Su Gediminu ir Beatriče buvome susitikę vienoje sostinės Senamiesčio kavinių. Tada pažvelgus į dar būsimą mamą buvo sunku patikėti, kad ji jau skaičiuoja paskutinį nėštumo mėnesį. Padidėjusį pilvuką dengė laisvas megztinis, o iš būsimų tėvų dvelkė ramybe. Pro langą stebėdami gatvės šurmulį juodu atsivėrė, kad apie kūdikį kalbėjosi dar prieš sužadėtuves.
Rodos, ramybę juodu išsaugojo iki pat ligoninės durų. Dieną prieš pasaulį išvystant jųdviejų sūnui Gediminas ir Beatričė pasivaikščiojo parke, pamėgtoje vietoje suvalgė picą. Paskutines nėštumo akimirkas pora sutiko studijoje – ten, kur prasidėjo jųdviejų meilės istorija.
Dabar, jau gimus sūnui, pora sako atradusi pilnatvę. Kosmosą juodu vadina dovana iš dangaus – ir iš tiesų šio vardo idėja užgimė skaičiuojant krintančias žvaigždes.
– Gediminai, jau prieš dešimtmetį buvote vadinamas garsiausiu Lietuvos fotografu. Priminkite, kada ir kaip prasidėjo jūsų, kaip fotografo, kelias?
– Fotografija susižavėjau paauglystėje. Kai buvau 13-os, man buvo atlikta širdies operacija, kuri privertė sustoti. Iki jos buvau padūkęs vaikas, visur skubėdavau, o po jos teko tempą sulėtinti, atsigauti, žaidžiančius draugus stebėti pro langą. Kilo daug minčių, savęs klausiau: kodėl aš? Kita vertus, turėjau galimybę į viską pažvelgti kitu kampu.
Vėl bendrauti su pasauliu padėjo dovanų gautas fotoaparatas. Pamenu, nuotraukas ryškindavau raudonai apšviestame kambaryje, laukdavau, kol išryškės vaizdai. Šis procesas pakerėjo ir man, žmogui, išugdė dar didesnį jautrumą aplinkai.
Tiesa, tuo metu fotografija buvo tik mano hobis, mokykloje puikiai sekėsi tikslieji mokslai, tad baigęs ją planavau studijuoti informatiką. Vis dėlto paskutinių mokslo metų pabaigoje trumpam sustojau ir supratau, kad tai – ne man. Nenorėjau būti užsidaręs kambaryje, man reikėjo bendravimo su žmonėmis, kelionių. Žinoma, tėvai kurį laiką reagavo keistai, nes fotografo darbas anuomet daugeliui atrodė nesuprantamas.
Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje buvo įkurtas kino operatorių kursas, ten ir įstojau. Po to įsidarbinau naujienų agentūroje. Teko daug keliauti – internetas nebuvo išplėtotas taip, kaip dabar, į įvykio vietą neretai tekdavo skristi lėktuvu. Apskritai mano kartos fotografai išgyveno tikrą technologijų lūžį. Įsivaizduokite – buvau kone pirmasis, turėjęs nešiojamąjį kompiuterį!
Vėliau ėmiau dirbti žurnalams – turėjau galimybę dar kitaip pažvelgti į fotografiją, leisti sau labiau atsiskleisti kūrybiškai.
– Na, o tuomet buvo kelionė į Niujorką. Jis neretai laikomas fotografų svajonių miestu. Ar taip ir yra?
– Buvau prisiklausęs gandų, kad Niujorke fotografams atsiveria puikios galimybės. Ir Lietuvoje jau buvau nemažai išmokęs. Atsidėjau tam tikrą pinigų sumą ir nutariau pažiūrėti, kaip viskas išeis.
Niujorke gyvena tikrai daug talentingų žmonių, šiame mieste reikia turėti pažinčių. Supratau, kad, norint įsilieti į darbus, prireiktų 3–4 metų. Man buvo 33-eji, nebuvau tikras, ar man to reikia. Be to, nepajutau, kad tai yra man tinkanti vieta, neįtiko ir žmonių mentalitetas.
Pasaulis ten visai kitoks. Amerikiečiai gali šypsotis ir sakyti, kad viskas gerai, nors darbai visiškai nejuda į priekį. Lietuvoje žmonės tikresni. Jeigu lietuvis klausia, kaip tau sekasi, vadinasi, jam tikrai rūpi. Amerikiečiai yra savanaudžiai. Jie padarys viską, kad tu, konkurentas, žlugtum, nes konkurencija ten išties be galo didelė.
Niujorke sunku išsilaikyti ir finansiškai. Kiekvieną mėnesį už maždaug 30 kvadratinių metrų butą mokėdavau 2–2,5 tūkstančio dolerių. Galbūt sostinės Senamiestyje netrukus pasieksime tokį kainų lygį, bet 2008-aisiais tai buvo milžiniška suma.
Norėjau gyventi ten, kur daugiau erdvės. Dabar džiaugiasi širdis, kad galiu ramiai vaikščioti gatvėmis ir žinoti, jog niekas į mane neatsitrenks. O Niujorke žmonių – jūros.
