Anksčiau įvairius renginius mėgusi ir žurnalų viršelius, televizijos laidas puošusi Jurgita atsigręžė į save. Ji neslepia: naujas – kaip stiprios, tvirtai ant kojų stovinčios moters – etapas prasidėjo, kai 2014-aisiais subyrėjo daugiau nei dešimtmetį trukusi santuoka su milijonieriumi Ugniumi Kiguoliu (44 m.).
Kad šiandien drąsiai galėtų tarti žodžius „jaučiuosi puikiai“, prireikė nemažai laiko ir psichoterapijos, bet visas savęs pažinimas buvo vertas to.
„Nejaučiu noro būti viešumoje. Pastaruoju metu man gaila laiko vakarėliams. Ir, žinoma, prie to prisidėjo sudėtingesnis gyvenimo etapas, tad pradėjau gyventi ramiau. Nenorėjau savęs eikvoti viešumai“, – kalbėjo J.Kiguolė.
Jos dienos kaip niekada užimtos ir suskaičiuotos minutėmis. Pandemijos laikotarpiu įvyko nemažai pokyčių, prie kurių moteriai teko prisitaikyti. Šiuo metu modelių agentūroje „Supermodels“ Jurgita darbuojasi viena. Likusį laiką ji skiria studijoms, įvairiems projektams.
„Gyvenime darau daug dalykų. Nemažai laiko atima baigiamojo darbo rašymas, be to, dirbu prie aromatų kūrimo. Šiuo metu vyksta procesas, kurio rezultatas, jei viskas pavyks, pasirodys vasarą. Esu iš tų žmonių, kurie neperšokę griovio nesako „op“. Bandau visus darbus suderinti su buitimi, tad laiko išties labai mažai“, – prasitarė Jurgita.
– Netrukus bus dešimtmetis, kai apsisprendėte visiškai nevartoti alkoholio. Tikriausiai esate sulaukusi komentarų, o kaipgi linksminatės?
– Pradėjau gyventi sąmoningiau, o alkoholis prie to nedera. Nejaučiu tam poreikio. Žinoma, daug kas klausia, kaip atsipalaiduoju? O tai tikrai darau be alkoholio. Puikiai jaučiuosi ir toje kompanijoje, kuri vartoja alkoholį, bendrauju, man nebūna liūdna. Tame nematau problemos – man ir be alkoholio pavyksta linksmai leisti laiką.
– Ką jums reiškia gyventi sąmoningiau?
– Bandau tapti geresniu žmogumi: prisiimu atsakomybę už savo veiksmus, žodžius, mintis. Šiandien jaučiuosi geresnė savo versija nei anksčiau. Turiu daugiau ramybės, stiprybės, pasitikėjimo. Kaip tai išsiugdyti? Pamatyti savyje nepatinkančius dalykus ir dėti visas pastangas, kad juos pakeistum. Tai labai asmeninis, ilgas procesas. Kad tas pokytis vyktų, reikia savistabos ir valios, kad matytum motyvus ir žinotum, kodėl nori keistis.
– Daugiau nei prieš ketverius metus leidotės į kvepalų pažinimo ir kūrimo pasaulį. Kaip susidomėjote šia nišine veikla?
– Visuomet mėgau daug kvepintis ir net kolekcionuodavau kvepalus, jiems turėjau aistrą. Bet vienu metu susidomėjau jų sudėtimi, kai kurie anksčiau patikę kvepalai pradėjo nebepatikti. Pamačiau, kad Laimė Kiškūnė organizuoja parfumerininkų kursus, užsiregistravau ir baigiau mokymus. Žinių įgavau tikrai daug, tačiau, kaip ir visur, – kvepalai kuriami tik per praktiką. Iki tam tikro lygio kursuose buvau išmokusi kurti aromatus, o dabar visa tai tęsiu savarankiškai, bendradarbiaudama su kolegėmis, kurios taip pat baigusios parfumerininkų kursus.
Sukurti gerus, natūralius kvepalus – labai ilgas ir sudėtingas procesas. Tai nėra tas pat, kas kurti iš sintetinių molekulių, kurias sumaišęs gauni statišką, faktiškai nekintantį kvapą. Dirbu su natūraliomis, per laiką kintančiomis medžiagomis. Kol kas negaliu pasigirti, kad sukūriau aromatą, kuris man pačiai labai patiktų: esu savikritiška, ieškau tobulo rezultato. Esu perfekcionistė, mėgstu išbaigtumą.
