Niekada vaidmenų stygiumi nesiskundusi žvaigždė pastaruoju metu sulaukia ypač įdomių darbo pasiūlymų. Išskirtinė patirtis jos laukė per juodžiausią laiką – pandemiją: Toma nusifilmavo E.Vėlyvio trileryje.
– Toma, 2022-ieji tau – ypač dosnūs. Tavo metai?
– Šie metai man išties labai geri ir dosnūs. Tiek visko įvyko! Labai daug gražių premjerų, apdovanojimų, naujos veiklos, žmonių, naujų namų... Fantastiški metai, bet aš priimu gyvenimą tokį, koks jis yra, – myliu jį visokį.
Beje, E.Vėlyvis mane pasirinko ne iš karto – pirmosios atrankos neperėjau. Bet vėliau jis man paskambino ir pasakė: „Toma, padariau klaidą.“ (Šypsosi.) Susitikimas su Emiliu buvo viena nuostabiausių kūrybinių pažinčių.
– Ar tavo naujuose namuose numatyta vieta dideliam televizoriui, kurį įsijungusi žiūrėtum į save – dalyvaujančią televizijos šou ar vaidinančią kine?
– Televizoriaus nesu turėjusi jau daug metų, niekada jo netgi nesu pirkusi! Nežinau, ar tai atsiras naujuose namuose. Tiesa, esu turėjusi kino projektorių. Filmus ar televizijos laidas pasižiūriu ir kompiuteryje. Jei turiu laiko – mėgstu nueiti į kino teatrą.
– O ką jauti žiūrėdama į save didžiajame ekrane?
– Dar ankstyvoje jaunystėje teko išmokti ir savo balsą girdėti, ir savo atvaizdą priimti. Šiuo metu tai darydama jau jaučiuosi normaliai. Nesakau, kad iškart pavyko, bet laikui bėgant įpratau.
– Esi priekaištų sau meistrė ar žiūri atlaidžiai?
– Esu ir didžiausia pagalba sau, ir didžiausias priešas. Aš labai reikli. Bet kai reikia, galiu būti ir atlaidi, nes juk neįmanoma būti tobulam visais aspektais. Teko daugybę kartų priimti ir savo pasikeitusį kūną. Juk būna įvairių gyvenimo etapų, o vis tiek turi dirbti. Bet labai džiaugiuosi, kad niekada nestačiau savo karjeros ant išvaizdos, grožio kortos.
Kaip sako režisierius Oskaras Koršunovas, grožis scenoje yra dvasinė konstitucija. Tai kitas dalykas – kažkokia magiška chemija, velniava. Visiškai ne tie gamtos dėsniai veikia kūrybiniame aktoriaus gyvenime. Bet, žinoma, aš irgi žmogus ir kartais aiškiai matau: štai čia esu labai pavargusi, o čia – labai laiminga.
– Režisieriai yra demonai, kurie net labai gražią aktorę gali vizualiai paversti monstru, nužudyti grožį, nes nori ištraukti į paviršių jos vidinę galią. Tu leidiesi į tokį kelią? Kai žinai, kad galėtum atrodyti geriau, bet režisierius nori tavęs negražios?
– Aš leidžiuosi. Štai ir E.Vėlyviui leidau perdažyti plaukus baisia spalva, nes tokios manęs jis norėjo „Piktųjų kartoje“. Ir tai nebuvo vienos dienos nuotykis – filmavimo pamainų nemažai, reikia laukti kitų dienų. Bene du mėnesius gyvenau su tais siaubingais rusvais plaukais, nuo kurių net pykino! O mano visas garderobas – blondinės.
Teko persiorientuoti, nesivilkti mėgstamo žydro džemperio, keisti lūpų dažus. Aš neturėjau ką rengtis! Pastebėjau, kad net gatvėje žmonės kitaip reaguoja, kai esi rusvaplaukė. Tai ne mitas.
