Birželį Paryžiuje ji už savo mokslinę veiklą apdovanota prestižiniu Tarptautinių kylančių talentų apdovanojimu.
Anot Ievos, tokie apdovanojimai ne tik pagerbia ilgametį mokslininkų darbą, bet ir dar kartą parodo visuomenei, kad jos gyvenimo patogumas, pažanga bei modernėjimas neatsirado iš niekur. Tai ilgo ir sunkaus viso pasaulio mokslininkų darbo vaisius.
„Mes, mokslininkai, daug laiko praleidžiame laboratorijose, prie eksperimentų, analizuodami ar rašydami mokslinius straipsnius, dirbdami su studentais ir panašiai – nesipuošiame gražiomis suknelėmis ir nevaikštome raudonaisiais kilimais, kad būtume pastebėti.
Laisvo laiko turiu tiek mažai, kad net negalvoju, ką per jį norėčiau veikti“, – šypsojosi Fizinių ir technologijos mokslų centro ir Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto mokslininkė ir dėstytoja.
– Ieva, koks jausmas būti geriausiai?
– Pirmas dalykas, apie kurį pagalvoji sulaukęs tokio įvertinimo: „O kodėl aš?“ Juk yra tiek daug kitų, darančių be galo reikšmingus darbus. Prisipažinsiu: tokie įvertinimai padeda sustoti intensyviame gyvenime ir pagalvoti, kad padarei tikrai kažką reikšmingo. Kasdien laboratorijoje tikrai nėra kada mąstyti apie tai.
Man patinka tai, ką darau, man ši profesija labai įdomi.
Rezultatai, kurių siekiame, laboratorijoje gaunami tikrai ne kasdien, „Eureka!“ mums, mokslininkams, nutinka ir po didelių nesėkmių, ir po gilių analizių, sudėtingų svarstymų.
Tokie įvertinimai, mano akimis, ypač reikšmingi moterims. Moterų mokslininkių darbai vis dar rečiau pripažįstami reikšmingais bendrai visuomenės pažangai. Dėl šios priežasties ir turime tik 4 proc. Nobelio premijos laureačių moterų. Svarbu, kad visuomenė matytų moteris mokslininkes, kad susipažintų su jų moksliniais darbais ir jų asmenybėmis.
– Vis dėlto Lietuvoje moterų mokslininkių situacija nėra bloga – mūsų šalyje net 63 proc. mokslininkų yra moterys. Skelbiama, kad pasaulyje šis rodiklis siekia tik apie 33 proc.
– Taip, tai yra didžiausias skaičius tarp Europos Sąjungos valstybių – pirmąją ir antrąją vietas vis dalijamės su Latvija. Vieni pirmaujančių esame ir pasaulyje, nors Lietuvoje moterų vis dar trūksta vadovaujamose, lyderių pozicijose. Aukščiausiuose akademiniuose postuose, institucijų vadovų pozicijose mes turime itin mažą procentą moterų.
– Kokie darbai šią vasarą jums atnešė geriausiosios titulą?
– Dirbu mokslinėje grupėje, kurioje kuriame ir tobuliname biologinius jutiklius. Tarp jų ir tokius, kuriuose yra naudojama šviesa (jie vadinami optiniais) tam, kad nustatytume, kaip jungiasi įvairios biologiškai aktyvios medžiagos. Tai yra įvairios biologinės molekulės, pavyzdžiui, antikūnai ir antigenai.
Greitas ir efektyvus testavimas dėl įvairių ligų labai svarbus norint užkirsti kelią ligų plitimui ar progresavimui, apsaugoti žmones ir jų gyvybes. Turėti efektyvią ankstyvos diagnostikos strategiją apsimoka valstybiniu lygiu, nes tai dažnai yra pigiau ir efektyviau nei gydyti pačias ligas.
Kai norime sukurti kokius nors diagnostinius įrankius, tarkime, greituosius ar laboratorinius, kur reikia didelio tikslumo, testus, turime labai atsirinkti, kokias molekules į tuos testus įdėti. Tokius tyrimus ir atranką galima pritaikyti įvairioms biomolekulėms: tiek vėžio žymenims, tiek įvairių virusų baltymams ir antikūnams.
Vis dėlto prasidėjus koronaviruso pandemijai mes ėmėme tyrinėti, kaip įvairūs koronaviruso baltymai, pavyzdžiui, spyglio baltymas, kuris atsakingas už prisijungimą prie receptoriaus, esančio ant žmogaus ląstelės, jungiasi su specifiniais antikūnais. Jis padeda virusui patekti į ląstelės vidų ir užkrėsti žmogų. Kaip elgiasi antikūnai? Prisijungdami prie to baltymo jį blokuoja ir neleidžia prisijungti prie receptoriaus, kuris yra ant ląstelės paviršiaus. Jei norime nustatyti virusą žmogaus organizme, mums reikia antikūnų, kurie geriausiai prisijungia prie to baltymo, ir tokius atrinktus antikūnus naudoti, pavyzdžiui, greitajame teste.
Tačiau dar iki tol, kol prieiname iki greitųjų testų gamybos, turime gerai ištirti, kaip antikūnai ir tokie baltymai tarpusavyje jungiasi, ir atrinkti tuos, kurie labiausiai tinka būti naudojami tolesniuose tyrimuose.
Tokius mūsų grupėje tobulinamus jutiklius galima naudoti ne tik antikūnams ir baltymams, galima naudoti ir įvairioms biologinėms molekulėms, tarkime, vaistų tyrimams, diagnostikai, terapiniais tikslais naudojamiems preparatams ir panašiai. Pats paprasčiausias greitasis testas – nėštumo testas, kai gaunate atsakymą „taip“ arba „ne“. Mūsų kuriami jutikliai pateikia ne tik tokį atsakymą, bet leidžia ir įvertinti molekulių sąveiką kiekybiškai.
