Erikos butas pačiame Vilniaus centre – sename name aukštomis lubomis, su medinėmis grindimis, tarpais sienose atidengtas plytų sluoksnis. Namus puošia daugybė paveikslų, statulėlių, parvežtų iš Milano, Paryžiaus, Londono, Romos, kur dirbo modeliu, įrėmintų fotografijų, kuriose įamžinta pati Erika.
Tai elegantiškas ir meniškas būstas, kuriame buitis tarsi neegzistuoja. Jame vyrauja balta, aukso ir žalvario spalvos.
Grįžusi Erika visada kelias dienas tvarko butą. Kodėl, juk niekas jame negyvena, kai pusę metų jos čia nebūna?
„Tai – toks auros valymas, – filosofiškai aiškino Erika. – Tai mano reabilitacija: plaunu grindis, valau dulkes. Atsiprašinėju namų, kad palikau juos vienus ilgam, sveikinuosi su jais. Ir kai viską išvalai ir grįžti į namų erdvę, jautiesi visai kitaip. Ne tik šeimai, bet ir savo butui parvežu lauktuvių: įvairių namų aromatų, spalvotų žvakių, kad jis turėtų to džiazo.“
Svetainėje, kur įrengta ir virtuvės zona, Erika užkūrė židinį. Malkų jai privežė tėtis.
„Vonios kambarys ir židinys man buvo svarbiausi atributai bute. Labai mėgstu skaityti knygas gulėdama vonioje ir sėdėdama prie židinio“, – sakė Erika.
Ji pasidžiaugė, kad prieš atskrisdama į Lietuvą filmavosi muzikiniame vaizdo klipe su atlikėja Beyonce ir grupe „Red Hot Chili Peppers“. Tačiau apgailestavo, kad koronavirusas ir karantinas stipriai pakoregavo jos karjerą.
Prieš COVID-19 pandemiją, paskui – atlaisvinus karantiną E.Stasiulevičiūtė filmavosi trileriuose, siaubo filmuose, dramose „Killer Camera Monsters“, „Lost Angeles“, „The Reverend and Mrs Simpson“, „The Long Night“.
Iki pandemijos turėjo pasirodyti septyni ilgametražiai filmai, kuriuose ji vaidina. Penki iki šiol neparodyti.
Vienas ikikovidinių filmų, kuriame vaidina Erika, – Jacko Henry Robbinso „VHYes“. Filmo režisierius – „Oskaro“ laureatų Susan Sarandon ir Timo Robbinso sūnus, jie taip pat vaidina šioje juostoje. Per filmo premjerą fantastinio kino festivalyje Ostine raudonuoju kilimu žengė ir Erika. Į kino teatrus juosta atkeliavo 2020 metų sausį, bilietai Amerikoje buvo išparduoti kelias savaites į priekį ir... staiga kirto kovidas. Visi kino teatrai ne tik kad buvo uždaryti – daugelis jų bankrutavo.
Šiemet turi pasirodyti drama apie pokario laikus „The Reverend and Mrs Simpson“, kur ji atlieka dainininkės vaidmenį. Du pagrindiniai šios juostos aktoriai – iš fantastikos serialo „Sostų karai“.
Taip pat prieš pandemiją E.Stasiulevičiūtė filmavosi kartu su pasauline kino žvaigžde Tomu Cruise’u. „Tikiuosi, kad tas filmas greitai išeis“, – sakė Erika.
Erika buvo savarankiška nuo vaikystės. Jau nuo 14 metų planavo, kad turės savo butą ir bus nuo nieko nepriklausoma: „Labai norėjau savo erdvės. Man sava erdvė – šventas dalykas.“
Modelio darbą E.Stasiulevičiūtė pradėjo po vidurinės mokyklos ir užsienio šalyse uždirbo nemažus pinigus. Užuot pirkusi „Chanel“ rankines ar kitus prabangius daiktus, – dėl to jos mama būgštavo, – mergina sumanė, kad reikia pataupyti ir Vilniuje nusipirkti butą. Erika juokėsi, kad išlaidauti pradėjo tik tada, kai nusipirko butą.