– Dar viena jūsų aistra – įspūdinga akmenų kolekcija. Ar tikite jų skleidžiama energija?
– Šiuo metu mažiau į tai koncentruojuosi. Buvo etapas, kai mokiausi mineralogijos. Tame etape norėjosi pažinti kuo daugiau kristalų, įvairių akmenėlių. Norėjau jų turėti daug. Dabar intensyviai kolekcijos rinkimo nebetęsiu, bet jei kur nors keliauju, stengiuosi parsivežti ką nors įdomaus. Būna, kad ir paprastą akmenėlį iš paplūdimio pasiimu prisiminimui.
Tikiu akmenų ir kristalų poveikiu žmogui, todėl ne tik grožiuosi jais savo aplinkoje, bet ir labai mėgstu nešioti papuošalus, pagamintus iš jų.
– Jūsų įkurta modelių agentūra gyvuoja daugiau nei dvidešimt metų. Dažnai galima išgirsti, kaip verslai bankrutuoja, o po pandemijos tai jau tapo kone įprasta. Ką darėte, kad verslą lydėtų sėkmė?
– Kuriant verslą reikia apsišarvuoti kantrybe. Pačioje pradžioje mano agentūra nebuvo sėkminga – reikėjo labai daug dirbti, kad kažkas išeitų. Kartais tas darbas atrodydavo bergždžias. Bet nuoseklumas, kantrybė, tikėjimas, kad viskas pavyks, atvedė į sėkmę. Svarbiausia daryti tai, kas labai patinka. Tada neskaičiuoji laiko.
Kadangi mūsų agentūra dirba su visu pasauliu, dažnai skiriasi laiko zonos. Pavyzdžiui, dėl kinų tenka keltis labai anksti ryte, o su Amerika komunikuoti vėlų vakarą. Tad dažnai darbo diena išsitęsia.
– Kaip per visą laiką kito grožio suvokimo sąvoka?
– Su agentūra pati užaugau, keičiausi ir brendau. Tas pokytis buvo ir vis dar vyksta – tai nėra galutinis procesas. Mados rinka ir modelių pasaulis yra kintantis procesas. Labiausiai džiugina, kad po truputį keičiasi kūno formų reikalavimai, atsirado „plius“ dydžio modeliai. Mūsų agentūra Lietuvoje buvo viena pirmųjų, kuri šiuos modelius įtraukė. Tai labai skatina moteris save priimti tokias, kokios jos yra. Labai tikiuosi, kad ateityje atsiras vidutinio dydžio modeliai, tokie, kokios moterys ir yra sveikiausios ir man pačiai asmeniškai gražiausios. Kol kas šio viduriuko trūksta – yra tik mados savaitėse dalyvaujantys labai liekni arba „plius“ dydžio modeliai, kurie labai veržliai įėjo į rinką.
Kitas dalykas, į kurį labai koncentruojuosi, – žmogaus asmenybė. Modelių pasaulyje konkurencija milžiniška. Yra labai daug gražių merginų ir vaikinų, bet labai svarbu, ką tas žmogus turi viduje. Tai labai prisideda prie modelio sėkmės.
Kai vyksta modelių atranka, visuomet žiūriu ne tik į išvaizdą, bet ir į tai, kaip jie bendrauja, koks jų charakteris. Aplinkoje labai daug dirbtinumo, parodomųjų dalykų. Labai trūksta natūralumo, nuoširdumo, kuklumo. Tad man svarbu ne tik išvaizda, bet ir žmogaus vidus. Mano agentūroje yra daug modelių, kuriuose aš matau daugiau nei jų išvaizdą.
– Ar mada ir stilius daug kainuoja?
– Ne. Mano nuomone, kad būtum madingas, nebūtina turėti daug pinigų. Kaip sakoma: „Gali turėti daug pinigų, bet skonio nenusipirksi.“ Žmogus arba turi skonį, arba ne. Žinoma, jį galima išsiugdyti sekant mados tendencijas, žiūrint į viską kūrybiškiau, perkant pigesnius, tačiau tinkančius drabužius.
– Visuomet atrodote pasitempusi, stilinga, jūsų veikla susijusi su stiliumi. Tikriausiai daug dėmesio skiriate grožio ritualams, mitybai?
– Labai savimi didžiuojuosi, nes pagaliau praėjusią vasarą pradėjau sportuoti. Porą kartų per savaitę lankausi sporto klube, kartu su trenere atlieku įvairius pratimus. Tai darau dėl bendros sveikatos.
