Mykolo Romerio universitete R.Urbonaitė dėsto Lietuvos politinę sistemą ir politinę komunikaciją. Po paskaitų ji neturi laisvos minutės – į savo srautą aktyvią politologę įtraukia žiniasklaida, nes jai reikalingi politologės komentarai.
Lietuvos politines aktualijas ji dažnai komentuoja „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Nauja diena“, taip pat dirba su kitomis žiniasklaidos priemonėmis.
Politologė nešykšti kritikos mūsų valdžiai: „Ukrainoje – karas, kuris iš Lietuvos labai stipriai jaučiamas. Mes padedame Ukrainai, o Lietuvoje pjaunasi mūsų valdžios – Vyriausybė ir Prezidentūra. Kartais tai atrodo tiesiog juokinga.“
Rima džiaugiasi, kad turi širdies draugą, su kuriuo gali kalbėtis apie viską, ir net apie politiką, kurią jis išmano neblogai, nors nėra politologas.
Tačiau po intensyvių darbų per atostogas ji nėra linkusi leistis į kokią nors kelionę pailsėti: „Prisipažinsiu, nesu dažnų kelionių mėgėja. Man įdomios tos kelionės, kuriose galiu pamatyti ką nors naujo: šalies kultūrą, žmonių gyvenimą. Poilsinių kelionių, kur ištiesi letenas po palme ir geri kokteiliuką, nelabai mėgstu.“
Moteris neslepia, kad ji – namisėda. Dabar gyvename tokiu laiku, kai viskas vyksta labai greitai, kai turi staigiai į viską reaguoti. O ji – lėto laiko šalininkė. Laiko, kai nereikia skubėti ir yra galimybė viską sudėlioti į stalčiukus ne tik namuose, bet ir galvoje. Apie tokio laiko svarbą pastaruoju metu vis garsiau diskutuoja ir mokslininkai.
Ji visada moka džiaugtis savaitgalių laiku, kurį praleidžia su draugu.
„Kad ir ką planuotume savaitgaliui, tai neturi trukdyti ilgam mano miegui. O visa kita priklauso nuo nuotaikos. Yra savaitgalių, kai neišlendu iš pižamos, o yra tokių, kai tiesiog sėdame į mašiną ir važiuojame į kokią parodą, aplankome dar nematytą dvarą, muziejų“, – pasakojo R.Urbonaitė.
– Rima, ką rinktumėtės – ar vakarą Nacionaliniame operos ir baleto teatre, ar žiūrėti politinių debatų laidą namie per televizorių?
– Nelygu, kokie debatai. Jeigu tai prezidento ar Seimo rinkimų finaliniai debatai, tikrai žiūrėčiau debatus. Ne dėl to, kad nemėgčiau eiti į Operos ir baleto teatrą. Man tokie debatai įdomu ne tik kaip politologei. Juose azarto ir dramų kartais ne mažiau nei teatro scenoje. O aistrų, perkeltine prasme – seksualumo, juose įprastai daugiau nei dažname spektaklyje ar romantiniame filme.
Tiesa, debatų intrigą kartais numuša patys dalyviai, kurie būna nepasiruošę ir nesugeba diskutuoti, atsakyti į oponento kritiką, greitai įsižeidžia. Tai dažna Lietuvos politikų problema.
Nors dėl šio pasirinkimo – ar vakaras Operos ir baleto teatre, ar politinių debatų laida per televizorių – dar pagalvočiau. Bet pasirinkimas tarp parduotuvių, grožio salono ir futbolo ar krepšinio rungtynių, jei dar ant stalo alus ir žirniai su spirgučiais, jau aiškus. Laimi sportas ir žirniai su spirgučiais. Vienareikšmiškai.
– Jūs puikiai atrodote. Ar mokykloje neturėjote kitokios svajonės, pavyzdžiui, stoti į Muzikos ir teatro akademiją, į aktorinį, užuot galvojus apie politiką?
– Aktorystės kelias, juo labiau muzikos, kai su klausa šiaip sau, net į galvą nešaudavo. Bet nebuvo taip, kad labai domėčiausi politika mokykloje. Man būdavo įdomu, kaip tėvai apsisprendžia prieš rinkimus, už ką jie balsuos. Visada klausydavausi, kaip jie diskutuoja.