– Ar būsiu teisi sakydama, kad už jūsų darbo įvertinimą, kad ir kaip makabriškai tai skamba, reikėtų dėkoti pandemijai?
– Per pandemiją pamatėme, kaip svarbu yra turėti efektyvius ir atsakymą greitai duodančius diagnostinius įrankius. Jei ištinka, tarkime, tokia pandemija, juos turime ir gebame kuo greičiau pritaikyti konkrečiam tikslui ir esamai situacijai. Drįsiu sakyti, kad dabar jutiklių mokslas išgyvena aukso amžių, ir neturiu mintyje vien COVID-19.
Šioje srityje dirbu jau 13 metų ir tik dėl to, kad su komanda jau buvome sukaupę didelę patirtį, ją galėjome panaudoti iškart, kai pasaulį sukaustė koronaviruso pandemija. Ką ir kaip daryti, jau žinojome.
– Moksle svarbu tikslumas, nenuneigiami įrodymai, vietos lyrikai čia nėra. Gyvenime toks tikslumas jums padeda ar trukdo?
– Tikrai esu tiksliukė, žmogus, kuris visada ir visur ieško faktų ir nepaneigiamų įrodymų. Toks mąstymas buityje kartais trukdo, kartais į kai kuriuos dalykus norėčiau gebėti žiūrėti paprasčiau. Pavyzdžiui, nesistengti numatyti kelių žingsnių į priekį. Išvedu dukrą po ligos į darželį ir jau laukiu, kada vėl virusą parsineš.
Turiu prisipažinti, iš esmės gyvenime nesu buities mylėtoja. Deja, ji yra ir jai man dažniausiai trūksta laiko. Maisto gaminimas... Nemėgstu to daryti ir tai sritis, kur man nelabai gerai sekasi. Žinoma, tenka imtis ir to. Ne visada gyvenime gali daryti tik tai, kas patinka, ypač kai esi šeimoje. Vis dėlto tikrai nemanau, kad kada nors pavyktų laimėti Metų recepto apdovanojimą!
– Esate pasidalijusi ir vieno tyrimo rezultatais. Vaikų buvo prašoma nupiešti mokslininką (angliškai šis žodis neturi giminės – „scientist“), ir nuo septintojo iki aštuntojo dešimtmečio daugelis jų piešė vyrą, o per pastarąjį dešimtmetį daugiau nei pusė vaikų jau piešia moteris. Koks tas mokslininkės įvaizdis buvo tuomet, prieš 60 metų, ir koks dabar?
– Mokslininkas ilgai buvo matomas kaip atsiskyrėlis su baltu chalatu, nedalyvaujantis visuomenės gyvenime ir užsidaręs tik savo laboratorijoje.
Manau, kad iš esmės keičiasi laikai, visuomenės požiūris ne tik kalbant apie mokslininkus. Juk buvo laikas, kai moterys apskritai negausiai dalyvaudavo moksle, joms šios durys buvo uždarytos, o jas atverti gebėdavo vos viena kita.
Taip susiklostė istoriškai. Moterys negalėjo rinktis mokslininko profesijos arba tuos reikšmingus darbus jos darydavo, bet jų nuopelnus prisiimdavo kiti.
Šiandien moteris mokslininkė jau anoks stebuklas. Vaikai ne tik mato daugiau moterų įvairiose srityse, bet jų piešiniuose, noriu tikėti, atsispindi ir auklėjimas, šeimos požiūris, kuris pasaulyje per tą pusę amžiaus labai pasikeitė.
Mokslininkai, jei kalbėsime apie įvaizdį šiandien, yra viena tų profesijų, kuri ir šiandien susiduria su stereotipais. Mokslininkas tikrai dažnai įsivaizduojamas kaip žmogus, neturintis ir net nenorintis turėti laiko sau ir kone nakvojantis laboratorijoje.
Čia yra dalis tiesos – mokslinis darbas tikrai atima labai daug laiko, tačiau žmonių, kaip ir visose kitose srityse, yra įvairių.
– Dėmesys, viešumas nešant pasauliui moters mokslininkės vėliavą jūsų nevargina? Ar noriai priimate komplimentus ir įvertinimus?
– Prie dėmesio, kurio gaunu labai daug, aš nesu pratusi. Niekada nemaniau, kad mano darbas pasidarys toks matomas. Vėliavnešė nesijaučiu, turime Lietuvoje daugybę puikių mokslininkių, kurios taip pat yra ar buvo matomos. Juk ir „Stiliaus“ Metų moteris prieš dvejus metus buvo profesorė Ligita Jančorienė.
Viena vertus, nemanau, kad mokslas, kaip ir viskas pasaulyje, priklauso kuriai nors lyčiai, rasei ar pan. Nemanau, kad reikia sureikšminti, kokios lyties žmogus dirba vieną ar kitą darbą.
Kita vertus, moterys, siekdamos karjeros moksle, su iššūkiais, stereotipais susiduria dažniau. Visuomenė vis dar jų mato per mažai. Tad parodyti savo darbą ir apie jį papasakoti man svarbu.
Komplimentų ir epitetų priimti dar tikrai neišmokau! Ir ne visada jaučiuosi jų verta. Gal mes, moterys, esame linkusios savęs neįvertinti, nesureikšminti? Dėmesys man vis dar didelis iššūkis, niekada jo tokio sąmoningai nesiekiau.
Visą interviu skaitykite naujausiame „Stiliaus“ numeryje!