„Aš labai norėjau būti teisininkė. Pamaniau, kad dirbdama modeliu pakeliausiu, užsidirbsiu kažkiek pinigų. Tačiau jau antroje kelionėje, Taivane, per pusantro mėnesio uždirbau nemažai ir buvau nustebusi. Nuo tada savo pinigus patikėjau mamai investuoti, kad augtų procentai“, – pasakojo Erika.
Tuo metu ji dirbo ir modeliu, ir TV3 laidoje „TV pagalba“, o Mykolo Romerio universitete neakivaizdiniu būdu studijavo teisę. Iš kelionių grįždavo tiesiai į sesijas universitete, todėl labai reikėjo savos erdvės.
Baigus teisės bakalauro studijas reikėjo rinktis specializaciją – Erika pasirinko intelektinės nuosavybės teisės magistro studijas. Bet nestudijavo – sutapdavo darbai, mados savaitės didžiuosiuose megapoliuose su egzaminų sesijomis Vilniuje. Bet savo teisės žinias modelio darbe ji panaudodavo praktiškai. Dar ir kitoms merginoms padėdavo.
„Bute stengiausi maišyti klasikinį stilių su modernu, kad nebūtų sunki ta klasika, kad ji būtų jaunatviška“, – pasakojimą apie namus tęsė Erika.
Nuo pirmųjų kelionių į užsienį, kai pradėjo dirbti modeliu, ji eidavo į sendaikčių turgus, interjero daiktų krautuvėles. Ten pirko nedidelio formato paveikslus, senovinius indus paauksuotais krašteliais, veidrodžius arba jų rėmus. Kai kuriems jos veidrodžiams – 600 metų. Ir pradėjo galvoti apie būsimus savo namus. Tų paveikslų daugėjo, tada ir baldus pradėjo pirkti. Ji norėjo, kad namuose būtų jos močiutės dar iki sovietinių laikų įsigytos krištolinės vazos, taurės.
„Norėjau, kad tai būtų mano kelionių, kurios mane suformavo, kur aš turėjau galimybę save realizuoti, ir mano brangiausių žmonių, mano šeimos daiktų miksas. Labai norėjau klasikos, bet išdykusios“, – dėstė Erika.
Bene per dvejus metus ji susitaupė butui ir nusipirko nemažai daiktų. Norėjo, kad jos namų interjeras būtų klasikinis, bet su prancūziškais niuansais.
Šiame bute, kai E.Stasiulevičiūtė čia apsilankė pirmą kartą, gyveno senukų pora. Savo šiltumu jie merginą papirko. Jie čia užaugino savo vaikus, nugyveno didelę dalį savo gyvenimo. Jų ryšys buvo labai gražus, labai graži meilė. Jie to buto nepardavė kitiems, netgi tiems, kurie siūlė daugiau pinigų.
„Jie pardavė man, nes aš jiems irgi patikau. Jie norėjo tą butą parduoti tam, kam jis bus labai svarbus, – sakė Erika. – Kai įėjau, iš karto užplūdo jausmas: namai!“
Buto planas buvo kitoks, bet jo sienose buvo susikaupę labai daug meilės, labai gera buvo jo aura.
Nusipirkus butą prasidėjo sienų griovimas. Erika suprato, kad be dizainerės pagalbos neišsivers. Ji norėjo, kad buto sienos būtų baltos, grindys – medinės, kad jame būtų židinys ir didelis vonios kambarys. Visa tai ji dizainerei ir išdėstė, taip pat parodė žurnalus su jai patikusiais interjerais bei savo supirktas senienas.