Man tikrai nebuvo lengva susigyventi su savo veikėjos įvaizdžiu. Net jei, viską atmetus, ta spalva man tinka, viduje atrodė, tarsi ji išardo mane, yra per sunki. Aš jaučiausi daug lengvesnė už tą filmo rusvaplaukę, vardu Loreta.
– Kita vertus, specifinis įvaizdis, ko gero, padeda įsikurti personažo kūne? Tapai vulgaresnė, piktesnė?
– Detektyve „Piktųjų karta“ mano vaidmuo nėra labai didelis, bet jis turėjo būti efektingas, Emiliui tai buvo labai svarbu. Toji mano Loreta turėjo būti lyg ugnies šuoras filmo istorijoje. Ar spjūvis. Taip ir atrodysiu – kaip raudonas potėpis paveiksle, toks aštrus kringelis.
Be to, kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė Plungės turguje mano veikėjai nupirko striukę – vyšninę su kailiuku... Žodžiu, reto genialumo įvaizdis: aukštakulniai, nuplyšusi kojinė, ta turginė striukė ir rusvi plaukai. (Juokiasi.)
Tapau labai pikta laisvo elgesio moterimi, kuri yra visiškoje desperacijoje. Filmo scenarijus pasakoja apie grupę žmonių. Kiekvienas jų eina savo kelią į dugną, taip pat ir Loreta. Labai įdomu.
Tai moteriai į ranką įduodamas butelis šampano, bet švęsti juk nėra ko, o išgėrusi ji tampa dar nelaimingesnė. Tarsi gerdama bandytų kažką nugesinti, bet vidinis gaisras tik dar labiau įsidega...
Filmavome „Piktųjų kartą“ Plungėje. Ir aš su tuo buteliu, apsiavusi aukštakulnius, vis lūkuriuoju tai vienoje, tai kitoje miesto vietoje... (Juokiasi.) Filmavimo komanda juokavo, kad jei tai būtų kultinis Holivudo filmas, reikėtų prigaminti atributikos – atidarytuvų ar statulėlių su būtent tokia Loreta.
– Vaidinai moterį iš provincijos, kuri turi ne tik vyrą, bet ir meilužį, tačiau tai labiau panašu į primityvių geidulių tenkinimą nei į aistringą romaną?
– Tiesą sakant, mes nufilmavome netgi ne vieną, o daugiau sekso scenų su skirtingais partneriais. Vėliau režisierius kai ką iškirpo. Gal ir gerai – bus mažiau intrigų. (Juokiasi.)
Bet, manau, ta moteris žmones ir santykius vartoja taip primityviai iš labai didelės vidinės tuštumos. Ir negalėčiau jos išteisinti, neva ta tuštuma turi kokią nors didelę priežastį. Man atrodo, tiesiog yra tokių žmonių, kurių niekas neužpildo.
– Kaip manai, jei moteris yra nelaiminga savo tuščioje aplinkoje, gal vertėtų tą aplinką pakeisti, išvažiuoti gyventi į didesnį miestą?
– O gal tokiai moteriai kaip Loreta patogiau gyventi savo mažame mieste? Ji renkasi patogias situacijas, nors tame nejaučia jokios pilnatvės. Ko gero, tai yra jos lubos, nes toliau nieko geresnio nemato, o mentalitetas turbūt pernelyg menkas, kad žmogus bandytų ką nors keisti savyje.
– Gal tai ir yra ta piktoji karta, kuri po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo turėjo visas galimybes, bet per mažai jomis pasinaudojo? Gal vis atrodė – nei anglų kalbos prireiks, nei išsilavinimo. O gyvenimas pralėkė šuoliais ir tuomet jau visi kiti kalti dėl to, kad nepavyko?
– Aš manau, kad prasmės yra tik tiek, kiek pats jos susikuri. O jos labai daug galima susikurti – įprasminti savo veiklą, savo santykius su artimaisiais. Beribės galimybės.
Tačiau gali vykdyti pačią prasmingiausią veiklą ir turėti patį geriausią žmogų šalia, bet jei švaistai visa tai ir nevertini, pats nesi dėkingas už šias likimo dovanas, niekas tos tavo gyvenimo beprasmybės ir neužpildys.
