Sėdžiu priešais Haną, žiūriu į ją ir nesitiki, kad ši jauna liekna moteris sproginėjant bomboms ir virš galvos švilpiant kulkoms beveik penkias dienas rusų karių atkirstame Mariupolyje ieškojo savo mylimojo. Lyg antikos laikų moteris. Ji sau prisiekė: iš čia neišvažiuos tol, kol jo nesuras. Gyvo ar mirusio.
„Mes abu žinojome, kad būsime kartu iki pabaigos“, – tarė Hana. Ji dar neatsigavusi po Mariupolyje patirto šoko, kiekviena ten praleista diena įaugusi giliai į kraują. O mylimojo paieškos Mariupolio pragare ir jos kelionė su jo palaikais į Lietuvą verta atskiro filmo.
2016 m. M.Kvedaravičius sukūrė dokumentinį filmą, pasakojantį apie 2014–2015 m. Mariupolyje vykusius karo veiksmus. Ši juosta buvo įvertinta Sidabrinės gervės apdovanojimu. Ir grįžo ten šių metų pavasarį evakuoti žmonių, kiek pajėgtų, ir kurti antrosios filmo dalies.
Kuris laikas H.Bilobrova įsikūrusi Vokietijoje, Berlyne. Trys mėnesiai, kai yra kino režisierių ir scenaristų rezidencijoje, kur buvo pakviesta, ir gyvena iš stipendijos. Kai laikas šioje rezidencijoje baigsis, Hana norėtų būti žurnalistų rezidencijoje, kad galėtų labiau susikoncentruoti į Manto nužudymo tyrimą.
„Daug ką išsiaiškinau, kai jo ieškojau, ir perdaviau tas žinias Lietuvos policijai. Bet taip pat daug ką sužinojau po to. Tai būtų pats svarbiausias mano darbas“, – sakė Hana. Ukrainiečių žurnalistų tyrimas apie Manto nužudymą jai pasirodė nelabai patikimas.
Šiais metais H.Bilobrova baigė Charkovo aviacijos universitetą, IT inžinerijos ir psichologijos magistrantūrą. Bet diplomai jos taip ir nepasiekė – rusai subombardavo universitetą.
Hana džiaugėsi, kad spalio mėnesį Kembridžo universitete, kur Mantas įgijo socialinės antropologijos mokslų daktaro laipsnį ir dėstė, įvyko jo atminimui skirtas renginys. Pirma M.Kvedaravičius buvo archeologas, antropologas, tik paskui tapo kino režisieriumi.
Daktaro disertaciją jis rašė, kai dirbo Čečėnijoje. Grįžęs į Vilnių susitiko su kažkuriuo režisieriumi ir pradėjo pasakoti apie savo darbą Čečėnijoje: ten žmonės dingsta, kūnai atsiduria ežere. Gal apie tai filmą reikėtų padaryti? Tas režisierius sėdi, žiūri į jį ir sako: „Tai imk kamerą ir filmuok.“ O Mantas: „Bet aš niekada rankose kameros nelaikiau.“ Ir Mantas paėmė kamerą ir pradėjo filmuoti. Taip atsirado filmas „Barzakh“.
– Hana, kur susipažinote su Mantu?
– Kijeve, aktorių atrankoje. Ten jis atvažiavo planuodamas kurti filmą „Partenonas“. Aš ten atsidūriau atsitiktinai – draugė paprašė nueiti į tą atranką. Nuėjau, nors niekada nenorėjau būti nei aktore, nei modeliu.
Mantas jau turėjo atrinkęs aktorę „Partenonui“, ji buvo jau nufilmuota, bet jam nepatiko.
– Kodėl jis atsidūrė Kijeve ir ten surengė aktorių atranką?
– Nežinau. Jis mane patvirtino vaidmeniui filme „Partenonas“. Į jį kreipdavausi „jūs“ – jis buvo mano darbdavys. Filmavome Atėnuose.
