Nacionalinė premija G.Žickytei paskirta už veržlų ir įspūdingą kūrybinį šuolį. Lietuvės filmai rodyti daugelyje tarptautinių kino festivalių ir juose pelnę nemažai apdovanojimų.
Laureatams Nacionalinės premijos bus įteiktos Prezidentūroje vasario 14 d. Į ceremoniją palaikyti G.Žickytės iš Londono atvyks jos vyras Eitvydas Bajarūnas – Lietuvos Respublikos ambasadorius Jungtinėje Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystėje.
Nors ir keista, juos suvedė Giedrės filmas „Meistras ir Tatjana“, pasakojantis apie maištingo kūrėjo fotomenininko Vito Luckaus aistringą meilę ir tragišką žūtį. Prieš šešerius metus ši juosta buvo rodoma Švedijoje, tarptautiniame Geteborgo kino festivalyje. Į jį palaikyti lietuvės režisierės atvyko tuometis Lietuvos ambasadorius Švedijoje E.Bajarūnas.
„Mudu su Eitvydu dėkojame Vitui, kad jis sujungė mūsų likimus ir padovanojo meilę“, – yra sakiusi Giedrė.
Nuo rugsėjo pradžios, kai jos vyras E.Bajarūnas eina ambasadoriaus pareigas Didžiojoje Britanijoje, G.Žickytė gyvena Londone. Ir save dalina trims sritims: diplomato žmonos pareigoms, kino kūrimui, šeimai. Ir visur suspėja!
Ne veltui ji sakė: „Viskam, ką darau, maksimaliai atiduodu širdį. Namai turi būti gražūs. Šeima turi valgyti daugiau ekologiško maisto. Filmą reikia sukurti gerą. Su Eitvydu visur noriu būti kartu. Gyvenimas Londone labai intensyvus. Kiek galiu, tiek lydžiu vyrą ten, kur jam reikia būti.“
– Giedre, už savo filmus pelnėte kelias dešimtis tarptautinių ir šešis Sidabrinės gervės apdovanojimus. Dabar jūsų kūryba įvertinta Nacionaline premija. Kokia pirmoji mintis atėjo į galvą, kai praėjusį gruodį buvote paskelbta Nacionalinės premijos laureate?
– Prisipažinsiu: iš tikrųjų nesitikėjau.
Žinojau, kad buvo nominuotas ir Ukrainoje, Mariupolyje, nužudytas ten filmavęs nepaprasto talento, originalumo ir jautrumo kino kūrėjas Mantas Kvedaravičius.
Buvau tikra, kad dviem kino dokumentininkams neskirs tos premijos, nes paprastai įvertinami kūrėjai iš skirtingų sričių. Man atrodė labai prasminga ir teisinga, kad būtent Mantas nominuotas premijai. Čia net ne konkurencija ir apie tai negalvoji – čia buvo taip natūralu, kad jis bus įvertintas. Todėl ir buvo netikėta, kad galutiniame šešių laureatų sąraše atsidūrėme abu.
Aš pirmą kartą buvau nominuota tai premijai. Apsidžiaugiau, kad atsidūriau trumpajame sąraše, man atrodė, kad tai – didelis įvertinimas. Galvojau: vis tiek dar filmų sukursiu, gal kada nors, po kokių dešimt metų, ir bus ta premija.
– Jūsų vyras nedelsdamas į žinią apie Nacionalinę premiją sureagavo feisbuke: „Meile, dabar tu nacionalinė vertybė.“ Kaip jus pasveikino vyras ir sūnus Teodoras?
– Mane vyras su kiekvienu prizu, apdovanojimu pasveikina – visada su gėlėmis jau oro uoste pasitinka. Kadangi tą dieną buvome skirtingose šalyse, ilgai kalbėjome vaizdo skambučiu. Jis labai džiaugėsi. Ir ambasada pasveikino, visi parašė labai gražų sveikinimą.
Sūnus Teodoras atrodo toks vyriškai santūrus, bet kai ką nors pasako, tai būna tiesiai į širdį. Jis sakė, kad aš sugebu įdėti nežmoniškai daug pastangų ir į savo karjerą, ir į draugystes, ir į šeimą.
Teodoras dabar – paskutinėje, dvyliktoje, klasėje, dėl to aš vis blaškausi tarp dviejų miestų – Vilniaus ir Londono. Prieš tai jis gyveno su mumis Maskvoje (tada E.Bajarūnas buvo Lietuvos Respublikos ambasadorius Rusijos Federacijoje. – Red.), kur lankė tarptautinę mokyklą, kurioje pamokos vyko anglų kalba.
Tačiau prasidėjus karui Ukrainoje mokykla perėjo į nuotolinį mokymą. Po kelių dienų Teodoras ir šuo buvo „supakuoti“ ir grįžo į Vilnių. Pagalvojome, kad nesaugu jam Maskvoje.
Taip išėjo, kad priešpaskutinėje klasėje, kur mokėsi pagal tarptautinę bakalaureato programą, jam teko pakeisti mokyklą. Todėl dar kartą keičiant programą praėjusį rudenį, kai mudu su Eitvydu išvažiavome į Londoną, jam būtų tekę grįžti į 11 klasę.
