Bet tai, kas nutiko seksualiai šviesiaplaukei, dainavusiai, kad deimantai yra geriausi mergaičių draugai, tebelieka didžiausia praėjusio amžiaus paslaptis, rašo žurnalas „Stilius plius“.
Tikrą audrą sukėlė Kim Kardashian (41 m.), kai ant raudonojo „Met Gala 2022“ pokylio kilimo pasirodė vilkėdama garsiąja Marilyn Monroe suknele. Ją Holivudo žvaigždė vilkėjo 1962-aisiais garsiausioje pasaulio arenoje „Madison Square Garden“ dainuodama tuomečiam Amerikos prezidentui Johnui Fitzgeraldui Kennedy „Happy Birthday, Mr. President“ („Su gimtadieniu, pone prezidente“).
Tai viena žymiausių ir labiausiai jaudinančių kada nors viešai atliktų dainų. Kai Marilyn Monroe baigė dainuoti, J.F.Kennedy užlipo ant scenos ir pasakė: „Po man taip meiliai sudainuotos „Happy Birthday“ galiu ramia širdimi pasitraukti iš politikos.“
Elektroninės komercijos bendrovės „Amazon“ tinklalapyje į paieškos langelį įrašius „Marilyn Monroe“ pasipila tūkstančiai knygų, nuotraukų albumų, dokumentinių ir išgalvotų leidinių apie jos gyvenimą pavadinimų, daugybė plakatų.
Kino žvaigždės atvaizdas puikuojasi ant kavos puodelių, laikrodžių, virtuvinių prijuosčių, prie reklamuojamų perukų, daugybės Barbių ir kitų jos veidą ir figūrą atkartojančių lėlių.
JAV prekybos centrų „JC Penney“ tinklas į rinką pateikė Marilyn Monroe įkvėptą ribotą mados kolekciją. Bet ir labai norint sunku atpažinti, kurie drabužių modeliai turėtų atspindėti žvaigždės stilių.
Žymusis amerikiečių dailininkas Andy Warholas, sukūręs Marilyn Monroe portretą praėjus dvejiems metams po jos mirties, sukėlė didžiulį susidomėjimą aktore, kuris neslūgsta iki šiol.
Jo sukurtas kino žvaigždės paveikslas „Shot Sage Blue Marilyn“ (1964 m.) šių metų gegužę buvo parduotas „Christie’s“ aukcione už 195,04 mln. JAV dolerių (184,85 mln. eurų) praėjus vos keturioms minutėms nuo varžytynių pradžios sausakimšoje aukciono namų būstinėje Manhatane (Niujorkas).
A.Warholo darbą įsigijo salėje buvęs pirkėjas. Tai brangiausias varžytynėse parduotas praėjusio amžiaus meno kūrinys.
Už jį kainos požiūriu brangesnis tik vienas žymiausių Vakarų kultūros, garsiausias italų Renesanso tapytojo Leonardo da Vinci paveikslas. Dėl to Marilyn Monroe vadinama šiuolaikine Mona Liza. Tai tiesa, nors apie vieną nieko nežinoma, apie kitą – bemaž viskas.
Iš tikrųjų atrodo, kad Holivudo žvaigždė, praėjus daugiau nei pusei šimtmečio po jos mirties dėl pernelyg didelės migdomųjų dozės, reikšmingesnė nei bet kada. Tad pagrįstai kyla klausimas: kodėl?
Pagerbdama aktorės atminimą platforma „Netflix“ rugsėjo pabaigoje pradėjo rodyti biografinę psichologinę dramą „Šviesiaplaukė“ („Blonde“). Filmas sukurtas amerikiečių rašytojos Joyce Carol Oates romano pagrindu.
Pagrindinį – Marilyn Monroe vaidmenį atlieka iš Kubos kilusi aktorė Ana de Armas (34 m.). „Oskaro“ laureatas amerikiečių aktorius Adrienas Brody (49 m.) įkūnijo dramaturgą Arthurą Millerį, trečiąjį Marilyn Monroe vyrą.
