, supykusi trenkdavau namų durimis ir išvažiuodavau. Kitaip tiesiog nemokėjau reaguoti. Ėmiau ieškoti priežasčių, pasirinkau būti vidinėje ramybėje.
Būnant viešumoje itin veikia kitų žmonių nuomonės, komentarai, kurie dažniausiai yra neigiami. Tai trukdo susitelkti į save. Nusprendžiau, kad tol, kol ieškau atsakymų ir esu pažeidžiama, kiek atsiribosiu nuo viešumos.
Dabar, kai tvirtai stoviu ant abiejų kojų ir esu išsigydžiusi skyrybų žaizdas, esu pasiruošusi būti atviresnė, kalbėti apie buvusią, esamą santuoką, man nebesvarbu, kas ir ką pasakys. Jei tiksliau – tai manęs taip skaudžiai nebeliečia.
– Seniau kalbėdama apie santykius minėdavote meilę iki mirties, dabar pastaruosius santykius neretai prilyginate darbui. Kokia jūs vis dėlto esate santykiuose: nepataisoma romantikė ar realistė?
– Visą laiką buvau ir esu romantikė, iki šios dienos tikiu amžina meile. Tik anksčiau maniau, kad santykiai turi būti tobuli – tarsi filme.
Nusprendžiau dalyvauti pusmetį trukusiuose dulų mokymuose. Motinystės tema man visuomet buvo labai artima, visada labai norėjau turėti vaikų, tačiau mokymuose sėdėjau išpūtusi akis ir klausiau, kodėl mes to nesimokėme mokykloje.
Seniau atrodė, kad motinystė yra labai natūrali, tokie atrodė ir santykiai. Pasirodė, kad yra visai kitaip. Tapau didesnė realistė. Nuostabu, kai santykiai yra organiški, bet kiekvienuose santykiuose reikia papildomų dalykų, kad jie būtų sveiki ir gražūs kiekvieną dieną.
– O koks santykiuose yra Simas?
– Geras. (Kikena.) Kiek bijau apie tai garsiai kalbėti, bijau, kad viskas gali pasikeisti. Vis dėlto Simas yra nuostabus. Kiekvieną rytą jam sakau, kad negaliu patikėti, kaip man pasisekė, svarstau, ką tokio gero padariau, kad jis atėjo į mano gyvenimą. Ir tikrai taip jaučiuosi. Kasdien.
Simas yra tikras, jis niekada nenori manęs pakeisti, priima mane piktą, liūdną, gražią, negražią – visokią.
Viena santykių paslapčių, kuri pasiteisino man ir Simui, – kad negalima kito žmogaus keisti. Pirmojoje santuokoje suklydau – vis galvodavau, kad Marius turi pasikeisti. Esant tokiam santykių modeliui visuomet juntama didžiulė įtampa, tampa kone neįmanoma atsipalaiduoti, santykiai negali vystytis.
Neseniai su Simu valydamiesi dantis aptarėme, kad esame tarsi kambariokai: vienas kitam nemaišome, būti kartu mums be galo gera. Yra taip, kaip ir turėtų būti. Toks ir yra Simas – toks, koks turi būti. (Šypsosi.)
– Kokias dar santykių pamokas išmokote?
– Būtina kalbėtis, nelaikyti savyje neišsakytų minčių tikintis, kad antra pusė neva supras savaime. Mūsų santykiuose nėra nekalbadienių, neignoruojame vienas kito. Žinoma, kartais šnekėjimas labai nepatogus, erzinantis, bet kompromiso ieškojimas ir galvos nuleidimas dėl kito – labai svarbūs dalykai. Šią pamoką išmokau santykiuose su Simu. Būdama su Mariumi to nesupratau, dėmesį telkdavau visai kitur.
– Vis dėlto kas padarė didesnę įtaką tam, kad dabartiniai santykiai būtų visai kitokie nei ankstesni: jūsų pačios asmenybės virsmas po skyrybų ar kitas žmogus?
– Manau, kad tam įtakos turi abu dalykai. Aš pati labai daug dirbu dėl santykių, kiekvieną savaitę lankausi pas psichologą, skaitau knygas, klausausi tinklalaidžių. Žinoma, visuomet pirmoje vietoje išlieka dvasinė praktika. Visai kitoks yra ir Simas. Man iki šiol sunku atsakyti į šį klausimą: pasikeičiau ir aš, ir šalia esantis žmogus.