Žinias irgi žiūrėdavau. Prezidentų debatai prieš rinkimus man visada būdavo įdomūs. Iki šiol atsimenu kandidatų į prezidentus žmonų Almos Adamkienės ir Jolantos Paulauskienės debatus, nors tada buvau paauglė. Su įdomumu juos žiūrėjau.
Atsimenu, laukiau iki antros valandos nakties ir prašiau tėvų, kad neverstų manęs eiti miegoti, nes labai norėjau sužinoti, kuris laimės prezidento rinkimus, – Valdas Adamkus ar Artūras Paulauskas. (1998 m. V.Adamkus pirmą kartą dalyvavo prezidento rinkimuose ir juos laimėjo. – Red.)
Tikrai nebuvau visada įnikusi į tas naujienas, bet rinkimų metu galėdavau kiurksoti prie televizoriaus jau būdama paauglė. Visuomeninis-politinis gyvenimas man visada buvo įdomus.
Manau, dėl tėčio, kuris rodė stiprų pilietiškumą ir patriotiškumą kovojant dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.
Todėl norėjau sekti tėčio, karininko, pėdomis. Jis sovietmečiu pradėjo karininko kelią, kuris jį buvo nubloškęs ir į skirtingus kraštus, buvo ir nutraukęs tą darbą. Vėliau, suaktyvėjus kovoms už nepriklausomybės atkūrimą, vėl atsirado prasmė dirbti tai, ką jis mokėjo geriausiai.
– Jūsų šeimą kilnojo iš vienos šalies į kitą, iš miesto į miestą?
– Aš nepapuoliau į tuos kilnojimus, bet du mano broliai gimė Vokietijoje, Veimare. O aš gimiau ir užaugau ramiai Šakiuose. Nors tėtis vis dar keisdavo darbo vietas, Lietuvoje atstumai jau ne tokie ir neįveikiami.
Augau su trimis vyresniais broliais, aš – jauniausia. Augau šeimoje, kurioje, kad ir kur vyktume, susiruošti dažniausiai turėjome per 15 minučių. Dabar tie įgūdžiai tikrai praverčia, kai dažnai mano komentarų reikia čia ir dabar.
Mokykloje turėjau labai rimtų ketinimų stoti į Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją. Įkvėpė tėčio dalyvavimas 1991-ųjų sausio įvykiuose. Jis buvo Aukščiausiosios Tarybos (dabartinio Seimo) pastato viduje, ir ne vieną parą. Sausio 13-osios naktį tikrai išgyvenome, ypač kai mama suklydo pamaniusi, kad rusų desantininkai Aukščiausiosios Tarybos pastatą užėmė.
Žinau, kad jau praėjus baisumams tėtis buvo ir mane ten nusivedęs. Tik kaip gaila, kad nepamenu.
Man atrodė, bus labai gražu, jei aš paseksiu tėčio pėdomis. Bet ir Karo akademijoje, maniau, studijuosiu tarptautinius santykius. Ta sritis mane labiausiai domino, visuomeniniai-politiniai procesai man visada buvo įdomūs.
Tik baigdama vidurinę mokyklą supratau, kad Karo akademija – ne man. Ir įstojau į Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą, kur studijavau politikos mokslus.
– Per COVID-19 pandemiją netekote tėčio, kuris buvo stiprus žmogus ir pavyzdys jums. Anksčiau netekote dviejų brolių: vienas išėjo pats, kitas buvo nužudytas. Kaip atlaikėte tokį skausmą?
– Šeimoje buvome keturi vaikai. Iš trijų brolių dviejų jau neturiu.
Tėtis mirė 2021 m. pradžioje, per patį COVID-19 piką, kai Lietuvoje buvo daugiausia mirčių. Jis mirė kelios dienos iki 73-iojo savo gimtadienio.
Pats griežčiausias karantinas Lietuvoje, mano nuomone, buvo įvestas pavėluotai, todėl paaukojome dalies žmonių gyvybę. Nelabai supratome, kad savo atsainumu, neatsargumu, grėsmės ignoravimu vagiame vieni iš kitų artimuosius.
Kaip ir daugelis, jis užsikrėtė šeimoje. Iš pradžių nesiskundė, atrodė, kad nieko, paprastas peršalimas, o paskui sveikata staigiai pablogėjo. Tada atsidūrė Visagino ligoninėje, kur tėvai seniai gyvena. Paskui jis buvo atvežtas į Vilniaus Santaros klinikas, kur taip pat buvo atliekama dirbtinė plaučių ventiliacija. Gydytojai jį gelbėjo. Deja, nepavyko. Po dviejų savaičių kovos jis iškeliavo.