Taip pat aš dirbau filmo kostiumininke. Mes neturėjome kostiumininko, ir Mantas man pasiūlė tą poziciją, nes aš kiekvieną dieną ateidavau į aikštelę ir domėjausi, ką kuris skyrius daro. Mes pradėjome kartu dirbti.
Paskui jis pradėjo dirbti prie filmo „Prologos“. Jame buvau įdarbinta ir kaip aktorė, ir kaip prodiuserė, ir meno skyriuje. Nebuvo taip, kad aš buvau tik graži mergina, kuri patinka režisieriui. Ne. Mes kaip pradėjome, taip visada ir dirbome kartu. Turėjau oficialias darbo sutartis.
Atėnuose kūrėme „Partenoną“, baigėme „Prologos“. Šiemet įvyko jo premjera Lokarne, Šveicarijoje.
Mes dirbome kartu ir degėme tuo pačiu: kaip sukurti filmą, koks bus kitas projektas, kitas filmas.
– O meilė?
– Čia ir yra meilė. Meilė ir darbas buvo neatskiriami. Meilė iki paskutinio atodūsio.
– Hana, kur jūsų namai?
– Turbūt Atėnuose, ten su Mantu gyvenome trejus metus.
Paskui išvažiavome į Afriką, Ugandą. Kampaloje gyvenome dvejus metus. Ten turėjome du kino projektus: vienas filmas – dokumentinis, kitas – fantastinis vaidybinis. Dokumentinis – apie miego ligą, vaidybinis – apie tai, kad niekas ten nebijo mirties.
Paskutinius metus Ugandoje su mumis kartu gyveno ir Samuelis – Manto sūnus. Jis mums padėjo prie filmų ūkio darbų. Aš buvau projektų vadybininkė, mano atsakomybė buvo meno departamentas, kostiumai, dirbau su aktoriais. Tie filmai liko nebaigti.
Kur mano namai? Aš gimiau Ukrainoje, Luhansko srityje. Mama su tėčiu išsiskyrė, kai gimiau. Jį savo gyvenime mačiau tik vieną kartą. Mama – Rusijoje, ji ten gyvena ir dirba 10 metų.
Nežinau, ar pamatysiu mamą kada nors. Kovidas, karantinas, gyvenimas su Mantu Ugandoje, dabar – karas Ukrainoje. Dvejus metus tikrai jos nemačiau, tik kalbamės telefonu. Aš negaliu pas ją nuvažiuoti – jau pasienyje mane sulaikys. Mamos taip pat negaliu pasikviesti į Vokietiją, nes Rusijoje paklaus, pas ką ji važiuoja.
– Kodėl važiavote į Mariupolį, kuris jau buvo rusų atkirstas ir bombarduojamas?
– Ugandoje ir nusprendėme, kad važiuojame į Mariupolį. Ten vedė tikėjimas žmonėmis. Mantas visada tikėjo žmonėmis, kad ir kokie jie būtų. Aš ne taip stipriai pasitikėjau žmonėmis, ir Mantas per penkerius metus mane perauklėjo.
Jis sakė, kad Mariupolis atkirstas, todėl reikia padėti žmonėms. Jie neturi maisto, vandens, medikamentų. Važiavome evakuoti žmonių, kiek pajėgtume, ir filmuoti, kaip jie gyvena atkirstame Mariupolyje.
Iš Ugandos parskridome į Lietuvą. Vilniuje Manto draugas paruošė dėžių su medikamentais, drabužiais. Mudu su Mantu irgi nupirkome maisto, vandens, medikamentų. Viską supakavome ir išvažiavome iš Vilniaus į Lvovą autobusu per Lenkiją.
Lvove Irina Prudkova, žurnalistė ir savanorė, mums nupirko mikroautobusą, kad nuvežtume į Mariupolį humanitarinės paramos ir evakuotume kažkiek žmonių. Ji kilusi iš Mariupolio, bet tada buvo Lvove.
Viską į tą mašiną sukrovėme ir pajudėjome. Ryšį palaikėme su Albina Lvutina, kuri Manto filme „Mariupolis“ vaidino žurnalistę. Ji iš tikrųjų yra žurnalistė, dirbo Kijeve.
