Birželį Paryžiuje ji už savo mokslinę veiklą apdovanota prestižiniu Tarptautinių kylančių talentų apdovanojimu.
Anot Ievos, tokie apdovanojimai ne tik pagerbia ilgametį mokslininkų darbą, bet ir dar kartą parodo visuomenei, kad jos gyvenimo patogumas, pažanga bei modernėjimas neatsirado iš niekur. Tai ilgo ir sunkaus viso pasaulio mokslininkų darbo vaisius.
„Mes, mokslininkai, daug laiko praleidžiame laboratorijose, prie eksperimentų, analizuodami ar rašydami mokslinius straipsnius, dirbdami su studentais ir panašiai – nesipuošiame gražiomis suknelėmis ir nevaikštome raudonaisiais kilimais, kad būtume pastebėti.
Laisvo laiko turiu tiek mažai, kad net negalvoju, ką per jį norėčiau veikti“, – šypsojosi Fizinių ir technologijos mokslų centro ir Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto mokslininkė ir dėstytoja.
– Ieva, koks jausmas būti geriausiai?
– Pirmas dalykas, apie kurį pagalvoji sulaukęs tokio įvertinimo: „O kodėl aš?“ Juk yra tiek daug kitų, darančių be galo reikšmingus darbus. Prisipažinsiu: tokie įvertinimai padeda sustoti intensyviame gyvenime ir pagalvoti, kad padarei tikrai kažką reikšmingo. Kasdien laboratorijoje tikrai nėra kada mąstyti apie tai.
Man patinka tai, ką darau, man ši profesija labai įdomi.
Rezultatai, kurių siekiame, laboratorijoje gaunami tikrai ne kasdien, „Eureka!“ mums, mokslininkams, nutinka ir po didelių nesėkmių, ir po gilių analizių, sudėtingų svarstymų.
Tokie įvertinimai, mano akimis, ypač reikšmingi moterims. Moterų mokslininkių darbai vis dar rečiau pripažįstami reikšmingais bendrai visuomenės pažangai. Dėl šios priežasties ir turime tik 4 proc. Nobelio premijos laureačių moterų. Svarbu, kad visuomenė matytų moteris mokslininkes, kad susipažintų su jų moksliniais darbais ir jų asmenybėmis.
– Vis dėlto Lietuvoje moterų mokslininkių situacija nėra bloga – mūsų šalyje net 63 proc. mokslininkų yra moterys. Skelbiama, kad pasaulyje šis rodiklis siekia tik apie 33 proc.
– Taip, tai yra didžiausias skaičius tarp Europos Sąjungos valstybių – pirmąją ir antrąją vietas vis dalijamės su Latvija. Vieni pirmaujančių esame ir pasaulyje, nors Lietuvoje moterų vis dar trūksta vadovaujamose, lyderių pozicijose. Aukščiausiuose akademiniuose postuose, institucijų vadovų pozicijose mes turime itin mažą procentą moterų.
– Kokie darbai šią vasarą jums atnešė geriausiosios titulą?
– Dirbu mokslinėje grupėje, kurioje kuriame ir tobuliname biologinius jutiklius. Tarp jų ir tokius, kuriuose yra naudojama šviesa (jie vadinami optiniais) tam, kad nustatytume, kaip jungiasi įvairios biologiškai aktyvios medžiagos. Tai yra įvairios biologinės molekulės, pavyzdžiui, antikūnai ir antigenai.
Greitas ir efektyvus testavimas dėl įvairių ligų labai svarbus norint užkirsti kelią ligų plitimui ar progresavimui, apsaugoti žmones ir jų gyvybes. Turėti efektyvią ankstyvos diagnostikos strategiją apsimoka valstybiniu lygiu, nes tai dažnai yra pigiau ir efektyviau nei gydyti pačias ligas.
Kai norime sukurti kokius nors diagnostinius įrankius, tarkime, greituosius ar laboratorinius, kur reikia didelio tikslumo, testus, turime labai atsirinkti, kokias molekules į tuos testus įdėti. Tokius tyrimus ir atranką galima pritaikyti įvairioms biomolekulėms: tiek vėžio žymenims, tiek įvairių virusų baltymams ir antikūnams.