Kaip atlaikiau? Nebuvo kito pasirinkimo. Nelaikau savęs ypač stipria, galiu būti ir emocinga. Bet esu skaičiusi paskaitas ir kelios valandos po žinios apie artimųjų mirtį. Gal tai paveldėjau iš tėčio, kuris sau niekada neleisdavo išskysti.
– Tada dėl laidotuvių kilo daug painiavos ir nesklandumų. Su savo artimuoju šeima net negalėdavo atsisveikinti. Kaip atsisveikinote su tėčiu?
– Pamatyti jį paskutinį kartą, įsitikinti, kad čia tikrai jis, – tai man buvo baisioji laidotuvių dalis. Nors džiaugiausi, kad apskritai galėjau tai padaryti.
Atpažinti tėčio važiavau į Vilniaus arkivyskupijos ekonomo tarnybai priklausančio Laidojimo paslaugų centro morgą.
Ten turėjau sumokėti 60 eurų. Už atpažinimo paslaugą ir kelis eurus kainuojantį medicininį kostiumą, kurį turėjau apsivilkti. Va, kur paslaugos baisumas!
Mane vieną nusiuntė į rūsį. Arčiau durų buvo padėtas maišas. Ir tu pats atsidarai tą maišą, paskui uždarai. Jeigu tame rūsyje apalpsi, dar klausimas, ar kas nors iš to centro ateis.
Tokios paslaugos visuomenėje sukėlė didelį atgarsį. Tačiau to centro darbuotojas pareiškė, kad tik išskirtiniai atvejai, kai žmogus pats paprašo atpažinti savo artimąjį. Netiesa, nes man tuoj pat po tėčio mirties paskambino iš to centro ir paklausė, ar norėsiu jį atpažinti.
Žmonės tuo pradėjo piktintis, kilo skandalas (buvo prekiaujama ir naudotais karstais, kuriuos centro darbuotojai parsiveždavo nesudegintus iš krematoriumo Lenkijoje. – Red.).
Viena šeima feisbuke parašė, kad trise ėjo atpažinti savo artimojo ir už tai sumokėjo 180 eurų.
Ir čia jau ne asmeninė drama, o mūsų visuomenės problema. Sunku buvo patikėti, kad Vilniaus arkivyskupijos Laidojimo paslaugų centras gali taip brutaliai pelnytis iš žmonių nelaimės. Gaila, kad krikščioniškų vertybių kartais mažiausiai yra ten, kur turėtų būti daugiausia.
– Kuris pasaulio politikas jums – idealas?
– Neturiu idealo, nes idealas būna susijęs su emocijomis. O kai turi kritinį požiūrį, sunku turėti idealą. Kai yra daug informacijos, faktų, tie idealai labai greitai žlunga.
Aišku, legendų tikrai yra. Ne tiktai Winstonas Churchillis, bet ir Margaret Thatcher buvo įspūdingos politikos asmenybės.
Taip, aš buvau vaikas, kai M.Thatcher buvo Jungtinės Karalystės premjerė, bet žinau jos biografiją, kiek ji investavo į save kaip politikę. Retas vyras politikas į save yra tiek įdėjęs.
Bet tai, kad per 11 valdymo metų vyriausybėje ji patvirtino vos vieną moterį, legendos įvaizdį kiek gadina.
Europoje šiuo metu tikrų lyderių trūksta, ir tai yra problema. Būtent dėl to ir trūkčioja parama Ukrainai.
Vakarai ilgai negalėjo perprasti, kad turi reikalą su autoritariniu Rusijos režimu, kuris dabar jau pereina į totalitarinį. Tas nematymas, labiau nenorėjimas matyti, nulėmė labai skaudžių dalykų.
Jie nepamatė nei Gruzijos karo, nei Krymo aneksijos 2014 m. Krymas jau buvo žalias signalas Rusijai, nes... tu gali užimti teritoriją ir tau nieko nebus. Nieko ir nenutiko. Tai jeigu tau čia uždegė žalią šviesą, kodėl neiti toliau?