– Gyveni Vilniuje, vyksti į gastroles Europoje, gal pasvajoji ir apie gyvenimą pasaulio supermiestuose – Niujorke, Paryžiuje? O galbūt geriau jaustumeisi mažame miestelyje?
– Kai išvažiuoju į gastroles per Lietuvą, tie miesteliai man mieli, gražūs, dabar labai šauniai sutvarkyti. Ten gyvena tikrai labai simpatiški, nuostabūs, šilti, be galo nuoširdūs ir darbštūs žmonės. Daugybė talentingų žmonių!
Bet aš negalėčiau ten gyventi, nes tiesiog nežinočiau, ką veikti. Man Vilniuje kitąsyk per ankšta, nes aplink visada – tie patys žmonės. Gerai bent, kad aš juos mėgstu, net labai myliu!
O ar norėčiau gyventi pasaulio didmiestyje?.. Gal prieš dešimt metų ir kildavo tokių idėjų. Ko gero, man patiktų gyventi Romoje, Paryžiuje. Bet neturiu tokių planų – šiuo metu man tikrai patinka Lietuvoje, nes juk geriausia gyventi ten, kur yra tavo mylimi žmonės.
– Kaip atšventei tą dieną, kai rankoje jau laikei savo naujų namų raktus? Surengei vakarėlį mylimiems draugams?
– Oficialaus vakarėlio nebuvo, bet draugai patys užgriuvo. (Juokiasi.) Mano namuose turi prasidėti remontas, bet dabar toks laikas, kai nėra lengva suplanuoti remonto darbus, jie šiek tiek stringa. Todėl butas kol kas „skvotinamas“ – nei apgyvendintas, nei ne.
Gytis Ivanauskas kitąsyk kompanijoje mėgsta šūktelėti – eikime pas Tomą! Su draugais ten ir šaradas esame žaidę, ir nakvojo, kam reikėjo. Man taip gera dalytis! Net graudinuosi iš džiaugsmo, kad pagaliau aš galiu dalytis savo namais. Nors tai mažutis butukas, bet jame labai gera.
– Ko pirmiausia norisi imtis: įsirengti virtuvę, išrinkti paveikslus?
– Ten viską teks lupti ir iš naujo perstatyti. Bet pirmiausia savo erdvei nupirkau namų aromatą, pamerkiau gėlių. Taip pat atsivežiau kavos aparatą.
– Ar po remonto atsiras tavo profesinį kelią įamžinanti siena su filmų plakatais, nuotraukomis, apdovanojimų lentyna?
– Senuose namuose, kuriuose gyvenome su Tadu Gryn, neturėjome tokių sienų. Bet čia visko gali būti, kodėl ne? Gyvenimas toks spalvingas, pereita tiek daug etapų ir jau dabar prikaupta visokių akimirkų. Kartais net atrodo, kad jos – iš skirtingų gyvenimų.
Veikia sentimentai ir kyla noras įsirengti tokį kampelį su nuotraukomis. Nes laikas įdomus, bet labai greitai eina ir daug kas keičiasi, akimirkos išnyksta laike.
– Ar ten kabės ir detektyvinio trilerio „Piktųjų karta“ afiša? Tarkime, su estiškais užrašais – juk lydėjai filmą į premjerą Estijoje.
– Ar norėčiau ant sienos savosios Loretos? Nemanau, nes jos energija nemiela. Paliksiu ją kino aikštelėje. Bet kalbant apie visą „Piktųjų kartos“ filmavimą, tai buvo vien šilčiausios emocijos, visa komanda kūrė nuostabią atmosferą. Labai džiaugiuosi, kad nutiko ši avantiūra.
Džiaugiuosi ir šiuo vaidmeniu, ir pažintimi su režisieriumi. Gilaus karantino laiku štai toks šviesulys – šis procesas. Mano širdyje E.Vėlyvio filmo etapas užims tikrai daug vietos.
