Žvilgtelėjus į jos dienotvarkę susidaro įspūdis, kad Neringai yra daugiau valandų paroje nei kitiems. Be strategės ir partnerės pareigų verslas verslui (B2B) srityje veikiančioje rinkodaros agentūroje, ji dar dėsto Vilniaus universitete, neseniai tapo moteris profesionales vienijančios tarptautinės bendruomenės „Women at“ pasaulinio tinklo plėtros vadove, imasi įvairių socialinių iniciatyvų, rašo knygą ir rengia pirmąją Lietuvoje specializuotą rinkodaros konferenciją teisės profesionalams „Headway Lawyer“.
Būtent teisės srityje, advokatų kontoroje, ji pradėjo karjerą. Rinkodarą ji vadina viena gyvenimo meilių ir muistosi pavadinta verslininke. Tokias situacijas ji paprastai užglaisto žaviu moterišku juoku.
Iš tikrųjų šis pokalbis apie savo gyvenimo stiliaus atradimą nesivaikant dirbtinės sėkmės ir pirmiausia daug duodant kitiems. Neslėpsiu – Vilniaus senamiestyje įsikūrusiame biure pirmiausia dėmesį patraukė viena ant kitos sustatytos kareiviškų batų dėžės.
– Neringa, kai dauguma atrodo pervargę nuo tvyrančio karo nerimo, jūs vis dar renkate paramą Ukrainai? Kaip viskas prasidėjo?
– Visiems buvo šokas, bet, kaip ir daugumai tuomet, norėjosi Ukrainai padėti. Socialiniuose tinkluose pamačiau, kad viena agentūros klientė renka paramą. Pati tuomet jos organizuojamai siuntai supirkau ekipuotę, receptinius vaistus ir vežiau dėžėmis. Pamačiusi jos antrą kvietimą „Facebook“ supratau, kad tai, ką ji daro, nuostabu, tačiau tokia komunikacija ir jos žongliravimas su kitomis siuntos organizavimo užduotimis ilgai nevažiuos.
Greitai tapo aišku ir tai, kad prašyti aplinkinių susitelkimo reikės dar ne kartą ir ta komunikacija siekiant tikslo turėtų būti geriau apgalvota. Man tai kasdienis darbas, tad pasiūliau pagalbą pirmiausia komunikuojant. Savaitei kitai prabėgus supratome, kad renkamos paramos sumos jau reikalauja įmonės steigimo.
Yra kelios priežastys, kodėl mačiau prasmę tai daryti. Mes turėjome tiesioginį ryšį su konkrečiais būriais, tad puikiai žinojome karių poreikius. Buvome tikri, kad parama bus panaudota tikslingai. Antra, supratau, kad aš, kaip ir Jurgita Kveselaitė bei Ričardas Tverijonas, turime fantastišką socialinį kapitalą – didelį ratą žmonių, kurie mumis pasitiki. Turime ir vadybinių žinių bei patirties, o svarbiausia – problemos sprendėjų mentalitetą. Tai leido greitai telkti paramą.
– O ar nebuvo dvejonių sustoti?
– Buvo, ir ne viena. Tai procesas, kainuojantis daug laiko ir pastangų. Ne kartą teko ieškoti prekių, kurių Lietuvoje ar net Europoje nebuvo. Šiandien paramą surinkti sunkiau, tad reikia valios tęsti. Bet aš kaskart prisimenu pokalbį su krikšto mama Julija, kuriai dabar 82 m. Ji – iš Sibiro sugrįžusi tremtinė. Ten patyrė badą, nežmonišką šaltį ir žiaurų fizinį darbą. Karo pradžia ją labai sujaudino. Ji nerimavo, kad pragaras – vėl greta. Kai jai paskambinau tomis dienomis, raminau sakydama, jog tai jau mūsų kartos karas ir mes turime padaryti viską, kad jį laimėtume. Ir padarysime.
Padarysiu ir aš maksimaliai tiek, kiek galiu. Dabar man tas pokalbis atrodo kaip vienos kartos pažadas kitai. Tad kai jau atrodo gana, primenu sau, kad karas dar nelaimėtas. Jei ji nepavargo Sibire 7 metus, jaučiuosi neturinti teisės skųstis ir aš.
– Iš kur tas noras padėti? Juk veiklos jūsų gyvenime yra įvairios ir daug. Vargu ar ta veikla yra vienos kartos pažadas kitai?
– Mane į priekį visuomet stumia jausmas, kad man gyvenime tiesiog labai pasisekė. Augau teisingoje ir mylinčioje šeimoje, mano asmeninis gyvenimas klostosi puikiai, turiu nuostabių draugų ir kolegų. Kai atrodo, kad tave lydi kažkokia neįtikėtina sėkmė, greta ateina jausmas, kad už tai, ką gaunu, reikia duoti atgal. Iš to ir kyla noras dalytis, kuo galiu, ir tol, kol galiu. Taip aš tarsi uždarau tą prasmingo gyvenimo ratą.
