Nors D.Vilčinskytės gyvenimas teka ramia vaga, jos sekėjai socialiniuose tinkluose nuolatos apdovanojami daugybe kasdienybės kupinų istorijų. Neslėpdama savo tarmės Dinara su jais aktyviai dalijasi gamybos, apsipirkinėjimo džiaugsmais, rodo vietiniame turgelyje įsigytus laimikius, pasakoja apie dukros Henrietos (3 m.) auginimą, paskelbė ir apie antrosios atžalos laukimąsi.
Prieš telefono ekraną moteris nebijo nubraukti ir ašarų, atsiverti apie psichologines problemas.
– Paprastai jauni žmonės iš provincijos siekia kuo greičiau išrūkti į miestus, o jūs nutarėte grįžti namo. Ar nesigailite tokio sprendimo?
– Sostinėje praleidau maždaug dešimt metų, čia atvykau studijuoti. Grįžti į gimtinę su buvusiu vyru bandėme ir anksčiau. Buvome grįžę trumpam, tačiau abiem koją kišo darbų paieškos.
Vienus metus praleidome Klaipėdoje, bet ten pasijutome vieniši, tad vėl grįžome į Vilnių. Tąkart jau turėjome tikslų planą kelerius metus pataupyti ir įsigyti nuosavą būstą Ventos miestelyje.
Iki šiol vis bandau apsiprasti su sprendimu grįžti į gimtinę, tačiau juo labai džiaugiuosi. Juokinga, bet gyvendama sostinėje pasiilgau dalykų, kurie mažame mieste mane anksčiau beprotiškai erzino. Pamenu, mokantis mokykloje mane nervino, kad Ventoje visi vieni apie kitus, rodos, viską žino. Pabėgus į miestą man ėmė trūkti bendruomeniškumo. Dideliame mieste negali būti tikras, ar pažįstami laiptinės kaimynai tau atvers duris ir paskolins česnakų. (Šypsosi.)
Mažame mieste labai norėjau auginti ir savo vaiką. Tikiuosi, jog žmonės iš didmiesčių neįsižeis, bet manau, kad mažesniuose miesteliuose žmonės užauga kur kas nuoširdesni. Studijų metais tai labai buvo justi. Vienoje grupelėje nuolatos būdavo vilniečiai, o mes, atvykėliai, – kitoje. Žinoma, sostinės gyventojai spinduliavo pasitikėjimu savimi, drąsa, bet jiems, mano akimis, trūko paprastumo.
Miestelyje auginti vaiką apskritai paprasčiau. Čia nėra kamščių, eilių į darželius. Mano atveju šalia visuomet yra mano mama. Mus sieja glaudus ryšys, net gyvendamos visai netoliese kasdien susiskambiname po kelis kartus.
– Vienas miesto privalumų – būrelių gausa vaikams. Ar to nepasigendate?
– Sakoma, kad vaikams negalima primesti savo neišsipildžiusių svajonių, bet pati galvoje ne kartą kurpiau planus apie tai, kad Henrieta lankys tenisą, baletą – visus prabangiausius būrelius. (Juokiasi.)
Ne, Ventoje nėra nei teniso, nei baleto, bet, palyginti su mano vaikyste, pokytis – didžiulis. Pavyzdžiui, į Ventą atvyksta buvęs „Žuvėdros“ narys, kuris vaikus moko sportinių šokių. Taip pat čia galima lankyti krepšinio, robotikos būrelius, netoliese yra žirgynas. Vaikus galima nuvežti ir į gretimuose miestuose veikiančius būrelius – laiko prasme užtrunkama tiek pat, kiek vykstant į kitą didelio miesto galą.
– Ar daug žmonių grįžta į Ventą?
– Grįžta tikrai nemažai jaunimo. Pakalbu su klasės draugais, ne vienas jų nori sugrįžti į gimtinę, bet nesiryžta dėl darbo stokos. Vis dėlto per pandemiją itin išpopuliarėjo nuotolinis darbas, tad grįžimo bumo galbūt dar galima tikėtis.
Man pačiai iki šiol nepavyksta rasti norimo darbo, bet randu būdų užsidirbti papildomai. Dar ruošdamasi 2017-aisiais vykusioms savo vestuvėms žinojau, kad užsiimsiu šampano staliukų tiekimu ir vestuvių švenčių dekoravimu.