„Aš grįždavau iš kelionių, o tie namai vis keitėsi“, – namų kūrimo pradžią prisiminė Erika. Ji norėjo didelių erdvių, vis pabrėždavo, kad nori buto sau. Butas buvo įrengtas maždaug per pusantrų metų. Ir jis sukurtas vienam žmogui.
Į vonios kambarį ir miegamąjį patenkama pro stumdomąsias duris. Meistrai pagal užsakymą padarė šias duris, virtuvės baldus, lovą.
Svetainės sofą ji parsivežė iš Londono, vieną krėslą parsigabeno iš Paryžiaus, kitą – iš Lietuvos dvaro. Svetainėje įrengtas ne tik židinys, bet ir virtuvės zona.
Vonios kambarys – asmeninis Erikos SPA. Ji norėjo, kad vonios kambarys būtų prancūziško stiliaus. Jo durų rankenos – iš laivo, jas Erika pirko Londono sendaikčių turguje.
Vonios kambaryje – didžiulė vonia ir dušo patalpa, paslėpta už užuolaidos. Dušinės grindys išklotos akmenukais, kurie surinkti iš Baltijos pajūrio. Kai maudaisi, kartu masažuoji ir pėdas.
Dalis sienų išklijuota baltomis itališkomis plytelėmis, per kelias jų – keistas dizainerio piešinys. Kol būtent tokios plytelės atkeliaus į šiuos namus, teko laukti beveik dvejus metus.
Grįžusi į Lietuvą, kur dažnai būna šalta, Erika prisileidžia vonią vandens, guli joje valandą pusantros ir skaito knygą: „Niekur neskubu. Lietuvoje man sustoja laikas. Dievinu tai, kad čia pailsiu. Čia mano siela ilsisi. Užtrunka gerą savaitę, kad atsigaučiau ir įeičiau į ritmą.“
Jai patinka ant veido dėtis įvairias kaukes. Kol vonioje skaito knygą, kaukė puikiai geriasi į veido odą. Po maudynių kūną mėgsta įtrinti įvairiais aliejais.
Miegamajame Erika įsirengė darbo kampelį, kurį puošia Paryžiuje pirktos statulėlės. Meistrai restauravo rašomąjį stalą, kurį ji pirko iš vieno Lietuvos dvaro. Rudos spalvos stalą dizainerė nudažė baltai, tai suteikė baldui prancūzišką akcentą.
Ant sienos virš rašomojo stalo kabo įrėmintos fotografijos, kuriose įamžinta pirmoji jos fotosesija, vykusi Milane, Italijoje. Tada ją fotografavo Carlo Bistolfi.
Šią fotosesiją modelis prisimena iki šiol: „Ateinu į studiją, o fotografas sako: „Man nepatinka bazinės nuotraukos.“ O aš galvoju: kas yra tos bazinės nuotraukos? Jis sako: daryk ką nors kitaip. Aš taip išsigandau, kad nežinojau, ką daryti, ir pradėjau šokti. Ir jis mano šokį įamžino. Kai sumanė nuotraukas išspausdinti, pats susipainiojo – įdėjo popierių blogąja puse. Ir nuotraukos išėjo kaip paveikslai.
Ta fotosesija – kaip jo darbas – pateko į itališkąjį „Vogue“ žurnalą. Per tą fotosesiją jis padarė 40 kadrų, iš jų 26 buvo panaudoti skirtinguose leidiniuose.
Daug kartų bandėme tai pakartoti – jis darė tūkstančius nuotraukų, bet nė viena nebuvo tokia gera kaip iš tos pirmosios fotosesijos. Tada įvyko kažkas magiško.“
Miegamajame puikuojasi Erikos močiutės spinta, kuriai apie 140 metų. Meistrai restauravo ir tą spintą. Kai močiutė atėjo į Erikos namus, apsiverkė: „Aš tos spintos, taip puikiai atrodančios, neprisimenu nuo savo vaikystės.“
Aišku, į šią spintą Erikos drabužiai netelpa.