Juostą sukūrė režisierius iš Naujosios Zelandijos, kino kritikų gerai įvertinto dokumentinio filmo apie australų atlikėją Nicką Cave’ą autorius Andrew Dominikas (54 m.).
Trumpame epizode, vos po savaitės sulaukusiame kone penkių milijonų peržiūrų, rodoma plačiai besišypsanti seksuali blondinė. Apsupta paparacų, stovinti ant grotelių vienoje Niujorko metro stotyje, kai prašvilpiančio traukinio sukeltas vėjas pakelia jos suknelę, ir švytinti, žavi scenoje skambant „Diamonds Are a Girl’s Best Friend“.
„Šviesiaplaukė“ – labiausiai provokuojanti ir labiausiai feministinė kino dievaitės istorijos interpretacija, teigiama kino juostos kūrėjų pranešime žiniasklaidai.
Kas ir kokia iš tikrųjų buvo Marilyn Monroe?
Tai bando paaiškinti daugybė rašytojų, filmų kūrėjų, fotografų, – dauguma jų vyrai, – buvę meilužiai, sutuoktiniai, taip pat ir netikra jos sesuo Berniece Baker Miracle.
Atrodo, kad tai beviltiškos pastangos. Gal ir dėl to, kad neįminta mįsle vadinama kino žvaigždė save mažiausiai pažinojo ir dėl to veikiausiai pražuvo.
Kuo daugiau metų praeina po Marilyn Monroe mirties, tuo skandalingesnis ir nelaimingesnis iš laiko nuotolio atrodo jos gyvenimas. Dar ir dėl to, kad per jį teko žengti dar iki feministinio judėjimo įsigalėjimo.
Kino žvaigždė Marilyn Monroe buvo garbinama kaip dievaitė. Tai statusas, kurį jai reikėjo išlaikyti nuolat tobulinant savo seksualų įvaizdį. Bet kartu ir atrodyti niekam nepasitenkinimo, priešiškumo nesukeliančia, labai patrauklia kaimynystėje gyvenančia mergaite.
Marilyn pavargus nuo tokio įvaizdžio vargu ar kas nors norėjo matyti ją slėgusią depresiją. Juk niekas taip tobulai neįkūnijo vyrų fantazijų apie nekaltybę ir ištvirkimą suvaržytais dvejopos moralės laikais kaip Marilyn Monroe.
Nieko nuostabaus, kad skauduliai ir nauda – jos gyvenimo leitmotyvas.
Norma Jeane Mortenson (vėliau Baker) gimė 1926 m. pirmąją vasaros dieną Los Andžele. Ji buvo nesantuokinis išsiskyrusios, dar dviejų vaikų susilaukusios motinos Gladys Mortenson vaikas. Tiek motina, tiek senelė kentėjo nuo sunkios psichikos ligos.
Pirmuosius septynerius savo gyvenimo metus Norma Jeane praleido globėjų šeimoje, vėliau augo našlaičių prieglaudoje ir glaudėsi pas šeimos draugus. Anuomet, kaip ir jos motina, buvo seksualiai išnaudojama.
Norėdama pabėgti nuo šios nelaimės būdama 16-os ištekėjo už ketveriais metais vyresnio aviacijos pramonėje dirbusio kaimynų sūnaus Jameso Dougherty.
„Aš ją dažnokai kviesdavau į šokius, ji man patiko, buvo labai miela“, – vėliau sakė J.Dougherty.
Porai neteko mėgautis medaus mėnesiu. Po vedybų Norma buvo tik namų šeimininkė. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Normos vyras buvo pašauktas į kariuomenę. Ji su anyta dirbo aviacijos gamykloje: tikrino parašiutų kokybę, rūšiavo lėktuvų detales.
