Emilis moka savo žiūrovus apvynioti aplink pirštą – filmo veiksmas rutuliosis nuspėjamai, tačiau paskutiniai kadrai pateikia staigmeną: jis baigiasi visai kitaip.
Neseniai Lietuvos kino ekranuose pasirodęs E.Vėlyvio trileris „Piktųjų karta“ sulaukė didelio atgarsio tarp žiūrovų. Šiame filme režisierius drąsiai prakalbo apie sovietmečio laikų Lietuvą: kaip nemažai žmonių dirbo KGB agentais, o Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo priešaušryje sovietinio saugumo darbuotojai pardavinėjo jų bylas, išneštas iš archyvų po sijonais.
Ir vėl – netikėtumas: aktorių Vaidoto Martinaičio ir Sauliaus Sipario personažus jaunystėje suvaidino jų sūnūs!
Vis dėlto kaip tiksliai reikėtų įvardyti „Piktųjų kartą“ – tai detektyvas, trileris, detektyvinis trileris?
Tie įvardijimai, anot režisieriaus, – daugiau filmo charakteris, bet ne jo struktūra. Jis turi visų bruožų, bet pastatytas ant trilerio bėgių.
– Emili, Dailės akademijoje baigėte tapybą, bet nuėjote ne į parodų sales, o į kiną. Kodėl pasukote į kiną?
– Degradavau... Bet tai buvo labai seniai – dar studentavimo laikais. Aš visada norėjau kino ir labai džiaugiuosi, kad taip atsitiko. Manau, kad esu geriausias režisierius tarp tapytojų.
Į Dailės akademiją įstojau iš pirmo karto. Atsimenu, nebuvo didelis konkursas: trys į vieną vietą. Mūsų 30 stojo, 10 priėmė.
– Kadaise sakėte: „Esu be galo užsispyręs ir gerai žinau, kad ateis diena, kai meno elitas priims mane į savo ratelį.“ Ar jaučiate, kad su filmu „Piktųjų karta“ esate priimtas į tą ratelį?
– Būsiu nekuklus. Gal jau man reikės spręsti, ką priimti į savo ratelį.
– Turite gerą komandą?
– Taip buvo nuo pirmųjų žingsnių kine. Aš galiu nemėgti žmogaus, bet į tai nekreipiu dėmesio. Jeigu jis atlieka darbą gerai, jį visada gerbsiu, mylėsiu, turėsiu šalia. Gal su juo ir tūsinsiuosi.
– Beveik visuose jūsų filmuose – tie patys aktoriai. „Piktųjų kartoje“ vaidina Ingeborga Dapkūnaitė, Dalia Michelevičiūtė, Vytautas Kaniušonis, Ainis Storpirštis, Marius Repšys, V.Martinaitis, S.Siparis. O kodėl šiame filme nėra vieno pagrindinių jūsų aktorių Ramūno Rudoko?
– Ramas turi pailsėti nuo manęs. Labai gerbiu šį žmogų, jis labai talentingas. Manau, dar tikrai kartu padirbėsime. Aš nemačiau, kad Ramas, kaip tipažas, galėtų būti šitame filme.
Nuoširdžiai turėjau viziją, kokie bus tipažai. O kas galėjo būti Ramas? Jis iš karto parodo neigiamą tipažą, jis iš karto – bandziūga. Ramas – neigiamai simpatiškas, ryškus.
– Kodėl ėmėtės politizuoto trilerio ir į dienos šviesą iškėlėte 30 metų senumo KGB paslaptis? Buvo įdomu sužinoti, kokių baltų dėmių liko sovietmečio laikų Lietuvos istorijoje?
– Yra tų dėmių. Bet kodėl niekas nieko nekūrė apie tai? Kodėl žmonės vengia to, nors visi apie tai žino? Ir diskutuoja, ir pyksta.
Man kilo idėja ir pasakiau ją Jonui Baniui (vienam filmo scenaristų. – Red.): klausyk, padarome filmą apie kagėbėšnikus.
Ir prasidėjo siužeto ieškojimas: kas, kur, kaip, dėl ko, su kuo? Kaip padaryti filmą įdomiai, mįslingai, kažkiek mistiškai? Su tam tikrais elementais, kas mums nelabai patinka, dėl ko nepatogiai jaučiamės. Jeigu aš tą jausmą perdaviau filme, vadinasi, man pavyko.
– Kaip rinkote medžiagą šiam filmui? Scenos apie KGB agentų bylas, kurios buvo pardavinėjamos 1990 metų sausio pabaigoje, labai iškalbingos.
– Apie tai sužinojau iš buvusio Lietuvos saugumo vado Jurgio Jurgelio – kaip nešdavo bylas iš KGB archyvų ir ištraukdavo iš po sijono. Audrius Butkevičius, buvęs krašto apsaugos ministras, apie tai yra pasakojęs. Aš nieko čia neišgalvojau, rėmiausi liudijimais.
