Ryžtis išpildyti šią svajonę Vaivą paskatino pasaulį drebinę neramumai – koronaviruso pandemija, o vėliau – Rusijos pradėtas karas Ukrainoje. Tai stipriai paveikė jos psichologę būseną.
„Daugelis jaunų žmonių gal nelabai supranta, nes jie žino, kad anksčiau ar vėliau visa tai baigsis ir jie dar turės gabalą gyvenimo.
Mūsų atveju viskas kiek kitaip. Tas eskaluojamas nerimas ir kasdien per televiziją girdimos naujienos labai veikia psichologinę būseną. Negatyvo yra per daug. Tai ypač pasijunta išvykus svetur“, – atvirai kalbėjo ji.
Kai su Vaiva susisiekėme, mūsų šalyje siautė žvarbus vėjas ir vyravo dargana. Viena garsiausių Lietuvos astrologių su šypsena pasakojo apie tai girdėjusi iš dukros, kuri šiuo metu prižiūri parduodamą Vaivos namą Vilniuje. Vaiva tądien džiaugėsi, kad Graikijoje termometrų stulpeliai rodo bemaž 20 laipsnių šilumos.
– Ar nepasiilgstate namų?
– Visai nepasiilgstu. Kalėdoms ir Kūčioms buvau grįžusi į Lietuvą, bet čia važiavau tik dėl savo vaikų ir anūkės. Pati stebiuosi, kad nesiilgiu savo gimtinės. Paskutiniais mėnesiais, kai buvome Lietuvoje, buvo labai mažai saulės, o man jos reikia.
Jaučiausi prastai, sirgau depresija. Ir dabar, būdama Graikijoje, pastebiu, kad žmonės, kurie prastai jaučiasi be saulės ir gerų orų, keletui mėnesių išsinuomoja būstą svetur.
– Užsiminėte, kad sirgote depresija. Kaip tuo metu jautėtės ir kas padėjo iš jos išbristi?
– Depresija – sąlyginis, dabar madingas savijautą išreiškiantis pavadinimas. Tiesiog visus dėl koronaviruso buvusius karantinus sėdėjome namuose, išeiti niekur nebuvo galima. Pakeičiau aplinką, ir viskas kaipmat praėjo.
– Išgyvenate pokyčių metą – nuomai Graikijoje įsigijote trijų kambarių butą, o sau išsinuomojote namą. Ar ilgai brandinote šią mintį?
– Visada galvojau, kad kai išeisiu į pensiją, gal man pavyks pagyventi ten, kur visus metus šilta.
Svarsčiau apie Ispaniją ar Australiją, nes ten yra giminių, tačiau ši šalis pasirodė esanti per toli nuo Lietuvos. Taip atsitiko, kad su vyru atsidūrėme Graikijoje ir labai tuo džiaugiamės.
– Kodėl būtent Graikija?
– Sutikau draugę žurnalistę, kuri jau kelerius metus važinėja pas čia gyvenančią savo draugę Daivą, padedančią čia įsikurti. Daiva – meilės emigrantė, 25 metus ištekėjusi už graiko, puikiai kalba graikiškai ir daugeliu kitų kalbų.
Būtent ji ir pasiūlė mano draugei žurnalistei, kuri tuo metu išgyveno santykių krizę, atvykti pas ją pailsėti viloje ant jūros kranto. Pabuvo ji Graikijoje porą mėnesių ir, pamačiusi mano savijautą, pasiūlė su ja susisiekti ir pasikalbėti. Taip ir padariau.
– Kaip atrodė pažintis su Graikija?
– Aš tikiu likimu. Mano darbas toks, kad juo ir turėčiau tikėti. Esu fatalistė ir visuomet žiūriu į ženklus.
Kai su vyru ir anūke mėnesiui atvykome į Graikiją, už 400 eurų išsinuomojome namelį. Mums taip patiko, kad bandžiau prasitęsti nuomą. Deja, tuomet man pasakė, kad to padaryti galimybės nėra – namą buvo rezervavę kiti žmonės, kurie čia apsistoja metai iš metų. Tačiau likus trims paroms iki išvykimo atėjo šeimininkė ir pasakė, kad šis mūsų namelis vis dėlto laisvas, – buvę nuomininkai įsigijo namą ir, jei norime, galime jį išsinuomoti net ir metams. Taip ir padarėme – už 3500 eurų mes jį išsinuomojome metams.