Tai buvo esminė paskata, kodėl nusprendžiau dėstyti universitete, ir tai darau jau 15 metų. Vėliau atsirado socialiniai projektai – vaikų namų globa kartu su draugais. O šiandien ir Ukraina.
– Jau dešimtmetį vadovaujate rinkodaros ir komunikacijos agentūrai. Kaip jūsų gyvenime atsirado verslas?
– Manau, ambicija kurti verslą atsirado matant prastą pavyzdį šeimoje. (Juokiasi.) Mano tėtis trumpai bandė tai daryti nepriklausomybės pradžioje. Nelabai jam sekėsi, nes jis žmogus, kuriam gera duoti, bet nemoka priimti, o tai man neatrodė verslininko mentalitetas.
Turėjau viziją, kad verslą turėsiu iki 30-mečio. Vienus metus pavėlavau – įkū-riau būdama 31 metų. Vis dėlto kai kūriau savo verslą, negalvojau apie tai kaip apie pinigų kalyklą. Pirmiausia svajojau susikurti darbo vietą, kurioje jausčiausi puikiai. Man labai patinka rinkodaros sritis ir dar labiau – iššūkiai. Norėjosi aplinkos, kurioje jų netrūktų. Aš taip pat esu žmonių žmogus, todėl norėjau sukurti ir atitinkamą atmosferą, kurioje visi jaustųsi gerai. Tai dvi kertinės mūsų organizacijos vidinės kultūros ašys.
Būtume prasti rinkodarininkai, jei apie savo verslą negalvotume strategiškai. Tuomet B2B agentūrų Lietuvoje nebuvo, net Europoje jų nebuvo tiek daug. Ieškojome nišos kurdami išskirtinumą. Taip atsirado specializacija, konkurencinga ir užsienyje. Krypties pasirinkimui įtakos turėjo ir mano ankstesnė B2B patirtis advokatų kontoroje.
– Paprasti keliai ne jums?
– Dažniausiai aš taip neskirstau – paprastas tai ar sudėtingas kelias. Aš mąstau: o kas toliau? Man patinka Aristotelio frazė – gyvenimui reikia judesių. Tad tikriausiai viską priimu kaip tam tikrą naują gyvenimo vingį. Nebijau padaryti nesąmonės, nes juk nėra nepataisomų dalykų. Gerai, gal sveikata – išimtis, bet absoliuti dauguma dalykų išsprendžiami. Ir būtent tai išlaisvina.
Man atrodo, kad mes mąstome apie problemą kaip apie problemą, kol neturime plano. Man jis dažnai atsiranda gana greitai. Gal jis ir nėra tobulas, bet kai jį turiu, jaučiu, kad kontroliuoju situaciją, net jei iki jo įgyvendinimo trys šviesmečiai.
– Ko jus išmokė vadovės vaidmuo?
– Aš save matau labiau kaip vieną komandos žaidėjų. Tik mano atsakomybė yra būti tuo katalizatoriumi, kuris įkvepia patenkinti bendras ambicijas. Jaučiu pareigą visuomet turėti atsakymą, o kas toliau?
Kalbant apie pamokas, pirmiausia išskirčiau kontrolės paleidimą. Kai išmokau atsitraukti ir pažiūrėti į situacijas užduodama klausimą, ar mano kontrolė reiškia, kad suklydau pasirinkdama žmogų? Kai supratau, kad pati sau atsakau, jog ne, tapo aišku, kad turiu kolegoms leisti daryti taip, kaip jiems atrodo, kol jiems nekyla klausimų.
Antra, priimti skirtumus. Mes visi mąstome savaip, turime savo gyvenimo ritmą ir atitinkamus tikslus. Šiandien esu tikra, kad tie skirtumai yra privalumas, jei esminės vertybės sutampa. Nenoriu primesti savo ritmo, man svarbiausia vertybės.
Trečia, niekada nemaniau, kad bus taip sunku paleisti žmones. Aš su jais projektuoju ateitį. Tad kiekvienas atsisveikinimas žymi nusipiešto ateities paveikslo, kurį teko išmokti vis persidėlioti, griūtį.
– Akcentavote vertybes. Kokios jums svarbiausios?
– Gyvenimas ramia sąžine, prasmės ieškojimas plačiąja prasme ir ambicingumas. Man svarbu, kad darymas nebūtų tik dėl darymo, o perspektyvos matymas ir naujų siekių išsikėlimas mus stumia į priekį. Juk gyvenimui reikia judesių. (Juokiasi.)