Darbo vietoje Normą pastebėjo armijos fotografas Davidas Conoveris. Jos nuotrauka buvo pridėta prie straipsnio apie jaunų moterų indėlį į karą.
Netrukus po to Norma pasirašė sutartį su modelių agentūra „The Blue Book“. Bet rudus garbanotus plaukus jai teko pakeisti platinos spalvos šukuosena.
1946-aisiais jauna gražuole susidomėjo kino studijos „20th Century Fox“ vadovas Benas Lyonas. Jis pasiūlė pasirašyti šešių mėnesių sutartį, bet pagal ją Norma turėjo savo vardą pakeisti į skambesnį.
Iš kelių jo pasiūlytų variantų pasirinko Marilyn vardą ir senelės pavardę Monroe. Už savaitę jai buvo mokamas 125 dolerių honoraras.
„Jei visada būčiau laikiusis taisyklių, nieko nebūčiau pasiekusi“, – vėliau sakė Marilyn Monroe.
Ši nuostata ją nuvedė toli. Marilyn Monroe buvo laikoma talentinga aktore ir vaidmenų komedijose atlikėja. Ankstyvais kino karjeros metais kryptingai siekė savo tikslo, pasižymėjo stropumu. Bet vėliau tapo Holivudo kino studijų ir režisierių vaikščiojančiu košmaru.
Ne tik dėl to, kad filmavimų metu atsiskleidė kaip itin nepatikima aktorė, bet ir todėl, kad nuo šeštojo dešimtmečio vidurio nebenorėjo tenkintis jai siūlomais vaidmenimis ir scenarijais.
Marilyn Monroe reikalavo rimtesnių vaidmenų ir didesnių honorarų. Ji manė, kad nusipelnė vaidinti geresniuose filmuose nei prastos juostos apie kaubojus.
Bet svarbesnių vaidmenų negavo. Gal trukdė žvaigždės susikurtas kvailos seksualios šviesiaplaukės įvaizdis?
1955-aisiais kartu su fotografu Miltonu Greene’u įkūrusi „Marilyn Monroe Productions Inc.“ ji tapo pirmąja moterimi kino prodiusere. Aktorės vardu pavadinta filmų gamybos bendrovė įgyvendino tik du projektus. Vienas jų – romantinė komedija „Autobuso stotelė“ („Bus Stop“, 1956 m.), kuri nusipelnė tiek kino kritikų dėmesio, tiek papildė piniginę.
Antrąjį – „Princą ir šokėją“ („The Prince and the Showgirl“, 1957 m.) aptemdė nesutarimai su filmo režisieriumi ir prodiuseriu žymiuoju britu Laurence’u Olivier. Kino juosta sėkme neprilygo „Autobuso stotelei“.
Šiuo laiku žlugo jos trečioji santuoka su dramaturgu A.Milleriu, su kuriuo išsiskyrė 1961-aisiais. Tuo metu žvaigždė pradėjo saujomis gerti migdomuosius, piktnaudžiavo alkoholiu.
Ją kamavo nemiga, baimė išprotėti kaip ir jos motina. G.Mortenson mirė būdama 82-ejų. Ji nesuvokė, kad jos dukra Marilyn Monroe – kino žvaigždė.
Didžiausia Marilyn Monroe sėkmė – romantinė komedija „Džiaze tik merginos“ („Some Like It Hot“, 1959 m.) – tapo visos kūrybinės komandos streso testu. Dėl nenuspėjamo žvaigždės elgesio, dažnų jos vėlavimų nuolat tekdavo nukelti filmavimo darbus.