Verslo pradžioje reikėjo rasti drąsių nuotakų, kurios patikėtų savo šventės dalį veiklą pradedančiai dekoratorei. (Šypsosi.)
Šiandien pradedančiąja nebesivadinu, bet profesionale savęs irgi nelaikau. Tiesa, anksčiau man padėdavo kolegė, dviese dekoruoti šventes buvo kur kas drąsiau – viską spėdavome. Dabar dirbu viena. Su šampano staliukų dekoravimu puikiai susitvarkau, bet dekoruojant visą šventę man padeda mama.
– Papildomai užsidirbate ir kaip fotomodelis. Kada nors galvojote apie profesionalią modelio karjerą?
– Kai dar buvau moksleivė, mama mane nuvežė į modelių agentūrą. Darant bandomąsias nuotraukas su bikiniu fotografas iš karto pasakė, kad mano kūnas labai asimetriškas, taigi netinkamas žygiuoti pakyla. Vis dėlto iš karto sulaukiau pasiūlymo fotografuotis reklamai, vykome į Ispaniją.
Modeliu dirbau ir atvykusi į Vilnių. Tuo metu už fotomodelio darbą gaunamos pajamos tikrai tenkindavo, sutikdavau su kone kiekvienu pasiūlymu! Dabar, kai kas nors atranda seną mano fotosesiją, kartais dėl to būna gėda. Pagalvoju, ar keli šimtai eurų tikrai buvo verti tokios nesąmonės. (Juokiasi.)
Pasiūlymų dalyvauti atrankose sulaukiu ir dabar, tačiau įvertinu, ar siūlomas užmokestis atpirks kelionės sąnaudas. Taip pat man svarbu, su kokio produkto reklama fotosesija susijusi, ar tas produktas sutampa su mano vertybėmis. Galiu teigti, kad šiuo metu dažniau dalyvauju idėjiniuose, o ne komerciniuose projektuose.
– Jūsų instagramo sekėjai žino – jau seniai mėgstate dalytis kone kiekviena gyvenimo akimirka. Kodėl tai darote? Studijavote rinkodarą – galbūt tai vienas būdų didinti sekėjų skaičių? O gal jums tiesiog labai patinka dėmesys?
– Visiems sakau – man tikrai reikia labai daug dėmesio. Veikla socialiniuose tinkluose prasidėjo nuo feisbuko, vėliau buvo instagramo era. Jau mokykloje labai mėgau rašyti, tad feisbuke dalydavausi savo tekstais. Sulaukiau daug palaikymo, dar sėdėdama mokyklos suole turėjau kelis tūkstančius sekėjų. Jau anksčiau esu sakiusi, kad jausmus savo artimiesiems man lengviau išreikšti raštu nei žodžiu. Iki šiol svajoju parašyti knygą.
Ir tuomet, ir dabar socialiniai tinklai yra mano hobis. Žinoma, šiandien jie man teikia ir finansinės naudos. Specialiai sekėjų skaičiaus neauginu.
– Yra ir kita populiarumo socialiniuose tinkluose pusė. Kaip susitvarkote su neigiamomis emocijomis, komentarais?
– Daugiausia neigiamų dalykų apie save perskaičiau „Discord“ platformoje. Prieš gimstant vaikui nė nežinojau apie tokios egzistavimą.
Ten sulaukiu komentarų apie netvarkingus savo namus, išsitepusį vaiką. Žinau, kad viso to sekėjams galėčiau nerodyti, bet pasirinkdama viešinti savo gyvenimą nutariau nemeluoti. Sekėjams nebijau parodyti ne tik džiaugsmo, bet ir ašarų, kalbėti apie psichologines problemas, kurios anksčiau atrodė gėdingos. Girdint ir matant apie savo išgyvenimus kalbančius kitus žmones savos bėdos nebeatrodo tokios didelės ar neišsprendžiamos. Mane pačią įkvepia nepagražintu gyvenimu besidalijantys žmonės, tikiuosi, kad ką nors įkvepiu ir aš.
