Kaunietė D.Bubnienė – išskirtinė savo darbui atsidavusi moteris. Ji daug jėgų atiduoda padėdama vyrams ir jų šeimoms. Prieš trylika metų įkurto Kauno apskrities vyrų krizių centro direktorė ir viena steigėjų už savo nuopelnus buvo įvertinta „Metų kaunietės 2014“ titulu.
Prasidėjus karantinui į centro darbuotojus kreipėsi vis daugiau žmonių, ir ne tik iš Kauno. D.Bubnienės iniciatyva 2020 metų pabaigoje pradėjo veikti Vyrų linija telefonu. Kelias valandas per dieną visos Lietuvos vyrai gali gauti nemokamą psichologinę ir emocinę pagalbą ir palaikymą.
Nepaisant beprotiško darbo tempo, Dovilė stengiasi atrasti laiko sau ir artimiesiems. Moteris didžiuojasi jau suaugusiais vaikais: sūnumi Ovidijumi (31 m.) ir dukra Neringa (27 m.), taip pat anūkais Ugniumi (5 m.) ir Domantu (3 mėn.). Žavi, jaunatviška moteris, iš vidaus spinduliuojanti vidinę harmoniją, kartu su sutuoktiniu ir buvusiu klasės draugu verslininku Arūnu Kanapieniu (52 m.) bendrai turi jau tris anūkus.
– Dovile, esate labai veikli. Viena darbo dalis – psichologinės konsultacijos, kita – administraciniai reikalai. Kaip viską spėjate?
– Taip, turiu daug konsultacijų, kaip centro vadovei reikia sutvarkyti krūvas dokumentų, ataskaitų, bendradarbiauti su kitomis įstaigomis, rašyti projektus, dalyvauti konkursuose. Darbas su popieriais nėra mano mėgstamiausias, bet jį reikia padaryti. O darbas su žmonėmis, konsultacijos, įvairių grupių vedimas yra mėgstama veikla.
Viena vertus, psichologo darbas kažkiek romantizuotas, gydantis žmogaus sielą, kita vertus, šiame darbe dažnai susiduriama su skausmingais išgyvenimais, neviltimi, netgi ašaromis.
Taip, žmogus pas psichologą retai ateina pasidžiaugti, nors kartais ir taip nutinka. Atsisveikindama su žmogumi, kai krizinė situacija išspręsta, visada sakau, kad jis gali po kiek laiko apsilankyti, ir nebūtinai, kai ištiks krizė. Pasitaiko, kad žmogus užeina į centrą arba paskambina norėdamas pasidžiaugti, kad jam viskas puikiai klostosi, kad didelė dalis buvusių sunkumų nutolo, kad situacijos, kurios atrodė be išeities, išsisprendė. Labai gera gauti tokį teigiamą grįžtamąjį ryšį.
– Ar vyrams nėra sunku išsipasakoti psichologei moteriai? O gal kaip tik priešingai, nes moterys neretai empatiškesnės?
– Vyrų gyvenime moteris užima labai svarbią vietą. Pradedant kūdikiui gimus, kai šalia jo yra mama, kuri daugiau laiko su vaiku praleidžia nei tėtis. Kai vyrai skambina į centrą bendruoju telefonu ir jų paklausiama, ar svarbi psichologo lytis, didžioji dalis sako, kad nėra svarbi, tačiau pasitaiko vyrų, kurie pageidauja konsultuotis su moterimi, o vienas kitas – su vyru.
Gali būti, kad kalbėdamas su vyru psichologu klientas ima savotiškai konkuruoti, tad pasirodyti silpnam tampa nepriimtina. O tai gali trukdyti terapijai.
Kartais pasitaiko, kad vyrai turi ir neigiamą patirtį su moterimis, nepasitiki jomis ar net negerbia ar niekina, tokiu atveju geriau terapijos eiti pas psichologą vyrą. Mano darbe tokių vyrų pasitaiko, tačiau labai retai.
– Dėl savo veiklos tapote „Metų kauniete 2014“. Tai reiškia, kad einate prasmingu keliu. Bet kodėl būdama psichologė nutarėte dėmesį sutelkti daugiausia į vyrų problemas?