Sovietų saugumo darbuotojai matė, kaip Lietuvoje viskas keičiasi. KGB dokumentai buvo naikinami arba išvežami į Rusiją. KGB agentų bylos tomis dienomis buvo ne tik naikinamos, išvežamos iš Lietuvos, bet ir pardavinėjamos. Saugumiečiai turėjo galimybę jas parduoti.
Tiesiog kreipiausi į žmones, kurie dirbo KGB. Daug skaičiau apie tai. Daug buvo ir melo. Bet atsirenki tai, kas reikalinga istorijai, kurią pasakosi. Mes pirma sukūrėme istoriją, o paskui ją įvilkome į šitą temą, į tuos faktus.
– Kodėl filmavote ir Plungėje?
– Dėl to, kad norėjome nedidelio miesto. Didžioji filmo dalis nufilmuota Plungėje. Bet Plungė nebuvo pirmas pasirinkimas. Plungė buvo tik dėl to, kad miestas mus žiauriai gerai priėmė. Jie patys norėjo, buvo pasiruošę mums padėti ir jie mums daug padėjo, už tai esu labai dėkingas.
Plungė – kinematografiškas miestas. Manau, su savo puikiais žmonėmis ji bus dar ne kartą pavaizduota lietuviškame kine.
1990 metų scenos nufilmuotos Vilniuje.
– Tada filmo herojai, KGB agentai, – jauni. Per 30 metų jie padarė puikią karjerą ir niekada nebuvo iššifruoti. Bet jie sulaukia keršto.
– Šio filmo mintį vadinu keršto utopija. Lietuvoje ilgai nebuvo Liustracijos įstatymo, ir tai erzino visuomenę. Dažnai išgirstame, kad vienas ar kitas aukštas Lietuvos pareigūnas buvo susijęs su tam tikromis sovietinėmis struktūromis. Nebūtinai su KGB, taip pat ir su GRU (Vyriausioji žvalgybos valdyba).
– Kaip jums pavyksta savo filmus pripumpuoti įtampos, kad juos žiūri su įdomumu? Kas viso to variklis: ar labai geras montažas – ne veltui savo filmus montuojate pats, ar aktoriai, scenarijus, istorija?
– Tai – dramaturgijos dalykai. J.Banys – vienas geriausių scenaristų. Abu rašėme scenarijų, bet buvome pasiskirstę: jis rašė labiau nuosaikesnes scenas, aš – daugiau žiauresnes. Bet mes su Jonu taip dirbame jau 20 metų. Jis ima pačią istoriją ir struktūrą, aš – personažus ir dialogus, smurto scenas. Jonas tam per geras kaip žmogus.
Savo aplinkoje, tarp draugų, turiu žmonių, kurie gali papasakoti, kaip parašyti dialogą. Žinau, kaip pareigūnai šneka tarpusavyje, kaip jie gąsdina, kaip elgiasi. Žmogų ne keiksmažodžiais išgąsdinsi, o šalta, paprasta kalba pasakydamas, kas jo laukia.
– Bet filme labai daug ir fantazijos.
– Taip. Čia gi ne dokumentinis filmas. Pirma, norėjau atkreipti žmonių dėmesį į tą temą – sovietmečio laikų KGB. Antra, parodyti dalį tos realybės, kuri mus veikia iki šių dienų. O ji tikrai veikia.
– Ankstesniame interviu man sakėte, kad gero kino sėkmės formulė – trys P: pinigai, pažintys, pornografija. Ar tuo jau įsitikinote?
– Taip. O ką žmonės dažniausiai žiūri ir skaito, netgi žiniasklaidoje? Intrigas, seksualines temas, pornografiją. Jiems tai įdomu, nes tai – tam tikras tabu. Pas mus nebuvo seksualinės revoliucijos. Pas mus iki šių dienų netgi jaunoji karta turi psichologinių problemų kalbėdama su vyresniąja – 50–60 mečių – karta apie seksą.
Vakaruose seksualinė revoliucija seniai įvyko. Pas juos seksas nėra kažkokia nuodėmė, kažkas blogo, kažkas negero, netinkamo. Pas juos seksas – lygiai tas pat, kas pas mus rytą atsikelti ir išsivalyti dantis. Tai elementari tavo, subrendusio, seksualiai aktyvaus žmogaus, higiena. Apie tai turi šnekėti, galvoti, mąstyti. Ir auklėti taip. O taip nėra.
– „Piktųjų karta“ susukta už milijoną. Iš kur gavote tiek pinigų?
– Mus parėmė Kino centras, kuris į šią idėją pažiūrėjo drąsiai ir manau, kad neapsiriko. Kiti pinigai buvo surinkti iš to, ką per ilgus metus turėjome šalia savęs, – savo investuotojų, gerų draugų. Jie į tai nepažiūrėjo abejingai.