Taip pat svarbu lygiavertiški santykiai ir atvirumas. Tarpusavio pagarba ir lygiavertiška partnerystė man visada bus aukščiau autoritetų.
– Ar esate atspari kitų nuomonei?
– Nesu jautri kitų nuomonei. Ypač jei kritika yra dėl man nesvarbių dalykų – kokie batai, ką padarei ir pan. Gal aš nebijau būti savimi? Su visomis silpnybėmis ir ydomis. Tai mane labai gelbėja. Suprantu, kad kartais pridarau nesąmonių ir savaip randu, kaip iš to išlipti. Neturiu tikslo patikti visiems.
Mano šarvai užaugo pradėjus karjerą advokatų kontoroje. Toje aplinkoje buvo daug labai protingų, kita vertus, ir labai kritiškų, kategoriškų žmonių, turinčių teisingus atsakymus į visus klausimus. Tokia terpė tave kaip asmenybę augina keturmyliais žingsniais.
Bet jei kritika dėl man svarbių dalykų, o ją išsakantį žmogų gerbiu kaip tos srities profesionalą, apie tai galvosiu labai ilgai. Ir pasidarysiu išvadas.
– Paramos fondas, verslas, universitetas, „Women at“ asociacija, knygos rašymas. Kai veiklos tiek daug, ko gero, sunku rasti pusiausvyrą tarp darbo ir asmeninio gyvenimo.
– Daug dalykų perimame iš šeimos. Maniškėje darbštumas buvo kaip standartas. Tai pamenu iš ankstyvos vaikystės. Tėvai Birutė ir Arvydas dirbo daug, o ir laikas buvo toks, kad reikėjo tai daryti, jei nesukdamas maklių norėjai gyventi normaliai.
Mano tėvai laikosi požiūrio, kad jei dirbi, turi tai daryti labai gerai. Ne dėl kitų, o dėl savęs. Tiesiogiai taip niekada nesakydami jie auklėjo savo pavyzdžiu.
Šiandien jie man sako – Neringa, dirbk mažiau. Tačiau man daryti – tolygu gyventi. Jei nedarau, greitai pasidaro nuobodu. Atrodo, kad mintys sukasi tokiu režimu – ką dar galėčiau nuveikti?
Žinoma, nesu robotas. Gyvenime esu turėjusi ir nervinį išsekimą. Puikiai supratau, kad tai nėra gerai, nors ir labai lengvai išsisukau.
Veikiant man labai svarbu naujos patirtys ir žinios – ar tai būtų nauja paroda, knyga, ar kelionė. Nuolatos mokausi. Taip atsidūriau ir Šampano akademijoje.
Gyvenimas prasmingas tik tada, kai jis tave džiugina. Gal kitus stebina toks mano ritmas, bet aš darau tai, kas man svarbu. Ir, matyt, mane džiugina šiek tiek kiti dalykai nei kitus. Vieni linkę manyti, kad kažkam atiduoda savo laiką, o aš manau, kad jį taip pasiimu iš gyvenimo.
– Visiems kelyje pasitaiko kliūčių. Kas yra jūsų didžiausi ramsčiai užklupus gyvenimo iššūkiams?
– Šeima ir draugai. Bet į juos nežiūriu kaip į kokią nors atramą. Andrius man yra tas žmogus, kuris užduoda klausimus, apie kuriuos aš nepagalvoju. Jis turi savybių, kurių aš stokoju: daugiau atsargumo, pragmatiškumo. Tai mane mobilizuoja, skatina perkratyti mintis. Labai džiaugiuosi, kad jis mane visapusiškai priima. Jis nesitiki, kad būsiu nuostabi namų šeimininkė. Niekada nesu sulaukusi klausimo, o kas vakarienei? Mūsų santykiai kupini šmaikštumo, esame geriausi draugai. O ir man pačiai labai svarbu turėti žmogų, kuris būtų įdomi asmenybė, kuriuo galėčiau besąlygiškai pasitikėti. Tai labai išlaisvina ir suteikia tvirtą pagrindą.
– Mėgstate planuoti ar leidžiate, kad gyvenimas jus nustebintų?
– Nors daug dalykų kryptingai planuoju, man patinka nuotykiai. Sakyčiau, kad gyvenu su tokia nuostata: nuveikime ką nors, net jei dar nežinau, ką tai atneš. Kartais tai gali būti visiškai netikėtas planas. Pavyzdžiui, su draugėmis kitoje kelionėje esame sutarusios nekviestos nueiti į svetimas vestuves išsikėlusios iššūkį, kas jose ilgiausiai išbus. (Kvatojasi.) Tad turbūt mano planas nekinta jau daug metų – pasinaudoti galimybėmis, kurias atneša kiekviena diena.