Nusprendėme, kad Teodoras savo mokslus pabaigs tarptautinėje mokykloje Vilniuje. Jam jau 18 metų, jau ir vienas su šunimi gali puikiai gyventi. Juo pasitikiu, jis savarankiškas, protingas ir atsakingas vaikinas, gerai mokosi.
Dažnai atskrendu į Vilnių, kad jam galėčiau padėti, pripirkti maisto, pagaminti valgyti, šunį pavedžioti, nors jam labai patinka savimi pasirūpinti ir valgį gamintis pačiam.
Vasarą ir Teodoras, ir šuo atvažiuos į Londoną ir būsime visi kartu. Tikimės, kad jis Londone studijuos.
Po sveikinimų grįžau į kasdienybę, dirbu prie naujo filmo, bet tuo momentu, kai paskelbė laureate, apėmė ypatingas jausmas. Juk tai yra aukščiausias įvertinimas Lietuvoje. Ir kartu – atsakomybė.
– Ar nemanote, kad Nacionalinei premijai didžiausią pliusą uždėjo puikus jūsų filmas „Šuolis“ apie jūreivį Simą Kudirką?
– Nacionalinė premija – įvertinimas ne tik man, bet ir mano filmų komandai, herojams, visiems, kurie prisidėjo ir kurie mane įkvepia, kurių dėka jaučiuosi, kad augu kartu su jų istorijomis.
Esu nepaprastai laiminga, kad drąsus S.Kudirkos šuolis į laisvę palietė ir sujaudino žmonių širdis įvairiausiuose pasaulio kampeliuose. Net iš Pietų Korėjos, atrodo, mums tolimos kultūros žmonių, gavau tokių laiškų, kaip jie empatiškai sureagavo ir priėmė Simo iš Griškabūdžio istoriją. Tai rodo, kad laisvės siekis įgimtas kiekvienam žmogui, jis neturi tautybės. Ir tampa kaip niekada aktualus šiais neramiais laikais.
Simas – labai charizmatiškas, natūralus filme, sugeba savo autentiškumu užburti auditoriją ir jo istorija tikrai paliečia žmones. Tiek Amerikoje, tiek Italijoje, tiek Naujojoje Zelandijoje, tiek daugelyje kitų šalių. Jie per filmą ir graudinasi, verkia, ir juokiasi. Tai, kaip Simas savyje derina komiškumą, dramatiškumą ir tą nepalaužiamą mažojo žmogaus jėgą, man primena Charlie Chaplino filmų universalumą.
Po filmavimų liko ryšys su „Šuolio“ herojais. Vis susirašome laiškais tiek su „Vigilant“ kapitonu Ralphu Eustisu, tiek su leitenantu Paulu Pakosu, kuriam Simas siuntė ženklus, kad nori peršokti į amerikiečių laivą. Tą rytą, kai prasidėjo karas Ukrainoje, ir iš vieno, ir iš kito gavau elektroninį laišką su klausimu, ar mes esame saugūs. Jie žino, kad Lietuva – netoli Rusijos.
Atrodo, prieš metus buvo R.Eustiso darbo pakrantės apsaugos tarnyboje jubiliejus. Jis parašė, kad ta proga sukvietė draugų ir visi žiūrėjo „Šuolį“: „Ir vėl visi verkėme.“
– Kurį filmą buvo sunkiausia sukurti? Kuris pareikalavo daugiausia darbo, pastangų? Gal minėtas „Šuolis“, gal „Meistras ir Tatjana“, gal „Kaip mes žaidėme revoliuciją“, o gal „Baras“, pasakojantis apie Artūrą Barysą-Barą – ryškią Vilniaus senamiesčio bohemos figūrą?
– Negaliu išskirti vieno. Visi vienodai sunkūs, visi vienodai brangūs. Kurdamas kiekvieną filmą turi pereiti tam tikrus kalnus, pasitikti tam tikrus iššūkius. Nėra taip, kad viskas paprastai ir lengvai atsiranda.
Dabar dirbu prie naujo filmo apie literatūrologę, teatrologę profesorę a. a. Ireną Veisaitę. Išgyvenusi Holokausto pragarą, netekusi artimiausių žmonių Irena nepasidavė nevilčiai ir visą gyvenimą liko ištikima humanistinėms vertybėms, ieškojo šviesos ir ją skleidė kitiems.
Ireną buvau pradėjusi filmuoti prieš koronaviruso pandemiją. Ji mane nepaprastai įkvėpė, ypač kasdienėse situacijose, kaip ji bendrauja su žmonėmis. Dar kuriant „Šuolį“ pradėjau ruoštis tam filmui ir ją po truputį filmuoti. Maniau, pabaigsiu „Šuolį“ ir susikoncentruosiu į tą filmą.
Deja, prasidėjo pandemija. Vasarą, kai buvo atlaisvintas karantinas, dar šiek tiek filmavome, o paskui Irena mus paliko. Taigi turiu kurti filmą iš tos medžiagos, kurią spėjome nufilmuoti parengiamųjų darbų etape.
Taip keista, kad Irena veikia žmones net ir po mirties. Daug dalykų dabar pradėjau suprasti ir labai norėčiau jos paklausti, bet jos jau nėra. Ir tas filmas tampa kaip mano vidinė kelionė. Manyje įvyksta transformacija. Bet, matyt, su kiekvienu filmu taip yra. Filmas veikia ir autorių.
Daugiau skaitykite antradienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
