Taip beveik ketverius metus. Trys valandos miego per parą. Ieškodama pagalbos aplankiau kelis privačius gydytojus, miego centrus. Net psichologus. Visur išgirsdavau tuos pačius patarimus – eikite miegoti tuo pačiu metu, išjunkite telefoną ir televizorių, išvėdinkite kambarį, išgerkite žolelių arbatos, laikykitės miego higienos. Tie patarimai, kuriuos išmokau atmintinai ir taip pat galiu dalyti visiems nemiegantiems, man sukeldavo vien juoką.
Meditacija? Po valandos meditacinės muzikos aš tik įpykusi – juk žinojau, kad nepadės! Žolelių arbata? Lentynoje nebetelpa vaistažolės, žadančios ramų miegą.
Nuleidę rankas specialistai man pasiūlydavo tik miego tabletę – esą vis geriau nei nemiga. Ilgai žiūrėdavau į tą tabletę – gerti ar negerti? Ne, šiąnakt dar negersiu! Rezultatas – vėl bemiegė naktis ir rytą besiblaškanti širdis.
„Ar tu nenorėtum nueiti pas ajurvedos specialistą indą? Jis daug kam yra padėjęs“, – vienąkart sulaukiau draugės pasiūlymo.
Ne, ačiū! Kas gerai indams, tikrai netiks man, lietuvei. Nesižaviu nei meditacijomis, nei joga, netikiu galinti pasiekti nirvaną ir nesiruošiu keliauti į Himalajus ieškoti nušvitimo. Tai ne man!
Bet... Niekada nesakyk „niekada“! Į Himalajus neiškeliavau, bet Vilniuje nuėjau į Užupio gatvę. Smilkalų kvapas koridoriuje nuvedė prie durų, kurias atvėrė jaunas indas nelengvai įsimenama pavarde – Syamprasadas Chappangakandi (32 m.).
Pasiruošiau, kad būsiu ilgai klausinėjama. Bet gydytojas paprašė ištiesti jam kairę ranką ir minutę pirštais čiuopė rieše pulsą. Po to – dešinės rankos pulsą. „Ačiū, viskas. O dabar klausykitės, ką aš jums pasakysiu.“ Ir lyg siūlų kamuoliuką išvyniojo mano problemas. Po to dideliame lape sužymėjo, ką turėčiau valgyti, o ko ne. Ir būtinai tam tikru laiku. Patarė kasdien prieš miegą kojas ištrinti sezamų aliejumi, atlikti kvėpavimo pratimų, daug vaikščioti. Ir parinko kelis buteliukus ajurvedinių žolelių. Visas gydymo kursas turėjo trukti 2–3 mėnesius.
Susimokėjau už konsultaciją ir išėjau nelabai tikėdama, kad man pasiseks. Bet stengiausi. Nusipirkau įvairių kruopų patiekalams gaminti, su liūdesiu atsisakiau blynų, pyragėlių, duonos, pieno, varškės. Po dviejų savaičių pastebėjau, kad netekau 2 kilogramų svorio, nors to nesiekiau. O po dviejų mėnesių vakare užmigdavau vos padėjusi galvą ant pagalvės ir išmiegodavau 5–6 valandas.
Suprantama, kad jau po 2 mėnesių po truputį pamiršdavau laikytis dietos. Nebesilaikau, deja, ir dabar. O kam? Juk aš jau miegu!
Ir tik po to sugalvojau, kad įdomu daugiau sužinoti ir apie ajurvedą, ir apie patį jaunąjį ajurvedos gydytoją.
„Ne, aš tikrai nuo vaikystės nesvajojau tapti ajurvedos gydytoju. Mano svajonė buvo tapti žurnalistu! Vis dėlto pasirinkau mediciną. Ir aš mėgaujuosi savo specialybe. Man patinka pasitarnauti žmonėms“, – linksmai pradėjo pokalbį Syamprasadas.
Kad jis tapo ajurvedos gydytoju, turbūt nebuvo atsitiktinumas. Mat gimė Indijos provincijoje Keraloje, kuri yra ajurvedos lopšys. Ir kurioje yra didžiausia gyvenimo trukmė Indijoje, o ajurveda – kiekvieno indo gyvenime ir kraujyje.
Syamprasadas augo inteligentiškoje šeimoje, priklausančioje Indijos elitui. Jo tėvas buvo sanskrito kalbos profesorius, mama – jogos mokytoja. Du broliai taip pat baigę aukštuosius mokslus. Jis pats baigė 5,5 metų studijas Gandhi medicinos mokslų universitete Bangaloro mieste, kur įgijo ajurvedos medicinos ir chirurgijos bakalauro laipsnį.