Darbas su aktore buvo toks varginantis, kad filmo „Džiaze tik merginos“ režisierius ir prodiuseris B.Wilderis vėliau prisipažino: „Ar dar kurčiau filmą su Marilyn? Dėl to ginčijausi su savo šeimos gydytoju, psichiatru ir buhalteriu. Jie sakė, jog esu pernelyg senas ir turtingas, kad tai dar kartą išgyvenčiau.“
Bet tikroji auka visada buvo ji pati: jos kilmė, trys žlugusios santuokos, gausybė meilės romanų, daugybė persileidimų. Jai nebuvo lemta tapti motina: svajojo apie vaikus, bet ne kartą nėštumas nutrūko.
Negana to, kamavo vidinis konfliktas tarp jos – viešo ir privataus – asmens. Aktorė dažnai kalbėdavo apie Marilyn Monroe kaip apie trečią asmenį.
Amerikiečių aktorius Elis Wallachas prisiminė, kad aktorė tarsi persikūnydavo į Marilyn. Kartą jiems vaikštant po Brodvėjų ji netikėtai pasakė: „Akimirką pasijutau lyg būčiau Marilyn.“
Fotografas Samas Shaw dažnai girdėdavo, kaip ji kritikuodavo Marilyn vaidybą ar elgesį per fotosesijas, kartais pasakydavo: „Ji taip nepasielgtų. Marilyn taip nesakytų.“
Marilyn Monroe pradėjo domėtis austrų psichiatro, neuropatologo Sigmundo Freudo gydymo metodika ir psichoanalize, bet pagalbos ar palengvėjimo nerado.
Vertinant šių dienų požiūriu, tai nestebina, juk problemos, nuo kurių ji kentėjo, neatitiko gyvenamo laiko – jis galbūt jas dar labiau pagilino – dvasios.
Marilyn šeimos gydytojas ir psichiatras galiausiai buvo tik vyrai, stiprios patriarchalinės visuomenės nariai. Seksualinė prievarta ir išpuoliai, lyčių galios santykiai, neteisinga vyrų ir moterų profesinė padėtis ar persileidimai buvo nediskutuotini arba apskritai nelaikomi problemomis.
Tai kaip jie galėjo jai padėti?
Žvaigždė sulaukė stulbinamos šlovės, kuri turėjo sukelti dar daugiau problemų. Migdomieji ir alkoholis atrodė tarsi logiška išeitis iš tos realybės, į kurią ji pateko.
Norintys suvokti, kokia turėjusi būti Marilyn Monroe būklė jos gyvenimo pabaigoje, gali matyti iš jos paskutinių amerikiečių fotografo Berto Sterno nuotraukų. Jos padarytos likus kelioms savaitėms iki jos mirties per fotosesiją Los Andžele žurnalui „Vogue“. Iš viso 2500 nuotraukų.
Pusnuogė ir apsirengusi, ant veido storas makiažo sluoksnis. Tuo metu jai buvo tik 36-eri, o atrodė daug vyresnė. Tuščias žvilgsnis, tarsi mėšlungio sudarkyta šypsena, nevykęs kūno demonstravimas, nenatūralios pozos.
Šių nuotraukų serijos ištraukos su biografiniu amerikiečių rašytojo Normano Mailerio tekstu „Marilyn“ įkeltos į Vokietijos meno knygų leidyklos „Taschen“ riboto leidimo albumą „Norman Mailer. Bert Stern. Marilyn Monroe“. Jos tapo sensacija ir svarbiu vaizdiniu dokumentu stengiantis suvokti, kas buvo Marilyn Monroe.
Atrodo, ji turėjo viską – talentą, grožį, turtą, šlovę, visame pasaulyje tapo moteriškumo simboliu. Bet ar Marilyn Monroe buvo laiminga? Vargu.
Tai byloja kad ir šie kino dievaitės teiginiai: „Visi vyrai vienodi. Iš pradžių jie tavimi pasinaudoja, paskui išmeta“, „Stipriam vyrui nereikėtų įsitvirtinti moters, turėjusios silpnybę jį įsimylėti, sąskaita. Jam yra kur pademonstruoti jėgą.“
Parengė Ona Kacėnaitė