Vis dėlto prasidėjus koronaviruso pandemijai mes ėmėme tyrinėti, kaip įvairūs koronaviruso baltymai, pavyzdžiui, spyglio baltymas, kuris atsakingas už prisijungimą prie receptoriaus, esančio ant žmogaus ląstelės, jungiasi su specifiniais antikūnais. Jis padeda virusui patekti į ląstelės vidų ir užkrėsti žmogų. Kaip elgiasi antikūnai? Prisijungdami prie to baltymo jį blokuoja ir neleidžia prisijungti prie receptoriaus, kuris yra ant ląstelės paviršiaus. Jei norime nustatyti virusą žmogaus organizme, mums reikia antikūnų, kurie geriausiai prisijungia prie to baltymo, ir tokius atrinktus antikūnus naudoti, pavyzdžiui, greitajame teste.
Tačiau dar iki tol, kol prieiname iki greitųjų testų gamybos, turime gerai ištirti, kaip antikūnai ir tokie baltymai tarpusavyje jungiasi, ir atrinkti tuos, kurie labiausiai tinka būti naudojami tolesniuose tyrimuose.
Tokius mūsų grupėje tobulinamus jutiklius galima naudoti ne tik antikūnams ir baltymams, galima naudoti ir įvairioms biologinėms molekulėms, tarkime, vaistų tyrimams, diagnostikai, terapiniais tikslais naudojamiems preparatams ir panašiai. Pats paprasčiausias greitasis testas – nėštumo testas, kai gaunate atsakymą „taip“ arba „ne“. Mūsų kuriami jutikliai pateikia ne tik tokį atsakymą, bet leidžia ir įvertinti molekulių sąveiką kiekybiškai.
– Ar būsiu teisi sakydama, kad už jūsų darbo įvertinimą, kad ir kaip makabriškai tai skamba, reikėtų dėkoti pandemijai?
– Per pandemiją pamatėme, kaip svarbu yra turėti efektyvius ir atsakymą greitai duodančius diagnostinius įrankius. Jei ištinka, tarkime, tokia pandemija, juos turime ir gebame kuo greičiau pritaikyti konkrečiam tikslui ir esamai situacijai. Drįsiu sakyti, kad dabar jutiklių mokslas išgyvena aukso amžių, ir neturiu mintyje vien COVID-19.
Šioje srityje dirbu jau 13 metų ir tik dėl to, kad su komanda jau buvome sukaupę didelę patirtį, ją galėjome panaudoti iškart, kai pasaulį sukaustė koronaviruso pandemija. Ką ir kaip daryti, jau žinojome.
– Moksle svarbu tikslumas, nenuneigiami įrodymai, vietos lyrikai čia nėra. Gyvenime toks tikslumas jums padeda ar trukdo?
– Tikrai esu tiksliukė, žmogus, kuris visada ir visur ieško faktų ir nepaneigiamų įrodymų. Toks mąstymas buityje kartais trukdo, kartais į kai kuriuos dalykus norėčiau gebėti žiūrėti paprasčiau. Pavyzdžiui, nesistengti numatyti kelių žingsnių į priekį. Išvedu dukrą po ligos į darželį ir jau laukiu, kada vėl virusą parsineš.
Turiu prisipažinti, iš esmės gyvenime nesu buities mylėtoja. Deja, ji yra ir jai man dažniausiai trūksta laiko. Maisto gaminimas... Nemėgstu to daryti ir tai sritis, kur man nelabai gerai sekasi. Žinoma, tenka imtis ir to. Ne visada gyvenime gali daryti tik tai, kas patinka, ypač kai esi šeimoje. Vis dėlto tikrai nemanau, kad kada nors pavyktų laimėti Metų recepto apdovanojimą!
– Esate pasidalijusi ir vieno tyrimo rezultatais. Vaikų buvo prašoma nupiešti mokslininką (angliškai šis žodis neturi giminės – „scientist“), ir nuo septintojo iki aštuntojo dešimtmečio daugelis jų piešė vyrą, o per pastarąjį dešimtmetį daugiau nei pusė vaikų jau piešia moteris. Koks tas mokslininkės įvaizdis buvo tuomet, prieš 60 metų, ir koks dabar?
– Mokslininkas ilgai buvo matomas kaip atsiskyrėlis su baltu chalatu, nedalyvaujantis visuomenės gyvenime ir užsidaręs tik savo laboratorijoje.
Manau, kad iš esmės keičiasi laikai, visuomenės požiūris ne tik kalbant apie mokslininkus. Juk buvo laikas, kai moterys apskritai negausiai dalyvaudavo moksle, joms šios durys buvo uždarytos, o jas atverti gebėdavo vos viena kita.