„Po studijų galėjau rinktis – siekti magistro ar mokytis pulso diagnostikos. Aš pasirinkau šią sritį. Nes pulso diagnostika yra labai įdomi senovinė Indijos technika. Ji atsirado prieš keletą tūkstančių metų, kai dar nebuvo stetoskopų ir ligos būdavo nustatomos užčiuopiant pulsą. Pulsas apie žmogaus sveikatą suteikia visą informaciją“, – pasakoja jis.
– Bet iš pradžių pasikalbėkime apie ajurvedą. Koks tai mokslas, jei jo mokomasi universitete?
– Ajurvedos mokslui yra daugiau nei 5000 metų. Šis mokslas tobulėjo visus tuos 5000 metų. Tai yra laiko patikrintas mokslas.
Vieno ajurvedos kūrėjo nėra, ajurveda yra kolektyvinis mokslas.
– Perduodamas žodžiu, rankraščiais?
– Indijoje tuo metu gyvenę išminčiai vykdavo į kalnų uolas ir ten medituodavo. Ajurvedos žinios buvo kaip ir parsisiųstos iš erdvės, iš visatos meditacijos būdu. Juk visos žinios egzistuoja erdvėje. Žinios vėliau buvo užrašytos ir tapo žinomos žmonėms. Yra trys pagrindinės ajurvedos knygos kaip pagrindas. Vėlesnės mokslininkų kartos papildė tas iš visatos parsisiųstas žinias ir jau rėmėsi gydymo patirtimi bei tyrimais.
Vėlesniais amžiais indų kultūra buvo niokojama britų ir daug žinių buvo prarasta, nes britai degino mūsų bibliotekas, rankraščius. Labai vertingos ajurvedos mokslo žinios buvo sunaikintos.
– Bet ajurvedos mokslas juk neaprėpia tokių žinių, kaip gydyti, pavyzdžiui, onkologines ligas? Koks yra ajurvedos santykis su tradicine medicina?
– Nei aš pats, nei ajurvedos mokslas nėra nusistatęs prieš moderniąją mediciną. Nes ji yra labai pažengusi, atliekama daug sudėtingų tyrimų, taikomi vis nauji gydymo metodai. Modernioji medicina ypač svarbi, kai reikia suteikti ligoniui greitą pagalbą. Pavyzdžiui – lūžus kaulams. Bet ši medicina gydo simptomus. O alternatyvioji, kaip ajurveda ar kinų medicina, ieško priežasčių, kodėl atsiranda liga, ir jas šalina.
Ajurveda negydo vienos ligos. Ji pirmiausia vertina kūną kaip visumą, emocinę, proto būseną.
– Bet skeptikai sako – ajurveda atsirado Indijoje, kur kitoks klimatas, gyvenimo būdas, filosofija, žmonių mąstymas, kita religija. Mes juk gyvename kitoje platumoje, valgome skirtingą maistą, pagaliau ir mūsų dvasinis lygmuo ne indų, ir gyvenimo tempas daug greitesnis. Ar gali europiečiui tikti indų medicinos būdai?
– Toks supratimas klaidingas. Ajurvedos koncepcija tokia – žinios iš visatos skirtos visiems Žemės gyventojams. Tai universali medicina, pritaikoma visiems. Kodėl? Todėl, kad ajurvedos mokslas yra savaime lokalizuotas. Ajurveda moko, kad žmogus, jei nori palaikyti stiprią sveikatą, turi valgyti tai, kas auga jo šalyje, jo darže, jo aplinkoje, bet nėra atvežta iš kitų šalių. Geriausia yra valgyti tai, kas užauga 100 km atstumu nuo žmogaus gyvenamosios vietos.
– Sakoma, kad nemiga yra civilizacijos rykštė. Stresas, nerimas, skuba, įtampa mums kasdienybė. Ar Indijoje, kur, atrodytų, visi gyvena ramybėje, taip pat jūs blogai miegate?
– Indijoje, deja, taip pat turime šią problemą, – nusijuokė gydytojas. – Taip, stresas ir nerimas yra pagrindinės nemigos priežastys. Sutinku, Europoje jūs labiau skubate, išgyvenate daugiau streso.
Nuo ko ajurveda pradeda gydyti nemigą? Pirmiausia žmogui rekomenduojama tinkamai pailsėti. Poilsis savaime išgydo daug ligų. Ir geras, gilus 6–8 valandų miegas. Bet šiais laikais mes bėgame lyg pelės rate, neturime laiko pailsėti. Dėl netinkamo gyvenimo būdo atsiranda miego problema, kuri ilgainiui sukelia daug kitų reikšmingų negalavimų. Bet ajurveda gali padėti.