– Ar atsivežėte daug daiktų?
– Atostogų atskridome vos su keliais lagaminais. Kai supratome, kad mums čia patinka ir liksime metams, Daiva, kuri rūpinosi mūsų viešnage, mums buvo paruošusi būtiniausius daiktus. Atsivežti tereikėjo lengvesnių ir šiltesnių drabužių, o ko trūko – nusipirkome.
– Kokia buvo dukros ir anūkių reakcija, kai pasakėte, kad išsikraustote svetur?
– Dukra mus labai palaikė. Kadangi jai 41 metai, ji supranta, kad mama gali šiek tiek „pamandravoti“ ir pakeisti aplinką. Ji visuomet palaiko mano sprendimus. Mažosios anūkės labai išgyveno, kaip čia mūsų nebus.
– O vyras Gaudentas – teko jį įkalbinėti ar priešingai – jis buvo viso to iniciatorius?
– Gaudentas galvojo likti su vaikais Lietuvoje, nes čia darbas, o aš brandinau mintį pabūti šiek tiek viena. Buvome iš Graikijos grįžę, kad parvežtume anūkę į mokyklą, o aš ruošiausi išvykti viena. Tačiau likus porai savaičių iki mano išvykimo Gaudentas neteko darbo.
Tai buvo dar vienas signalas, kad turime išvykti kartu.
Dabar galiu pripažinti, kad su vyru esame visiškoje komforto zonoje. Tikimės, kad Gaudentas čia ras nuolatinį darbą, nors žiemą tai padaryti sudėtinga. Taip pat abu intensyviai mokomės graikų kalbą – manome, kad atvykus gyventi į svečią šalį tai padaryti privalu.
– Gaudentas šioje šalyje taip pat įsigijo butą. Kodėl ten neapsistojate?
– Jis pardavė savo butą Vilniuje ir nusprendė įsigyti nekilnojamojo turto Graikijoje. Butas ten dar neparuoštas gyventi, vyksta statybos.
Avansas sumokėtas ir laukiame, kada bus galima jį nuomoti.
– Butą planuojate nuomoti, o gyventi norisi name. Kodėl?
– Butas yra fantastiškoje vietoje, kelios minutės iki jūros. Jis trijų kambarių – su dviem miegamaisiais, bendra didele erdve su židiniu, virtuve, balkonėliu, nors ir pirmas aukštas. Tačiau tiek metų pragyvenus nuosavame name norisi šalia būsto savo erdvės – kiemo, medžių. Butas visai netoli mūsų gyvenamosios vietos – vos už 18 kilometrų.
– Kaip vertinate kainas šioje šalyje?
– Būstai čia kur kas pigesni nei Lietuvoje ar Ispanijoje. Nors pas juos infliacija gerokai aukštesnė, daugelis prekių gerokai pigesnės. Sugrįžusi į Lietuvą aš neišlaidauju.
O Graikijoje su Gaudentu užsukame į vietinius restoranėlius pietų ar vakarienės. Tai mums atsieina kiek daugiau nei 20 eurų.
– Kaip atrodo jūsų kasdienybė ir laisvalaikis Graikijoje? Juk čia nėra artimųjų, draugų, greičiausiai ir mažiau rutinos.
– Nieko labai naujo, ta pati darbinė rutina, tik kad kasdien nueini prie jūros išsimaudyti. Taip pat galima ir pasideginti, o jei norime pabendrauti, šeštadieniais su lietuviais renkamės vienoje pajūrio kavinėje. Ten pasisėdime ir paplepame.
– Graikijoje be mašinos sudėtinga. Kaip keliaujate?
– Be mašinos čia jautiesi tarsi kalėjime. Daugeliui įprasta 120 kilometrų vykti į Atėnus dėl vakarienės ar pasivaikščiojimo prekybos centruose. Iš pradžių bendravome su taksistu, kuris mus pavežiodavo po parduotuves. Už 3 valandas sumokėdavome 15 eurų.