– Bet Mariupolyje jau buvo pragaras.
– Taip. Įsikūrėme cerkvėje, joje nutarėme slėptis nuo apšaudymų. Ten buvome savaitę. Į cerkvę atėjo mergaitė su tėvu. Ji buvo koridoriuje, kai jos mama virtuvėje ruošė valgį. Tą akimirką sprogo atskridęs sviedinys, ir mama žuvo jos akyse.
Mudu su Mantu nusprendėme, kad, kai tik bus galimybė išvažiuoti, tą mergaitę su tėvu ir vieną šeimą pasiimsime kartu ir išvešime į Zaporožę arba Dniprą.
Bet vieną dieną atėjo rusų kariai ir atėmė tą mūsų mašiną.
Viską perpakavome, planavome eiti pėsčiomis, bet kitą dieną visai netikėtai atvažiavo vyras, su kuriuo kartu įvažiavome į miestą. Tai – savanoris ukrainietis kariškis Aleksandras. Jis pasiūlė kartu išvažiuoti iš Mariupolio.
Cerkvėje jau darėsi nesaugu. Išvažiavome pas jo motiną į kitą miesto rajoną, kur turėjome pernakvoti, rytą paimti žmones ir išvažiuoti. Ten mums pasirodė ramiau. Bet tai buvo melagingo saugumo jausmas.
Anksti rytą išgirdau, kaip tas savanoris paprašė Manto eiti kartu su juo padėti surasti mažesnę mašiną, nes tas jo mikroautobusas yra puikus taikinys, ir paimti šeimą su vaikais, kurią jis planavo išvežti.
Mantas priėjo prie manęs. Sakau: ar galima, aš eisiu kartu? Bet jis: o kam tau eiti? Gal mes mašiną rasime. Pamaniau, jei ras mažesnę mašiną, aš tik vietą užimsiu, kai jie surinkinės žmones.
Jis trumpam sugrįžo, aš dar gulėjau ant grindų. Ar galiu paimti tavo telefoną? Žinoma. Jis ruošėsi išeiti, o aš paprašiau: užklok man kojas. Jis užklojo man kojas, pabučiavo, pažvelgė į mane ir išėjo.
Tą vakarą jie negrįžo. Man buvo labai neramu. Visiems buvo neramu. Pradėjome svarstyti: suaugę vyrai, gal kur nors užsilaikė ir nespėjo grįžti iki komendanto valandos, gal kur nors nusileis į rūsį ir prasėdės tą naktį, o rytą grįš.
Kitą dieną anksti rytą išgirdau, kaip varteliai trinktelėjo. Išbėgau lauk. Atėjo moterų, grįžo tas Aleksandras, o aš dairausi, kur Mantas, bet jo nėra. Klausiu, kur Mantas. O jis sako: „Manto nėra.“ Pamaniau, juokauja.
Jis pasakojo nerišliai. Kad juos sulaikė, patikrino dokumentus. O Manto pasas – lietuviškas. Po to juos nurengė iki pusės – ieškojo tatuiruočių, mėlynių. Ant Manto peties rado kažkokią mėlynę. Juodu visą naktį kažkur prasėdėjo, kur vyko apšaudymai. O rytą Manto neišleido. Apkaltino, kad jis – snaiperis, atvažiavęs jų žudyti.
– Ir kai Mantas tą rytą negrįžo, jūs išbėgote į miestą jo ieškoti?
– Aleksandro mama nupiešė žemėlapį su svarbiausių gatvių pavadinimais, palydėjo iki kapinių. Už kapinių, pasakė, bus ilga gatvė, kuri, kaip vėliau sužinojau, buvo fronto linija, iš jos pasuk ten ir ten. Aleksandras pasakė, kad Mantą sulaikė būtent tame rajone, – ten rasi tokį ir tokį pastatą. Bet kodėl jis nepasakė tikslaus gatvės pavadinimo ir adreso? Nežinau.