– Aš ne iš karto pasirinkau psichologiją. Baigusi mokyklą svajojau studijuoti žurnalistiką, bet nepavyko įstoti, paskui pasirinkau lituanistikos studijas, dar vėliau baigiau Kauno aukštesniąją ekonomikos mokyklą.
Keletą metų dirbau nekilnojamojo turto srityje ir pastebėjau, kad žmonės manimi pasitiki, nori išsipasakoti. Buvau sulaukusi jau beveik trisdešimties, kai pradėjau studijuoti psichologiją. Ši profesija į mano gyvenimą atėjo kaip subrandintas sprendimas atradus ir pažinus savo stipriąsias puses.
Mano pirmoji praktika vyko Kauno apskrities moterų krizių centre. Deja, 2007 metais patyriau skausmingą netektį – nusižudė mano brolis. Mūsų paskutinis pokalbis su juo vyko prie Moterų krizių centro. Buvo likusi savaitė iki jo pasitraukimo iš gyvenimo. Brolis privažiavo, aš nusileidau žemyn, jis paklausė, ar čia yra tas Moterų krizių centras? Tuo metu pagalvojau, kad jis stebisi labai prasta pastato būkle. Niekas neišdavė brolio būsenos.
Tik vėliau, kai jo netekome, pagalvojau, o gal jis norėjo pasakyti, kad štai yra Moterų, bet nėra Vyrų krizių centro. Tuo metu tik Vilniuje veikė vienintelis Vyrų krizių informacijos centras. Po brolio mirties tas mūsų paskutinis pokalbis kažkaip jautriai rezonavo, juk tada vyrams Kaune tikrai nebuvo kur kreiptis.
Su kolegomis, su kuriais daugiausia dirbau Moterų krizių centre, ėmiau kalbėti, kad būtina steigti Vyrų krizių centrą. Jis buvo įsteigtas 2009 metais.
Galima sakyti, kad centro įkūrimas padėjo įveikti brolio netektį, tai tarsi atminimo dovana jam. Tikrai buvo ir yra daug vyrų, kurie neatsiveria artimiesiems, nežino, kur kreiptis pagalbos, o jei ir žino, ne visada yra tikri, kad bus suprasti.
– Vyrų linija pradėjo veikti tik užpernai. Kiek per dieną sulaukiate skambučių?
– Vyrų linija dirba tik keturias valandas darbo dienomis, nes mes neturime specialistams didesnio apmokėjimo. Specialistai gali suteikti ne tik vienkartinę emocinę pagalbą, bet ir skirti tęstines konsultacijas. Skambinti galima iš visos Lietuvos. Tomis keturiomis darbo valandomis gali pasinaudoti ir du žmonės, jeigu jie išgyvena sudėtingą būseną, bet gali paskambinti ir septyni žmonės, jeigu jiems užtenka trumpesnės konsultacijos.
Turime vieną klientą, kuris skambina kiekvieną dieną ir kalba su skirtingais specialistais, bet jam užtenka dešimt minučių. Jis tiesiog informuoja, kaip tądien gyvena. Taip skambina jau antrus metus.
į krizių centrą paskambinę žmonės kartais irgi nori telefonu konsultuotis, bet mes kviečiame susitikti gyvai. Kasdien nuolat dirbame su žmonėmis. Stengiamės, kad paslaugos būtų nemokamos.
– Ar visada pavyksta atsiriboti nuo svetimų problemų, neparsinešti į namus kitų žmonių emocijų?
– Man pavyksta atsiriboti. Tai nereiškia, kad pamirštu žmones, kuriuos konsultavau tą dieną ar prieš savaitę. Būna, kad žmogus ateina po gero pusmečio, ir aš prisimenu jo istoriją. Neturiu prabangos gyventi kitų žmonių gyvenimą, nes reikia gyventi savąjį. Bet visada stengiuosi per konsultacijas būti empatiška.