Grįžau į Lietuvą ir įkūriau savo studiją. Dirbti sau paraginau ir Beatričę. Ji – labai talentinga. Būna, bičiuliai juokiasi, kad visos mano draugės yra vizažistės, bet manau, jog man tiesiog pasisekė.
Santykiuose su Deimante (buvusia G.Žilinsko mylimąja Deimante Kazėnaite. – Red.) taip pat buvome geri partneriai darbe, tiesiog išsiskyrė mūsų vizijos. Nemaniau, kad man dar pasiseks turėti savo profesija artimą žmogų. Tiek makiažas, tiek šukuosena yra labai svarbi fotosesijų dalis. Kai šiais aspektais rūpinasi vienas tave ir tavo idėjas suprantantis asmuo, viskas kur kas paprasčiau.
– Kaip jūs, Beatriče, atsidūrėte vizažistės kėdėje?
Beatričė: Gana ilgą laiką buvau panirusi į savęs paieškas. 15-os išbandžiau modelio darbą. Dirbant modeliu aplankė suvokimas, kad noriu atsiduoti kūrybai, – būti ne tik meno atlikėja, bet ir jo kūrėja. Vėliau dirbau teatre, buvau gastrolių vadybininkė. Dar ilgą laiką svajojau būti dainininke.
Gediminas: Ji nuostabiai dainuoja. Beatričė jau buvo užsiregistravusi į vieną televizijos projektą, jeigu ne nėštumas, tikrai būtų ten dalyvavusi.
Beatričė: Buvau tikrai užsidegusi! Po to supratau, kad trūksta laiko, darbai veja darbus. Galbūt apie tai pamąstysiu ateityje.
– Gediminai, itin daug dėmesio skiriate moterų fotografijai. Kodėl pasukote tokia kryptimi?
– Dėl to kalti žurnalai. Juk visuose moterims ir vyrams skirtuose žurnaluose dominuoja moterys kaip modeliai. Užtenka pažvelgti į viršelius. Jūs, moterys, esate mūsų gyvenimo variklis, o grožis, kurį mes matome, skatina gyventi.
Moters grožis visuomet yra aktualus kitai moteriai – įdomus kitos moters stilius, kosmetika. Vyrams taip pat įdomu žiūrėti į moteris, o ne į kitus vyrus.
Kalbant apie nuogą kūną, visuomet žavėjausi Rimanto Dichavičiaus (85 m.) darbais. Jis – vienas pirmųjų erotinio meno fotografų, pagarsėjęs dar tuometėje Sovietų Sąjungoje. Maniau, kad jis savo srityje jau padaręs viską. Vis dėlto ėmęs dirbti žurnaluose supratau, kad kiekvieną laikotarpį lydi skirtingi žmonės, keičiasi grožio suvokimas. Neilgai trukus fotografuodamas apsinuoginusias moteris pajutau „cinkelį“.
Mados pasaulis tuo metu jau žengė lyg „vyriškesnio“ moters suvokimo link, vyrai ir moterys buvo pradėję keistis vaidmenimis, o man norėjosi įamžinti klasikinį moters grožį, kurį įkūnijo aktorės Brigitte Bardot (88 m.) ir Monica Bellucci (58 m.). Vienas pirmųjų mano modelių buvo Skaistė Steikūnaitė.
2009-aisiais surengiau pirmąją parodą „Erotika 09“, nuotraukose įamžinau nuogo kūno dalis. Fotografuoti modelio veido nesiryžau – visiškas nuogumas tuomet buvo dar neįprastas, įkalbėti moterį visiškai nusirengti ir viešai parodyti savo veidą būtų buvę sudėtinga.
Po trejų metų vyko „Wild“ paroda. Joje moterys įkūnijo laukinius žvėrelius ir paukščius, pozavo miškuose. Pagrindinė fotosesijos idėja buvo raginimas, kad moterys liktų laukinės savo širdyje, bet nepamirštų moteriškosios prigimties. Įamžindamas kiekvieną nuotrauką norėjau, kad ją pakabinus ant sienos kiekvienas apie moterį galvotų plačiai, o ne klaustų jos telefono numerio.
Sau po šios parodos pažadėjau, kad išleisiu fotografijų knygą, kurioje nuguls mūsų lietuvės moterys mūsų miškuose. Beatričė man tai vis primena. (Šypteli.)
– Nors fotosesijose režisierius esate jūs, į asmenines fotosesijas atvykusiems kartais gali pasirodyti kitaip. Ar yra pasitaikę atvejų, kai atsisakėte fotografuoti žmogų?
Gediminas: Taip. Kartą į fotosesiją atėjęs žmogus ėmė visai komandai nurodinėti, kaip ir ką daryti, nes jis neva žinojo. Taip pat buvo atvejis, kai siuvyklos savininkė sakė, kad irgi žino, kaip fotografuoti, siūlėsi ateiti ir viską parodyti. Atsakiau jai, kad ateisiu į siuvyklą ir parodysiu, kaip siūti, nes esu tai viena akimi matęs. Reikia rinktis specialistus, kurie tikrai gali pateisinti jūsų lūkesčius, ir jais pasitikėti. Be to, specialistui reikia suteikti sąlygas kurti.