Taip susiklostė istoriškai. Moterys negalėjo rinktis mokslininko profesijos arba tuos reikšmingus darbus jos darydavo, bet jų nuopelnus prisiimdavo kiti.
Šiandien moteris mokslininkė jau anoks stebuklas. Vaikai ne tik mato daugiau moterų įvairiose srityse, bet jų piešiniuose, noriu tikėti, atsispindi ir auklėjimas, šeimos požiūris, kuris pasaulyje per tą pusę amžiaus labai pasikeitė.
Mokslininkai, jei kalbėsime apie įvaizdį šiandien, yra viena tų profesijų, kuri ir šiandien susiduria su stereotipais. Mokslininkas tikrai dažnai įsivaizduojamas kaip žmogus, neturintis ir net nenorintis turėti laiko sau ir kone nakvojantis laboratorijoje.
Čia yra dalis tiesos – mokslinis darbas tikrai atima labai daug laiko, tačiau žmonių, kaip ir visose kitose srityse, yra įvairių.
– Dėmesys, viešumas nešant pasauliui moters mokslininkės vėliavą jūsų nevargina? Ar noriai priimate komplimentus ir įvertinimus?
– Prie dėmesio, kurio gaunu labai daug, aš nesu pratusi. Niekada nemaniau, kad mano darbas pasidarys toks matomas. Vėliavnešė nesijaučiu, turime Lietuvoje daugybę puikių mokslininkių, kurios taip pat yra ar buvo matomos. Juk ir „Stiliaus“ Metų moteris prieš dvejus metus buvo profesorė Ligita Jančorienė.
Viena vertus, nemanau, kad mokslas, kaip ir viskas pasaulyje, priklauso kuriai nors lyčiai, rasei ar pan. Nemanau, kad reikia sureikšminti, kokios lyties žmogus dirba vieną ar kitą darbą.
Kita vertus, moterys, siekdamos karjeros moksle, su iššūkiais, stereotipais susiduria dažniau. Visuomenė vis dar jų mato per mažai. Tad parodyti savo darbą ir apie jį papasakoti man svarbu.
Komplimentų ir epitetų priimti dar tikrai neišmokau! Ir ne visada jaučiuosi jų verta. Gal mes, moterys, esame linkusios savęs neįvertinti, nesureikšminti? Dėmesys man vis dar didelis iššūkis, niekada jo tokio sąmoningai nesiekiau.
– Kaip atrodo įprasta jūsų darbo diena?
– Darbo ar gyvenimo? (Juokiasi.) Esu ir mama, ir žmona, ir dukra. Mano rytas prasideda penkiametės Kotrynos reikalais. Kai jos poreikiai patenkinti, galiu atsiduoti darbams.
Turint vaikų, jau ne kartą įsitikinau, labai svarbu griežta dienotvarkė, surašyti darbai – be jos nenuveikčiau nieko. Anksčiau, iki dukters gimimo, tokios tikrai nereikėdavo! Tuomet supratau ir tai, kiek dienotvarkė ir režimas svarbūs kūdikiui. Į darbus grįžau po metų motinystės atostogų.
Tiesa, nedirbti vakarais ar savaitgaliais, nesinešti darbų į namus, deja, ne visada pavyksta. Kaip tik to dabar stengiuosi mokytis. Darbą ir laiką poilsiui, šeimai reikia atskirti, kitaip darbas gali suvalgyti visą tavo laiką.
Su komanda nusprendėme, kad jei nėra būtinybės, savaitgaliais vieni kitų netrukdysime. Bet tų neatidėliotinų svarbių reikalų vis atsiranda, tenka juos padaryti.
Vakarais laiką noriu skirti dukrai. Suprantu, kad jei pati neužbrėšiu tos ribos, jei leisiu, darbas mane pasivys ir namuose.
– Jau nuo sausio tapsite ir Lietuvos mokslų akademijos Jaunosios akademijos pirmininke. Ar jums tinka posakis, kad kuo daugiau darbų turi, tuo daugiau ir spėji?
– Tikiuosi, kad taip ir bus. Darbe Jaunojoje akademijoje taip pat matau prasmę. Jaunoji akademija vienija 40 jaunų (iki 40 metų) daug pasiekusių mokslininkų iš Lietuvos.