Tai neprivertė Vakarų iš esmės pakeisti savo požiūrio į Rusiją. Prekyba, kontaktai buvo plėtojami toliau. Ir tokio Vakarų požiūrio pasekmes dabar matome.
Mes turime suprasti, kad Rusijos pasaulis yra visiškai kitoks negu Vakarų. Mentaliteto, vertybių, ekonomnės gerovės, gyvenimo suvokimo prasme.
– Bet pasaulio arenoje Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis – šiandien neginčijamas lyderis! Jeigu ukrainiečiai nebūtų pasipriešinę, Vakarai taip nieko ir nebūtų darę?
– Patys ukrainiečiai ir prezidentas V.Zelenskis privertė Vakarus pabusti. Kai V.Zelenskis pasakė: man nereikia jūsų pavėžėjimo, man reikia iš jūsų ginklų, jis pasiuntė aiškią žinutę Vakarams, kad ukrainiečiai stabdys Rusiją. Ukrainoje Rusija ir turi būti sustabdyta. Kitaip tariant, akis Vakarams atvėrė V.Zelenskis su ukrainiečių tauta.
V.Zelenskis – krizių valdymo lyderis, kuris geriausiai pasireiškia būtent per krizes. Jis ne tik aktorius – yra įgijęs teisininko išsilavinimą. Nors iki šio karo jis atrodė gal ir ne pats geriausias prezidentas, jo reitingai buvo kritę.
Kitaip tariant, kai buvo sąlyginai ramu, V.Zelenskis atrodė blankiai. Bet tai yra žmogus, kuris lyderio vaidmenį geriausiai atlieka per krizes.
– Su kariais, tauta Ukrainos prezidentas bendrauja paprastai – lyg su savo kaimynais. Tai žmones įkvepia?
– Čia viskas susiję. Keli jo žingsniai nulėmė, kad pirmiausia jis ukrainiečių tautą įkvėpė, nors, kita vertus, nedaug ir reikėjo, nes ukrainiečiai buvo pasiryžę kovoti iki pergalės arba mirties. Aišku, jis turi labai gerą komandą, tai reikia pripažinti.
V.Zelenskiui turime būti labai dėkingi, kad jis Vakarus privertė suvokti, kas yra Rusija. Ir iki šiol verčia juos neužmigti, vis primena, kas vyksta Ukrainoje.
– Ką byloja militaristinė V.Zelenskio apranga? Galbūt tautai ji reiškia, kad jų prezidentas – ne ponas, o toks pat karys kaip ir ukrainiečiai?
– Būtent. V.Zelenskis pasirinko paprastą sukarintą aprangą. Viena vertus, jis pasiuntė signalą tautai: aš su jumis. Kita vertus, jis demonstruoja pagarbą kariškiams, kurie yra mūšio lauke. Savęs jis neišaukštino, generolo antpečių neužsidėjo, o tai – pagarba kariaujantiems kariams ir karininkams. Tai – išmintingas ir taiklus žingsnis. Ir pasiteisinęs.
– Negana to, politinėje arenoje reiškiasi ir prezidento žmona Olena Zelenska. Kaip vertinate pirmosios ponios indėlį į pagalbą ir paramą Rusijos užpultai Ukrainai?
– Šiandien O.Zelenska – viena ryškiausių Ukrainos diplomačių. Ryški visoje Europoje, pralenkia Europos Parlamento figūras. Šiandien ji – tas žmogus, kuris atlieka labai svarbią diplomatinę misiją, ir su tuo ji tvarkosi gerai.
Pirmosios ponios dažnai būna tarsi prezidentų puošmenos. Ji nėra puošmena – ji irgi V.Zelenskio komandos dalis, ir labai svarbi dalis, turinti daug oficialių vizitų. O.Zelenska važinėja po pasaulį ir taip pat kalbasi su politikos lyderiais.
Man atrodo, čia labai įdomus pavyzdys, kaip kartais pirmoji ponia iš puošmenos gali tapti diplomate ir net, sakyčiau, politine veikėja. Šiandien jos darbas labai svarbus ir Ukrainai labai reikalingas.
– Gal planuojate vykti į Ukrainą?
– Planuoju. Tikiuosi, nors gal ir naiviai, kad tai įvyks greitai ir kad vyksiu pasveikinti Ukrainos su pergale šiame kare. Ukrainos pergalė bus ir Lietuvos bei visos Europos pergalė.