Beatričė: Ir man geriausias ryšys su klientu užsimezga, kai turiu tokias sąlygas. Ne tada, kai klientas parodo makiažo nuotrauką ir tikisi tą patį išvysti ant savo veido. Kai klientas pasitiki ir kai jam pritaikau tai, kas iš tiesų geriausiai tinka, rezultatas būna geriausias.
Gediminas: Grįžęs iš darbo, kuriame gali realizuoti save, spinduliuoji visai kitokia energija. Nemėgstamą darbą dirbantis žmogus save dažnai motyvuoja pinigais, pramogomis ir daiktais, kurie kompensuoja darbe patirtas blogas emocijas.
Savo darbe, žinoma, pavargstu, bet dažniausiai prisipildau ir labai gerų jausmų. Papildomai atsipalaiduoti išėjus iš fotostudijos paprastai nebesinori. Pavyzdžiui, jau penkerius metus visiškai nebevartoju alkoholio. Vienu metu supratau, kad man to nebereikia, – suvokiau, jog patinka būsena, kurioje esu, ir kad gyvenimas pilnas įvairiausių emocijų.
– Ar yra nefotogeniškų žmonių? Sakoma, kad viskas priklauso nuo fotografo.
Gediminas: Yra žmonių, kuriems reikia skirti daugiau dėmesio, ir yra žmonių, kuriems to dėmesio reikia mažiau. Modeliais tampa tie, kuriuos nufotografuoti lengviau. Dažniausiai modeliai turi ir proporcingesnį veidą, tam tikrus fizinius duomenis. Jeigu įprastai apšviestas žmogus visuomet atrodo gražiai, vadinasi, jo veidas proporcingas, bet taip nutinka labai retai.
Daugumos žmonių kūnas neproporcingas, todėl reikia rasti kiekvienam geriausiai tinkantį apšvietimą, neproporcingas kūno dalis paliekant nuotraukos šešėlyje. Taip pat labai svarbus fotografavimo kampas. Beveik kiekvienas nuotraukose gali atrodyti gražus.
Nemažai bėdų kyla tuomet, kai žmonės įsiteigia, kad yra nefotogeniški. Būna, apsilanko labai gražios moterys, bet visos fotosesijos metu būna įsitempusios. Jeigu žmogus raukosi, yra nusiteikęs prieš save, nepadės nei apšvietimas, nei fotografavimo kampas.
Kompleksai atsiranda nesudėtingai. Galbūt žmogus sau nepatinka paso nuotraukoje, negražus išėjo mokyklos albume. Galbūt darbe vyko privalomoji fotosesija ir fotografas tiesiog nepasistengė jo gražiai įamžinti. Pas profesionalų fotografą ateinantis žmogus neretai jau turi visą pluoštą „įrodymų“, neva yra negražus. Tada pirmoji fotosesijos valanda paprastai skiriama jam padrąsinti – fotografuoju jį ir rodau, kad viskas gerai. Situacija iškart pasikeičia.
Beatričė: Nemažai moterų po Gedimino fotosesijos džiaugiasi, kad vėl sugrįžo pasitikėjimas savimi. (Šypsosi.)
– Beatriče, jūsų sužadėtinis nuolatos apsuptas gražių, apsinuoginusių moterų. Ar dėl to nekyla pavydas?
Beatričė: Kai su žmogumi sieja stiprus ryšys, žinai jo, kaip fotografo, tikslus ir juo pasitiki, pavydas nekyla. Žinau, kad mūsų meilė tikra. Jeigu jausčiau, kad yra kitaip, tuomet baimė galbūt ir kiltų.
Gediminas: Mes abu mokame vertinti grožį. Galime pamatyti gražų vyrą ar moterį ir nebijoti vienas kitam to pasakyti. Tarkime, tarp mūsų draugų yra daug labai gražių moterų. Būtų keista jomis nesižavėti ir nepasakyti, kad jos tikrai gražios. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, jog pamatęs gražesnę moterį staiga imsiu galvoti, kad Beatričė man nebegraži ar kad aš jos nebemyliu.
Beatričė: Bendraudami stengiamės išlaikyti atvirumą. Jeigu kuo nors žavimės, vienas kitam ir pasakome.
Gediminas: Tiesa, galbūt vyrams grožį vertinti sudėtingiau. Paauglys mato ilgas moters kojas, jam sukasi galva. Visi vyrai pereina šį etapą. Kaip ir minėjau, mes, vyrai, nuo to grožio esame priklausomi, tai tam tikras mūsų gyvenimo narkotikas ir tai yra gerai – moteris ir vyrus sieja ryšys, trauka, žmonės dėl to kuria, dėl to gimsta vaikai. Vis dėlto grožio vertinimas yra ne sijonų vaikymasis. Moterims taip pat reikia nusiraminti – leisti vyrams vertinti kitų moterų grožį ir nepavyduliauti.
Visą interviu skaitykite naujausiame žurnalo „Stilius“ numeryje!