Mūsų tikslas – atstovauti tokiems mokslininkams, gerinti jų darbo sąlygas, kad jos būtų kuo geresnės, atitiktų Europos Sąjungos reikalavimus ir pan. Man svarbu, kad jaunų mokslininkų balsas būtų girdimas. Juk jie geriausiai mato šiuolaikinio pasaulio poreikius, tendencijas, plėtrą.
– Ar galite pati save pavadinti karjeriste? Ar ateis diena, kai jus vadinsime profesore?
– Esu įsitikinusi, kad reikia turėti karjeros ambicijų, norų, tikslų ir jų siekti. Bet sau tikrai nekeliu neįgyvendinamų tikslų. Manau, kad šeima yra labai svarbu, šeima man duoda labai daug. Kas iš tų visų įvertinimų, apdovanojimų ir pripažinimo, jei neturi su kuo visu tuo pasidžiaugti?
Labai džiaugiuosi, kad turiu ir tėvus, ir brolį, vyrą ir dukrą – su jais visais galiu dalytis džiaugsmais, ir tai yra svarbiausia.
Tikiuosi, kad tokia diena, kai tapsiu profesore, ateis – tai natūralus mokslininko karjeros planas ir to siekiu.
– Esate trečios kartos mokslininkė, augote tarp mokslui atsidavusių žmonių. Ar šeimos vertybės, siekiai turėjo įtakos jums renkantis savo gyvenimo kelią?
– Mano tėtis Saulius Balevičius – profesorius fizikas, vyresnis brolis Zigmas Balevičius – profesorius fizikas, senelis Zigmas Balutis-Balevičius buvo teisininkas, bet labai mėgo ir domėjosi matematika, yra parašęs algebros vadovėlių.
Manau, kad pradžia galima laikyti senelį iš tėčio pusės, – jis Vilniaus universitete buvo Teisės fakulteto dekanas, apsiskaitęs daugelyje sričių, eruditas. Senelis buvo ištremtas, o grįžęs į tėvynę gyvenimu džiaugėsi trumpai – iškeliavo anapus, kai mano tėčiui buvo vos 16-a. Nepažinojau jo, bet jau tada mūsų šeimoje buvo labai vertinamas išsilavinimas. Ne uždirbami pinigai, pripažinimas, turtai ar panašūs dalykai, o būtent išsilavinimas buvo viena pamatinių vertybių.
Man tai persidavė natūraliai. Mano mama Elvyra pedagogė, daug metų dirbo Karo akademijoje anglų kalbos dėstytoja.
Tėvai niekada man nesakė, kuo turėčiau būti, niekada iš manęs nereikalavo, kad būčiau pirma ar geriausia. Jie leido man pačiai rinktis ir neskirstė profesijų į vyriškas ir moteriškas. Nebuvau originali, pasirinkau tai, ką mačiau aplinkui nuo pat vaikystės, – fiziką. Ir visai nesigailiu.
Taip, pastaruoju metu dažnai girdžiu, kad kažko pasiekiau, kad esu įvertinta. Bet nedaug kas žino, kiek ko nesu laimėjusi. Mano vyras Algirdas, kiti artimiausi žmonės žino, kad daugybę kartų man teko išgirsti „ne“, bet niekada to nesureikšminu ir einu toliau. Šansą prarandi tada, kai nustoji bandyti, o aš nenustojau.
– Galbūt ir jūsų dukra rinksis mokslo kelią? Linkėtumėte jai tokios profesijos?
– Labai vertinu tai, ką, tarsi to visai nesureikšmindami, o labiau rodydami savo pavyzdį, man įdiegė tėvai. Norėčiau ir aš tokį požiūrį perduoti savo dukrai. Buvimas universitete, mokymasis duoda platesnį požiūrį, mąstymą, sužinai apie viską, ne tik apie profesiją. Kotrynai iš visos širdies linkėčiau gyvenime daryti tai, kas jai patinka, kuo dega jos akys.
Esu įsitikinusi, jog tam, kad suprastų, kas jam patinka, vaikas turi išbandyti daug skirtingų dalykų. Nes gerai sekasi tuomet, kai užsiimi tuo, kas tau prie širdies, o ne kas tuo metu galbūt madinga ar populiaru.
Šiandien Kotrynai patinka daug dalykų – ir su manimi daryti vaikiškus eksperimentus, ir skaičiuoti, ir šokti, dainuoti. Nors nei aš, nei vyras nesame muzikalūs, Kotrynai tai puikiai sekasi, ji turi klausą, jai patinka.