Tai mums išeidavo pigiau nei nuomotis mašiną, o rudenį čia atvykome savo automobiliu.
– Iki Graikijos – apie 3 tūkst. kilometrų. Kaip jums sekėsi automobiliu įveikti šį atstumą?
– Gerai, nes abu vairuojame. Kadangi tai darome daug metų, mūsų negąsdina nepažįstami keliai ir tūkstančiai kilometrų. Per tuos 21 metus, kol esame kartu, automobiliu išmaišėme ne tik Europą, bet ir Afriką, JAV, Australiją, tad vairuoti Europoje mums nebaisu. Bet ilgi atstumai vargina.
Kelią nuo Lietuvos iki Graikijos su sustojimais ir nakvynėmis įveikėme per 3 dienas.
– Paskelbėte, kad parduodate savo erdvų namą Vilniuje. Kas lėmė tokį jūsų sprendimą?
– Dideliame mūsų name Vilniuje nenori gyventi mūsų vaikai. Nors jie dabar trumpam ir apsistoję tame name, kol remontuoja savo būstą Senamiestyje, tai laikina. Jie nenori nutolti nuo Senamiesčio. O jei jie čia negyvens, kam tą didelį namą laikyti?
Mums dviese jo irgi per daug. Be abejonės, gyventi name aš noriu, bet reikėtų ko nors mažesnio ir už miesto.
Yra susidomėjusių, buvo visokių variantų. Didžiausia problema – kad Lietuvoje, matyt, yra labai daug grynųjų pinigų. Už juos būčiau iš karto pardavusi, bet kur aš dėsiu tą maišą pinigų? Dar kas ateis ir apiplėš.
– Ar nėra sunku perleisti savo rankomis prieš nemažai metų statytą ir puoselėtą namą?
– Be abejonės, sunku. Jame labai gera energija, yra lankęsi labai daug įdomių žmonių iš viso pasaulio. Norėtųsi, kad ten gyventų geri, tvarkingi žmonės.
– Pasikalbėkime apie darbus. Abu su Gaudentu esate astrologai – kaip, išvykus gyventi svetur, pasikeitė jūsų darbas?
– Nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Per koronaviruso pandemiją išmokau dirbti nuotoliniu būdu. Tai anksčiau darydavau tik ypatingais atvejais. Anksčiau būdavo, kad daugelis klientų vykdavo pas mane tarsi į renginį, – iš įvairiausių šalies miestų išsiruošdavo pas Budraitytę, tada į teatrą, parduotuves. Pas mane užsukdavo ir žmonės, parskridę iš svetur. O dabar – jokių problemų, nes turiu visame pasaulyje lietuviškai arba rusiškai kalbančių klientų. Konsultuoju žmones iš Kosta Rikos, Naujosios Zelandijos, JAV, Australijos ir daugelio kitų šalių.
– Kaip atrodė darbo nuotoliu pradžia?
– Pradžioje buvau šokiruota, nes žmonės į visa tai žiūrėjo labai įtariai. Ypač mano amžiaus ir vyresni. Daugelis norėjo pasimatyti ir pasikalbėti gyvai. Tačiau pamažu pavyko susikurti auditoriją. Nuotoliniu būdu konsultuoju tiek vyresnius žmones, tiek jaunimą. Be abejonės, yra ir tokių, kurie nori susitikti, tad pasideriname ir pasimatome.
– Ar jau turite klientų Graikijoje?
– Yra. Vasarą apsilankydavo lietuviai, o dabar užsuka vietiniai. Graikams, kaip ir daugeliui pasaulio žmonių, taip pat įdomi astrologija.
– Rugpjūčio pabaigoje žiniasklaidoje pasirodė žinia apie jūsų su Gaudentu skyrybas. Vėliau skyrybų prašymas buvo panaikintas ir jūs patvirtinote, kad nesiskiriate. Sakykite, kodėl taip įvyko?