Gebėjimas darbo nesinešti į namus galbūt atėjo su metais ir patirtimi. Be to, mes, specialistai, turime įvairių mokymų, kurie skirti tam, kad dirbtume kuo profesionaliau. Nes jei gyvensi kliento emocinį gyvenimą, vargu ar galėsi jam padėti. Jei visą seansą abu verksime, naudos nebus niekam.
– Ar sukauptos psichologinės žinios padeda artimoje aplinkoje? Gal išmokote geriau pažinti ir suprasti save, artimuosius?
– Dar studijuodama gavau labai gerą pamoką iš vieno dėstytojo. Jis sakė: nesitikėkite, kad būdami psichologai ar psichoterapeutai išspręsite visas savo, artimųjų ar apskritai pasaulio problemas. Tai neįmanoma.
Darbe esu psichologė, stengiuosi taikyti metodus, kuriuos žinau, bet namuose esu žmona, dukra, mama, močiutė, draugė, leidžiu sau liūdėti, džiaugtis, turėti poreikių.
– Gal buvo pasitaikę, kad klientas, bendraudamas ilgesnį laiką, susižavi, įsimyli ar nori draugauti su savo psichologu?
– Manau, kiekvienas žmogus natūraliai taip sukurtas, kad gali įsimylėti. Ir klientas gali įsimylėti bet ką – psichologą, gydytoją ar pardavėją, jeigu yra pajėgus įsimylėti. Todėl daug kas priklauso nuo to, kaip specialistas save pozicionuoja. Nuo pat pradžių būtina išlaikyti atstumą ir save pateikti kaip specialistą profesionalą, o ne kaip draugelį, su kuriuo galima flirtuoti.
Prisiminiau vieną vyrą, kuris pasakojo, kad jo žmona yra labai pavydi, jam sunku su ja būti, net galvojo, kad gal reikia skirtis.
Per pirmąją ir antrąją konsultaciją pastebėjau jo bandymą su manimi flirtuoti. Psichologo užduotis ir pareiga yra tai pastebėti. Mes su juo apie tai pasikalbėjome. Paaiškėjo, kad jis taip elgiasi nuolat, gal net pats ne visada pastebi. Jam patinka dėmesys, jis mielai pakalbina pardavėjas ar praeives, kai kada jos jam atsako tuo pačiu. Tada grįžome prie žmonos. Paklausiau, kaip ji gali būti nepavydi, išlikti rami, jeigu jis nuolat ją erzina savo elgesiu, flirtavimu kiekvienoje aplinkoje. Per tas konsultacijas vyras gal pirmą kartą susimąstė, kaip iš tiesų viskas vyksta, kad jo elgesys nepadeda jo žmonai jaustis saugiai.
– Kaip jūs pailsite, atsipalaiduojate, įsikraunate energijos? Gal turite kokių nors ritualų?
– Man kaip oras reikalinga tyla. Kasdien stengiuosi bent dešimt minučių pabūti su savimi, tiesiog tyloje pažiūrėti pro langą, į debesis, į lapus, lietų ar žmones. Jei turiu laiko, labai mėgstu apsukti mašina kelis ratus aplink miestą ar tiesiog pasivaikščioti – norisi tyliai pabūti vienai.
Taip atsiranda galimybė atsitraukti, susidėlioti mintis, kartais ir paliūdėti. Man tai tarsi apsivalymas, atgaiva. O šiaip stengiuosi pasportuoti, galvoju apie kūno gerovę. Kuo kūnas stipresnis, sveikesnis, tuo tvirčiau jaučiamės ant žemės, tuo geriau veikia galva.
Jei turėčiau daugiau laiko, tikrai daugiau visko nuveikčiau – labai mėgstu gamtą, keliauti. Patinka dviračiu numinti didelius atstumus.
Moku megzti ir labai mielai nors dabar išsitraukčiau virbalus, patinka fotografuoti, dažnai negaliu praeiti pro įdomų reginį, visi būna priversti manęs laukti.
Labai norėčiau užsiimti sodininkyste, rimtai galvoju apie bites. Seniau rašiau eiles. Vis dar turiu pasidėjusi norą išmokti groti, o šiemet įstojau į Šaulių sąjungą.