Prieš tai ketverius metus nesportavau, o dabar prisiruošiau tai daryti. Kiekvieną kartą išėjusi iš sporto salės pasidžiaugiu savimi. Dirbu daugiau sėdimąjį darbą, pamažu vis atsirasdavo kažkokių nugaros skausmų. Sportuoju ir judu pirmiausia dėl savijautos ir bendros sveikatos, o tada, žinoma, rezultatai matyti ir išvaizdoje.
Tiesa, negalėčiau pasakyti, kad mano figūra – tai tiesiog gera genetika. Jei kuo nors papiktnaudžiauju, pradedu pilnėti, bet jokių dietų tikrai nesilaikau. Ir savo agentūroje merginoms vis sakau, kad čia griežtai draudžiama laikytis dietų. Turėdama tiek metų patirties galiu drąsiai sakyti, kad tai kenksminga, nėra efektyvu ir veda į dideles sveikatos problemas, organizmo žalojimą. Jei matau, kad mergina labai sulieknėjo, visada pasidomiu, ar jai viskas gerai, ar ji tikrai nesilaiko dietų. Tai pavojinga, ypač jaunam organizmui.
Rekomenduoju rinktis sveikai subalansuotą, visavertę mitybą, kad tai būtų naudinga organizmui. Prie viso to, žinoma, reikia kažkiek pajudėti – nebūtina eiti į sporto klubą, bet galima ir vaikščioti, plaukioti ar bėgioti. Reikia savyje atrasti pusiausvyrą.
Kitas svarbus mano grožio ritualas – miegas. Jeigu išsimiegu, gyvenimas atrodo geresnis! Stengiuosi užmigti iki vidurnakčio ir miegoti 7–8 valandas.
– Ar turite silpnybių, kurias sau kartais leidžiate?
– Tokių neturiu. Turiu tik priklausomybę, kurios norėčiau atsisakyti, tai – kava.
– Jūsų socialinių tinklų paskyros – vienos iš nedaugelio, kuriose nesipuikuoja reklamos. Čia tik keli įrašai, kelios nuotraukos. Juk daug moterų čia rodo savo gyvenimą, iš to uždirba nemažus pinigus. Jūsų tai netraukia?
– Tai šių dienų reiškinys. Neturiu nuomonės, ar tai gerai, ar blogai. Gyvenu savo gyvenimą, klausausi savo vidaus – kaip man atrodo, taip ir gyvenu. Nuomonės formuotojai daro įtaką jauniems žmonėms, bet kartais ir į neigiamą pusę. Gaila, kad taip nutinka.
Nenorėčiau būti viena iš nuomonės formuotojų, bet pasikartosiu: „Niekada nesakyk „niekada“.“ Žinau viena – kad ką nors skleistum auditorijai, turi būti daug prasmingesnė žinutė. Reklamuoti kremų nematau prasmės, bet jei tai būtų susiję su švietimu, sąmoningumu, gal pagalvočiau. Vis dėlto viešinti kiekvienos savo gyvenimo akimirkos nenorėčiau.
– Vidinę ramybę dažnai lydi meilė. Ar jūsų širdyje šis jausmas rusena?
– Mano širdyje yra daug daugiau meilės, nei buvo. Nebūtinai ji išreiškiama žmogui, bet jaučiu meilę gyvenimui. Tai labai gilus ir platus dalykas, turintis daug sluoksnių. Man meilė yra toks nuoširdus visko ir savęs priėmimas. Jeigu klausiate apie meilę vyrui, tai šia tema nenorėčiau atvirauti.
– Po skyrybų su Ugniumi supratote, kad kai kuriuos dalykus reikia pasilikti sau?
– Taip, skyrybos buvo didžiausia gyvenimo pamoka tiek man, tiek, manau, jam. Neslėpsiu – tai nulėmė ir mano pokytį. Po skyrybų atėjo suvokimas keistis, nes supratau daugiau ir priėmiau tai kaip gyvenimo pamoką. Tai buvo sunkus gyvenimo etapas, impulsas keistis. Turėjau labai sustiprėti.
Dar prieš skyrybas metus lankiau psichoterapiją, kad pajėgčiau išsiskirti. Visas tas procesas man suteikė labai daug stiprybės. Viską įveikiau ir ta patirtis atvedė mane į tašką, kuriame šiuo metu esu.
– Judu su Ugniumi visuomet sies 16-metis sūnus Matas Pijus. Ar abu bendraujate?
– Taip, esu tikrai draugiškas žmogus. Niekada niekam nelaikau pykčio.