– O gal pakanka išgerti migdomųjų vaistų tabletę?
– Taip, jei niekaip nepavyksta su nemiga susidoroti, geriau išgerti tabletę nei nemiegoti. Miegas yra labai svarbus. Aišku, jei žmogus ilgai vartos cheminius vaistus, patirs ir šalutinį poveikį.
Ajurveda nemigai gydyti naudoja žoleles, kurios tvarko smegenų veiklą ir gerina miego kokybę. Nėra jokio šalutinio poveikio.
– Bet mūsų gydytojai taip pat pataria gerti žolelių arbatą – valerijonų, melisų... Dažniausiai tai nepadeda.
– Nepadeda todėl, kad Europoje tų žolelių pasirinkimas nedidelis. Indijoje dėl šilto klimato yra labai daug vaistažolių rūšių ir jų efektas daug stipresnis nei jūsų valerijonų.
– Bet sakėte, kad mums reikia vartoti tuos produktus, augalus, kurie auga mūsų aplinkoje?
– Taip, tai, ką valgote, bet ne ką vartojate gydymui.
– Gydydami nemigą prieš miegą mūsų gydytojai pataria išgerti šilto pieno. Jūs pieno gerti neleidžiate. Kodėl?
– Todėl, kad pienas labai užterštas. Galite gerti, jei gaunate gero pieno. Užvirinkite pieną ir įmeskite žiupsnelį ciberžolių. Gausite vadinamąjį auksinį pieną, kuris bus naudingas.
– Jūs rekomendavote man ne tik žolelių tabletes, bet, pavyzdžiui, ir apsitrynimą sezamo aliejumi.
– Kaip sakiau, reikia siekti, kad žmogus tinkamai pailsėtų. Tai pirmasis gydymo etapas. Jei po to problema lieka, antras etapas yra prieskoniai ir vaistažolės. Jei ir vaistažolės nepadeda, dar siūlomos įvairios išorinės procedūros, kurios parenkamos individualiai. Masažai, aliejų įtrynimas. Taip pat išprovokuojamas organizmo išsivalymas.
O jei žmogus kenčia nuo chroniškos nemigos, yra gydymo būdas, vadinamas pančakarma. Kai į tarpą tarp antakių, vadinamąją trečiąją akį, gulinčiam žmogui 45 minutes lašinamas šiltas medicininis aliejus. Aš pats to Lietuvoje dar nedarau, bet ketinu ateityje čia atidaryti ajurvedos medicinos centrą, kuriame bus atliekamos visos šios procedūros.
– Turbūt ne man vienai atrodo mistika, kaip jūs diagnozuojate negalavimus vien iš dešinės ar kairės rankų pulso? Ką galima išgirsti, pajusti ir kaip tai įvertinti?
– Indijoje yra įvairių tradicinių būdų, kaip diagnozuoti negalavimus.
Pirmas, pats paprasčiausias būdas yra išklausyti pacientą ir atlikti tyrimus.
Kitas metodas – tikrinti pulsą. Indijoje yra gydytojų, kurie gali diagnozuoti žmogaus problemas vien tik pasiklausę žmogaus balso. Iš garso.
Aš norėjau išmokti tos unikalios technikos – diagnozuoti iš pulso, nes žinios, kaip tai atlikti, taip pat po truputį nyksta. Net Indijoje dirbantys, mokslus baigę gydytojai nežino tos unikalios diagnostikos technikos.
– O ką jūs girdite čiuopdamas pulsą? Mes tik jaučiame širdies plakimo dažnį.
– Aš taip pat girdžiu pulso ritmą. Bet anapus to yra sudėtingas mokslas, kaip tai atlikti ir suprasti. Iš pulso įmanoma sužinoti ir fizinę, ir protinę bei emocinę kūno būklę.
Mūsų kūnas yra taip nuostabiai sukurtas, kad jei kūne yra liga ar vyksta negeri procesai, pulsas tai parodo – atspindi esančią ar kylančią problemą.
– Vis dėlto kaip išmokstama klausytis pulso teikiamos informacijos?