– Iš šalies atrodo, kad yra tarsi dvi Ievos: viena – besišypsanti, kita – turinti kiek tamsesnę pusę, susidurianti su psichologinėmis problemomis, bet nebijanti apie jas kalbėti viešai. Dabar atrodote itin laiminga. Ar dar aplanko nerimo, baimės epizodai?
– Mano gyvenime buvo du etapai, kai išgyvenau dideles psichologines problemas. Vienas etapas buvo tuomet, kai man prasidėjo panikos atakos, kai supratau, kad savame kūne pasidarė sunku gyventi. Bijojau žmonių, bijojau vairuoti, bijojau visko. Dėl to ėmiau ieškoti literatūros, atsisakiau alkoholio, cigarečių, tapau vegetare. Pamenu, tuomet į tą naują gyvenimą tiesiog panirau, pokyčiai man buvo tarsi apšvitimas. Ir tada įvyko skyrybos. Supratau, kad kažkas vis dėlto dar yra negerai. Buvau visiškai sutrikusi. Būtent tada pradėjau lankytis pas psichologą, gilintis į vidines būsenas. Supratau, kad visą laiką būti laimingai neįmanoma. Iki tol nesuvokiau, kad visiškai normalu išgyventi įvairiausias emocijas.
Dabar su panikos priepuoliais nebesusiduriu, man nebepasireiškia depresija. Dėl to esu labai laiminga, visiškai pasikeitė mano gyvenimo kokybė.
Iki šiol pas psichologą lankausi ne dėl depresijos ar panikos priepuolių prevencijos, o dėl to, kad noriu susivokti savyje, santykiuose, sužinoti, iš kur atsiranda tam tikros charakterio ypatybės, tokios kaip perfekcionizmas. Aš pati esu perfekcionistė.
– Kas dar prisideda prie pozityvumo, kurį spinduliuojate?
– Vienas dvasinis mokytojas man pasakė, kad esu visiškai nepanaši į lietuvę iš gerosios pusės. Neseniai vaikščiojau Gedimino prospektu ir atkreipiau dėmesį, kad mane supantys žmonės primena zombius, pagalvojau, kas jiems visiems yra. (Juokiasi.) Tada supratau, kad lietuviai tikrai labai mažai gilinasi į savo vidinę būseną.
Lietuvoje akcentuojama karjera, pinigai, pasiekimai, laimėjimai. Bet šie dalykai visiškai nesusiję su tikrąja laime! Atvirkščiai – sakoma, kad kuo daugiau turi pinigų, tuo daugiau nerviniesi. Dar žmonės sako, kad turi viską ir vis tiek yra nelaimingi. Bet kas tas „viskas“? Kad žmogus gali nuskristi į Maldyvus? Kad turi penkis vaikus ir žmoną? Nei pinigai, nei kelionės, nei santykiai, nei vaikai neatneša visiško džiaugsmo, viskas slypi mūsų viduje.
Simui sakiau, kad lydima dabartinės vidinės savo būsenos galėčiau gyventi bendrabutyje ir jaustis laiminga. Tikrai nesakau, kad dabar ten ir gyvensiu, – man patinka, kur aš gyvenu, patinka turėti pinigų – man patinka šie dalykai. Tačiau savo kailiu ne kartą patyriau, kad gražūs daiktai, šlovė nublanksta prieš psichologines problemas. Nes kai viduje jautiesi blogai, tau niekas nebesvarbu, tau labai skauda.
– Nors ir viduje, kaip sakote, jaučiatės labai laiminga, jūsų sekėjai pastebi, kad iki visiškos laimės jums trūksta tik vaikelio.
– Jau kelerius metus sklando kalbos, kad esu nėščia. Vis galvojau: kodėl sklando tokie gandai? Vaikų tema irgi buvau nusprendusi kol kas garsiai nekalbėti. Anksčiau atrodė – negi sunku pranešti, kad esi nėščia?
Tačiau per dulų mokymus ir savo asmeninę patirtį supratau, kodėl moterys dažnai nėra linkusios garsiai skelbti, kad laukiasi. Moterys neretai susiduria su persileidimais, baime, kad jie gali pasikartoti.