– Auginti paauglį sūnų – ne pati lengviausia užduotis. Su kokiais iššūkiais susiduriate?
– Galiu pasidžiaugti, kad man pasisekė, – sūnus labai išmintingas, neturi jokių paaugliškų niuansų. Mes susikalbame, susitariame. Jis stengiasi mokytis, daug sportuoja. Jis, kaip berniukas, truputį uždaresnis, tad mano patarimų nelabai klauso, nebent pats nori, kad patarčiau. Daugiau viską išgyvena savyje. Jis tikrai labai geras vaikas.
Suprantu, kad po truputį jį reikia paleisti ir kad ne viskas jam įdomu, kas buvo anksčiau. Jau kalbame apie ateitį, kokia veikla norėtų užsiimti. Šiuo metu, jei niekas nepasikeis, jis sugalvojęs studijuoti tarptautinius santykius. Tačiau ligi to dar daug laiko. Sūnus turi begalę draugų, tarp jų ir užsieniečių, jam patinka komunikacija, užsienio kultūra. Palaikysiu jį bet kokiu atveju.
Jis užaugo, tačiau aš vis dar neapsieinu be motiniškų klausimų: kaip sekėsi mokykloje ir ką šiandien valgei?
Jis labai sportiškas, į tėtį – kartu su juo važinėja kartais, slidinėja, plaukioja. Aš tokių dalykų nedarau, nesu ekstremalaus sporto mėgėja. Tai vyriški dalykai, džiaugiuosi, kad jie jam teikia malonumą.
– Įvykus skyryboms esate sakiusi, kad didžiausias iššūkis jums – rasti namus. Ar šiandien jau esate susikūrusi jaukų kampelį?
– Po skyrybų su sūnumi radome namus. Labai gražioje vietoje, sename name, įsigijome butą Kauno senamiestyje. Tuo metu man prioritetas buvo, kad sūnui būtų patogu eiti į mokyklą, man – į darbą. Trumpai tariant, kad viskas būtų po ranka. Šie namai labai jaukūs.
Tiesa, buičiai tikrai neskiriu daug dėmesio – šioje srityje, galėčiau pasakyti, esu labai beviltiška. Man gaila laiko tvarkymuisi, maisto gaminimui. Darau tai tik tada, kai reikia. Buityje man padeda namų tvarkytoja.
– Judu su Ugniumi buvote įvardijami kaip milijonierių pora, tačiau po skyrybų jums su sūnumi teko išeiti iš šeimos namų. Ar šioje situacijoje žodis „milijonieriai“ buvo pamirštas?
– Milijonierių etiketę buvo užklijavę žurnalistai. Mane tai trikdė, o dabar jau niekas nebetrikdo. Po skyrybų man viską reikėjo susikurti pačiai nuo pat pagrindo. Tas procesas užgrūdino. Didelis iššūkis būnant moteriai pirkti, įsirengti namus, iš naujo kurti savo verslą. Nebuvo lengva. Net pati kartais nesuprantu, kaip man tai pavyko! Tame etape atrodė, kad einu į nieką: niekas nebuvo aišku, tiesiog ėjau. Bet viskas pavyko su kaupu, šiuo metu jaučiuosi stabiliai.
Man reikėjo viską kurti iš naujo. Bet labai geras jausmas suprasti, kad savarankiškai gali padaryti labai daug dalykų: nereikia nieko bijoti, o tiesiog imti ir daryti, daryti, daryti...
– Prasitarėte, kad dar prieš skyrybas lankėte psichoterapiją. Šis žingsnis jums pačiai nebuvo drąsus. Ką iš savo patirties galėtumėte pasakyti moterims, kurios nesijaučia laimingos santuokoje, tačiau gyvena kartu dėl vaikų, bendro turto?
– Tai labai individualu. Bet, žinoma, dėl pinigų ar dėl vaikų gyventi nereikia. Vaikams daug svarbiau ramybė ir harmonija namuose, nei matyti nuolat nesutariančius tėvus. Vėliau ir patys vaikai priekaištauja, kodėl neišsiskyrė tėvai, jei nesijautė laimingi. Yra momentas, kai pats esi atsakingas už save: reikia išdrįsti ir pačiam kurti savo gyvenimą. Dirbant, darant, mokantis tikrai viskas pavyksta.
Būna taip pat, kaip ir visiems, būna visokių dienų. Stengiuosi džiaugtis viskuo – kad vaikas sveikas, kad tėvai sveiki, kad yra darbo. Tai paprasti, bet labai džiuginantys dalykai.