– Ar turite įprotį prieš filmavimą peržiūrėti Quentino Tarantino, Francio Fordo Coppolos, kitų režisierių filmus? Kaip jie nufilmuoti, sumontuoti, koks garso takelis?
– Tarantinizmu aš jau persirgau. Aš jau per senas vesti Q.Tarantino liniją. Manau, kiekvienas jaunas žmogus tai patiria. Q.Tarantino – be galo talentingas tipas. Bet yra kitų žmonių, kurie tau padaro įtaką, kaip F.F.Coppola, Davidas Fincheris, kurie labai kieti.
Nežinau, ar D.Fincherio kūryba žavisi tie, kuriems 20 metų, bet Q.Tarantino žavisi visi, kuriems tik 14 metų. Matyt, tai amžiaus, kartų dalykas. D.Fincheris – trilerio meistras. Žiauriai stiprus.
– Ar prieš filmavimą ieškote įkvėpimo? Gal nuvažiuojate į savo gimtinę Senąją Varėną, mėgstate ištrūkti į mišką – grybauti, uogauti ar medžių daužyti?
– Ne, aš nesu romantikas. Čia ne mano. Aš kitaip moku atsipalaiduoti.
– Degtinė? Girtos muštynės?
– Pusė Lietuvos apie tai žino. Juk kai kyla konfliktas, tu reaguoji. Aš nuo vaikystės toks. Tiktai fiziniai dalykai perėjo į psichologinius.
– Kaip tai suprasti?
– Na, pažiūrėjo mergina filmą ir liko šiek tiek išprievartauta. Ir išėjo iš kino teatro su dalimi purvo, kurį užkodavau filme. Aš nedarau su ja ko nors fiziškai – darau psichologiškai.
Kai suki filmą, daugelio kūrybinės grupės narių gyvenimai į jį persikelia. Neįmanoma atskirti.
– Prieš šešerius metus pristatėte mistinį siaubo filmą „Nakties sergėtojai“, kurį sukūrėte Maskvoje. Kokie dabar jūsų ryšiai su Rusija?
– Nutrūkę. Visiškai. Negaliu ten pristatyti „Piktųjų kartos“, nors man atrodo, kad tokį filmą vertėtų pažiūrėti rusų publikai. Juk mes iš dalies panašaus likimo – iš sovietijos raugo.
– Ar jūsų žmona Olga gyvena Maskvoje, ar Lietuvoje?
– Apie šeimą, savo aplinką nekalbu. Šeimoje esame susitarę, kad visas strėles apie savo karjerą priimu aš, o jie net nėra liečiami.
– Kurį filmą buvo sunkiausia sukurti? Ar „Zero“ dalis, ar „Redirected/Už Lietuvą!“, ar „Piktųjų kartą“?
– Sunkiausia buvo Rusijoje kurti „Nakties sergėtojus“. Tai buvo sunkiausia, bet įdomiausia patirtis.
Visada šalia tavęs stovi komanda, kurios dalis – įtakinga. Ir su tais įtakingais žmonėmis buvo gana įtempta situacija. Buvo šeši to filmo prodiuseriai. Iš jų keturi nelabai buvo, sakykime, mano pusėje, du – mano pusėje. Tai mane truputėlį erzino ir neturėjau galimybių daryti taip, kaip norėjau.
To filmo scenarijus – ne mano. Sakiau jiems: gal būtų įdomu viską pakreipti į kitą pusę? Jie nesutiko.
Po filmo premjeros ir visokių priekaištų, kodėl taip, anaip, trečiaip išėjo, tie prodiuseriai, su kuriais mano santykiai buvo įtempti, man parašė, atsiprašė, kad aš buvau teisus. Bet viskas buvo po laiko, nieko jau nepakeisi.
– Kaip į tą filmą pavyko įterpti lietuvišką motyvą – kunigaikštytę Daną Lokis?
– Pasiūliau scenaristams vietoj kito vardo įterpti lietuvišką – taip filme atsirastų tarptautinis motyvas. Jie sutiko. Pasitarė su prodiuseriais, šie irgi neprieštaravo. Bet scenarijuje aš negalėjau lemti ko nors daugiau.
Supratau: kai esi su keturiais įtakingais žmonėmis, kurie turi lemiamą balsą įgyvendinant scenarijų, tu esi tiesiog režisierius. Pasakotojas. Ką tau paduoda, tą pasakoji. Tokia režisierių dalia.
– Ką kuriate dabar?
– Bendradarbiauju su televizija – pabaigiau serialą. Tai – buitinė fantasmagorija. Televizija, manau, jį pradės rodyti gruodį. Su J.Baniu bandysime sukurti dokumentinį filmą.