– Aš galėčiau paaiškinti, bet reikėtų imti minėti sudėtingus terminus. Čia jau įsitraukia mokslas. „Vata“, „pitta“ ir „kapha“ yra trys ajurvediniai terminai. „Vata“ yra apatinė kūno dalis, „pitta“ – nuo apatinės kūno dalies iki skydliaukės, o „kapha“ yra galvos dalis. Pulsą tikrinu trimis pirštais – smiliumi, didžiuoju bei bevardžiu, ir juos laikau rieše ant radialinės arterijos. Moterims tikrinamas kairės rankos pulsas, vyrams – dešinės. Rodomasis pirštas yra pirmasis, jis tikrina „vata“ – vadinamąjį oro elementą. Vidurinis pirštas tikrina „pitta“, ugnies elementą. Ir trečias pirštas tikrina „kapha“. Kiekvienas iš tų trijų pulsų turi savo savybes. „Vata“ pulsas yra lyg greitai šliaužianti gyvatė, greitai plakantis, nereguliarus. „Pitta“ pulsas – lyg šokinėjanti varlė, o „kapha“ pulsas – ramus, stabilus, lyg plaukianti gulbė. Tai yra norma. Klausydamasis širdies plakimo aš tuos tris pulsus jaučiu.
Jei jaučiu „vata“ pulsą „kapha“ piršte arba tame piršte, kuriame turėčiau jausti gyvatės šliaužimo pulsą, jaučiu gulbės pulsą, tai reiškia, kad yra disbalansas ir problema. Tada jau įtraukiamas organų skenavimo būdas toje kūno dalyje, kur jaučiu problemą.
– Ar galite pajusti, kad žmogus turi onkologinę ligą? O gal yra infarkto pavojus?
– Taip, tai įmanoma. Tokių ligų ajurveda negydo. Aš net nerekomenduoju remtis alternatyvia medicina, ypač tada, jei liga yra pažengusi. Pačioje pradžioje – taip.
– Jums pačiam tenka gydytis ajurvedos medicinos metodais?
– Aišku, man ajurveda padėjo daug kartų, ypač keliaujant. Esu peršalęs Himalajuose, stipriai kosėjau ir karščiavau. Išsiviriau arbatos su ten rastais prieskoniais ir kitą dieną pasveikau.
Šių metų vasarį buvau šiaurės Švedijoje, kad pamatyčiau Šiaurės pašvaistę. Buvo 25 laipsniai šalčio, sušalau. Mažame kaimelyje radau tik vieną parduotuvę, prisipirkau kardamono, gvazdikėlių, cinamono, juodųjų pipirų, ciberžolių, viską kartu išviriau ir po kelių minučių pasijutau geriau.
– Jūs atvykote į Lietuvą 2019 metais. Kokie keliai atvedė į mūsų šalį? Gal meilė?
– Ne, ne, – nusijuokė Syamprasadas, – aš nevedęs. Ajurvedą praktikuojantys medikai turi tikslą, kad šios neįkainojamos žinios neišnyktų, plistų po pasaulį. Ir kuo daugiau žmonių galėtų jomis pasinaudoti.
– Vilniuje įsikūrėte populiariajame miesto rajone – Užupyje, dieną pradedate žvelgdamas į Užupio „Angelą“. Kur dirbote anksčiau, prieš atvykdamas į Lietuvą?
– Daugiausia Indijoje, įvairiuose medicinos centruose. Lietuva yra pirmoji Europos šalis, atvykau čia prieš kovidą. Trumpai dar dirbau Estijoje.
– Ar jums nesunku suprasti mūsų žmones? Čia kita kultūra, kiti papročiai, kitoks mentalitetas. Kokie mes, lietuviai, esame jūsų akimis?
– Iki šiol turiu labai gerą įspūdį. Žmonės čia yra geri. Man patinka čia gyventi ir dirbti. Mėgstu sportuoti, bėgimas yra mano hobis. Praėjusiais metais bėgau 10 km per Vilniaus maratoną. Gaila, kad šiemet nepavyko.
– Gal prisimenate ir juokingų, ir laimingų nutikimų iš savo praktikos Lietuvoje?
– Prisimenu vieną įvykį, kuris mane prajuokino. Viena moteris konsultavosi su manimi, gydėsi ajurvedos metodu. Jos vyras nuolat šaipydavosi, kad ji laikosi nustatytos dietos. Bet jam atsibodo pačiam gamintis valgį ir jis ėmė po truputį valgyti jos maisto. Per 3 mėnesius jis netyčia numetė 15 kg. Jam tai buvo didelė staigmena, ir tai jį atvedė pas mane. Jie patys man ir papasakojo šią istoriją.
Indijoje ne kartą buvau laimingas dėl to, kad mums pavykdavo susitvarkyti su nevaisingumu. Kai žmonės, padedami ajurvedos gyvenimo principų, susilaukdavo kūdikio.
Ir Lietuvoje yra taip atsitikę. Man, kaip gydytojui, yra didžiulė atgaiva, kai žmonės tampa nors truputį laimingesni.