Vėliau paaiškėjo, kad moterys, kurias Mantas išgelbėjo, tą vietą žinojo. Bet jos nepažinojo manęs. Kai juodu išėjo ir Aleksandras pradėjo surinkinėti savus – moteris ir vaikus, Mantas iš savo sąrašo taip pat išgelbėjo moterį. Mudu turėjome savo sąrašą, kuriuos žmones išvešime iš Mariupolio.
Bėgiojau iš vienos vietos į kitą. Ir kieno klausi, visi sako, kad nieko nežino apie Mantą. Arba neėmė belaisvių, arba tai seni belaisviai – azovcai, banderovcai. Atbėgau į kiemą, kur buvo „Donecko liaudies respublikos“ (DNR) kareiviai.
– Nebijojote ten eiti?
– Baisiausia man jau buvo atsitikę – Mantas buvo pradingęs. Sakau: galiu suprasti, jeigu jūs nežinote, ką sulaikėte, bet kur juos išveža, kai sulaiko? Atsakė, kad nežino, atvažiuoja mašina ir išveža.
Kai kurie kariai su manimi visai nekalbėjo. Kiti bandė nuvyti šalin – ten jų štabas, ten apskritai negalima eiti. Bet aš viena, civilė, rodau savo Luhansko pasą ir vis tiek einu.
– Luhansko pasas buvo jūsų raktas, atrakinęs duris?
– Žinoma. Aš viena vaikščiojau, klausinėjau ir ieškojau. Suradau to štabo vadą. Sakau, jau trečią kartą pas jus šiandien ateinu. Jau žinau, kur trys jūsų štabai, kur fronto linija, nes bėgau per ją. Jeigu jūs nežinote, kur sulaikytuosius išveža, tai mane sulaikykite ir galbūt mane nuveš ten, kur yra mano vyras.
Jis žiūri į mane ir sako: eik, iš kur atėjai, per fronto liniją. Jeigu mano kareiviai tave čia išprievartaus, pasakys, kad tai padarė ukrainiečiai. Bet aš nenoriu sau ant širdies tokios nuodėmės.
Ir taip kiekvieną dieną nuo 5 val. ryto iki 6 val. vakaro – iki komendanto valandos – ieškojau Manto. Penkias dienas. Ir kai kovo 30 dieną tas štabo vadas man pranešė: tavo vyras žuvo, paklausiau: vadinasi, jūs žinote mano vyrą? Vakar buvau atėjusi, sakėte, kad apie jį nieko nežinote, o šiandien sakote, kad mano vyras žuvo.
Ir jis staiga susimėtė. Suprato, kad kažką ne taip pasakė. Pasakiau, kad juo nepatikėsiu, kol neatpažinsiu kūno. Liepė ateiti rytoj.
Atėjau, o ten – kažkoks kitas viršininkas. Ano, kuris žadėjo nuvesti ten, kur matė Mantą, nėra. Kareiviai manęs nepraleidžia, nes ten vyksta baisūs mūšiai.
Bet aš vis tiek tęsiau Manto paieškas tarp gyvųjų: ėjau į FST, Vidaus reikalų ministeriją. Ieškojau po visą miestą. O jame vyko susišaudymai, manęs vos neparbloškė tankas.
Miestas buvo užimtas rusų karių, kiekviename poste tikrindavo: turėdavau parodyti pečius, ar nėra dėmių, žaizdų, tatuiruočių. O gal aš – ukrainiečių snaiperė? Jei yra tatuiruočių, tai tu – ukrainietis, banderovcas, azovcas. Gali prisikabinti, apkaltinti.
– Kaip suradote Manto kūną?
– Kovo 31 dieną atėjau – ir vėl neįleidžia. Balandžio 1-ąją buvo penktoji diena, kai ieškojau Manto. Kaip tik tą dieną ruošiausi vykti į komendantūrą.
Žiūriu, gatve važiuoja jau matyta „Niva“. To štabo vado vairuotojas sako: lipk greitai į mašiną. Įlipau. Nuo užpakalinės sėdynės matau per priekinį stiklą tolyje – Mantas guli su mėlyna striuke. Netoli fronto linijos. Pradėjau daužyti vairuotoją: stabdyk mašiną. Bet jis nesustojo, užsuko už kampo. O ten – štabo vadas. Išlipu iš mašinos, bėgu Manto link, o tas vadas: na ką, tavo?