Yra tiek daug rūpimų dalykų... paroje galėtų būti kur kas daugiau valandų ir savaitėje daugiau dienų. Manau, pasiekusi pensinį amžių veiksiu tai, ko nespėju dabar.
– Esate jaunatviška dviejų suaugusių vaikų mama ir dviejų anūkų močiutė. Pirmą kartą ištekėjote būdama dvidešimties. Jūsų sūnus gimė lemtingą 1991 metų sausio 13-ąją. Kaip išgyvenote kūdikio laukimą ir atėjimą į šį pasaulį tuo neramiu laikotarpiu?
– Buvo nerimo kupinas metas, tada mano brolis buvo šaukiamojo amžiaus, tad mes šeimoje rūpinomės, kaip jam išvengti sovietų armijos. Aš sausio 12 dieną nuvažiavau į ligoninę.
Iš to laiko atsimenu, kad tomis dienomis ligoninėje niekam nerūpėjau. Visi gydytojai, akušerės, slaugės buvo prilipę prie televizoriaus ekrano, kol dar nebuvo nutraukta transliacija. Ateidavo tik retkarčiais. Palatoje buvau viena. Kažkuriuo metu į palatą pas mane atėjo studentas, atsisėdo šalia, laikė už rankos ir ramino, kad viskas bus gerai. Kartais vis dar pagalvoju, kad nepaklausiau, kokia jo pavardė, norėtųsi pasakyti jam tą „ačiū“, kurio nepasakiau.
Kai kitą dieną baigėsi televizijos transliacija, atėjo ir akušerės. Šalia gimdymo namų buvo karinis komisariatas, ten stovėjo karinė technika. Atsimenu, kaip drebėjo gimdymo namų langai, kai gatve važiavo sunkių mašinų kolona.
Ta situacija buvo labai sudėtinga, tvyrojo nerimas, buvo neaišku, kuo viskas baigsis. Auginti vaiką nebuvo lengva, visko trūko. Su pirmagimiu buvo daug nežinios, maitinimo sunkumų. Pirmąjį pusmetį save atsimenu labiau kaip naujai iškeptą mamą, nebuvo kada gilintis į politinės situacijos peripetijas.
Po pusketvirtų metų gimė dukra. Gimdymas buvo lengvesnis, vaikas buvo ramesnis, apskritai politinė padėtis stabilizavosi. Šiaip mano vaikai labai geri, nebuvo sunku juos auginti.
– O kokia buvote mama? Griežta, lepinanti?
– Turėjau vieną svarbiausią taisyklę – bet kokiu atveju išlaikyti šiltą santykį su vaikais. Kartais mano atveju tai reikšdavo, kad yra mažiau kitų taisyklių. Galbūt vaikai nesusitvarkė tądien kambario. Tebūnie, svarbiausia, kad yra draugiškas ir šiltas santykis.
Kartais tenka ir dabar su tėvais kalbėti: ar tikrai taip svarbu lįsti į vaiko kambarį ir žiūrėti, kas pas jį lentynoje nesutvarkyta? Būna, kad tėvai sako: „Įeinu, lentyną ar spintą išverčiu ir liepiu susitvarkyti.“ Ir ką tai reiškia? Tai yra nepagarbus elgesys su vaiku, nuo to kenčia santykiai.
Aš nebuvau ir nesu griežta mama. Vaikams leidžiu savarankiškai rinktis gyvenimo kelią.
– Pernai dar kartą ištekėjote, bet pavardės nepakeitėte. Kodėl?
– Iki santuokos mergina turi tėvo pavardę, ištekėjusi pasikeičia ją į vyro. Tada, jei kažkas sutuoktiniams gyvenime nepavyksta, geriau išsiskirti negu būti nelaimingiems.
Išsiskyrusi moteris gyvena toliau, augina vaikus, daro karjerą, buria pažįstamų ratą. Kitaip sakant, metų metus kuria savo tapatybę. Ir paskui, jei moteris dar kartą rengiasi tekėti, ką tada daryti? Pasikeisti pavardę, atsisakyti ankstesnės tapatybės ir viską pradėti nuo nulio? Aišku, sutuoktinis turi būti gana stiprus psichologiškai, kad nereikalautų iš savo žmonos keisti pavardę.