– Kažkas pamatė, kad esame padavę skyrybų prašymus, ir kažkam tai parūpo paviešinti. Prabudome vieną rytą ir sužinojome, kad skiriamės. Jau buvome visa tai užmiršę. Prisimenu, kad tą rytą telefonas netilo, – visi draugai ir artimieji puolė skambinti, klausinėti, kas įvyko. Viena pirmųjų paskambino dukra ir teiravosi manęs, kaip suprasti šią žinią, nes ryte, kai mus paliko, namuose viskas buvo gerai, o atvykusi į darbą sužinojo, kad skiriamės.
Mes pradžioje svarstėme vykti į Indiją. Ten, kur Gaudentas privalo būti sanjasinu, vienuoliu.
Iš pradžių manėme, kad, norint juo tapti, reikia būti nevedusiam. Pagalvojome, kad nueisime, ramiai ir tyliai išsiskirsime ir galėsime ten vykti. Bet, kaip vėliau paaiškėjo, kadangi mes ilgai vedę ir esame atitinkamo amžiaus, vienuoliais galime būti ir gyvendami šeimoje. Tad galėjome likti vedę ir prašymą atsiėmėme. Žinia Lietuvoje pasklido tada, kai prašymus atsiėmėme. Tačiau viską pergalvoję paskutinę minutę nutarėme vietoj Indijos vykti gyventi į Graikiją.
– Kodėl buvote nusprendę vykti į vienuolyną? Esate giliai tikintys?
– Į vienuolyną norėjome vykti ne dėl religingumo. Tiesiog norėjome pakeisti aplinką, išmokti naujų technikų, ramiai pamedituoti, išsivalyti protą.
Vienuolyne labai patogu, gali visiškai atsiduoti technikoms, nereikia važinėti iš kokio viešbučio į bendrus praktikas, kurios organizuojamos suvažiavusiems. Esi kaip komandos narys, turi didesnes galimybes išmokti ir įgauti patirties. Aišku, jie turi savo taisykles ir tenka jų laikytis. Jei važiuoji ilgesniam laikui, visada geriau apsistoti vyrų ar moterų vienuolynuose.
– Su Gaudentu drauge esate jau 21 metus. Kaip apibūdintumėte savo santykius? Kaip jie bėgant metams keitėsi?
– Kaip ir šeimoje – tai šilti, tai šalti periodai. Mums gerai, kad dirbame vienodą darbą, medituojame ta pačia technika, turime vienodą požiūrį į mitybą. Pirmoje santuokoje turėjau didelę bėdą, kai sutuoktinio požiūris buvo kardinaliai kitoks.
O su Gaudentu, net ir praėjus 21 metams kartu, galime sėdėti terasėlėje ir iki išnaktų diskutuoti apie įvairiausias technikas. Be to, Gaudentas labai skaniai gamina – taip, kaip abu mėgstame. Jam tai patinka, o man – labai didelis komfortas.
– Dėl ko dažniausiai pasipykstate?
– Dėl buities – neišplauti indai, kažkas nepadaryta, nenuskinti obuoliai ir kita... Būna, kad susiginčijame prie bičių avilių.
– Kokių bendrų tradicijų per tiek metų turite išsiugdę?
– Graikijoje kartą per dvi savaites stengiamės kur nors išeiti. Iki koronaviruso pandemijos, kai gyvenome Lietuvoje, turėjome tradiciją keletui dienų skristi svetur ir ten apsilankyti operoje. Esame išmaišę daugybę šalių. Faktiškai kur skrendame, ten ir einame į operą ar filharmoniją.
Kai prasidėjo koronavirusas, visa tai baigėsi. Reikėtų šią tradiciją atgaivinti.
– Koks, jūsų manymu, yra tobulos santuokos receptas?
– Be galo svarbu, kad žmonės turėtų bendrus interesus, pomėgius ir požiūrį į gyvenimą. Seksualinė trauka, drugeliai pilve anksčiau ar vėliau baigiasi. Ypač kai mums tai antra santuoka.
Santuokoje, manau, svarbiausia yra draugystė, gebėjimas palaikyti vienam kitą sunkiais ir džiugiais momentais.