Pribėgu prie Manto. Jis guli galva žemyn gatvės pakraštyje ant smėlio. Netgi negalėjau jo apkabinti – mane sugriebė kareivis ir neleido. Esą kūnas gali būti užminuotas. Bet jis nebuvo užminuotas.
Aprengtas kaip papuola. Kraujo ant žemės nebuvo. Ir ant drabužių nebuvo, netgi kulkos skylės ant drabužių nebuvo. Iš to supratau, kad Mantas buvo nužudytas kitoje vietoje.
Suradusi kūną nubėgau paimti diskų su nufilmuota medžiaga – savo ir Manto kopijas. Iš viso turėjome tris kopijas.
– Jūsų laukė pati sunkiausia gyvenimo kelionė. Kaip ją organizavote?
– Vairuotojas palaukė, kol jų kareiviai nuo fronto linijos surinks žuvusiųjų kūnus. Surinko 14 kūnų, vienintelis civilis buvo Mantas. Tame sunkvežimyje buvo kūnas ant kūno.
Jis paklausė, kur mus vežti. Stoviu ir nežinau, kur važiuoti... Pagaliau nusprendžiau: tegul mus veža į Donecką. Ten yra ryšys, iš ten galėsiu pranešti apie Manto mirtį.
Donecke suradau laidojimo agentūrą. Kažkaip sugebėjau viską organizuoti. Kad morge jį nupraustų, perrengtų ir paguldytų į cinkuotą karstą.
Paskui buvo šiek tiek problemų: Mantas tai lietuvis, aš – ukrainietė su Luhansko pasu. Bet poste jie patys susipainiojo. Prie sienos mūsų laukė Rusijos laidojimo agentūros mašina. Su morgo vairuotoju į ją pernešėme karstą.
Prisiminiau, kad Latvijoje turime draugą. Paprašiau jo, kad mane su Mantu pasitiktų prie sienos. Ir Kasparas mus pasitiko. Dar kartą pernešėme karstą į kitą mašiną. Surengėme Mantui ekskursiją. Nuvažiavome į šventą vietą – ant Kristaus Karaliaus kalno. Latvijoje krito baltas sniegas, toks labai labai baltas... O paskui Mantą reikėjo vežti į Vilnių...
– Ar pavyko pervežti per sieną nufilmuotą medžiagą? Visas tris kopijas?
– Dvi. Viena dar ten, Mariupolyje. Aš negalėjau rizikuoti. O jeigu nepasieksiu Lietuvos?
– Hana, ar jums neatrodo, kad Mantą traukė mirtis?
– Abu traukė.
– Kaip tai paaiškinti?
– Kartais atrodo, kad mes gyvename kažkokioje simuliacijoje. Viena vertus, negali vykti karas šiuolaikiniame pasaulyje ir žmonės būti atkirsti. Kita vertus, tu negali sėdėti kavinėje, gerti kavą ir kalbėti apie meną, kai vyksta toks baisus karas. Viskas kažkaip nerealu šiame gyvenime.
Visada Mantas, taip pat ir aš, ieškojome, kur ta riba, skirianti gyvenimą nuo mirties.
Mes važiavome į karą ir dar Ugandoje aptarėme: ar tu pasiruošusi, jei mane gali nušauti? Ar tu pasiruošęs, jei mane gali nušauti? Arba abu nušauti – ir taip galėjo atsitikti.
Ir sau pasakėme: taip, mes tam pasiruošę. Galėjau ir aš ten, ant kelkraščio smėlyje, gulėti ir jis būtų ėjęs ieškoti manęs. Galėjome abu ten gulėti. Nužudė jį. Kažkaip neteisinga.
Mes į Mariupolį išvažiavome dviese ir norėjome grįžti dviese. Grįžome dviese, tik vienas – karste.