Mūsų šeimoje prieš pusę metų irgi įvyko ši nelaimė. Nors viskas praėjo, iki šiol graudinuosi. Įvykus persileidimui, kaip ir susirgus depresija, visuomenė neretai kaltina patį žmogų. Galbūt per daug dirbai? Nervinaisi? Ką tu darei, kad tau taip atsitiko? Tada pagalvoji, kad turbūt esi kalta dėl to, kas nutiko. Tik po kurio laiko supranti, kad tai visai su tavimi nesusiję.
Šiuo klausimu man taip pat padėjo terapija. Tapo lengviau suvokti, kas man nutiko, – juk tokius dalykus labai sunku suprasti tol, kol su jais asmeniškai nesusiduri. Apskritai žmonės linkę manyti, kad jiems tikrai nenutiks nieko blogo.
Manau, kad kai tapsiu mama, norėsiu daug kalbėti apie motinystę. Mano nuomone, motinystės tema yra neišsemiama. Kalbu apie tą kitą, nepagražintą, motinystės pusę. Mes, žmonės, dar nesame išmokę priimti skausmo, nuo jo bėgame.
Kai įvyko persileidimas, norėjau, kad šalia manęs būtų visi, kurie apie tai žinojo. Bet daug žmonių nė nepaklausė, kaip jaučiuosi. Dauguma persileidimų tema iš viso nemoka bendrauti. Bijo, kad ką nors jautresnio paklausę gali tave įskaudinti. Kai įvyksta nelaimės, reikia būti šalia žmonių, padėti jiems tai išgyventi, leisti apie tai išsišnekėti.
– Ne kartą užsiminėte apie dulų mokymus. Ar galite plačiau papasakoti, kas tai yra?
– Į mokymus įsitraukiau spontaniškai, apie juos užsiminė draugė. Mokymų metu paliečiamos įvairiausios temos: nuo psichologijos iki praktinių dalykų. Dėstoma apie hormonus, įprasto gimdymo ir gimdymo cezario pjūvio operacijos būdu skirtumus, epidūrą, žindymą, santykius su vyru, tėvais.
Pavyzdžiui, niekada nežinojau, kad po gimdymo moteriai pasikeičia smegenys ir jos niekada nebebūna tokios kaip anksčiau. (Kikena.) Kursus veda žinomos specialistės, psichologės.
Po šių kursų galiu dirbti postpartum dula (dula, kuri specializuojasi darbui su moterimis po gimdymo). Nežinau, ar ateityje dirbsiu šį darbą. Galbūt, kai susilauksiu vaikų ir juos paauginsiu. Labai norėčiau padėti moterims. Manau, kad turėti dulą tiek gimdymo metu, tiek ir po jo moterims yra išsigelbėjimas.
Dulos nėra burtininkės ar fėjos. Jos yra paprastos moterys, kurios turi žinių ir praktikos, gali atsakyti į rūpimus klausimus, jų darbas yra apmokamas. Juk ir anksčiau, senovėje, mama tapusi moteris nebūdavo viena – ją prižiūrėdavo būrys kitų moterų. Šiais laikais pagimdžiusios moterys dažnai lieka vienos, susiduria su depresija po gimdymo, psichoze – pagaliau apie tai pradedama kalbėti garsiai.
– Papasakokite apie trobelę Luną. Kaip kilo jos idėja?
– Su Simu visuomet norėjome gyventi nuošalesnėje vietoje, medžių apsuptyje. Vos tik atsikraustę į Vilnių aplink miestą ėmėme ieškoti žemės, kur galėtume pasistatyti namą. Mums labai pasisekė, žemę radome labai greitai.
Tada pradėjome galvoti, iš kur galėtume gauti pajamų. Sumanėme, kad reikia pasistatyti namuką ir jį nuomoti. Trobelę Simas ėmė statyti savo rankomis, nors anksčiau statybose neturėjo beveik jokios patirties. Namukas buvo pastatytas per mažiau nei dvejus metus. Kai įėjau į užbaigtą trobelę, negalėjau patikėti, atrodė, kad ją būtų pastatę profesionalai. Įsivaizduoju, kad kada nors laiką čia galėsime leisti drauge su savo vaikučiais.
