Praėjo šešeri metai po E.Sidaro mirties, bet Jolantai iki šiol sunku apie tai kalbėti.
„Mūsų santykiai buvo daugiau negu draugiški – šeimyniški. Šis interviu – tarsi duoklė tauriam Egidijaus atminimui ir mūsų bendrai praeičiai“, – sakė J.Mikalajūnienė.
Kažkada mados namai „Cantas“ buvo didelė J.Mikalajūnienės gyvenimo dalis, jiems moteris atidavė devynerius metus. Paskui savo verslą pardavė šių mados namų dizaineriui E.Sidarui.
Tačiau E.Sidaras „Canto“ vadovu buvo tik aštuonis mėnesius – gabų dizainerį ištiko insultas. Kova dėl gyvybės tęsėsi savaitę, tačiau jis mirė taip ir neatsibudęs iš komos. Jam buvo 40 metų.
J.Mikalajūnienės gyvenime mados verslas, naujų kolekcijų pristatymai, glamūriniai vakarėliai baigėsi tarsi užrakinus prabangių rūmų duris.
Prasidėjo kitoks gyvenimo etapas – ji sulaukė anūkų.
„Po darbų „Cante“ mano gyvenimas išties pasikeitė. Labai. Aš – dviejų nuostabių mažulėlių – Jono ir Rusnės – močiutė. Tai – didelis virsmas kiekvienos moters gyvenime, milžiniška prigimtinė duotybė. Neapsakomai šiltas jausmas žinoti, kad jie – smulkutė dalelytė tavęs ir tavo tėvų, kad jie – jau tavęs tęstinumas“, – kalbėjo J.Mikalajūnienė.
Beveik metus kiekvieną rytą iš savo namų Vilniuje ji važiuodavo į Trakų rajoną, kur padėdavo dukrai Indrei prižiūrėti dvynius Joną ir Rusnę.
Moteris neslėpė, kad yra šiek tiek pavargusi ir dabar norėtų daugiau laiko skirti sau: pažiūrėti filmų, paklausyti koncertų, nueiti į knygyną, pasivaikščioti po parduotuves.
– Jolanta, kaip dabar atrodo įprasta jūsų diena?
– Dar prieš pusantrų buvo taip: žadintuvas, ankstyvas rytas, pusryčiai, automobilis, 24 kilometrai į Trakų rajoną, anūkyčiai. Vėlyvas vakaras, automobilis, 24 kilometrai į Vilnių, namai, puodelis arbatos, senolio katino palepinimas, miegas, ir vėl diena iš naujo.
Dažnai ir vyras prisijungdavo prie anūkėlių priežiūros. Savaitgalį viena diena tėvams, kita diena – likusiai šeimai, namams ir sau.
Ir vėl prasideda kita savaitė. Viskas labai aišku ir jokių kitų minčių. Draugams – tik pokalbiai telefonu. Viskas turi savo kainą. Bet... Po truputį mano rytai ilgėjo, kiek vėliau į Trakus važiuodavau tik po pietų. Nuo šių metų – naujas etapas: tik penktadieniais.
Anūkai paaugo. Smagu, kad taip ilgai galėjau būti labai arti ir padėti jiems stiprėti, augti. Visa šeima labai susitelkė, susikaupė, kad mažyliams būtų komfortiška augti. Dalinsimės rūpesčiais ir toliau.
– Kas užpildo tuštumą, atsiradusią jūsų sieloje, kai pasitraukėte iš mados verslo?
– Esu užsirašiusi tokią frazę: „Net ten, kur nieko nėra, slypi begalė galimybių.“ Man visada taip ir atrodo. Negali būti tuščio laiko.
Per pastaruosius dvejus trejus metus tiek visko susikaupė, kad vos spėjame suktis šeimos rate. Labai norėtųsi, kad nors kokia tos tuštumos properšėlė atsirastų.
Pandemijos metai labai apribojo mūsų galimybes. Savo kultūrinį badą malšinau ieškodama televizijos archyvuose nematytų ar seniai matytų filmų, spektaklių, stengiausi virtualiai aplankyti kuo daugiau pasaulio muziejų, parodų. Klasikinės muzikos troškulį malšinau į Nacionalinės filharmonijos portalą įkeltais koncertų įrašais.