Anksčiau į neigiamus komentarus labiau reaguodavau, dabar stengiuosi juos ignoruoti, tačiau tai ne visai pavyksta. Neigiami komentarai vienaip ar kitaip tave paliečia. Savyje kaupiamas neigiamas emocijas kada nors išlieji, dažniausiai – ant artimiausių žmonių. Kita vertus, veltis į kalbas su komentatoriais irgi nesinori.
– Kas rašo neigiamus komentarus?
– „Discord“ visi komentarus rašo anonimiškai, tačiau komentatoriai ne kartą yra netyčia išdavę savo tapatybę. Mane labiausiai šokiruoja tai, kad purvą pila mamos. Jeigu jos propaguoja emocinį smurtą socialiniuose tinkluose, ką jos perduoda savo vaikams? Nemažai patyčių patyriau dar būdama mokykloje, norisi, kad dabartinė vaikų karta būtų daug sąmoningesnė.
– Kokias vertybes skiepijate savo dukrai?
– Kaip ir minėjau, ne visuomet moku rodyti šiltus jausmus savo artimiesiems. Tiesiog užaugau šeimoje, kurioje vienas kitam jausmų atžvilgiu esame šaltesni. Auklėdama dukrą stengiuosi tai pakeisti. Mokau ją nebijoti pasakyti „myliu“, apkabinti. Esu išauklėta gerbti kiekvieną žmogų, kad ir koks būtų jo darbas, statusas. Tai perduodu ir Henrietai.
– Užsiminėte apie patyčias. Kaip pavyko išvengti gana dažnų jų palydovų užaugus – nepasitikėjimo savimi jausmo, kompleksų?
– Jei atvirai – neįsivaizduoju. Galbūt man padėjo draugės. Mokykloje buvau tikrai aktyvi, turėjau daug bičiulių, kurie mane užstodavo, paguosdavo, padrąsindavo. Žinoma, taip pat padėjo šeima. Labai gaila vaikų, kurie patyrė patyčių ir užsisklendė.
– Kaip reaguotumėte, jei sužinotumėte, kad patyčių patiria jūsų dukra?
– Mama patardavo nekreipti dėmesio. Su tuo sutikčiau tik iš dalies. Dabar, kaip mama, eičiau į mokyklą kalbėtis su mokytojais, besityčiojančio vaiko tėvais. Kai buvau vaikas, skaudžiausias būdavo problemos ignoravimas. Žmonės, kurie lyg ir turėjo mane apginti, pedagogai į tai nereaguodavo. Sėdėdavau priekiniame suole, skruostais riedėdavo ašaros, bet jie to nenorėjo matyti. Mokytojus stengiuosi pateisinti – galbūt jie bijodavo. Bet juk jie galėjo pagalbos kreiptis į viršesnius.
Manau, kad būtent taip ir atsiranda baimė kalbėti apie patyčias. Jeigu tavęs neapgina mokytojas, kaip gali rasti drąsos apsiginti pats? Prisimenu, kitus apginti man buvo kur kas lengviau nei save – vis tikėdavausi, kad mano atveju kas nors ims ir ką nors dėl to padarys.
– Labai įdomi jūsų šeimos istorija. Į jus pažvelgus nesunku pasakyti, kad turite nelietuviško kraujo.
– Taip, mano tėtis yra tadžikas. Lietuvą jis paliko, kai man buvo apie dešimt metų, čia jis gyveno neteisėtai. Jis buvo geras žmogus, bet kai išvyko, visiems pasidarė lengviau.
– Iš jūsų mamos pusės gausu neįprastų vardų. Henrietos vardą taip pat išgirsi ne kas dieną.
– Turiu retą vardą, man tai patinka, tad retą vardą norėjau suteikti ir savo dukrai. Mano mama yra Esmeralda, tetų vardai – Aurodita, Anzelma, Valdonė, močiutė yra Sigismunda.
– Grįžtant į pokalbio pradžią, ar pasiilgstate Vilniaus?
– Pasiilgstu, juk čia pragyvenau dešimt metų, Vilniuje gyvena visi mano draugai. Bet čia atvykusi džiaugiuosi, kad tai truks kelias dienas ir aš netrukus grįšiu namo. Socialiniuose tinkluose visi yra susidarę įspūdį, kad esu labai ekstravertiškas žmogus, bet yra atvirkščiai – man reikia ramybės, gamtos, pavargstu nuo žmonių.