Virš lovos kabo sapnų gaudyklė. Tai pirmas daiktas, kurį ji nusipirko Los Andžele. Indėnai tikėjo, kad kai žmogus miega, sapnų gaudyklės pasiima visus demonus ir košmarus, kad žmogų apsaugotų nuo siaubo.
Erikos namuose Vilniuje ir nuomojamame bute Los Andžele skamba ta pati muzika, kuri jai tuo metu labiausiai patinka. Muzika sukuria atmosferą. Labiausiai jai patinka ne dainos, o muzika be teksto, kad jai skambant galėtų skaityti, rašyti.
„Lietuvoje, kai atsimiegu, maždaug po savaitės pradedu sportuoti. Bėgioju palei Nerį, kartais einu į sporto klubą.
Los Andžele sportuoju penkis šešis kartus per savaitę, einu į daugelį treniruočių, su manimi dirba labai geri treneriai. Man patinka mankštinti savo kūną. Psichologiškai geriau jaučiuosi, kai sportuoju, nes kūnas natūraliai prigamina endorfinų – laimės hormonų“, – pasakojo Erika.
Nors Los Andžele ji gyvena miesto centre, čia pat – įvairi augalija ir kalnai. Erika mėgsta bėgti į kalnus anksti rytą saulei tekant: „Keliuosi 4.30, vėliausiai – 5.30 val., bet taip būna labai retai. Man labai patinka, kai bėgu į kalną ir tuo pat metu saulė teka.“
Kada eiti miegoti tokiam užkietėjusiam vyturiui? „Anksti, – juokėsi Erika. – Po devintos vakaro, dešimtą. Viskas priklauso nuo filmavimų. Mano toks darbas, kad neturiu normalaus grafiko. Pavyzdžiui, spalio mėnesį kelis kartus filmavome naktį. Pradėdavome septintą vakaro ir dirbdavome iki septintos ryto.“
Amerikoje Erika gauna ir daug modelio darbų. Ir honorarai net didesni nei anksčiau – agentūros nori vyresnių modelių, su patirtimi.
„Labai norėjau pakeisti darbo kryptį – tiktai vaidinti. Bet pasiilgstu modelio darbo. Jis labai gerai apmokamas. Iš modelio darbo užsidirbu duonai, iš filmų – dar ne. Vis juokauju: būtų man kas nors pasakę, kad filmuodamasi su tokiomis pasaulio garsenybėmis gausiu tik tokius honorarus, būčiau nepatikėjusi. Bet vis tiek būčiau dirbusi ir siekusi tapti aktore – malonumas neapsakomas“, – kalbėjo pašnekovė.
Šiemet E.Stasiulevičiūtė filmuosis Jungtinėje Karalystėje. Ji neslepia, kad labai pasiilgo Europos, europietiškų didmiesčių, europietiško bendravimo. Gyvendama Los Andžele yra labai toli nuo savo šeimos, todėl pradėjo varginti tas saviškių nebuvimas šalia.
„Norėčiau grįžti į Londoną, – tiesiai šviesiai pareiškė Erika. – Labai daug dirbu Amerikoje. Ten ir važiavau su labai dideliais tikslais, nuosekliai vykdžiau tai, ką buvau susiplanavusi. Bet aš jau pasiilgau ir paties gyvenimo, kurį reikia gyventi.
Mano gyvenime nėra nieko stabilaus, kiekvieną dieną dirbu su kitais žmonėmis, niekada nežinau, ar su tais žmonėmis dirbsiu kitą kartą, ar su jais susitiksiu. Nuolatos skraidau dirbti į kitus miestus, kitas valstijas, kitas šalis.
Todėl kai grįžtu namo į Vilnių, noriu stabilumo. Nes mažai stabilių dalykų mano gyvenime. Stengiuosi kaip vaikas, kad gyvenamoji vieta būtų ta pati, kad joje užlietų namų jausmas.“