Vėliau, jau su anūkais, teko prisiminti mamos įgūdžius. Nuo gimimo beveik du mėnesius kartu gyvenome visiškai kitu ritmu. Aplink juos, du kūdikius, darniai sukomės keturiese.
Mums su vyru tai buvo lyg vėlyvoji tėvystė. Ir trumpas miegas, ir pirmos maudynės, ir sauskelnės, ir pagalba maitinant kas dvi valandas, nesvarbu, diena tai ar naktis. Pirmieji šypsniai, gugavimai. Išgyvenome viską iš naujo. Dvigubai. Nelengva, bet kartu puiki dar viena gyvenimiška patirtis. Juk svarbu ne kokie sunkumai užklumpa, o kaip su jais susitvarkome. Vaikai – neaprėpiama mūsų meilė, mūsų didelis mažas pasaulis.
Nešuosi per gyvenimą kaip savo moto mūsų santuoką palaiminusio a. a. kunigo Ričardo Mikutavičiaus žodžius: „Ką Dievas sujungė, žmogus te neišskiria.“ Man svarbu jausti artimuosius, svarbu būti visiems kartu. Juk šeima – viena didžiausių žmogiškųjų vertybių.
Noriu nenustoti tobulėti ir mokytis. Noriu kuo tobuliau nugyventi kiekvieną dieną, kad ji liktų pati gražiausia. Nes šiandien yra dabar.
– Ar nepasiilgstate to laikotarpio, kai sukotės mados pasaulyje? Ar dar lankotės naujų kolekcijų pristatymuose?
– Nepasiilgstu. Tikrai. Turiu savo įmonę: nuomoju nuosavą nekilnojamąjį turtą. Darbo nedaug, veikla rami. Visiška esamų pareigų ir darbų dermė. Pandemijos apribojimai, anūkų laukimas, o vėliau pagalba dukros šeimai nepaliko laiko visuomeninei ir širdžiai mielai veiklai.
Esu Vilniaus klubo, Gurmanų gildijos, labdaringo moterų klubo narė. Tačiau smalsumas niekur nedingo. Prie gerų darbų prisidedu tyliai. Po truputį visur sugrįšiu. Pasivysiu laiką.
Paskutinis mados renginys, kuriame dalyvavau, – 2017 metų „Mados infekcija“, kurioje jau po Egidijaus mirties, jo kolegoms padedant, buvo pristatyta paskutinė Egidijaus kolekcija, sukurta aprangos siuvimo bendrovei „Audimas“. Vėliau buvo ir kitų kvietimų, bet prašiau dizainerių, kad nesivargintų kviesti, nes nedalyvausiu.
– Kažkada vadovavote Vilniaus modelių namams, paskui – mados namams „Cantas“, į kuriuos pakvietėte dirbti dizainerį E.Sidarą. Kuo šiame darbe rūpinotės jūs ir kuo – Egidijus?
– Gera žinoti, kad prisilietei prie lietuviškos mados legendos. Vilniaus modelių namai man buvo tramplinas į nuosavą verslą. Ir prekės ženklas, ir mados namai „Cantas“ – ne mūsų šeimos įkurti. Mes pirkome jau dirbančią įmonę. „Cantas“ individualiai siuvo vyriškus kostiumus, kūrybos vadovė buvo dizainerė Kristina Kruopienytė.
Kristina ir Egidijus tuo pat metu jau kūrė ir pristatinėjo bendras kolekcijas. Su Kristina dirbome apie metus, atsirado klienčių moterų. Tačiau ji nusprendė dirbti savarankiškai, ir kūrybos vadovo kėdė liko tuščia. Bet neilgam.
Mados namų „Cantas“ dizaineriu patapo E.Sidaras. Individualus darbas buvo tęsiamas tiek su vyrais, tiek su moterimis. O visi kiti – administraciniai, komerciniai, personalo, ūkiniai – bendrovės reikalai buvo mano rūpestis.