– Esate sakiusi, kad tapusi mama tapote ir geresnė mokslininkė. Įprastai motinystė, be viso jos nenuginčijamo gėrio, siejama ir su mažiau laiko, mažiau poilsio, daugiau atsakomybių. Kaip motinystė jus įkvėpė?
– Gimus dukrai supratau, kad tapau atsakinga ir už kitą žmogų, ne tik už save. Ir ta atsakomybė – visam gyvenimui. Negaliu šiandien būti atsakinga už vaiką, o rytoj lėkti pailsėti nuo šios atsakomybės.
Antra, savo vaikui norisi būti teigiamu pavyzdžiu. Trečia, anksčiau galbūt taip kruopščiai neplanuodavau laiko, kaip kad tai darau dabar. Kai žinau, ką ir kada turiu padaryti, ir pavyksta geriau.
– Ar pasiilgstate laisvės, spontaniškumo, gyvenimo tarsi be plano, kai galite veikti ką norite čia ir dabar?
– Žinoma, kad pasiilgstu. Kartais tikrai norisi ir pabūti su savimi – labai mėgstu būti viena, tai – mano poilsis. Vyras suteikia man tokią galimybę. Jis ne padeda man auginti Kotryną, o daro tai kartu, atsakomybes mudu pasidalijame.
Aišku, elgtis, kaip aš norėčiau, kada tik šauna į galvą mintis, tikrai pavyksta ne visada. Pasiderinti su vyru ar tėvais turime iš anksto.
Tėvai mums labai padėjo ir tuomet, kai po metų motinystės atostogų grįžau į mokslą – jie dalindamiesi prižiūrėjo anūkę. Būtent dėl to ir turėjau galimybę grįžti į darbą, jie tikrai prisidėjo ir prie mano pasiekimų – ši pagalba buvo ypač svarbi.
Ką jau kalbėti apie tai, kad seneliai išsiugdė nuostabų ryšį su anūke. Jie ir dabar turi ritualus, Kotryna jų labai pasiilgsta, laukia susitikimų.
– Ar kokių nors ritualų turite ir judvi su Kotryna? Kaip atsipalaiduojate, ilsitės?
– Su dukra labai mėgstame važinėtis dviračiais. Labai norėjau ją to išmokyti kuo anksčiau ir jau nuo trejų metukų ji puikiai važiuoja šalia mūsų su vyru. Kai turime galimybę, sėdame ant dviračių ir važiuojame į Senamiestį.
Dviese einame į kavinę suvalgyti makaronų, nes dukra labai juos mėgsta.
Laisvalaikiui lieka mažai laiko. Tai laikas su šeima, atostogos, draugai. Mėgstu pabendrauti su žmonėmis iš kitos profesinės srities, tuomet ir pati sužinau, pamatau naujų dalykų.
Mėgstu masažus, kai nuvykstame pailsėti į SPA, būtinai jais pasimėgauju. Mėgstu skaityti.
– Kokia jūsų pažinties su vyru ir meilės istorija?
– Mudu susitikome jau gana brandūs. Kai kūrėme šeimą, jau supratome, kad tai atsakomybė ir vienas kitam, ir būsimiems vaikams.
Susipažinome per draugus. Gal mudu suvedė ir tai, kad esame atėję iš panašių šeimų. Mano anyta ir uošvis – matematikai. Vyras puikiai supranta, kas yra mokslinis darbas, jam mano veikla neatrodė mistifikuota. Vertinu tai. Žmogui, gyvenančiam su mokslininku, reikia tai suprasti.
Laiko, kantrybės, planavimo – su mokslininku reikia visko. Kita vertus, mūsų šeimoje niekada nebuvo vyriškų ar moteriškų darbų, viską dalijamės.
Kampus pašlifuoti vis dar tenka, bet man tai žavu – taip vis sužinome ką nors naujo apie savo antrąją pusę. Juk gyventi su tokiu pat, koks esi pats, būtų neįdomu.
– Jei Kalėdoms dovanų gautumėte stebuklingą burtų lazdelę, ką norėtumėte pakeisti savo gyvenime?
– Šiandien man atrodo, kad turiu labai daug ir nieko keisti tikrai nenorėčiau.
Esu labai laiminga, kad savo pasiekimais, rūpesčiais ir džiaugsmais galiu dalytis. Mylintys žmonės šalia – mano gyvenimo prasmė ir didžiausia vertybė. Ne karjera, ne apdovanojimai ar prizai, ne šlovė – jie laikini, o žmogiškasis ryšys svarbiausia.