– Kokia esate močiutė? Ar lengvai priėmėte naują vaidmenį?
– Labai lengvai. Net mėgstu pasigirti, kad esu močiutė. Vienas anūkas dar mažutis, jam labiausiai reikia tėvų. Su didesniuoju tikrai praleidžiu laiko, nors norėčiau susitikti dažniau.
– Kas svarbiausia norint kurti darnius santykius, bet kartu leisti kiekvienam būti savimi?
– Vienaip būna, kai žmonės sukuria šeimą labai jauni. Tada jie turi atrasti save, išmokti puoselėti šeimą. Kai žmogus jaunas, jam ant pečių gula daug užduočių. Vyresnis žmogus dažniausiai jau būna susiformavęs, turi profesiją, tam tikrų tikslų, neretai turi vaikų ir anūkų.
Tuomet svarbiausia mokėti leisti partneriui šalia būti tokiam, koks yra, priimti jį su visu patirties bagažu. Tai turbūt vienas svarbiausių dalykų. Nes kartais ir darbe tenka susidurti, kai pora, vyresniame amžiuje sukūrusi šeimą, pradeda konfliktuoti, pavyzdžiui, kodėl jo vaikai pas mus per dažnai atvažiuoja arba kodėl ji savo vaikams ką nors nuperka. Jei nepriimi, kad partneris turi vaikų, anūkų, tėvus, draugų, savo pomėgių, ir staiga planuoji viską pakeisti, tikrai nieko nepavyks.
Suprantama, labai svarbu neturėti bendram gyvenimui trukdančių žalingų įpročių, antraip sutuoktiniai nuolat gyvena karo lauke arba išsivaikšto.
Sutuoktiniai turi atitikti vienas kitą gyvenimo būdu. Pavyzdžiui, jei vienas iš jų daug dirbtų, o kitas – labai mažai ir neturėtų ką veikti, tuomet galėtų atsirasti problemų.
– Kaip puoselėjate savo jaunatviškumą, kūno linijas?
– Nieko specialiai kol kas nedarau. Galėčiau pirštais suskaičiuoti, kiek kartų buvau pas masažuotoją. Tačiau per gyvenimą esu kilnojusi tonas svorių.
Prieš daug metų treneris Saulius Misevičius man ir mano draugėms sakė, kad nebijotume svorių, nes moterims tikrai neužaugs raumenys, svoriai tik padės suformuoti dailią figūrą. Aš iki šiol kartkartėmis einu į treniruoklių salę ir kilnoju svarmenis. Sportas mane lydi nuo paauglystės, lankiau ir lengvąją atletiką, ir tinklinį, ir aerobiką.
– Kokių turite svajonių?
– Yra tokia daug metų koja kojon žengianti svajonė. Labai norėčiau gyventi už miesto, kur matyti laukai, miškai, turėti savo sodą, gėlyną, bites.
Norėčiau, kad ten susirinktų artimieji, – vaikai, anūkai, pusbroliai, pusseserės, draugai, kartu sėdėtume sode ar prie laužo ir filosofuotume apie gyvenimą.
Nežinau, ar ta svajonė išsipildys, – metai skuba, greit keičia vieni kitus. Galbūt kada nors rašysiu memuarus, gal pačiai bus smalsu peržvelgti savo kelią. Iš praktiškesnių norų yra daugybė nesumegztų siūlų, daug neperskaitytų knygų. Norėčiau pažinti daugiau pasaulio.
Kartais pagalvoju ir apie savo profesinės veiklos tęstinumą. Kai įsisteigėme 2009 metais, buvome antras Vyrų krizių centras Lietuvoje, dabar jų yra daugiau, su kolegomis esame nemažai keliavę po Lietuvą ir inicijavę, kad jie būtų įsteigti kituose miestuose. Problema kaip ir išjudinta, kartais galvoju, kad gal man reikia kur nors toliau eiti, kad gal jau ši mano misija įvykdyta. Nors dar nežinau, stebiu ir leidžiu vykti – bus taip, kaip turi būti.