– Jūsų mados namai greitai tapo žinomi, jums sekėsi. Už tą sėkmę mokėjote dideliu ir kruopščiu darbu. Bet nevengdavote ir mados vakarėlių. Jei jūsų negalėdavo lydėti vyras, į įvairius renginius vykdavote su Egidijumi.
– Kai gerai ir daug dirbi, tai ir sekasi. Bet juk sėkmė turi kelias dedamąsias: tai ne tik tu pats, tavo gebėjimai, tai ir kolektyvas, jo charizma, kruopštus darbas, bendra nuotaika, sveikos darbinės atmosferos palaikymas. Visas valstybines šventes paminėdavome, pagrindines metines ir asmenines švęsdavome. Kukliai ir šiltai.
Mados ir ne mados vakarėliai – trečioji, naktinė, pamaina, kuriai dažniausiai neturėdavai teisės neturėti jėgų, noro ar blogai atrodyti. Išėjimai į renginius – mados namų darbo dalis. Įpareigojanti, juk išeidavome reprezentuoti mados namų, tad privalai visuomet pasitempti, švytėti. Brangi visomis prasmėmis: pinigų, laiko, sveikatos, poilsio, asmeninių santykių, nes viešumas vargina. Po truputį vakarų vis daugėjo. O dabar labai norėčiau, kad kuo mažiau žmonių mane gatvėje atpažintų.
– Kodėl nutarėte mados namus parduoti Egidijui?
– Tam mes ruošėmės visus metus, tai nebuvo vienos dienos sprendimas. Kiekvienas kūrėjas nori turėti savo mados namus. Egidijus taip pat norėjo, tad nuosekliai keliavo savo svajonės link.
Egidijus buvo labai taikus, preciziškai tvarkingas, drausmingas ir nepaprastai gabus kūrėjas. Dizaineris, meistras iš prigimties. Beveik dešimtmetį teko laimė stebėti jo santūriai inteligentiškus santykius su klientais, subtilų bendradarbiavimą su konstruktoriais ir siuvėjais.
Jau šešeri metai, kai nebeturime jo šalia. Mudu matėmės tos nelemtos dienos rytą, matavausi individualiai man siuvamą kostiumą, nuotaika buvo puiki, nes po visų didžiųjų metinių švenčių susitikome pirmą kartą.
Pasidžiaugėme produktyvia metų pradžia. Su „Audimu“ Egidijus pasitvirtino bendrą didmiesčio ritmu alsuojančią kolekciją „Miesto pulsas“ ir jau iki smulkmenų aptarė jos gamybą.
Žinojau, kad po mano matavimo jo laukia svarbus susitikimas – galutinis koncertinės orkestro aprangos eskizų aptarimas.
Tą dieną namo kažkodėl neskubėjau ir netrukus... teko lėkti į ligoninę. Labai vylėmės, daugiau kaip savaitę tikėjome stebuklu, deja... Žinia apie netektį mudu su vyru pasiekė Briuselyje. Pagerbiau jį tik po mėnesio. Tas skaudulys, rodos, niekada neužgis.
Teko sugrįžti į mados namus baigti didžiulio uniforminės aprangos užsakymo, pradėtų individualių klientų užsakymų, susigrąžinti prekybai atiduotų gaminių, suvaldyti paskutinių atsiskaitymų. Reikėjo laiku tesėti įsipareigojimus „Audimo“ bendrovei, nes bendra kolekcija „Miesto pulsas“ turėjo būti pabaigta ir pristatyta tų metų „Mados infekcijoje“. Užbaigti kolekcijos gamybą padėjo kolegė K.Kruopienytė.
Reanimuoti įmonės nepavyko. Šeštas jausmas pakuždėjo: nebus gerai, nereikia ir neverta. Tiesiog tuo metu visiems visko buvo per daug.
Egidijų kažkas buvo pavadinęs ponu Cantu. Nėra Egidijaus – nebėra ir „Canto“. Turtą išpardavėme, auksarankiai „Canto“ meistrai susirasti darbą neužtruko, tad tyliai užvėrėme duris. Individualų siuvimą mėgstantys klientai išsibarstė po kitas studijas. Su keliais liko draugiški santykiai, retkarčiais jau susibėgame pasidalinti naujienomis.
Kiekviena netektis iš pramogų ar meno pasaulio iš naujo ir iš naujo supurto. Nors buvai arčiau ar toliau, pažinojai išėjusįjį gerai ar ne taip gerai. Šie metai prasidėjo labai skausmingai: vienas, antras, trečias. Labai sunku suvokti nebūtį ir savęs laikinumą. Mūsų buvimas trapus tarsi ižas.
– Ar labai apgailestaujate, kad mados namai „Cantas“, į kuriuos įdėjote daug triūso ir širdies, neegzistuoja?
– Dizaineris E.Sidaras – didis savo srities žinovas ir mados namai „Cantas“ paliko žymę nacionalinės mados industrijoje. Gražūs prisiminimai, bet nesidairau atgal. Buvo vienas etapas. Dabar – kitas, bus ir dar kitas. Man svarbiausia smalsiai žvelgti į pasaulį, o nuotykiai, jei tik panorėsi, patys tave susiras.
– Kur dabar jūsų korsetų, batų kolekcijos, apie kurias anksčiau rašė žiniasklaida? Ar pati dar naudojatės tais daiktais?
– Dūla dėžėse palėpėje. Tokie daiktai morališkai sensta. Kolekcija ir lieka kolekcija.
Beje, prieš uždarydami „Cantą“ mados istoriko Aleksandro Vasiljevo fondui atidavėme įžymiąją mados namų suknią su agentūros „Factum“ diplomu, liudijančiu apie pirmą kartą Lietuvos madoje pasiektą rekordą – plačiausią apačią turinčią suknią.
Taip pat atidavėme Egidijaus rankų darbo ypatingas vyriškas peteliškes, origamio technika pagamintus aksesuarus-sages, kaklaraiščius ir užsilikusią kolekcinę aprangą.
– Ar per tuos metus labai pasikeitė mada? Kokios naujausios mados tendencijos ar kryptys jus labiausiai šokiruoja?
– Mada – nuolat kintantis reiškinys. Vis pasikartoja su laikmečiui įtinkančiais nedideliais pokyčiais. Todėl atrodo, kad šito modelio džinsus jau nešiojau, tokios suknelių ar palaidinių rankovės jau buvo.
Nekinta stilius. Aš – už nepriekaištingą stilių. Gali savo klasikinį garderobą nuosaikiai papildyti įvairiausiomis detalėmis: diržais, skarelėmis, segėmis, papuošalais. Bet kartu nebūsi perdėm nuobodus keičiantis tendencijoms.
Manęs madoje seniai niekas nešokiruoja. Apranga – kiekvienos asmenybės vieša išraiška ir dialogas su kitais, atskleidžiantis tam tikras tos asmenybės savybes ir net ydas. Pasirinkdami vieną ar kitą drabužį mes nevalingai bendraujame su visa savo aplinka.
Visada sakiau: rengiesi drąsiai tiek, kiek pats esi drąsus. Džiaugiuosi gatvėse matydama ryškius, margus, daugiaspalvius, daugiasluoksnius, įdomius, sudėtingų konstrukcijų drabužius, ir nebūtinai jaunų žmonių. Mieste dažnokai jaučiuosi kaip tylus aprangos seklys.
– Ar dar turite vasarnamį Gruzijoje, kuris pavadintas dukters Indrės vardu? Ar ten dar spaudžiamas vynas „Indrė“? Ar mielai leidžiate ten atostogas?
– Yra ir vasarnamis, ir vynuogynas, ir vynas. Tuo rūpinasi gerieji Gruzijos draugai. Pastarąjį kartą ten spėjome apsilankyti prieš pandemiją. Neseniai pagalvojau, kad dabartinio karo akivaizdoje iškalbingieji jų užstalės tostai skambėtų dar prasmingiau.
Neretai vakaronė prasidėdavo jausmingu tostu: „Už taiką pasaulyje!“ Atrodo, kartvelai labiau žinojo šių žodžių svorį. Nuoširdžiai viliuosi, kad frazė „Svarbiausia, kad nebūtų karo!“ niekada nebus banali.
